Nors vertinimų ir nuomonių, ypač apie paskutinįjį Romos katalikų bažnyčios vadovo pasisakymą viešojoje erdvėje, tikrai netrūksta, šiame tekste stengiuosi neteisindama popiežiaus atskleisti, kaip jo gyvenimiška patirtis Argentinoje, istorinis kontekstas ir kintanti Bažnyčios demografija gali padėti suprasti jo pasaulėžiūrą.

Tarsi Katalikų bažnyčiai būtų trūkę problemų, šių metų rugpjūčio 25 dieną popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Rusijos katalikiškąjį jaunimą, jei ne sukūrė, tai paaštrino dar vieną skaudulį. Ne oficialaus kreipimosi metu, bet ekspromtu bendraudamas su Sankt Peterburge susibūrusiais jaunaisiais katalikais, popiežius ragino juos semtis įkvėpimo iš Rusijos imperinės praeities:

„Nepamirškite savo paveldo. Jūs esate didžiosios Rusijos palikuonys: didžiosios šventųjų ir valdovų Rusijos, didžiosios Petro I, Jekaterinos II Rusijos, tos apsišvietusios imperijos, kurioje tiek daug kultūros, tiek daug žmogiškumo. Neapleiskite šio palikimo. Jūs esate didžios Motinos Rusijos palikuonys. Eikite pirmyn. Ir ačiū jums. Ačiū jums už tai, kaip jūs esate rusai.“

Prieš tai, kreipdamasis oficialiai, popiežius ragino Rusijos jaunimą būti taikos kūrėjais karo akivaizdoje, tačiau ši žinia paskendo pasipiktinimų ir pasmerkimų lavinoje, kuri pasipylė po vėlesnių Pranciškaus žodžių.

Be abejo, vieni pirmųjų sureagavo Ukrainos valstybės ir Graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovai. Šis smūgis buvo itin skaudus arkivyskupui Sviatoslavui Ševčukui, kuris baiminosi, kad tokie pontifiko žodžiai galėjo pakurstyti „neokolonijines ambicijas šalyje agresorėje“, ir kritikavo popiežių panaudojus baisiausius Rusijos imperinės ekspansijos pavyzdžius.

Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Olegas Nikolenko teigė, kad popiežius iš esmės atkartojo tą pačią imperinę logiką, kurią Vladimiras Putinas naudoja karui pateisinti.

Popiežiaus pasisakymas sukėlė nemažai problemų ir Vatikano spaudos tarnybai, kurios atstovas Matteo Bruni, bandydamas užglaistyti skandalą, aiškino, kad popiežiaus žodžius derėtų suprasti ne kaip imperializmo skatinimą, o ankstesnių jo žodžių kontekste. Tačiau tokie bandymai taisyti padėtį mažai ką įtikino.

Praėjus daugiau nei savaitei, rugsėjo 4-ąją, jau ir pats Romos katalikų vadovas (beveik) atsiprašė už savo pasisakymą, teigdamas, kad iš tikrųjų neturėjo omenyje Rusijos imperializmo ir tiesiog „negerai išsireiškė“. Tačiau tuo pat metu išsakė nuomonę, kad Fiodoras Dostojevskis yra vienas jo mėgstamiausių autorių ir kad negalima Rusijos kultūros, „kurioje tiek daug grožio, tiek daug gelmės“, atšaukti dėl „politinių problemų“.

Tačiau vargu ar toks pasiaiškinimas, ypač toliau ginant Rusijos kultūros svarbą karo Ukrainoje kontekste, pataisys situaciją. Pirmiausia todėl, kad būtent kultūrinis pranašumas (sukurtas imperinėmis sąlygomis, išnaudojant užgrobtas žemes) ir yra vienas tų argumentų, kuriais paremta Rusijos politinės ekspansijos ideologija.

Jei šis pasipiktinimą sukėlęs popiežiaus pasisakymas apie karą Ukrainoje būtų pirmasis, galbūt tiek patys Rytų Europos katalikai, tiek Bažnyčios kritikai būtų nustebinti ir gal net nuvilti, bet rastų būdų šį „kazusą“ paaiškinti. Tačiau tai toli gražu ne pirmas kartas.

