Perspėjimas: tekste yra seksualinės prievartos, užgauliojimo ir priekabiavimo aprašymų.

Per „Zoom“ langą į mane žvelgė giedros mėlynos akys, pridengtos netvarkingai krentančių žilų kirpčių. Mes kalbėjomės visai ne apie tai, ir net nežinau, kaip tema pasisuko tokia linkme. Viduje man viskas nuščiuvo ir nuvyto, tarsi mano pirminį džiaugsmą ir entuziazmą būtų pakandusi šalna.

Manęs šito klausė žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjau. Žmogus, kuris nepiršdamas savo tikėjimo tradicijų man padėjo išsaugoti manąjį tikėjimą. Žmogus, kuris buvo mano Mokytojas, ir kurį aš kartais juokais vadindavau Yoda, o kartais Gandalfu. Žmogus, kurio vidinė ramybė ir rimtis, gebėjimas įsiklausyti ir užduoti teisingą klausimą ne kartą man padėjo rasti išeitį, nustoti smerkti save ar kitus, pasijusti kito kailyje…

Stengiuosi nieko nestatyti ant pjedestalo ir neidealizuoti nė vieno žmogaus. Mes visi turim savo aklumą. Bet tokio klausimo nesitikėjau. Ar tai, kad jis – vyras, padaro jį aklą moterų skausmui? Ar tai, kad jam arti septyniasdešimt, aptemdo jo gebėjimą matyti jaunesnių kartų aktyvizmo svarbą?

„Aš nežinau, kaip po #MeToo išvis įmanomas koks nors intymumas.“

O aš – ar žinau?

★ ★ ★

„O įsivaizduoji, jeigu tokia palydovė? Taigi uždusintų!!!“

Buvo šilta balandžio diena. Klasiokai ir vaikinai iš paralelinės klasės paaugliškai kikeno ant mokyklos laiptų. Sušilę ir įraudę nuo futbolo, kurį žaidė mokyklos stadione, jie, laidydami kvailus juokelius apie palydoves ir girdamiesi būtais nebūtais pasiekimais, laukė mokytojo leidimo grįžti į persirengimo kambarį.

Man jie, tiesą sakant, buvo nė motais. Nebuvau spėjusi „susiveikti“ gydytojos raštelio dėl atleidimo nuo fizinio pamokų, todėl kartu su visom kitom merginom bėgau šešis ratus aplink stadioną. Akyse raibuliavo, ausyse zvimbė ir labai diegė kairįjį šoną.

Atsitokėjau tik supratusi, kad visa šutvė žiūri į mane ir kad ta replika skirta man.

Tarp raibulų akyse pradėjo suktis laikraščiuose matytų skelbimų su pusnuogių moterų atvaizdais ir siūlymais „maloniai praleisti laiką palydovių kompanijoje“ miražai, o žandai užkaito iš gėdos ir sumišimo.

Ar jie taip mato mane? Kaip perkamą-parduodamą moterį?

Ne, ne taip. Jie mato mane kaip parodiją. Kaip kokį nešvankų anekdotų karaliaus juokelį apie vyrą, kuris manė gaunąs reklamoje pavaizduotą viziją, o realybėje gavo mane.

★ ★ ★

Nesu tikra, kada pirmą kartą supratau, kad būti moterimi reiškia bijoti, būti visada budriai, visada pasiruošusiai.

Tačiau kažkada tuo laiku, kai mokiausi užsisegti liemenėlę, įsidėti tamponą, neraudonuojant nusipirkti skustuką (ir nebevogti jų iš tėčio lentynos), nebraukti ranka per tušu padažytas blakstienas, supratau ir tai, kad į mane vyrai ir vaikinai žiūri kitaip, nei kad žiūrėjo dar prieš metus. Nors tas žinojimas kartais maloniais šiurpuliukais perbėgdavo kūną, ypač jei dėvėdavau glaustesnes kelnes ar palaidinę gilesne iškirpte, jis mane ir neramino.

