Laikrodžių gydytojai

Pačiame Kauno centre, Šv. Gertrūdos gatvės ir Savanorių prospekto sankirtoje, įsikūrusi seniausia miesto laikrodžių taisykla. Ji čia veikia dar nuo tarpukario laikų, o prie laikrodžių besidarbuojanti ketveriukė – Raisa Vaitkevičienė, Irena Aldakauskienė, Jonas Sangavičius ir Vytautas Grigonis – taiso juos beveik pusę amžiaus.

Norėdami pamatyti videoistoriją, viršuje paspauskite „Play“, o šiame tekste sužinosite daugiau detalių apie laikrodininkų amatą Lietuvoje.

Per ilgą šios laikrodžių taisyklos gyvavimo laikotarpį pasikeitė ne tik valstybės santvarka, laikrodžių mados, bet ir žmonių įpročiai. Vis dažniau linkstame dirstelėti ne į laikrodžio ciferblatą, o į telefono ekraną. Šiuo metu pasaulyje yra beveik 15 milijardų veikiančių mobiliųjų telefonų ir kasmet šis skaičius padidėja maždaug vienu milijardu. Skaičiuojama, kad telefonais naudojasi 7,1 milijardo žmonių, o JAV vienas gyventojas per savo gyvenimą įsigyja vidutiniškai 44 telefonus.

Keičiantis įpročiams keičiasi ir laikrodžių kainos – šiais laikais jie įperkami bene kiekvienam, tačiau jų kokybė prastėja. Kinija yra didžiausia rankinių laikrodžių gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje, o vieno kiniško laikrodžio kaina siekia vidutiniškai 4 JAV dolerius. Pasak laikrodininkų, tokie sugenta itin greitai, tad žmonės juos dažniau išmeta, nei taiso, nes paprastai pataisyti kainuoja brangiau, nei nusipirkti naują.

Tai prisideda ir prie gamtos teršimo – 2019 m. į Lietuvos rinką pateko beveik 39,5 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos. Vos daugiau nei 40 proc. (16,1 tūkst. tonų) jos buvo surinkta ir apdorota: perdirbta ar kitaip panaudota, paruošta naudoti ar šalinti. Europos Sąjungoje pagal elektroninių atliekų perdirbimą vis dar esame septinti nuo galo.

Be to, didelė dalis šių elektronikos prietaisų ir jų dalių skendi šešėlyje – nėra niekaip dokumentuojama. Galima būtų manyti, kad didelė jų dalis naudojama ir sėkmingai veikia iki šiol, tačiau patys laikrodininkai pripažįsta, kad žmonės linkę išmesti nebeveikiančius laikrodžius bet kur, nekreipdami dėmesio į daromą žalą gamtai ir mūsų sveikatai. Irdami keliolika ar kelis šimtus metų, elektroniniai prietaisai į mūsų aplinką išskiria kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, sunkiuosius metalus – gyvsidabrį, šviną ir chromą, kurie teršia dirvožemį, taip pat išskiria ozono sluoksnį ardančias freono dujas.

Galiausiai pasekmes junta ir patys žmonės – ilgą laiką buvusi populiari, laikrodininkų profesija nyksta, nes darbo jos atstovai turi vis mažiau, o naujų laikrodininkų neatsiranda, nes niekas jų neberuošia. Vienintelis kelias mokytis laikrodininko amato – kaip senais laikais – tapti meistro pameistriu ir semtis iš jo žinių, gludinti savo įgūdžius ir galiausiai išmokti taisyti laikrodžius pačiam, niekieno neprižiūrimam. Tokių susidomėjusių šia specialybe, pasak šių laikrodininkų, per pastaruosius metus pas juos buvo 3–4.

Tad kaip su pasikeitusiais žmonių įpročiais, gyvenimo skuba, pigiais laikrodžiais ir plūstančia telefonų gausa kovoja (o gal prisitaiko?) senoji laikrodininkų karta?

<p>Laikrodininkė Raisa Vaitkevičienė kartu su kolega Vytautu Grigoniu tvarko klientės atneštus laikrodžius. ©Mindaugas Drigotas</p>

Laikrodininkė Raisa Vaitkevičienė kartu su kolega Vytautu Grigoniu tvarko klientės atneštus laikrodžius. ©Mindaugas Drigotas

Seniausiai šiose laikrodžių patalpose dirba Raisa – nuo pat 1970-ųjų. Ji juokauja, kad lapkritį švęs savo antrąjį gimtadienį – sukaks 51 metai, kaip čia dirba. Iš viso prie laikrodžių Raisa praleido jau 53 metus. Bendraudamas su ja ne iš karto gali pastebėti, kad ji ne vietinė. Raisa lietuviškai kalba labai gražiai, nors yra grynakraujė rusaitė, atvykusi iš mažo miestelio netoli Archangelsko.

