Šiame epizode kalbamės su Lina Strupinskiene, viena iš vos kelių Vakarų Balkanų šalių tyrėjų Lietuvoje. Ji yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja ir direktorės pavaduotoja studijoms.

Lina savo mokslinius tyrimus pradėjo Bosnijoje ir Hercegovinoje, besigilindama į seksualinės prievartos aukų ir jų vaikų patirtis Bosnijos karo metu 1992–1995 metais. „Tas įspūdis iš moterų, su kuriomis kalbėjausi, tas toks nepaprastas orumas, išdidumas, kuris dažniausiai atsiranda tik išgyvenus labai skaudžią ir žeminančią patirtį, mane įkvėpė, sužavėjo ir aš tos temos taip daugiau niekada ir nepaleidau“, – pasakoja ji.

Vėliau ji stažavosi Tarptautiniame baudžiamajame Hagos tribunole buvusiai Jugoslavijai, kuriame gilinosi į karo metais buvusio Bosnijos Serbų respublikos prezidento Radovano Karadžičiaus bylą. 2016 metais jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus ir genocidą.

„Kai žiūri į konfliktą ne per etnines grupes, o per konkrečius veikėjus, kas ką darė, tai politikai, kurie skleidė nacionalistinę retoriką, įgalino nusikaltėlius eiti ir daryti. Tas nebaudžiamumo ir įgalinimo momentas yra labai svarbus“, – sako Lina. „Kartais pasidaro baisu, kad ši situacija gali pasikartoti bet kur. Nebūtina turėti senų etninių įtampų, neapykantos, kad ji labai greitai būtų pakurstyta. Kai pagalvojame, ar mes patys esame susitaikę su savo tautinėmis mažumomis, ar tiesiog tarpusavy, su kaimynais, tai ir pavydo, ir nuoskaudų gali iškilti labai greitai, jeigu tam suteikiamas pagrindas ir duodama teisė. Dėl to konflikto patirtys Balkanuose yra savotiškas įspėjimas visiems, kad tai gali pasikartoti bet kur ir reikia būti labai atsargiems.“