Neramino, nes tas kitoks žiūrėjimas reiškė, jog ne veltui mano geriausia draugė mokė, kad einant per tamsią laiptinę raktus suspausti kumštyje reikia taip, kad jie kyšotų tarp pirštų. Ir kad ne šiaip sau fizinio lavinimo mokytoja vieną dieną, kai visos merginos kaip susitarusios „negalėjo daryti fizinio“, aiškino, kaip apsiginti, jei tave užpuola. Pirštais į akis, keliu į tarpukojį, po to koja į čiurnos kauliukus… Jei gali, užlaužk rankos pirštus. Ir ne šiaip sau mama, paduodama pirmąjį higieninių paketų pakelį, su nerimu pažiūrėjusi į mane pagrasino nesivalkioti, kur nereikia, ir nieko neparsinešti sterblėj.

Nors pati dar negalėjau to aiškiai įvardinti, jau būdama trylikos supratau, kad būti matomai kaip moteriai, tebūnie ir labai jaunai, yra būti matomai kaip aistros, geismo, seksualinio poreikio patenkinimo objektui. Jeigu būdama vaikas bijojau būti pagrobta, užgauta, paklaidinta, tapusi moterimi pradėjau bijoti būti išprievartauta. O jei ne, tai sudaiktinta. Pamatyta, apžiūrėta, įvertinta ir viešai aptarta.

Ir nors negalėjau taip aiškiai kaip šiandien išreikšti, kodėl jaučiu tokią neteisybę ar pyktį, net ir tada norėjau kažkam išrėkti klausimą: ar fizinio mokytojas moko vaikinus neprievartauti? Ar aiškina, kad pyktį reikia nukreipti į sporto kriaušę, ne į moterį? Ar jų tėvai, dėdės, vyresni broliai, kai moko skustis barzdą ir aiškina, kaip nesusipjaustyti smakro, pagrasina, kad šiukštu nesimylėtų be prezervatyvo? Ar kas nors pasako, kad reikėtų sustabdyti draugą, jei jis padauginęs norėtų nuskriausti moterį?

Kodėl aš turiu bijoti, o jie gali drąsiai su manimi taip elgtis?

★ ★ ★

„Mama, o ką reiškia žodis „išžaginti“?“

Prieš mane gulėjo atverstas dienraščio kriminalų puslapis, kuriame bent pusė įrašų prasidėjo šablonine fraze „Tokios ir tokios dienos vakarą policija gavo pranešimą, kad vyras D. B. (43) išžagino moterį A. G. (27)...“ Visada vyras. Visada moterį. Bent jau taip atrodė tada. Kiekvieną dieną po kelis įrašus.

„Oi, vaikeli… Kai paaugsi, suprasi.“

„Bet mama. Aš jau paaugau.“

„Na, kaip tau pasakyti… Čia kai vyras moterimi labai negražiai pasinaudoja.“

„O kaip jis ja pasinaudoja?“

„Sakiau, kai paaugsi suprasi.“

„O išprievartauti – tai čia tas pats kas išžaginti?“

„Sakykim. Panašiai. O namų darbai tavo jau padaryti?“

★ ★ ★

„Paleisk mane. Aš tau sakau, paleisk. Dabar pat. Patrauk rankas! Jeigu sakau, kad ne, vadinasi, ne. Paleisk, gyvuly tu. Ne… Neliesk manęs…“

Net ir priremta prie mašinos, užspausta, jausdama jo rankas visur, kur nenorėjau, girdėdama plyštančias suknelės siūles, priešindamasi kaip išmanydama, kažkurioje smegenų dalyje vis tiek girdėjau tūkstančius replikų, nugulusių ten per trisdešimt šešerius metus.

