Norėdami pamatyti videoistoriją, viršuje paspauskite „Play“, o šiame tekste sužinosite daugiau detalių apie laikrodininkų amatą Lietuvoje.
Per ilgą šios laikrodžių taisyklos gyvavimo laikotarpį pasikeitė ne tik valstybės santvarka, laikrodžių mados, bet ir žmonių įpročiai. Vis dažniau linkstame dirstelėti ne į laikrodžio ciferblatą, o į telefono ekraną. Šiuo metu pasaulyje yra beveik 15 milijardų veikiančių mobiliųjų telefonų ir kasmet šis skaičius padidėja maždaug vienu milijardu. Skaičiuojama, kad telefonais naudojasi 7,1 milijardo žmonių, o JAV vienas gyventojas per savo gyvenimą įsigyja vidutiniškai 44 telefonus.
Keičiantis įpročiams keičiasi ir laikrodžių kainos – šiais laikais jie įperkami bene kiekvienam, tačiau jų kokybė prastėja. Kinija yra didžiausia rankinių laikrodžių gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje, o vieno kiniško laikrodžio kaina siekia vidutiniškai 4 JAV dolerius. Pasak laikrodininkų, tokie sugenta itin greitai, tad žmonės juos dažniau išmeta, nei taiso, nes paprastai pataisyti kainuoja brangiau, nei nusipirkti naują.
Tai prisideda ir prie gamtos teršimo – 2019 m. į Lietuvos rinką pateko beveik 39,5 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos. Vos daugiau nei 40 proc. (16,1 tūkst. tonų) jos buvo surinkta ir apdorota: perdirbta ar kitaip panaudota, paruošta naudoti ar šalinti. Europos Sąjungoje pagal elektroninių atliekų perdirbimą vis dar esame septinti nuo galo.
Be to, didelė dalis šių elektronikos prietaisų ir jų dalių skendi šešėlyje – nėra niekaip dokumentuojama. Galima būtų manyti, kad didelė jų dalis naudojama ir sėkmingai veikia iki šiol, tačiau patys laikrodininkai pripažįsta, kad žmonės linkę išmesti nebeveikiančius laikrodžius bet kur, nekreipdami dėmesio į daromą žalą gamtai ir mūsų sveikatai. Irdami keliolika ar kelis šimtus metų, elektroniniai prietaisai į mūsų aplinką išskiria kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, sunkiuosius metalus – gyvsidabrį, šviną ir chromą, kurie teršia dirvožemį, taip pat išskiria ozono sluoksnį ardančias freono dujas.
Galiausiai pasekmes junta ir patys žmonės – ilgą laiką buvusi populiari, laikrodininkų profesija nyksta, nes darbo jos atstovai turi vis mažiau, o naujų laikrodininkų neatsiranda, nes niekas jų neberuošia. Vienintelis kelias mokytis laikrodininko amato – kaip senais laikais – tapti meistro pameistriu ir semtis iš jo žinių, gludinti savo įgūdžius ir galiausiai išmokti taisyti laikrodžius pačiam, niekieno neprižiūrimam. Tokių susidomėjusių šia specialybe, pasak šių laikrodininkų, per pastaruosius metus pas juos buvo 3–4.
Tad kaip su pasikeitusiais žmonių įpročiais, gyvenimo skuba, pigiais laikrodžiais ir plūstančia telefonų gausa kovoja (o gal prisitaiko?) senoji laikrodininkų karta?
Seniausiai šiose laikrodžių patalpose dirba Raisa – nuo pat 1970-ųjų. Ji juokauja, kad lapkritį švęs savo antrąjį gimtadienį – sukaks 51 metai, kaip čia dirba. Iš viso prie laikrodžių Raisa praleido jau 53 metus. Bendraudamas su ja ne iš karto gali pastebėti, kad ji ne vietinė. Raisa lietuviškai kalba labai gražiai, nors yra grynakraujė rusaitė, atvykusi iš mažo miestelio netoli Archangelsko.
Į Lietuvą ją atvedė meilė – jos vyras buvo lietuvis, armijos metu išsiųstas į Rusijos gilumą. „Susipažinome šokiuose. Jis labai gerai šoko. Įsimylėjau, o pasibaigus tarnybai nutarėme kartu važiuoti į Lietuvą, į Kauną“, – prisimena Raisa.