Pirmieji ženklai, kad dabartinio pontifiko pozicija Rusijos ir karo klausimu yra labai nevienprasmiška, ėmė ryškėti tuomet, kai Pranciškus I prasidėjus karui, nors ir meldėsi už taiką, nesugebėjo aiškiai įvardyti ir pasmerkti Rusijos kaip agresorės.

Tiesa, tik prasidėjus karui jis pats apsilankė Rusijos atstovybėje Vatikane prašydamas taikos, o vėliau paskambino Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, siūlydamas dvasinį palaikymą.

Po kelių dienų jis meldė sustabdyti karą ir žiaurumus, tačiau, kaip taikliai pastebėjo „The New York Times“ žurnalistas Jasonas Horowitzas, nebuvo aišku, kam maldavimai skirti, – jie tarsi buvo abipusiai, skirti ir Rusijai, ir Ukrainai.

Komentuodamas karą Ukrainoje popiežius taip pat užsiminė, kad Rusijos agresiją galimai išprovokavo NATO ekspansija ir kad į šį karą negalima žiūrėti kaip į pasaką apie Raudonkepuraitę, kurioje labai aišku, kas geriečiai ir kas blogiečiai.

Tačiau šie pasisakymai savaime mažai ką paaiškina. Jie daugiau atskleidžia tam tikrą dėsningumą, iš kurio galima daryti išvadas, kad, skirtingai nei, pavyzdžiui, Jonas Paulius II, Pranciškus I tikrai nesitapatina su Vakarų valstybių pozicija ir nemato Rusijos kaip savaime suprantamos grėsmės.

Tačiau kad galėtume geriau suprasti ir netgi kritikuoti pontifiko poziciją, turime įsigilinti į jo pasaulėžiūrą formavusias patirtis, ir į dabartinę Bažnyčios realybę.

Argentinos purvinasis karas, Katalikų bažnyčia ir tėvas Bergoglio

Mano giliu įsitikinimu, norėdami suvokti, kodėl popiežius Pranciškus užėmė tokią poziciją Rusijos karo Ukrainoje klausimu, pirmiausia turime nusikelti į praėjusio amžiaus vidurį Argentinoje – aplinką, kuri formavo būsimąjį Bažnyčios vadovą.

1946 m. po karinio perversmo valdžią perėmė Juanas Perónas. Išpopuliarėti jam padėjo ne tik siekis užtikrinti darbininkų teises, panaikinti skurdą, išplėsti socialinės paramos tinklą, bet ir jo žmona Eva Perón (Evita), kuri dėl rūpesčio vargšais ir dėmesio moterų teisėms turėjo labai didelį žmonių palaikymą.

Tačiau Peróno valdymas darėsi vis autoritariškesnis ir ėmė prarasti žmonių paramą. Po kruvinos konfrontacijos su Katalikų bažnyčia dėl šalies vadovo planų įteisinti skyrybas ir prostituciją, šis ėmėsi represijų prieš Bažnyčią.

Tuo nepatenkinti laivyno ir armijos vadai, konservatyvūs katalikai, 1955 m. įvykdė perversmą, nuvertė Peróno valdžią ir uždraudė peronistų politinę platformą. Tačiau šis perversmas šaliai stabilumo neatnešė, per ateinančius du dešimtmečius Argentinoje nuolat keitėsi režimai ir šalies vadovai – vieni išrinkti demokratiškai, kiti atėję per perversmus.

Kai Juanui Perónui 1973 m. galiausiai pavyko susigrąžinti šalies vadovo postą, nei jis pats, nei šalis jau nebebuvo tokie kaip anksčiau. Pats Perónas išsižadėjo ankstesnio kairiojo populizmo ir pasuko į dešinę. Politiškai susiskaldžiusią šalį valdyti buvo vis sunkiau; kairiosios guerrillos kovojo su dešiniosiomis valstybės remiamomis karinėmis grupuotėmis.

Šalies vadovui netikėtai mirus, valdžią perėmė jo trečioji žmona Isabel Perón, kuri dar sustiprino kairiųjų persekiojimus ir prisidėjo organizuojant Argentinos antikomunistinį aljansą – ultradešiniųjų mirties dalinį, kuris šalyje veikė iki pat devinto dešimtmečio vidurio.