Į Lietuvą ją atvedė meilė – jos vyras buvo lietuvis, armijos metu išsiųstas į Rusijos gilumą. „Susipažinome šokiuose. Jis labai gerai šoko. Įsimylėjau, o pasibaigus tarnybai nutarėme kartu važiuoti į Lietuvą, į Kauną“, – prisimena Raisa.

Kaunas jai buvo labai gražus, ypač stebino Laisvės alėja, kuria tuo metu važinėjo autobusai. Raisa ėmė mokytis lietuvių kalbos – skaityti daug vietinės spaudos, bendrauti mieste, su vyro namiškiais – ir jau po 4 mėnesių intensyvių pastangų džiaugėsi galėdama susikalbėti lietuviškai. Tuo metu ėmė ieškoti ir darbo.

<p>Raisa šių metų lapkritį minėjo 51 metų darbo šioje taisykloje sukaktį. Savo, kaip laikrodininkės, karjerą pradėjo 1968-ųjų kovą. ©Berta Tilmantaitė</p>

Raisa šių metų lapkritį minėjo 51 metų darbo šioje taisykloje sukaktį. Savo, kaip laikrodininkės, karjerą pradėjo 1968-ųjų kovą. ©Berta Tilmantaitė

<p>Apsirengusi buitinės technikos taisymo įmonės „Žaibo“ apranga Raisa pozuoja fotografui. Nuotrauka daryta 1968-1970 m. ©Mindaugas Drigotas</p>

Apsirengusi buitinės technikos taisymo įmonės „Žaibo“ apranga Raisa pozuoja fotografui. Nuotrauka daryta 1968-1970 m. ©Mindaugas Drigotas

Apie laikrodžius ji niekada negalvojo – dar mokydamasi mokykloje po pamokų dirbo buhaltere-apskaitininke, greitai ir kokybiškai atlikdavo užduotis, bet darbas jos nežavėjo, nes trūko bendravimo ir slėgė popierių gausa, todėl Kaune norėjo išbandyti save visiškai kitoje srityje.

Taip Raisa atsidūrė buitinės technikos taisymo įmonėje „Žaibas“. Čia dirbusieji ar laikrodininkystės pagrindų mokęsi būsimieji laikrodininkai šią vietą dažniau vadindavo tiesiog cechu. Vienoje didžiulėje patalpoje dirbo apie 50 laikrodininkų – visi taisė laikrodžius. Prisėdusi prie vieno iš jų, Raisa mokėsi laikrodžių taisymo meno: kaip atidaryti laikrodį, rasti ir identifikuoti gedimą, įvertinti, kokių detalių ar remonto reikės, nustatyti taisymo kainą.

Ji greitai perprato šio darbo specifiką ir iš mokinės tapo laikrodžių priėmėja – taip sovietmečiu buvo vadinami šios specialybės atstovai. Laikrodininkai tuo metu buvo klasifikuojami pagal kategorijas. Nuo pirmosios – laikrodžių priėmėjo, iki aukščiausios šeštosios – laikrodininko – kategorijos. Laikrodininkas taisydavo pačius sudėtingiausius laikrodžius ir jų mechanizmus.

<p>Raisa savo darbo vietoje laukia klientų. ©Berta Tilmantaitė</p>

Raisa savo darbo vietoje laukia klientų. ©Berta Tilmantaitė

<p>Laikrodininko Jono Sangavičiaus darbo stalas, ant kurio pabirusios taisomo sienininio laikrodžio detalės. ©Berta Tilmantaitė</p>

Laikrodininko Jono Sangavičiaus darbo stalas, ant kurio pabirusios taisomo sienininio laikrodžio detalės. ©Berta Tilmantaitė

Raisa prisimena, kad į kairę ir dešinę šių kategorijų niekas nedalino, jas reikėjo užsitarnauti sunkiu ir atkakliu darbu. Ir priduria, kad labai didžiuojasi savo dviem kartu dirbančiais kolegomis – tiek Vytautas, tiek Jonas sovietmečiu buvo 6-osios kategorijos laikrodininkai. Tokie laikrodininkai galėdavo iš esmės pataisyti bet kokį laikrodį.