Kaunas jai buvo labai gražus, ypač stebino Laisvės alėja, kuria tuo metu važinėjo autobusai. Raisa ėmė mokytis lietuvių kalbos – skaityti daug vietinės spaudos, bendrauti mieste, su vyro namiškiais – ir jau po 4 mėnesių intensyvių pastangų džiaugėsi galėdama susikalbėti lietuviškai. Tuo metu ėmė ieškoti ir darbo.
Apie laikrodžius ji niekada negalvojo – dar mokydamasi mokykloje po pamokų dirbo buhaltere-apskaitininke, greitai ir kokybiškai atlikdavo užduotis, bet darbas jos nežavėjo, nes trūko bendravimo ir slėgė popierių gausa, todėl Kaune norėjo išbandyti save visiškai kitoje srityje.
Taip Raisa atsidūrė buitinės technikos taisymo įmonėje „Žaibas“. Čia dirbusieji ar laikrodininkystės pagrindų mokęsi būsimieji laikrodininkai šią vietą dažniau vadindavo tiesiog cechu. Vienoje didžiulėje patalpoje dirbo apie 50 laikrodininkų – visi taisė laikrodžius. Prisėdusi prie vieno iš jų, Raisa mokėsi laikrodžių taisymo meno: kaip atidaryti laikrodį, rasti ir identifikuoti gedimą, įvertinti, kokių detalių ar remonto reikės, nustatyti taisymo kainą.
Ji greitai perprato šio darbo specifiką ir iš mokinės tapo laikrodžių priėmėja – taip sovietmečiu buvo vadinami šios specialybės atstovai. Laikrodininkai tuo metu buvo klasifikuojami pagal kategorijas. Nuo pirmosios – laikrodžių priėmėjo, iki aukščiausios šeštosios – laikrodininko – kategorijos. Laikrodininkas taisydavo pačius sudėtingiausius laikrodžius ir jų mechanizmus.
Raisa prisimena, kad į kairę ir dešinę šių kategorijų niekas nedalino, jas reikėjo užsitarnauti sunkiu ir atkakliu darbu. Ir priduria, kad labai didžiuojasi savo dviem kartu dirbančiais kolegomis – tiek Vytautas, tiek Jonas sovietmečiu buvo 6-osios kategorijos laikrodininkai. Tokie laikrodininkai galėdavo iš esmės pataisyti bet kokį laikrodį.
Dar ir dabar ji turi senų laikraščių iškarpų apie Kauno laikrodininkus. 1984 m. kovo 16 d. numeryje laikraštis „Kauno tiesa“ rašė: „Šviesiame, erdviame ceche prie specialių stalų dirba žmonės baltais chalatais. Tai laikrodžių remonto „gydykla“, esanti Statybininkų gatvėje. <...> Mieste yra septyniolika laikrodžių remonto priėmimo punktų, šešiuose jų atliekamas skubus remontas. <...> Vien per praėjusius metus mieste suremontuota daugiau kaip 101 tūkst. įvairių markių laikrodžių.“
Pusmetį padirbus „Žaibe“, Raisai darbas pabodo, stigo bendravimo ir kai tik atsilaisvino vieta, ji nutarė pereiti į laikrodžių taisyklą – jautė, kad ten bus daugiau bendravimo su klientais, daugiau veiksmo.
Taip ji atsidūrė pačioje seniausioje Kauno laikrodžių taisykloje, kur dirba iki šiol. Šioje vietoje lankosi kelios klientų kartos – senjorai, kurie ateidavo į taisyklą, kai patys buvo maži – jie stebėdavo, kaip dirba laikrodininkai, – vėliau čia pradėjo lankytis klientų vaikai ir net anūkai.
Po Antrojo pasaulinio karo šioje taisykloje pradėjo dirbti Iseris Šifris, iš vokiečių geto išvaduotas laikrodininkas. Jis su žmona čia dirbo iki 1963 m., kai nutarė emigruoti į Izraelį.
Raisai neteko su juo susipažinti, nes ji čia pradėjo dirbti vėliau. Tačiau 2016 m. čia buvo apsilankiusi Bella Shirin – Iserio Šifrio dukra. Ji apsigyveno Kaune ir iki šiol užsuka į dirbtuves.
„Kai pirmą kartą Bella užsuko pas mus ir papasakojo, kad kažkada čia dirbo jos tėtis, istorija stipriai mane palietė. Iki šiol Bella užsuka pasisveikinti, kokį laikroduką pataisyti, vis pasikalbam. Jos dėka ir mūsų dirbtuvių fasadą puošia perpiešta jos šeimos nuotrauka, kurioje Iseris su savo žmona, besilaukiančia Bellos“, – apie netikėtą pažintį pasakoja laikrodininkė.