Isabel Perón trūko jos vyro populiarumo ir gebėjimo valdyti šalį. Vis augantis nepasitenkinimas šalies valdymu, ekonominis nuosmukis, kasdienis smurtas, streikai bei kariuomenės nepasitikėjimas galiausiai pratrūko dar vienu kariniu perversmu.

Ultradešinieji Argentinos kariuomenės vadai ėmėsi iniciatyvos „gelbėti šalį“ ir, nuvertę Isabel Perón, šalies vadu paskelbė generolą Jorge Rafaelį Videlą. Naujasis režimas tęsė represijas prieš kairiuosius ir jas netgi suintensyvino.

Tokią antikomunistinę naujosios valdžios politiką užtvirtino ir dalyvavimas operacijoje „Kondoras“. Ją slapta kartu vykdė dauguma žemyno ultradešiniųjų diktatorių. Operacijos dalyviai ne tik sutartinai persekiojo kairiuosius, bet ir keitėsi žvalgybine medžiaga bei represijų metodais.

Jungtinės Valstijos, apimtos komunizmo plėtros baimės, 7–8 dešimtmečiuose aktyviai rėmė ultradešiniąsias diktatūras Lotynų Amerikoje: Pinocheto režimą Čilėje, karines chuntas Gvatemaloje, Samozų dinastiją Nikaragvoje, Suárezo diktatūrą Bolivijoje.

Tuometinis JAV valstybės sekretorius ir vienas svarbiausių žmonių, formavusių šalies užsienio politiką, Henry Kissingeris organizavo ir rėmė slaptas CŽV operacijas, kurios padėdavo užtikrinti šių karinių represinių diktatūrų sėkmę ir išlikimą.

Argentina nebuvo išimtis: 2002 m. išslaptinti dokumentai įrodo, kad JAV perdavė daugiau nei 50 milijonų dolerių Videlos režimui, nors turėjo patikimą informaciją apie diktatoriaus vykdomą susidorojimą su režimo priešais – tikrais ir įtariamais.

Jungtinės Valstijos Videlos režimą rėmė todėl, kad, skirtingai nei politiškai permainingą peronistų valdžią, matė jį kaip politiškai patikimą ir antikairuolišką. JAV interesai Argentinoje neapsiribojo tik komunizmo atgrasymu – jiems ši šalis buvo viena svarbiausių atramų žemyne, kuriame stengėsi išlaikyti savo ekonominę ir politinę įtaką.

Tuo tarpu Videlos režimo remiami būriai pradangino daugiau nei 20 tūkstančių (kai kurių šaltinių teigimu, net iki 30 tūkstančių) žmonių. Šis laikotarpis dar vadinamas Argentinos purvinuoju karu.

Pradangintieji (isp. desaparecidos) – tai tie žmonės, kurių palaikų nepavyko rasti. Vėliau vykdytas tyrimas atskleidė, kad nemaža dalis jų, jau nukankinti arba apsvaiginti, kai kurie dar gyvi, būdavo malūnsparniais skraidinami virš vandenyno ir išmetami, nustumiami nuo uolų ir kitaip pradanginami, kad nebūtų galimybės įrodyti režimo žiaurumų.

Dar daugiau žmonių buvo įkalinti, persekiojami, ištremti ar priversti emigruoti. Tie, kurie protestuodavo prieš režimo žiaurumus, – tarkime, moterų susivienijimo „Madres de la Plaza de Mayo“ (Gegužės aikštės motinos) aktyvistės – pačios būdavo pradanginamos.

Ką tuo metu veikė Katalikų bažnyčia Argentinoje? Juk XX a. pirmoje pusėje, pasak istoriko Austeno Ivereigho, Buenos Airės buvo laikomos antru pagal dydį (po Paryžiaus) katalikišku miestu.

Bažnyčios padėtis buvo gana sudėtinga. Pirmuoju Juano Peróno valdymo laikotarpiu šeštame dešimtmetyje Bažnyčia ir valstybė buvo ne tik radikaliai atskirtos, bet vienu metu šalyje netgi draustos bažnytinės šventės ir apeigos.

Peróno režimo sugrįžimas aštuntame dešimtmetyje, nepaisant to, kad Perónas išsižadėjo kairiųjų pasekėjų ir pasuko į dešinę, katalikams kėlė daug nerimo. Tad po karinio Videlos perversmo, stengdamiesi išlaikyti gerus santykius su naująja valdžia, daugelis katalikų hierarchų stengėsi tiesiogiai nesikišti į politiką ir tylėjimu prisidėdavo prie režimo represijų.

Tačiau Katalikų bažnyčios laikyseną supaprastintai įvardyti tik kaip tylą būtų neteisinga.

Įkvėpti Antrojo Vatikano susirinkimo reformų, kai kurie besivystančių šalių kunigai susivienijo į Trečiojo pasaulio kunigų judėjimą. Jame dalyvavę Bažnyčios tarnautojai siekė gyventi ir dirbti tarp darbininkų ir skurstančiųjų, sąmoningai kraustydavosi į lūšnynus, ten organizuodavo ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir mokyklas, profesines sąjungas bei klinikas.

Tuo pat metu Lotynų Amerikos šalyse iškilo išsilaisvinimo teologija, kurios pagrindu tapo atstumtųjų ir prislėgtųjų gyvenimiška patirtis. Šios teologinės minties, kuri buvo populiari ir tarp argentiniečių kunigų, radikalumą geriausiai atspindi jos propaguotojų teiginys, kad neįmanoma patirti Dievo nebūnant tarp vargstančiųjų ir kad Dievas savo ypatingą artumą ir malonę teikia prispaustiesiems.

Šioje teologijoje nesunku atpažinti kairiąją mintį ir Karlo Marxo įtaką – jos atstovai sąmoningai siekė permąstyti Marxo idėjas katalikiško mokymo šviesoje. Tokią teologiją ir gyvenimo būdą propaguojantys kunigai buvo laikomi Videlos režimo priešais ir atsidurdavo jo represinių dalinių akiratyje.

Tėvas Jorge Bergoglio, kaip tuomet dar buvo žinomas popiežius Pranciškus, Videlos valdymo metais jau tarnavo kaip Argentinos jėzuitų provincijolas (šalies lygmeniu, aukščiausią galią ordine turintis asmuo). Jo paties veikla šiuo laikotarpiu yra vertinama itin nevienareikšmiškai, tačiau ir kaltintojai, ir gynėjai sutaria dėl vieno: būsimasis pontifikas viešumoje laikėsi tyliai ir viešai režimo nekritikavo.

Jį ginantieji tiki, kad tėvas Bergoglio tylomis slėpė persekiojamuosius savo vadovaujamose institucijose ar padėdavo jiems pabėgti. Jo kritikai tvirtina, kad mažų mažiausiai jis nepasinaudojo turima galia režimui kritikuoti ar netgi išdavė liberalius kunigus režimui.

Būtent pastarasis kaltinimas meta didžiausią šešėlį ant popiežiaus. 1976 m., taigi vos Videlos režimui užėmus valdžią, buvo suimti du kunigai jėzuitai Franzas Jalicsas ir Orlando Yorio, priklausę Trečiojo pasaulio kunigų judėjimui ir dirbę Buenos Airių lūšnynuose. Įtarimai – bendradarbiavimas su ginkluotomis kairiųjų guerrillomis.

Nors ištardę kunigus budeliai nerado įrodymų dėl dalyvavimo politinėje veikloje, juos kalino ir kankino dar penkis mėnesius. Dėl šių faktų sutaria visi. Nesutarimai prasideda dėl to, kokį vaidmenį vaidino tuometinis šių kunigų vadovas.

Kaltintojai teigia, kad, būdamas provincijolu, tėvas Bergoglio neparėmė šių kunigų misijos lūšnynuose, nepritarė jų vykdomai veiklai ir netgi juos išdavė. Gynėjai tvirtina, kad būsimasis pontifikas, suprasdamas pavojų, stengėsi juos apsaugoti ir bandė atkalbėti nuo tokios misijos dėl jų pačių saugumo. Pats popiežius teigia, kad jis netgi asmeniškai ėjo pas laivyno generolą prašyti paleisti suimtus jėzuitus, bet jo prašymai buvo bergždi.

Kunigas Yorio mirė 2000 m., laikydamasis kaltinimų savo buvusiam vadovui. Kunigas Jalicsas savo poziciją pakeitė ir išlaikė ryšį su Pranciškumi. Jis aiškina, kad suprato buvęs suimtas ne dėl tėvo Bergoglio išdavystės, o todėl, kad anksčiau su juo ir Yorio dirbusi katechetė prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo, taigi įtarimai kritę ir ant jų.

Nors Purvinojo karo šešėliai niekaip iki galo nesitraukia nuo popiežiaus Pranciškaus, jie sugrįžta ne tik kaltinimų pavidalu. Kaip pasakoja pats popiežius, tai buvęs itin sudėtingas ir jame gilių randų palikęs metas. O tai, kad prie Videlos diktatūros iškilimo ir išlikimo – taigi ir prie būsimojo pontifiko skaudžios gyvenimiškos patirties – prisidėjo Jungtinės Valstijos, padeda geriau suprasti, kodėl popiežius laikosi tam tikro atstumo nuo Vakarų.

Ar tėvas Bergoglio tiesiog tylėjo ar tylomis priešinosi ir ar turėjo galimybę elgtis kitaip, pasakyti sunku, tačiau beveik neabejotina, kad Purvinojo karo patirtis išmokė jį su nepasitikėjimu žiūrėti į galingąsias Vakarų šalis.

Kaip Sovietų Sąjunga „gelbėjo“ Lotynų Ameriką

Jei reikėtų vienu žodžiu įvardyti tuometinę Argentinos laikyseną Sovietų Sąjungos atžvilgiu, turbūt tiksliausias žodis būtų „oportunistiška“. Viena vertus, Sovietų Sąjunga smerkė (ne itin aktyviai) Videlos antikairuolišką politiką ir represijas, tačiau radikalūs ideologiniai skirtumai visai netrukdė šalims tarpusavyje prekiauti.

Kai po 1979 m. Sovietų Sąjungos įsikišimo į Afganistano politiką ir karo Afganistane pradžios JAV paskelbė grūdų embargą Sovietų Sąjungai, tą trūkumą visiškai užpildė Argentinos grūdai. O kadangi grūdai buvo viena svarbiausių SSRS importuojamų prekių, Argentina tapo viena pagrindinių Sovietų Sąjungos prekybos partnerių, tad Sovietų Sąjunga netiesiogiai rėmė represinį aparatą Argentinoje.

Liūdna ir ironiška, kad persekiojami Argentinos kairieji ieškojo ideologinės ir politinės atramos būtent Sovietų Sąjungoje, kurią matė kaip atsvarą grobuoniškai JAV politikai Lotynų Amerikoje.

Sovietinės valdžios organų viešai deklaruojama parama antiimperialistinei politikai, pasipriešinimas kapitalizmui ir išnaudojimui, siekis įgalinti „mažą žmogų“ ir užtikrinti jam orias pragyvenimo sąlygas imponavo daugeliui Lotynų Amerikos kairiųjų.

SSRS parama Nikaragvos sandinistoms (ginkluotas kairiųjų pasipriešinimas JAV hegemonijai šalyje), Kubos Fideliui Castro, Pinocheto režimo Čilėje kritika tik sustiprino komunistinės šalies kaip atsvaros JAV įvaizdį.

Tiesą sakant, dauguma to metų kairiųjų Lotynų Amerikoje neturėjo informacijos apie Sovietų Sąjungos vykdomas represijas šalies viduje, kurios savo nuožmumu ir mastu nenusileido karinių chuntų diktatūroms. Tačiau Sovietų Sąjungos ir vėliau Rusijos kaip antiimperialistinės atsvaros Vakarams vaizdinys Lotynų Amerikoje ir kitose pokolonijinėse šalyse tebėra labai gajus.

Jei į popiežiaus žodžius pažvelgtume iš šio taško, turėtume pripažinti, kad Rytų Europos ir Lotynų Amerikos patirtys ir supratimas apie JAV / Vakarus ir Rusiją labai skiriasi. Tie skirtumai yra nulemti istorinių realijų.

Kaip kai kurie Lietuvos disidentai tikėjo, kad JAV yra vienintelė viltis ir atsvara Sovietų Sąjungai, taip ir Argentinos bei kitų Lotynų Amerikos šalių represuotieji ir pasipriešinimo diktatūroms dalyviai buvo įsitikinę, kad Sovietų Sąjunga yra jų viltis ir atsvara JAV.