Dar ir dabar ji turi senų laikraščių iškarpų apie Kauno laikrodininkus. 1984 m. kovo 16 d. numeryje laikraštis „Kauno tiesa“ rašė: „Šviesiame, erdviame ceche prie specialių stalų dirba žmonės baltais chalatais. Tai laikrodžių remonto „gydykla“, esanti Statybininkų gatvėje. <...> Mieste yra septyniolika laikrodžių remonto priėmimo punktų, šešiuose jų atliekamas skubus remontas. <...> Vien per praėjusius metus mieste suremontuota daugiau kaip 101 tūkst. įvairių markių laikrodžių.“

Pusmetį padirbus „Žaibe“, Raisai darbas pabodo, stigo bendravimo ir kai tik atsilaisvino vieta, ji nutarė pereiti į laikrodžių taisyklą – jautė, kad ten bus daugiau bendravimo su klientais, daugiau veiksmo.

Taip ji atsidūrė pačioje seniausioje Kauno laikrodžių taisykloje, kur dirba iki šiol. Šioje vietoje lankosi kelios klientų kartos – senjorai, kurie ateidavo į taisyklą, kai patys buvo maži – jie stebėdavo, kaip dirba laikrodininkai, – vėliau čia pradėjo lankytis klientų vaikai ir net anūkai.

<p>Savo laikrodžių taisykloje Irena, Vytautas, Raisa ir Jonas dirba po du. Įprastai Vytautas dirba su Raisa, tačiau šįkart Jonas paprašė Vytauto padirbėti už jį, nes iškeliavo pažvejoti. ©Mindaugas Drigotas</p>

Savo laikrodžių taisykloje Irena, Vytautas, Raisa ir Jonas dirba po du. Įprastai Vytautas dirba su Raisa, tačiau šįkart Jonas paprašė Vytauto padirbėti už jį, nes iškeliavo pažvejoti. ©Mindaugas Drigotas

Po Antrojo pasaulinio karo šioje taisykloje pradėjo dirbti Iseris Šifris, iš vokiečių geto išvaduotas laikrodininkas. Jis su žmona čia dirbo iki 1963 m., kai nutarė emigruoti į Izraelį.

Raisai neteko su juo susipažinti, nes ji čia pradėjo dirbti vėliau. Tačiau 2016 m. čia buvo apsilankiusi Bella Shirin – Iserio Šifrio dukra. Ji apsigyveno Kaune ir iki šiol užsuka į dirbtuves.

„Kai pirmą kartą Bella užsuko pas mus ir papasakojo, kad kažkada čia dirbo jos tėtis, istorija stipriai mane palietė. Iki šiol Bella užsuka pasisveikinti, kokį laikroduką pataisyti, vis pasikalbam. Jos dėka ir mūsų dirbtuvių fasadą puošia perpiešta jos šeimos nuotrauka, kurioje Iseris su savo žmona, besilaukiančia Bellos“, – apie netikėtą pažintį pasakoja laikrodininkė.

Reklama

Raisa juokauja, kad nori dirbti iki aštuoniasdešimties: „Sunkiai save įsivaizduoju be laikrodininkės profesijos. Man tikrai sunku nedirbt, nieko nedaryt, stogas važiuotų. Aš tokia esu. Pasikrapštau prie laikrodžių, pabendrauju su žmonėmis. Diena pralekia. ANesėdžiu prie lango ir nežiūriu, kada, kas, kur eina. Aš tikrai gyvenu darbu.“

Šioje taisykloje Raisa ne iškart pradėjo dirbti su dabartiniu trejetuku – Vytautu, Irena ir Jonu. Iš pradžių moteris dirbo su kitu ilgamečiu laikrodininku Levu Služmanu, tačiau, pritrūkus rankų ir atsiradus galimybei įdarbinti dar vieną žmogų, čia atsirado Irena. Ji čia kažkada kurį laiką pavadavo kitą laikrodininką, tad Raisai ir senajam laikrodininkui jau buvo įstrigusi kaip gera ir sąžininga specialistė.

<p>Laikrodininkai Irena Aldakauskienė, Jonas Sangavičius ir Raisa Vaitkevičienė lauke prie savo laikrodžių taisyklos. Tai pati seniausia laikrodžių taisykla Kaune, veikianti nuo 1945 m. ©Berta Tilmantaitė</p>

Laikrodininkai Irena Aldakauskienė, Jonas Sangavičius ir Raisa Vaitkevičienė lauke prie savo laikrodžių taisyklos. Tai pati seniausia laikrodžių taisykla Kaune, veikianti nuo 1945 m. ©Berta Tilmantaitė

<p>Ketvertukas prie savo laikrodžių taisyklos dar prieš jos remontą, maždaug 1999-2000 m. Iš kairės: Vytautas Grigonis, Raisa Vaitkevičienė, Irena Aldakauskienė, jos vyras Viktoras Aldakauskas, o už Raisos – Jonas Sangavičius. ©Mindaugas Drigotas</p>