Raisa juokauja, kad nori dirbti iki aštuoniasdešimties: „Sunkiai save įsivaizduoju be laikrodininkės profesijos. Man tikrai sunku nedirbt, nieko nedaryt, stogas važiuotų. Aš tokia esu. Pasikrapštau prie laikrodžių, pabendrauju su žmonėmis. Diena pralekia. ANesėdžiu prie lango ir nežiūriu, kada, kas, kur eina. Aš tikrai gyvenu darbu.“
Šioje taisykloje Raisa ne iškart pradėjo dirbti su dabartiniu trejetuku – Vytautu, Irena ir Jonu. Iš pradžių moteris dirbo su kitu ilgamečiu laikrodininku Levu Služmanu, tačiau, pritrūkus rankų ir atsiradus galimybei įdarbinti dar vieną žmogų, čia atsirado Irena. Ji čia kažkada kurį laiką pavadavo kitą laikrodininką, tad Raisai ir senajam laikrodininkui jau buvo įstrigusi kaip gera ir sąžininga specialistė.
Irena juokauja, kad niekada netroško dirbti laikrodininke, ji svajojo būti baleto šokėja, stiuardese, tačiau svajonėms pritrūko... ūgio. Tarp savo kolegų Irena mielai vadinama Coliuke. Su Raisa Irena dirba ilgiausiai iš kolektyvo – 43 metus.
Po kiek laiko Levas Služmanas nutarė išeiti dirbti atskirai, todėl Raisa ir Irena buvo priverstos ieškoti aukštos kvalifikacijos laikrodininko, kuris galėtų taisyti sudėtingus laikrodžių mechanizmus. Pasak Raisos, moterų, turinčių tokią aukštą kvalifikaciją, beveik nebuvo: „Kai dirbau ceche, jame darbavosi apie 50 laikrodininkų. Iš jų – tik 2 moterys. Dažniausiai moterys dirbdavo laikrodžių priėmėjomis, kurios laikrodį atidarydavo, nustatydavo gedimą, defektus, viską užrašydavo ir paruošdavo laikrodį taisymui – išsiuntimui į cechą, kur dirbdavo gausi laikrodininkų vyrų brigada.“
Taip taisykloje atsirado Jonas, aukščiausios kategorijos laikrodininkas. Apie jį tiek Raisa, tiek Irena daug girdėjo jau ceche. Jonas garsėjo kaip užsispyręs meistras, taisantis laikrodį tol, kol pataiso.
„Jonas puikus meistras, bet nežinojome, kad toks lėtapėdis – kartais prie laikrodžių praleidžia dienų dienas. O kartais ir naktis! Būna vakarų, kai Jonas užsisėdi taisykloje iki paskutinio troleibuso, o kartais net ir į jį nespėja“, – pasakoja Raisa.
Jonas irgi neplanavo būti laikrodininku – vaikystėje piešė pieštuku, daug laiko leido gamtoje, svajojo apie ornitologo profesiją. Kaip ir visa jo giminė, nuo mažumės yra užkietėjęs žvejys. Grįžęs iš armijos įsidarbino kūno kultūros mokytoju, bet ilgai juo neužsibuvo – alga buvo labai maža, tad teko ieškotis kito darbo.
Brolis pasiūlė pasidomėti laikrodininko profesija, nes Jonas buvo krapštukas, nuolat kažką konstruodavo, ardydavo. Tad šiek tiek pasimokęs ceche Jonas tapo Raisos ir Irenos kompanionu.
Paskutinis ketvertuko narys – Vytautas. Irena juokauja, kad jis jaunėlis – prie jau susiklijavusio kolektyvo prisijungė vėliausiai, bet labai greitai į jį įsiliejo.
Vytautas vienintelis iš ketverto mokėsi laikrodžių amato iš savo tėčio, taip pat laikrodininko. Tarpukariu jo tėtis mokėsi specialioje mokykloje, kurioje ruošdavo laikrodininkus, tačiau pagal specialybę jam taip ir nepavykdavo įsidarbinti. Tuo metu didžioji dalis laikrodininkų dirbtuvių, pasak Vytauto, priklausė Lietuvos žydams, kurie sunkiai įsileisdavo naujus žmones. Todėl po kiek laiko Vytauto tėtis baigė inžinerijos mokslus, o laikrodžius taisydavo tik namuose.