„O tai ko ji tikėjosi?“ „Tai pažiūrėk, kuo ji buvo apsirengusi.“ „Pati prisiprašė.“ „Nėra ko vakarais šlaistytis.“ „Bet čia normalu, jeigu vyras sumokėjo už vakarienę, tai jis kažko tikisi.“ „Mes dar ne viską žinom, čia tik ji sako, kad taip buvo.“ „O kur ji žiūrėjo? Negi nematė, su kuo susideda?“ „Jeigu jau prievartauja, tai atsipalaiduok ir mėgaukis, niekur nebedingsi.“

Ta pati smegenų dalis kurpė ir ataskaitą policijai bei montavo straipsnį kriminalinių įvykių suvestinei. „G. B. (36) apkaltino X. Y. (42) ją išprievartavus atokesnėje stovėjimo aikštelėje prie kavinės … G. B yra doktorantė Duke universitete, X. Y. turi farmakologijos daktaro laipsnį ir dirba mokslo inovacijų parke...“

Per jėgą nutildžiusi fatalistinę plokštelę ir tarsi iš šalies stebėdama situaciją, prisiminiau fizinio mokytojos žodžius. Į akis smeigti pirštais negaliu, nes rankos prispaustos. Bet keliu į tarpukojį galiu. Dabar greitai, užlaužti riešą… ir bėgte į šviesą.

Kaip atsidūriau namuose, neprisimenu. Prisimenu tik kad labai ilgai stovėjau po karštu dušu stebėdama kaip ant žasto, kur jis mane buvo sugriebęs, ryškėja kraujosruva. Žinojau, kad teoriškai turbūt reikia skambinti policijai. Bet pirma, tam neturėjau jėgų, nei fizinių, nei emocinių. Antra, ar ką nors reiškia „beveik“ ar „vos ne“? Aš gyvenu Šiaurės Karolinoje. O pietines JAV valstijas valdo patriarchatas. Mano žodis prieš jo. Ir ar verta rizikuoti? Negalėjau net pagalvoti, kas būtų, jei užtaikyčiau ant kokio ciniko tyrėjo ir vėliau turėčiau stebėti, kaip visas reikalas vilkinamas, ištęsiamas, jausčiau nuolatinį spaudimą susitaikyti už teismo salės durų…

★ ★ ★

Žinot, kur buvo visos tos moterys, kurios net dešimtmečius tylėjo? Kurios nekalbėjo apie tai, kas atsitiko, ką jos patyrė? Jos stovėjo po dušu verkdamos. Vėliau stengėsi pamiršti ir gyventi toliau. Gal kalbėjo su draugėmis ar psichoterapeutu. Gal tylėjo. Laukė, kol siaubas išbluks, kol išgąstis nurims, kol žemė nustos svyruoti po kojom. Ir niekada nebenorėjo prisiminti to, kas įvyko, – kol kažkoks įvykis ar nutikimas neįtikino jų, kad geriau kalbėti nei tylėti. Kol viskas nesugijo tiek, kad būtų galima atsiverti nebekrūpčiojant. Kad jau galima rizikuoti.

Net jeigu kai kurios iš jų niekad pačios neparašė nė vieno įrašo, nesudalyvavo nė vienam proteste, nesidalino savo istorijom, tikiu, kad kai kurioms iš nutilusių ir nutildytų moterų #MeToo bent jau suteikė šiokios tokios vilties, kad galbūt kažkada gyvensim lygesnėj ir teisingesnėj visuomenėj, ar bent jau tapo paguoda, kad jos ne vienintelės gyvena su tokiomis patirtimis ir randais.

Judėjimo #MeToo populiarumas siejamas su Harvey Weinsteino, įtakingo prodiuserio, prisidėjusio prie tokių filmų kaip „Žiedų valdovas“ („The Lord of the Rings“), „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“), „Nužudyti Bilą“ („Kill Bill“) kūrimo ir sėkmės, byla, prasidėjusia 2017 m. Tuomet, paragintos aktorės Alyssos Milano ir siekdamos būti išgirstos, pirmiausia jo, o vėliau ir kitų prievartautojų bei priekabiautojų aukos ėmė naudoti šią grotažymę.

Tačiau judėjimo šaknys yra kur kas giliau. Dar 2006 m. juodaodė moterų ir pilietinių teisių aktyvistė Tarana Burke ėmė naudoti #MeToo dalindamasi savo patirtimi: būdama vaiku ir vėliau paaugle, ji patyrė seksualinį smurtą. Grotažyme ji siekė skatinti atviresnį pokalbį apie seksualinės prievartos plitimą. Tiek Taranos Burke, tiek vėlesnės Alyssos Milano pastangos atvėrė galimybę moterims viešai įvardinti ir savo skriaudėjus, ir prievartos bei išgijimo patirtis.