Ketvertukas prie savo laikrodžių taisyklos dar prieš jos remontą, maždaug 1999-2000 m. Iš kairės: Vytautas Grigonis, Raisa Vaitkevičienė, Irena Aldakauskienė, jos vyras Viktoras Aldakauskas, o už Raisos – Jonas Sangavičius. ©Mindaugas Drigotas

Irena juokauja, kad niekada netroško dirbti laikrodininke, ji svajojo būti baleto šokėja, stiuardese, tačiau svajonėms pritrūko... ūgio. Tarp savo kolegų Irena mielai vadinama Coliuke. Su Raisa Irena dirba ilgiausiai iš kolektyvo – 43 metus.

Po kiek laiko Levas Služmanas nutarė išeiti dirbti atskirai, todėl Raisa ir Irena buvo priverstos ieškoti aukštos kvalifikacijos laikrodininko, kuris galėtų taisyti sudėtingus laikrodžių mechanizmus. Pasak Raisos, moterų, turinčių tokią aukštą kvalifikaciją, beveik nebuvo: „Kai dirbau ceche, jame darbavosi apie 50 laikrodininkų. Iš jų – tik 2 moterys. Dažniausiai moterys dirbdavo laikrodžių priėmėjomis, kurios laikrodį atidarydavo, nustatydavo gedimą, defektus, viską užrašydavo ir paruošdavo laikrodį taisymui – išsiuntimui į cechą, kur dirbdavo gausi laikrodininkų vyrų brigada.“

<p>Vaikystėje Jonas leido daug laiko gamtoje, žavėjosi lėktuvais ir modeliavimu. „Buvau krapštukas nuo vaikystės“, – sako jis. ©Berta Tilmantaitė</p>

Vaikystėje Jonas leido daug laiko gamtoje, žavėjosi lėktuvais ir modeliavimu. „Buvau krapštukas nuo vaikystės“, – sako jis. ©Berta Tilmantaitė

<p>Kartais prie laikrodžių Jonas praleidžia ištisas dienas. Tuomet iš taisyklos iškeliauja prieš vidurnaktį, ir tik tam, kad suspėtų į paskutinį troleibusą ar autobusą. ©Berta Tilmantaitė</p>

Kartais prie laikrodžių Jonas praleidžia ištisas dienas. Tuomet iš taisyklos iškeliauja prieš vidurnaktį, ir tik tam, kad suspėtų į paskutinį troleibusą ar autobusą. ©Berta Tilmantaitė

Taip taisykloje atsirado Jonas, aukščiausios kategorijos laikrodininkas. Apie jį tiek Raisa, tiek Irena daug girdėjo jau ceche. Jonas garsėjo kaip užsispyręs meistras, taisantis laikrodį tol, kol pataiso.

„Jonas puikus meistras, bet nežinojome, kad toks lėtapėdis – kartais prie laikrodžių praleidžia dienų dienas. O kartais ir naktis! Būna vakarų, kai Jonas užsisėdi taisykloje iki paskutinio troleibuso, o kartais net ir į jį nespėja“, – pasakoja Raisa.

Jonas irgi neplanavo būti laikrodininku – vaikystėje piešė pieštuku, daug laiko leido gamtoje, svajojo apie ornitologo profesiją. Kaip ir visa jo giminė, nuo mažumės yra užkietėjęs žvejys. Grįžęs iš armijos įsidarbino kūno kultūros mokytoju, bet ilgai juo neužsibuvo – alga buvo labai maža, tad teko ieškotis kito darbo.

Brolis pasiūlė pasidomėti laikrodininko profesija, nes Jonas buvo krapštukas, nuolat kažką konstruodavo, ardydavo. Tad šiek tiek pasimokęs ceche Jonas tapo Raisos ir Irenos kompanionu.

<p>Jonas gimė ir augo Kaune, tad juokauja, kad taisykloje pasirinko dirbti arčiausiai lango, kad galėtų stebėti miestą ir žmones. Su kolega Vytautu jie vaizdą pro langą vadina „Šileliu“, kuris kartais ką nors įdomaus transliuoja, o kartais nepagauna jokio signalo. ©Mindaugas Drigotas</p>

Jonas gimė ir augo Kaune, tad juokauja, kad taisykloje pasirinko dirbti arčiausiai lango, kad galėtų stebėti miestą ir žmones. Su kolega Vytautu jie vaizdą pro langą vadina „Šileliu“, kuris kartais ką nors įdomaus transliuoja, o kartais nepagauna jokio signalo. ©Mindaugas Drigotas

Paskutinis ketvertuko narys – Vytautas. Irena juokauja, kad jis jaunėlis – prie jau susiklijavusio kolektyvo prisijungė vėliausiai, bet labai greitai į jį įsiliejo.

Vytautas vienintelis iš ketverto mokėsi laikrodžių amato iš savo tėčio, taip pat laikrodininko. Tarpukariu jo tėtis mokėsi specialioje mokykloje, kurioje ruošdavo laikrodininkus, tačiau pagal specialybę jam taip ir nepavykdavo įsidarbinti. Tuo metu didžioji dalis laikrodininkų dirbtuvių, pasak Vytauto, priklausė Lietuvos žydams, kurie sunkiai įsileisdavo naujus žmones. Todėl po kiek laiko Vytauto tėtis baigė inžinerijos mokslus, o laikrodžius taisydavo tik namuose.

„Vis kas nors iš kaimynų ar pažįstamų atnešdavo kažką jam pataisyti. Aš stebėdavau, ką jis ten daro. Ir man labai patiko! Nuolat klausdavau, ką čia daro, ką taiso, kodėl taip, o ne kitaip. Taip po truputį jis leido ir man prisiliesti prie laikrodžių, juos atidaryti, pradėti taisyti, suprasti jų mechanizmą. Jau mokykloje ėmiau taisyti klasiokų laikrodžius“, – apie pirmąją pažintį su laikrodžių taisymu pasakoja Vytautas.

<p>Paniręs prie stalo, Vytautas taiso seną laikrodį. ©Mindaugas Drigotas</p>

Paniręs prie stalo, Vytautas taiso seną laikrodį. ©Mindaugas Drigotas

<p>Pataisęs laikrodžio mechanizmą, jis jį surenka ir paruošia atidavimui. ©Mindaugas Drigotas</p>

Pataisęs laikrodžio mechanizmą, jis jį surenka ir paruošia atidavimui. ©Mindaugas Drigotas

Pasak Raisos, sovietmečiu į taisyklą žmonės kasdien atnešdavo daugybę laikrodžių, kartais net eilės nutįsdavo.

„Kasdien iki 60 laikrodžių priimdavom, nebūdavo kada su klientais net pasikalbėti. Dirbdavo dvi pamainos nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Priėmę laikrodžius mes nustatydavom gedimą ir tada atkeliaudavo ekspeditorius šiuos laikrodžius surinkti, nuveždavo į cechą laikrodininkams tolimesniam taisymui. Sovietiniai laikrodžiai gesdavo dažnai, o ir meistrų trūko. Kartais net po tris mėnesius laikrodžius taisydavo!“ – pasakoja Raisa.

Dabar, pasak jos, net dešimtosios dalies klientų nebėra. Dažniausiai žmonės atneša rankiniams laikrodžiams pakeisti baterijas, kartais – patrumpinti ar paveržti dirželį, pakeisti įbrėžtą stikliuką. Žymiai rečiau pasitaiko sieninių, senų laikrodžių, juos dažniausiai taiso Jonas ar Vytautas. Juos atneša vyresnio amžiaus žmonės, kuriems šie laikrodžiai kelia prisiminimus, yra brangūs.

<p>Užsukęs klientas teiraujasi Raisos, kada dirbs Jonas, nes nori palikti jam sutaisyti savo seną ir sudėtingą sieninį laikrodį. Kažkada jį taisė kliento tėvas, pažinojęs čia dirbusį senąjį laikrodininką Levą Služmaną. ©Mindaugas Drigotas</p>

Užsukęs klientas teiraujasi Raisos, kada dirbs Jonas, nes nori palikti jam sutaisyti savo seną ir sudėtingą sieninį laikrodį. Kažkada jį taisė kliento tėvas, pažinojęs čia dirbusį senąjį laikrodininką Levą Služmaną. ©Mindaugas Drigotas

<p>Kasdien Raisa ar Irena nusiperka laikraštį, kurį iki darbo pabaigos perskaito. Kai nebūna klientų, jos sprendžia kryžiažodžius. ©Mindaugas Drigotas</p>

Kasdien Raisa ar Irena nusiperka laikraštį, kurį iki darbo pabaigos perskaito. Kai nebūna klientų, jos sprendžia kryžiažodžius. ©Mindaugas Drigotas

Sovietmečiu dažniausiai reikėdavo taisyti rusiškus laikrodžius „Slava“, „Raketa“, „Moskva“, „Zvezda“, „Vostok“. Jonas sako, kad dabar tokius taisyti – vienas juokas: „Išardai, pakeiti kokią detalę, viską sudedi, ir vėl eina. Daugiausia bėdų kelia tai, kad tokių laikrodžių detalių nelabai kur gausi. Gerai, kad vis dar kaupiam ir turim iš senų laikų prisirinkę.“

Iki maždaug 1993 m. ketveriukė priklausė „Žaibui“, tačiau jį panaikinus ėmė dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai – patys mokėti už patalpų nuomą, bendrai dalytis uždarbį.