„Vis kas nors iš kaimynų ar pažįstamų atnešdavo kažką jam pataisyti. Aš stebėdavau, ką jis ten daro. Ir man labai patiko! Nuolat klausdavau, ką čia daro, ką taiso, kodėl taip, o ne kitaip. Taip po truputį jis leido ir man prisiliesti prie laikrodžių, juos atidaryti, pradėti taisyti, suprasti jų mechanizmą. Jau mokykloje ėmiau taisyti klasiokų laikrodžius“, – apie pirmąją pažintį su laikrodžių taisymu pasakoja Vytautas.
Pasak Raisos, sovietmečiu į taisyklą žmonės kasdien atnešdavo daugybę laikrodžių, kartais net eilės nutįsdavo.
„Kasdien iki 60 laikrodžių priimdavom, nebūdavo kada su klientais net pasikalbėti. Dirbdavo dvi pamainos nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Priėmę laikrodžius mes nustatydavom gedimą ir tada atkeliaudavo ekspeditorius šiuos laikrodžius surinkti, nuveždavo į cechą laikrodininkams tolimesniam taisymui. Sovietiniai laikrodžiai gesdavo dažnai, o ir meistrų trūko. Kartais net po tris mėnesius laikrodžius taisydavo!“ – pasakoja Raisa.
Dabar, pasak jos, net dešimtosios dalies klientų nebėra. Dažniausiai žmonės atneša rankiniams laikrodžiams pakeisti baterijas, kartais – patrumpinti ar paveržti dirželį, pakeisti įbrėžtą stikliuką. Žymiai rečiau pasitaiko sieninių, senų laikrodžių, juos dažniausiai taiso Jonas ar Vytautas. Juos atneša vyresnio amžiaus žmonės, kuriems šie laikrodžiai kelia prisiminimus, yra brangūs.
Sovietmečiu dažniausiai reikėdavo taisyti rusiškus laikrodžius „Slava“, „Raketa“, „Moskva“, „Zvezda“, „Vostok“. Jonas sako, kad dabar tokius taisyti – vienas juokas: „Išardai, pakeiti kokią detalę, viską sudedi, ir vėl eina. Daugiausia bėdų kelia tai, kad tokių laikrodžių detalių nelabai kur gausi. Gerai, kad vis dar kaupiam ir turim iš senų laikų prisirinkę.“
Iki maždaug 1993 m. ketveriukė priklausė „Žaibui“, tačiau jį panaikinus ėmė dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai – patys mokėti už patalpų nuomą, bendrai dalytis uždarbį.
„Su šiuo kolektyvu šitiek metų dirbam. Mes ir skausme, ir džiaugsme, visą laiką kartu visur. Ir jubiliejus švenčiam, ir laidotuvėse dalyvaujam, tikrai! Čia ir gimtadienius pašvęsdavom, ir užuolaidas uždarydavom, pašokdavom. Bet viskas normos ribose! Vieną kartą kolektyvas nusprendė važiuoti Joninių švęsti. Važiavom pas draugę į kaimą, o Jono žmona neišleido. Be Jono šventėm Jonines, bet bent jau atvežėm vainiką iš ten!“ – apie savo trijulę pasakoja Raisa.
Taisykloje jie dirba po du – Raisa su Vytautu, Irena su Jonu. Turi susitarimą, kad kiekvienais metais keičiasi – Irena pradeda dirbti su Vytautu, Jonas – su Raisa. Tačiau jei tik kuriam iškyla kokių reikalų ar neatidėliotinų darbų, kolegos vieni kitus pavaduoja.
Jono aistra – senoviniai laikrodžiai. Yypač jis žavisi jų skambėjimu. Gali dienų dienas lindėti prie sugedusio laikrodžio mechanizmo ir aiškintis gedimo priežastis, bet lygiai taip pat gali net nepriimti laikrodžio taisymui. Ne dėl to, kad nespės, bet dėl to, kad nemokės. „Pažiūriu ir iškart matau – mokėsiu pataisyti ar ne. Nenoriu nuvilti kliento. Būna, kad neišeina, ir viskas!“ – konstatuoja laikrodininkas.
Vytautas Joną dažniausiai vaduoja tada, kai lauke gražesnis oras ir mažesnė lietaus tikimybė. Tada Jonas griebia meškeres, sėda į savo žiguliuką ir keliauja savaitei prie ežero. Vytautas užkietėjęs medžiotojas, tad savaitgaliais keliauja pamedžioti, tada prašo Jono pavaduoti jį.