Mane #MeToo įkvėpė viešai kalbėti. Man #MeToo tapo terapija, kuri patvirtino, kad mano pyktis ir skausmas nėra išlepimas, trapumas. Ne. Aš esu viena iš šimtų tūkstančių, ne – milijonų – moterų, gyvenančių su tokiom žaizdom ir randais. Tai, ką jaučiu, yra teisėta ir teisinga.

Tiesa, ta viltis, sudygusi po #MeToo, Lietuvoje buvo greitai nugesinta neratifikavus Stambulo konvencijos. JAV ji atsitrenkė į patriarchato ir konservatizmo sieną, kai, nepaisant Dr. Blasey Ford liudijimo, kad kandidatas į Aukščiausiojo teismo teisėjus Brettas Kavanaughas ją išprievartavo, nepaisant to, kad ji pateikė daugybę svarių įrodymų, nepaisant to, kad ji buvo tardoma kaip nusikaltėlė ir kaltinama politinėmis intrigomis (nors tiesiog siekė, kad prievartautojas netaptų teisingumo vykdytoju), Senatas patvirtino jo kandidatūrą. Ir čia tik pora pavyzdžių, rodančių, kad kova toli gražu dar nesibaigė, kad pasėta viltis vis dar neturi kur suleisti šaknų.

★ ★ ★

„Nespausk manęs, prašau. Aš juk tau paaiškinau, kas atsitiko. Ir tai buvo taip neseniai. Man reikia laiko.“

„Tau reikia laiko. O man reikia suprasti, kodėl aš privalau kentėti, jei kažkas kitas su tavim taip pasielgė. Aš ne jis. Aš išvis toj situacijoj ne prie ko.“

„...“

„...“

„Žinai, tu neprivalai kentėti. Ir tu tikrai ne prie ko. Ir tu neprivalai nieko daryti. Tu netgi nebeprivalai man daugiau skambinti, rašyti, ar su manim bendrauti. Nes tu ne prie ko ir tikrai nebe prie manęs.“

„Klausyk...“

„Aš jau pakankamai išklausiau ir išgirdau. Viso.“

★ ★ ★

Neseniai žurnalas „Forbes“ išspausdino straipsnį, kuriame teigiama, kad 60 proc. vadybininkų ir vadovų vyrų jaučiasi nejaukiai, kai darbinėse situacijose tenka bendradarbiauti su moterimis. Kodėl? Nes bijo, kad juos apkaltins priekabiavimu, kad ne taip supras draugiškumą, nenori suteikti preteksto apkalboms, bijo, kad jų žmonos ne taip supras situaciją.

Anot Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo, prieš dvidešimt metų vos vienas iš dvidešimties jaunuolių iki 26 metų nebuvo turėjęs lytinių santykių; šiandien šis skaičius išaugo iki vieno iš aštuonių. Ar kaltas tik #MeToo? Toli gražu ne, tačiau nežinojimas, kaip inicijuoti santykius ir seksualinį artumą bei išvengti kaltinimų neprašytu dėmesiu, ypač vaikinų tarpe, prie to prisideda. Bent jau taip teigia eseistė Joanna Williams.

Ar tai labai blogai? Blogai tai, kad mūsų vaizduotė tokia siaura, o dirbtinai sukurta baimė tokia didelė, kad mes negalim įsivaizduoti, kaip atrodo saugūs santykiai. Kaip prašyti ir duoti leidimą, kaip gerbti kito žmogaus ribas.

Blogai ir tai, kad mes ant #MeToo, panašiai kaip ir anksčiau minėta Joanna Williams, norėtume sukarti daugelio sudėtingų reiškinių pasekmes: na, pavyzdžiui, jos aptariamoje Britanijoje per pastaruosius du dešimtmečius jaunų žmonių (nuo 20 iki 34 m.), gyvenančių su tėvais, skaičius išaugo beveik 50 proc. 2020 m. atlikto tyrimo duomenims, toje pačioje Britanijoje daugiau nei pusė jaunuolių yra lankęsi pornografijos svetainėse, nors tyrėjai linkę manyti, kad realus procentas daug didesnis. Galėtume pridėti ir daug kitų veiksnių, kodėl jauni žmonės yra mažiau seksualiai aktyvūs, bet tuomet tai reikštų, kad gyvenimas yra sudėtingas, – o juk daug paprasčiau viską suversti ant vienos akivaizdžios priežasties.