<p>Seni laikrodžiai, kuriuos Vytautas mėgsta vadinti tiesiog „šrotiniais“ (metalo laužu). Visgi tokių laikrodžių jie neišmeta, nes atsiranda klientų, kurie atneša panašių sugedusių laikrodžių. ©Mindaugas Drigotas</p>

Seni laikrodžiai, kuriuos Vytautas mėgsta vadinti tiesiog „šrotiniais“ (metalo laužu). Visgi tokių laikrodžių jie neišmeta, nes atsiranda klientų, kurie atneša panašių sugedusių laikrodžių. ©Mindaugas Drigotas

„Su šiuo kolektyvu šitiek metų dirbam. Mes ir skausme, ir džiaugsme, visą laiką kartu visur. Ir jubiliejus švenčiam, ir laidotuvėse dalyvaujam, tikrai! Čia ir gimtadienius pašvęsdavom, ir užuolaidas uždarydavom, pašokdavom. Bet viskas normos ribose! Vieną kartą kolektyvas nusprendė važiuoti Joninių švęsti. Važiavom pas draugę į kaimą, o Jono žmona neišleido. Be Jono šventėm Jonines, bet bent jau atvežėm vainiką iš ten!“ – apie savo trijulę pasakoja Raisa.

Taisykloje jie dirba po du – Raisa su Vytautu, Irena su Jonu. Turi susitarimą, kad kiekvienais metais keičiasi – Irena pradeda dirbti su Vytautu, Jonas – su Raisa. Tačiau jei tik kuriam iškyla kokių reikalų ar neatidėliotinų darbų, kolegos vieni kitus pavaduoja.

<p>Jonas su Raisa ieško, kur prapuolė kliento kortelė, ant kurios įprastai būna parašytas kliento numeris, laikrodžio taisymo kaina ir jo defektas. ©Mindaugas Drigotas</p>

Jonas su Raisa ieško, kur prapuolė kliento kortelė, ant kurios įprastai būna parašytas kliento numeris, laikrodžio taisymo kaina ir jo defektas. ©Mindaugas Drigotas

<p>Kol Jonas taiso laikrodį, Irena skambina klientei pranešti, kad jos laikrodis jau sutaisytas ir galima ateiti jį pasiimti. ©Mindaugas Drigotas</p>

Kol Jonas taiso laikrodį, Irena skambina klientei pranešti, kad jos laikrodis jau sutaisytas ir galima ateiti jį pasiimti. ©Mindaugas Drigotas

Jono aistra – senoviniai laikrodžiai. Yypač jis žavisi jų skambėjimu. Gali dienų dienas lindėti prie sugedusio laikrodžio mechanizmo ir aiškintis gedimo priežastis, bet lygiai taip pat gali net nepriimti laikrodžio taisymui. Ne dėl to, kad nespės, bet dėl to, kad nemokės. „Pažiūriu ir iškart matau – mokėsiu pataisyti ar ne. Nenoriu nuvilti kliento. Būna, kad neišeina, ir viskas!“ – konstatuoja laikrodininkas.

Vytautas Joną dažniausiai vaduoja tada, kai lauke gražesnis oras ir mažesnė lietaus tikimybė. Tada Jonas griebia meškeres, sėda į savo žiguliuką ir keliauja savaitei prie ežero. Vytautas užkietėjęs medžiotojas, tad savaitgaliais keliauja pamedžioti, tada prašo Jono pavaduoti jį.

<p>Kai nedirba prie laikrodžių, didelę laisvo laiko dalį Jonas skiria žvejybai. Dažniausiai važiuoja į atokų mišką už Kauno, kur pasistato palapinę ir žvejoja savaitę. ©Mindaugas Drigotas</p>

Kai nedirba prie laikrodžių, didelę laisvo laiko dalį Jonas skiria žvejybai. Dažniausiai važiuoja į atokų mišką už Kauno, kur pasistato palapinę ir žvejoja savaitę. ©Mindaugas Drigotas