Visi keturi laikrodininkai įsitikinę, kad be gerai matančių akių laikrodininku sunkiai gali būti. Ir rankos turi nedrebėti. Tačiau yra ir daugiau reikalingų savybių. Jonas akcentuoja kantrybę ir užsispyrimą, kurie padeda jam tiek taisant laikrodžius, tiek žvejojant. Vytautas įsitikinęs, kad darbas turi būti įdomus: „Jeigu jis tavęs netrauks, bus neįdomus, niekad netapsi geru meistru.“
Irena mano, kad su kiekvienu taisomu laikrodžiu reikia išbūti, neskubėti. Tą patyrė ir savo kailiu: „Buvo tokia situacija: taisiau žadintuvėlį, jam reikėjo kalti ašį. Kiek kalu, tiek lūžta ar sutrupa. Ar per stipriai kaliau, ar tiesiog ne mano diena buvo, tad mečiau jį į sieną! Viskas pabiro. Atėjau kitą dieną, susirinkau viską – takšt, takšt, ir viskas vietoj. Vadinasi, jeigu tau tą dieną nesiseka, gal geriau darbą atidėti į šoną, o kitą dieną kitu mąstymu, suvokimu, pasiryžimu tą sunkumą gali ir įveikti.“
Sovietmečiu laikrodininkus ruošė įvairios buitinės technikos taisymo įmonės ir profesinės mokyklos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laikrodininkų ruošimo poreikis greitai nunyko ir šios specialybės atsisakyta visai. Vienintelis būdas – būti savamoksliu.
Raisa pastebi, kad pasitaiko pavienių atvejų, kai žmogus užsuka paklausti, kur galėtų mokytis laikrodžių taisymo amato, bet supratęs, kad laikrodininkų niekas neberuošia, uždarbis nedidelis, o darbo daug, nusprendžia neprasidėti.
Jono manymu, prie laikrodininkų profesijos nykimo nemaža dalimi prisideda ir sprendimai valstybės lygmeniu: „Niekas neberuošia šios specialybės žmonių. Visi nori naujumo ir naujumo, bet mažai pagalvojama apie amatus, senąsias profesijas. Jeigu atsirastų valstybės interesas, jei būtų nuspręsta sugrąžinti laikrodininko specialybę, manau, atsirastų ir besidominčių ja.“
Irena mano, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl neatsiranda naujų, jaunų laikrodininkų, yra būtent finansinė – iš laikrodininko darbo sunkiai pragyvensi. „Pas mus rankų darbas vis dar nėra vertinamas“, – priduria ji.
Taip pat tenka nuolatos lenktyniauti su telefonais, kurie keičia žmonių įpročius – per pastaruosius du mėnesius jaunų žmonių į laikrodžių dirbtuves neužsuko. Jeigu tokių ir būdavo, tai tik pakeisti bateriją ar pasiteirauti taisymo kainos.
Pasak ketveriukės, didžioji klientų dalis – vyresnio amžiaus žmonės, kurie suvokia laikrodžio vertę ir kuriems patinka žiūrėti į laikrodį, ne į telefoną.
Laikrodininkai sako, kad ne mažiau žalos pridarė ir vis pinganti laikrodžių gamyba – nauji kvarciniai laikrodžiai tokie pigūs, kad jų neverta taisyti, nes dažnu atveju naujas kainuos pigiau. Tokia logika vadovaujasi ir dalis klientų.
Kai iš pradžių dirbtuvėse pamačiau tiek daug paliktų pigių rankinių ir sieninių laikrodžių, nustebau, tačiau Raisa paaiškino: „Klientai, išgirdę, kiek kainuos pataisyti laikrodį, tiesiog numoja ranka, sako, gal tada paliksiu jums, nebetaisykim. Mes jų neišmetam į konteinerį, o utilizuojam. Taip ir kaupiasi čia visokiausių laikrodžių, kurių niekada nebetaisysime.“
Irena visgi tiki, kad atsiras žmonių, tikinčių laikrodininko profesija, o ir klientų požiūris į laikrodžius po truputį pasikeis. „Atgimimas būdingas kiekvienai epochai. Aš viliuosi, tikiuosi, kad galbūt rasis tokių žmonių, kurie norės tai perimti. Na, taip, jų daug nebus. O vartotojiškumas žudo viską. Kur mes nuskubėsim taip skubėdami? Nereikia numesti ir nuvertinti to, kas sena. Labai apmėtėm šiukšlėm savo planetą. Didelėm šiukšlėm, ir labai ilgam“, – kritikos negaili laikrodininkė.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: