(Norėdami išgirsti pokalbį, spauskite aukščiau esantį mygtuką „Play“)

Poetas, vertėjas, lietaratūros kritikas dienas pradeda ir baigia rašydamas naujienų apie karą Ukrainoje santraukas, o protarpiais išverčia ukrainiečių poezijos. Būtent tai, sako, padeda jam neišsikraustyti iš proto, kai naujienų srautą ir svorį sunku bepakelti. O po Mariaus įrašais žmonės nuolat dėkoja – matyt, „nerimtas“ jo užsiėmimas visgi daug kam labai reikalingas.

Šiame pokalbyje aptariame, kodėl svarbu neprarasti susidomėjimo ir nuolat save informuoti, kokia yra poezijos reikšmė sunkiais laikotarpiais ir kaip išbūti kasdienoje vis persvarstant save kaip žmogų ir žmogiškumą apskritai.

Marius pasakoja, kad, vaikštant po Vilniaus senamiestį, būna, kartais ant gatvės lyg perregima skaidre užsikloja namų griuvėsiai. Tie patys, matyti fotografijose iš Ukrainos. Tai, sako Marius, ženklas, kad reikia daryti pauzę ir pamažinti skaitymo bei domėjimosi bent parai. Tuomet jis ieško būdų nusiraminti, grįžta prie knygų vertimų ar imasi versti ukrainiečių poezijos.

„Gaila, kad kaimynų kultūra susidomime tik karo ar nelaimių atveju. Tikiuosi, kad ir karui pasibaigus – pergale, žinoma, – santykis ir susidomėjimas išsilaikys“, – sako Marius.

Šiuo metu rašydami ir skelbdami poeziją, anot Mariaus, autoriai ieško ryšio. „Yra ir tam tikra misija per poeziją skleisti tai, kas vyksta. Nes tie vertimai pasklinda plačiai, jie visur naudojami, išlieka, jie yra ir kaip metraštis to, kaip tu jauteisi, kas vyko, koks lūžis, visą tą siaubą užfiksuoti“, – svarsto Marius. Poezija išliks ir bus skaitoma ilgai ir kitaip nei, pavyzdžiui, Hagos tribunolo protokolai. „Šitie dalykai ilgai groja ir yra universalūs.“

DMYTRO LAZUTKINAS

PAVASARIS IRPINĖJE

įvažiavo tanku į kiemą
pasakė
nevaikščiok čia
nušausim
taip ir sėdėjau rūsy
su senute mama
valgėm, kas konsevuota –
raugintus agurkus
marinuotus pipirus
prie sprogimų greit pripratau
pagal garsą nustatydavau
kam iš kaimynų nepasisekė
dvi savaites šalau
dvi savaites bijojau
šaltas pavasaris
kvėpavo į šonkaulius
lyg stengdamasis
pasiekti širdį
kad tik senoji nemirtų
galvojo jis
kad tik ištvertų
debesys šliauždavo iš slėptuvės
lyg kas pūstų dūmus
iš prarūkytų plaučių
svetimi balsai
šį kartą buvo svetimi kaip niekad
ir viskas tiesiog viskas –
vešėjo ir kerojo
o aplinkui tiek įstabaus –
net akys raibsta:
štai kapas miesto sode
štai kapas priemiškyje
štai dar vienas kapas – vidury lysvės
kur dirva ypač puri
tiek maža mums visiems žemės
tiek daug mūsų šiai žemei
vieną dieną jie išvažiavo
nugriautą tvorą žadėjo sutaisyti
taip ir tebeguli
MOKYKLA
subombarduota mokykla –
rusų ginkluotės triumfas
gerai kad mokinius išvežė
dar prieš prasidedant apšaudymams
nes kitaip niekas
nebūtų išgyvenęs
geografijos kabinete
kabo skivytais
sudraskytas pasaulio žemėlapis
vadovėliai išmėtyti
ant grindų kaip papuolė:
antikinė literatūra apsvilusiais viršeliais
naujausiųjų laikų istorija išplėštais viduriais

Vertė Marius Burokas