<p>Šįkart laisvo laiko mažai, tad žvejoja miesto centre. ©Mindaugas Drigotas</p>

Šįkart laisvo laiko mažai, tad žvejoja miesto centre. ©Mindaugas Drigotas

<p>Vytautas laisvu laiku dažnai būna miške. Ir taisyti laikrodžius, ir medžioti jį išmokė tėtis. Medžioti jis pradėjo būdamas 21-erių. ©Mindaugas Drigotas</p>

Vytautas laisvu laiku dažnai būna miške. Ir taisyti laikrodžius, ir medžioti jį išmokė tėtis. Medžioti jis pradėjo būdamas 21-erių. ©Mindaugas Drigotas

<p>Kai kuriuos to paties medžiotojų būrelio kolegas vadina broliais, nes pažįsta juos nuo tada, kai pats įsitraukė į medžioklę. ©Mindaugas Drigotas</p>

Kai kuriuos to paties medžiotojų būrelio kolegas vadina broliais, nes pažįsta juos nuo tada, kai pats įsitraukė į medžioklę. ©Mindaugas Drigotas

Visi keturi laikrodininkai įsitikinę, kad be gerai matančių akių laikrodininku sunkiai gali būti. Ir rankos turi nedrebėti. Tačiau yra ir daugiau reikalingų savybių. Jonas akcentuoja kantrybę ir užsispyrimą, kurie padeda jam tiek taisant laikrodžius, tiek žvejojant. Vytautas įsitikinęs, kad darbas turi būti įdomus: „Jeigu jis tavęs netrauks, bus neįdomus, niekad netapsi geru meistru.“

Irena mano, kad su kiekvienu taisomu laikrodžiu reikia išbūti, neskubėti. Tą patyrė ir savo kailiu: „Buvo tokia situacija: taisiau žadintuvėlį, jam reikėjo kalti ašį. Kiek kalu, tiek lūžta ar sutrupa. Ar per stipriai kaliau, ar tiesiog ne mano diena buvo, tad mečiau jį į sieną! Viskas pabiro. Atėjau kitą dieną, susirinkau viską – takšt, takšt, ir viskas vietoj. Vadinasi, jeigu tau tą dieną nesiseka, gal geriau darbą atidėti į šoną, o kitą dieną kitu mąstymu, suvokimu, pasiryžimu tą sunkumą gali ir įveikti.“

<p>Pagrindiniai laikrodininko įrankiai – atidarytuvas, pincetas, atsuktuvas ir lupa. ©Mindaugas Drigotas</p>

Pagrindiniai laikrodininko įrankiai – atidarytuvas, pincetas, atsuktuvas ir lupa. ©Mindaugas Drigotas

<p>Laikrodininkų „akys“ – skirtingo stiprumo didinamieji stikliukai, kurie padeda pastebėti menkiausius laikrodžio defektus ir atidžiau apžiūrėti patį laikrodį. ©Mindaugas Drigotas</p>

Laikrodininkų „akys“ – skirtingo stiprumo didinamieji stikliukai, kurie padeda pastebėti menkiausius laikrodžio defektus ir atidžiau apžiūrėti patį laikrodį. ©Mindaugas Drigotas

Sovietmečiu laikrodininkus ruošė įvairios buitinės technikos taisymo įmonės ir profesinės mokyklos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laikrodininkų ruošimo poreikis greitai nunyko ir šios specialybės atsisakyta visai. Vienintelis būdas – būti savamoksliu.

Raisa pastebi, kad pasitaiko pavienių atvejų, kai žmogus užsuka paklausti, kur galėtų mokytis laikrodžių taisymo amato, bet supratęs, kad laikrodininkų niekas neberuošia, uždarbis nedidelis, o darbo daug, nusprendžia neprasidėti.

Jono manymu, prie laikrodininkų profesijos nykimo nemaža dalimi prisideda ir sprendimai valstybės lygmeniu: „Niekas neberuošia šios specialybės žmonių. Visi nori naujumo ir naujumo, bet mažai pagalvojama apie amatus, senąsias profesijas. Jeigu atsirastų valstybės interesas, jei būtų nuspręsta sugrąžinti laikrodininko specialybę, manau, atsirastų ir besidominčių ja.“

Irena mano, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl neatsiranda naujų, jaunų laikrodininkų, yra būtent finansinė – iš laikrodininko darbo sunkiai pragyvensi. „Pas mus rankų darbas vis dar nėra vertinamas“, – priduria ji.