Ir nors pats tėvas Bergoglio tikrai nebuvo kairysis, gyvenimiška patirtis ir bendražygių likimai paliko jame įspaudą. Be abejo, toks mąstymas grįstas Šaltojo karo suformuotu pasaulio modeliu (ir jo vis dar laikosi Rusija), kad pasaulio santvarką lemia tik du didieji žaidėjai, JAV ir Rusija, o visos kitos šalys tėra jų įtakos zonos.

Ir nors galėtume bandyti aiškinti, kad toks suvokimas būdingas tik vyresniajai kartai, jis tebėra gajus ne tik Vatikano, bet ir daugelio pasaulinių organizacijų, prezidentūrų ir parlamentų koridoriuose.

Besikeičianti Katalikų bažnyčia

Net jei atmestume istorinio konteksto svarbą vertinant popiežiaus pasisakymus apie Rusijos karą Ukrainoje, besikeičianti Katalikų bažnyčios demografija išliktų svarbiu veiksniu.

Vien tai, kad popiežius Pranciškus yra pirmasis neeuropietis popiežius per daugiau nei tūkstantį metų, byloja apie itin svarbius pokyčius.

Pasaulyje katalikybę išpažįsta 1,1 milijardo žmonių, iš kurių tik 350 milijonų gyvena Vakarų šalyse. Visi kiti – Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, t. y. pokolonijinėse šalyse, kurios turi suprantamų priežasčių rimtai abejoti Vakarų moralumu ir autoritetu.

Popiežius atstovauja ne tik sau, bet ir katalikijos daugumai, kuriai karas Ukrainoje dažnai tėra arba vidinė Europos problema, arba konfliktas be aiškių „geriečių“ ir „blogiečių“.

Šios realijos rodo sudėtingą problemą: Rytų Europos šalims, kurios siekia integruotis į Vakarus ir juos mato kaip žmogaus teisių, demokratijos ir laisvės etaloną, yra labai sunku perteikti savo patirtį ir užsitikrinti globaliųjų Pietų palaikymą.

Ypač didžiosios šalys, tokios kaip Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrikos Respublika, kurios kartu su Rusija sukūrė BRICS aljansą kaip atsvarą Europos Sąjungai ir JAV, gali pasmerkti karo žiaurumus, bet ne pačią Rusijos valdžią ar Vladimirą Putiną asmeniškai.

Mano preliminariais skaičiavimais, vien BRICS aljanso šalyse, kurios atvirai oponuoja Vakarų ekonominei ir kultūrinei hegemonijai, yra tarp 169 ir 184 milijonų katalikų. Jei prie jų prisidės Argentina, kuri taip pat flirtuoja su šia idėja, skaičius išaugs dar 40 milijonų.

Vatikane popiežiaus laikysena Ukrainos atžvilgiu dažnai sutinkama su tam tikru sumišimu ir bandymu užglaistyti jo pasisakymus. Tai padaryti Vatikano spaudos tarnyba ir popiežiui lojalūs Katalikų bažnyčios asmenys stengiasi dar ir todėl, kad, pagal Katalikų bažnyčios mokymą, kai popiežius kalba tikėjimo ir Bažnyčios mokymo klausimais, jo pasisakymai laikomi neklystamais (vadinamoji popiežiaus neklystamumo dogma, apibrėžta ir įtvirtinta 1870 m. Pirmajame Vatikano susirinkime).

Vis dėlto neklystamumo atšvaistas ir popiežiaus dvasinis autoritetas suteikia jo žodžiams ypatingo svorio ir tuomet, kai pontifikas pasisako kitais klausimais.

Tačiau popiežiaus neklystamumo dogma ir autoritetas nereiškia, kad nėra tų, kurie jam prieštarauja – ir ne tik dėl karo Ukrainoje.

Tie, kurie kaltina popiežių „liberalumu“, priešinasi ir jo atviresnei pozicijai dėl moterų tarnystės, Bažnyčios pastoracinio santykio su LGBTQ+ žmonėmis, išsiskyrusių ar antrą kartą susituokusių asmenų, taip pat kritikuoja skaidrumo siekį – tiek pedofilijos ir išnaudojimo atvejų Bažnyčioje, tiek finansiniais klausimais. Karas Ukrainoje jiems dažnai tėra dar vienas argumentas prieš dabartinį popiežių.

Tačiau, kaip teisingai pastebi popiežiškąją teologiją tyrinėjantis norvegų mokslininkas Ole Jakobas Lolandas, net ir tai, kad popiežius kanonizavo (paskelbė šventuoju) El Salvadoro arkivyskupą Óscarą Romero, vieną svarbiausių išsivadavimo teologijos atstovų, kurį už jo pažiūras ir veiklą nušovė dešiniųjų ekstremistų grupuotė, ir tai, kad jis oficialiai pripažino išsilaisvinimo teologijos svarbą, nereiškia, kad Vatikanas ar pats popiežius pasuko marksizmo ar teologinio „liberalumo“ keliu.

Tai greičiau reiškia, kad jis laikosi centriškumo, vidurio kelio pozicijos. Nesitapatindamas su dažnai eurocentriškais provakarietiškais arkivyskupais ir kardinolais, jis naudoja savo politinį centriškumą kaip būdą pasiekti ir sustiprinti katalikus, gyvenančius globaliuosiuose Pietuose. O tai, ypač palyginus su jo pirmtaku Benediktu XVI, yra didelis žingsnis link tų katalikų, kurie formuos Bažnyčios ateitį.

Tokia kryptis gali būti laikoma netgi pagirtina, tačiau karo Ukrainoje kontekste, ypač Ukrainos katalikams, tai tolygu išdavystei.

Pabaigai

Tad kokias išvadas galėtume daryti iš šių kontekstinių užuominų? Ir ką popiežiaus laikysena reiškia Lietuvai, Lenkijai, Ukrainai ir kitoms posovietinėms šalims, kuriose katalikybė yra svarbi kultūrinio, politinio ir religinio gyvenimo dalis?

Čia nebūčiau linkusi dramatizuoti ir kalbėti apie tai, kaip popiežiaus Pranciškaus žodžiai atgrasys katalikus nuo Bažnyčios. Galbūt tik kai kuriuos, nominalius ar tampriai savo gyvenimo su ja nesiejančius. Tačiau uolūs ir ištikimi katalikai greičiausiai popiežiaus žodžių nesubendrins, nepriskirs visai Bažnyčiai ir nelaikys jų oficialiu jos mokymu.

Daugiau problemų iškils Lietuvos ir Lenkijos politikams ir Bažnyčios hierarchams, kurie atsiremia vieni į kitus ieškodami legitimumo. Abi šalys aktyviai remia Ukrainą, smerkia Rusijos agresiją, ragina priimti griežtesnes sankcijas.

Šiuo klausimu Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčios hierarchai susiduria su dilema, kaip išlaikyti glaudų ryšį su valdžia ir nesumenkinti popiežiaus autoriteto. Sunkumų derindami savo pilietinę poziciją ir popiežiaus žodžius patiria ir paprasti tikintieji, kurie dažnai atsiduria klausiančių ir smerkiančių aplinkinių taikiklyje.

Labai viliuosi, kad tokie incidentai, ypač Lietuvos ir Lenkijos kontekste, sumenkins Romos katalikų bažnyčios perdėtą, hegemonišką įtaką politikai. Kaip žmogus, suprantu nuoširdų katalikų skausmą ir netgi neviltį, o kaip religijotyrininkė ir sociologė suvokiu, kad praktiniu lygmeniu Bažnyčios ir valstybės interesų sritys visada persidengia, nes abi stengiasi paveikti žmonių veiksmus ir mąstymą.

Tačiau kai Bažnyčios siekdavo išlaikyti politinę galią, jos prarasdavo moralinį kompasą ir gebėjimą pasmerkti politinius žiaurumus. Savo ruožtu, valstybės, atsidūrusios Bažnyčių įtakoje, prarasdavo gebėjimą lygiai atstovauti visiems šalies piliečiams ir juos ginti. Todėl nuoširdžiai viliuosi, kad popiežiaus „kliauzės“ paskatins apmąstyti Bažnyčios ir valstybės santykį ir imtis atitinkamų veiksmų.

Ir nors labai stengiuosi suprasti popiežiaus Pranciškaus pasaulėjautą ir poziciją – ne todėl, kad palaikau, o todėl, kad jis tebeturi labai didelę įtaką, – pateisinti jo negaliu. Nes siekdamas įgyvendinti savo pastoracinę misiją visiems tikintiesiems, šiuo kartu jis paaukojo gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio ir agresorę nuo aukos.