Dar blogiau tai, kad mes galvojame, jog atsiradęs nepatogumas vyrams yra svari priežastis atšaukti ar kritikuoti patį judėjimą, moteris, kurios dalinasi istorijomis, pareigūnus, kurie tiria kaltinimus jų nevilkindami ir rimtai žiūri į moterų liudijimus. Norėčiau priminti, kad kai kai kuriems vyrams atrodė, jog viskas normalu, daugeliui moterų viskas normalu tikrai nebuvo.

Viena iš trijų moterų bent kartą gyvenime yra patyrusi seksualinį smurtą. Kas trečia moteris Lietuvoje darbe patiria seksualinį priekabiavimą. Kaip bevartytume, trečdalis moterų atsiduria berniukų, vaikinų, vyrų egoizmo bei nesuvaldyto seksualinio geismo ir noro įrodyti savo viršenybę taikiklyje.

Aš. Tu. Tavo mama. Teta. Sesuo. Draugė. Pažįstama. Mokytoja. Gydytoja. Padavėja. Kaimynė. Praeivė gatvėje.

Tiek moterų atpažįsta ir įvardina patirtą nepageidaujamą seksualinį dėmesį ar smurtą. O kur dar tai, kas nutylima. Juk, pavyzdžiui, bene pusė vyrų vis dar galvoja, kad seksas su sutuoktiniu yra neginčytina moters prievolė. O jei tai jos pareiga, ar vyras gali versti? Ar mašinų pypsėjimas, nesaugumo jausmas klube ar bare, nurenginėjimas akimis, nesiskaitymas su pasakytu „ne“ – ar tai visada matoma statistikoje?

Neretai patirta prievarta ar priekabiavimas yra nuvertinami, sumenkinami, kaltė perkeliama ant aukos, moteris viešai aptarinėjama ir teisiama, o jos žaizdų nepaisoma – kaip apskaityti tokį daugybinį smurtą? Kas renka šitą statistiką ir kokią metodiką taiko? Kaip perteikti tą smurtą, kurį patiria auka, kai savo patyrimą turi perpasakoti policijai, vėliau teismo salėje, atlaikyti kryžmines apklausas, skriaudėjo ir jo šeimos, o kartais ir teisėsaugos pareigūnų spaudimą?

Tad nepykit, bet man nelabai gaila tų dviejų trečdalių darbe susinepatoginusių vyrų.

★ ★ ★

„Klausyk, mes susiskambinome čia su vienu vietiniu laikraščiu. Jiems būtų visai įdomu tave pakalbinti. Ir mums gera reklama. Ar galėtum? Rytoj popiet?“

„Aišku. Mielai.“

Iš tiesų tai nelabai mielai, bet jei reikia, tai reikia. Kadangi tuo metu buvau viena iš vos kelių pastorių moterų Lietuvoje, straipsnis apie tokį fenomeną turėjo iššaukti kažkokią reakciją. Man tokios galimybės padėdavo mažinti su religinėmis mažumomis susijusią stigmą, o ir mano Alma mater reklama naudinga.

Prieš pokalbį su žurnaliste peržvelgiau jos straipsnius ir šiek tiek patyrinėjau ją pačią. Jauna, ieškanti savo nišos, aiškiai turinti didesnių ambicijų nei vietinis laikraštis. Alkana, kitaip sakant. Vadinasi, ieškos kažkokios sensacijos, „razinkos“, kabliuko. Tiesiog taip veikia sistema, tokia žiniasklaidos kultūra – nori didelių, svarbių straipsnių, nori kilti, būti pastebėta? Parnešk namo kruviną grobį. Arba rašysi straipsnius apie zoologijos sode gimusius begemotukus visą likusį gyvenimą.

Gaila, aišku, ir pačios žurnalistės, tačiau gaila ir savęs. Prieš tokius interviu visada reikia moraliai ir visaip kaip pasiruošti, gerai apgalvoti, ką sakyti ir ką nutylėti, kad interviu atneštų daugiau naudos nei padarytų žalos, kad pati netapčiau tuo kruvinu grobiu, kurio jau nekantriai laukia redaktoriai ir pigiais skandalais mintantys skaitytojai.

Ilgai laukti nereikėjo.

„Klausyk, o tai kaip ten yra pas jus, protestantus, su seksu?“

„Pas mus gerai, o kaip pas jus?“

„Cha cha cha. Na, taip, bet, pavyzdžiui, ar tau, kaip pastorei, galima mylėtis iki vestuvių?“

„Galima ir po vestuvių. Tada netgi itin patartina.“

„Na, aš matau, kad tu labai šmaikšti. Bet jeigu rimtai?“

„Jeigu rimtai, tai aš galvoju, kad Jūs galit manęs tiek daug dalykų paklausti ir apie mano mokslus JAV, ir apie mano tikėjimą, ir apie mano studijas čia, šitame universitete, ir apie mano dabartinį darbą – nejaugi Jums tik seksas rūpi?“

Pokalbį pavyko nusukti produktyvesne kryptimi, bet tik kelioms minutėms.

„Bet tuoktis tu gali, taip?“

„Galiu. Protestantai, panašiai kaip ir ortodoksai, leidžia savo pastoriams ir kunigams kurti šeimas.“

„O tai kaip tada žiūrima, jeigu pastorius iki vestuvių seksu užsiima?“

Aš nebeatsimenu, kokiais būdais man pavykdavo pokalbį nukreipti kitur. Bet po pusantros valandos jaučiausi panašiai, kaip dainavo tuomet populiari grupė „Skamp“:

„Padaryta dar viena,
Padaryta mergina…“

Ir ne todėl, kad nenoriu ar vengiu kalbėti apie seksą. Bet todėl, kad – ypač kalbėdama viešai, o tuomet dar ir atstovaudama bent dviem institucijoms – protestantiškai bažnyčiai ir privačiam universitetui, kurias žiniasklaida, o jos pavyzdžiu ir platesnė visuomenė, jau ir taip buvo pakankamai skandalizavusios, – norėjau tiek savo, tiek kitų seksualinį gyvenimą palikti už pokalbio ribų. Ir dar todėl, kad nenorėjau būti viešai nukryžiuota ant Bažnyčios ir sensacingo sekso kryžiaus, kurį nukaldino kai kurių katalikų kunigų elgesys.

Vėl karštas dušas, vėl šleikštulys gerklėj. Negi mes tikrai gyvenam visuomenėj, kur arba aš „padarau“ kitą moterį, arba ji „padaro“ mane? Nejau seksualizuoto, skandalizuoto, moteris viešai „padarančio“ turinio poreikis yra toks didelis, kad moterys viena kitą turi kišti po traukiniu?

Ir kas šitoj situacijoj auka, kas patiria smurtą? Aš? Taip. Ji? Net neabejoju, kad irgi taip.

★ ★ ★

„Ar visi vyrai kiaulės?“

„Ne. Kaip ir ne visos moterys šventosios.“

Tačiau nemažai vyrų kasdien dalyvauja buitinėse ar darbinėse mikroagresijose, kai juokeliais, replikomis, kandžiais klausimais ir kitais beveik radaro neužfiksuojamais būdais menkina moteris. Nemažai vyrų, kartais patys to nežinodami, nuvertina moteris ar nesuteikia joms lygių galimybių kilti karjeros laiptais, dalyvauti visuomeniniame gyvenime ar visą buitį palieka ant jų pečių. Ir tai svarbu. Apie tai reikia kalbėti.

Bet, kalbant apie tiesioginį ir atvirą priekabiavimą ar seksualinį smurtą, tik nedidelė dalis vyrų yra kalti. Dažniausiai tie, kurie priekabiauja ar prievartauja, yra serijiniai išnaudotojai. JAV tarp studentų atliktas tyrimas atskleidė, kad tų, kurie turėjo seksualinių santykių be partnerio ar partnerės leidimo, skaičius svyruoja nuo 4 iki 16 proc. Iš jų bent du trečdaliai taip yra pasielgę keturis ar daugiau kartų. Net 90 proc. visų universitetuose įvykusių išprievartavimų įvykdė pakartotinai prasižengę serijiniai prievartautojai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tik maža dalis vyrų yra prievartautojai. Tačiau prievartautojai dažnai yra serijiniai nusikaltėliai.

Išeina, kad mes gyvenam visuomenėje, kur mažumos žiaurumas, smurtas, niekšiškumas yra įgalinamas tylinčios, o kartais juos net ir ginančios daugumos.

★ ★ ★

Kai socialiniuose tinkluose prasidėjo pokalbiai su grotažyme #MeToo apie moterų ir queer žmonių patiriamą smurtą, buvo suteikta proga ne tik įvardinti neteisybę, bet ir šviesti žmones apie tai, kaip atrodo aiškus sutikimas seksualiniam artumui. Viena iš populiaresnių vaizdinių priemonių, kuria daug kas dalinosi, buvo filmukas, kuriame siūlymas mylėtis buvo lyginamas su siūlymu pasivaišinti puodeliu arbatos. Taip, kaip arbatos gali atsisakyti bet kada – ir kai tik pasiūlo, ir kai užkaičia vandenį, ir išgėrusi pusę puodelio, – taip ir seksualinio artumo gali atsisakyti bet kuriuo metu. Ir jei siūlantysis arbatos neįsižeidžia, o geriančiajam suteikia laisvę rinktis, taip ir tas, kuris inicijuoja artumą, visada turi palikti teisę kitam bet kuriuo metu to artumo atsisakyti.

Man tas filmukas labai patiko. Ir aš juo dalinausi. Tik likau su neatsakytu klausimu: o ką daryti toms, užaugintoms kultūroje, kur nei arbatos atsisakyti nevalia, kad neužgautum kito jausmų, nei esi išmokyta gerbti savo kūno autonomiją? Ką daryti mums, kurias nuo mažumės grasino pastatyti į kampą, jei neapkabins ar nepabučiuos tetos ar dėdės? „Kodėl nenori tetos Onutės pabučiuoti? Nagi, duok bučkį, juk ji tavęs pasiilgo. Nesiožiuok dabar!!“

Ką daryti mums, kurių niekas neklausė, ar galima paliesti, pakutenti, pabučiuoti? Kurioms sakė, kad kai berniukai tampo už kasų ir kilnoja sijonus, tai jie čia taip dėmesį rodo, ir nėra čia ko skųstis?

Ką daryti mums, kurioms liepė nepaisyti savo kūno signalų ir suvalgyti viską, kas padėta ant lėkštės? Kurių saugumas kūne nuolat buvo pažeidžiamas mušant ar kitaip fiziškai baudžiant?

Kitaip tariant, ką daryti, jeigu aš buvau mokyta, tiesiogiai ir netiesiogiai, arbatą, net ir springdama, gerti iki dugno ir nepaisyti savo fizinio ir emocinio kūno bei jo poreikių?

Ką daryti toms iš mūsų, kurios dar su motinos pienu išmoko ir vis dar iki galo neatmoksta, kad, kaip toj pusiau komiškoj, pusiau graudžioj skepetėlėj kažkokia moteriškutė išsiuvinėjo, „Moters dalia – mylėti ir kentėti“? Kad peržengdamos per save mes turime daryti tai, kas laikoma mūsų pareiga (o santykiuose tai ir seksas)?

Aš mokausi atsisakyti arbatos. Arba vietoj jos paprašyti vandens.

★ ★ ★

„Ar tau taip gerai?“

„Mmmm…“

„Aišku. Negerai. O taip? Geriau?“

„Geriau.“

„Geriau ar gerai?“

„Geriau.“

„O šitaip?“

„Šitaip gerai.“

„Ar nori tęsti? Mes galim sustoti.“

„Tęskim, iš lėto.“