<p>Jonas tvarko seno sieninio laikrodžio mechanizmą. Teptukas reikalingas norint nuvalyti dulkes arba sutepti detales. ©Berta Tilmantaitė</p>

Jonas tvarko seno sieninio laikrodžio mechanizmą. Teptukas reikalingas norint nuvalyti dulkes arba sutepti detales. ©Berta Tilmantaitė

<p>Raisa ir Jonas šioje taisykloje kartu dirba jau 35 metus. ©Berta Tilmantaitė</p>

Raisa ir Jonas šioje taisykloje kartu dirba jau 35 metus. ©Berta Tilmantaitė

<p>Raisa ir Irena kartu dirba ilgiausiai – jau 43 metus. ©Berta Tilmantaitė</p>

Raisa ir Irena kartu dirba ilgiausiai – jau 43 metus. ©Berta Tilmantaitė

Taip pat tenka nuolatos lenktyniauti su telefonais, kurie keičia žmonių įpročius – per pastaruosius du mėnesius jaunų žmonių į laikrodžių dirbtuves neužsuko. Jeigu tokių ir būdavo, tai tik pakeisti bateriją ar pasiteirauti taisymo kainos.

Pasak ketveriukės, didžioji klientų dalis – vyresnio amžiaus žmonės, kurie suvokia laikrodžio vertę ir kuriems patinka žiūrėti į laikrodį, ne į telefoną.

Laikrodininkai sako, kad ne mažiau žalos pridarė ir vis pinganti laikrodžių gamyba – nauji kvarciniai laikrodžiai tokie pigūs, kad jų neverta taisyti, nes dažnu atveju naujas kainuos pigiau. Tokia logika vadovaujasi ir dalis klientų.

<p>Seni sieniniai laikrodžiai, laukiantys Vytauto arba Jono rankų. ©Mindaugas Drigotas</p>

Seni sieniniai laikrodžiai, laukiantys Vytauto arba Jono rankų. ©Mindaugas Drigotas

<p>Vytautas keičia laikrodžio bateriją. Tai dažniausias laikrodininko darbas šiais laikais. ©Mindaugas Drigotas</p>

Vytautas keičia laikrodžio bateriją. Tai dažniausias laikrodininko darbas šiais laikais. ©Mindaugas Drigotas

Kai iš pradžių dirbtuvėse pamačiau tiek daug paliktų pigių rankinių ir sieninių laikrodžių, nustebau, tačiau Raisa paaiškino: „Klientai, išgirdę, kiek kainuos pataisyti laikrodį, tiesiog numoja ranka, sako, gal tada paliksiu jums, nebetaisykim. Mes jų neišmetam į konteinerį, o utilizuojam. Taip ir kaupiasi čia visokiausių laikrodžių, kurių niekada nebetaisysime.“

<p>Seni „šrotiniai“ laikrodžiai. ©Mindaugas Drigotas</p>

Seni „šrotiniai“ laikrodžiai. ©Mindaugas Drigotas

<p>Senų laikrodžių dalys, kurias, pasak Raisos, jau seniai reikėtų išmesti. Tačiau laikrodininkai jas vis dar laiko, nes retkarčiais užsuka klientų su senais laikrodžiais, kuriems sutaisyti šios dalys praverčia. ©Mindaugas Drigotas</p>

Senų laikrodžių dalys, kurias, pasak Raisos, jau seniai reikėtų išmesti. Tačiau laikrodininkai jas vis dar laiko, nes retkarčiais užsuka klientų su senais laikrodžiais, kuriems sutaisyti šios dalys praverčia. ©Mindaugas Drigotas

Irena visgi tiki, kad atsiras žmonių, tikinčių laikrodininko profesija, o ir klientų požiūris į laikrodžius po truputį pasikeis. „Atgimimas būdingas kiekvienai epochai. Aš viliuosi, tikiuosi, kad galbūt rasis tokių žmonių, kurie norės tai perimti. Na, taip, jų daug nebus. O vartotojiškumas žudo viską. Kur mes nuskubėsim taip skubėdami? Nereikia numesti ir nuvertinti to, kas sena. Labai apmėtėm šiukšlėm savo planetą. Didelėm šiukšlėm, ir labai ilgam“, – kritikos negaili laikrodininkė.

<p>Irena Aldakauskienė laikrodininke dirba jau 48 metus. Nepaisant to, kad laikrodininkų Lietuvoje niekas neberuošia, o žmonės vietoj laikrodžių vis dažniau renkasi telefonus, Irena viliasi, kad laikrodininkų profesija išliks. ©Mindaugas Drigotas</p>

Irena Aldakauskienė laikrodininke dirba jau 48 metus. Nepaisant to, kad laikrodininkų Lietuvoje niekas neberuošia, o žmonės vietoj laikrodžių vis dažniau renkasi telefonus, Irena viliasi, kad laikrodininkų profesija išliks. ©Mindaugas Drigotas

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon