Smurtas prieš moteris yra vyrų problema, ne moterų

Esu Gabrielė, 27-erių architektūros magistro studentė. Penktus metus gyvenu Londone. Kovą netoli mano namų įvyko tragedija: buvo pagrobta ir nužudyta jauna moteris. Tai padarė policininkas. Reaguodamos į šį įvykį tūkstančiai moterų prabilo apie savo saugumą ir vyrų atsakomybę. Jungiuosi prie jų.

Mano pyktis ir neviltis virto energija, kurią noriu panaudoti šioms problemoms kelti ir apie jas diskutuoti. Ir ne tik su moterimis, bet svarbiau – su vyrais. Šiame tekste – mano asmeninės patirtys ir nuomonė. Taip pat tai kvietimas vyrams dalyvauti pokalbiuose apie moterų saugumą ir toksišką vyriškumą.

Kas įvyko Londone

Kovo 3 d. pusę dešimtos vakaro Klapamo (angl. Clapham) rajone Pietų Londone dingo moteris vardu Sarah Everard. Ji ėjo namo, buvo ryškiai apsirengusi, avėjo sportinius batelius, eidama šnekėjosi telefonu su savo vaikinu. Po savaitės jos kūnas buvo rastas Kento regione. Ją nužudė Londono metropoliteno policininkas.

Kelios dienos iki šių žinių Jungtinių Tautų moterų organizacija Jungtinėje Karalystėje „UN Women UK“ paskelbė apklausos duomenis, kurie parodė, kad 97 proc. 18–24 m. moterų yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o 96 proc. šių atvejų nebuvo pranešta policijai.

Pasikalbėjau su Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje gyvenančiomis draugėmis, sese ir mama. Supratau, kad visos esame patyrusios seksualinį priekabiavimą ar su tuo susijusį pavojų. Ši statistika manęs nenustebino, tačiau šokiravo mano normali reakcija į ją.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Tai, kaip smurto prieš moteris problemą pateikė policija ir žurnalistai, emocijas dar labiau įaudrino. Ir vėl MOTERYS buvo prašomos neiti į lauką sutemus, MOTERYS buvo prašomos saugotis ir pranešti artimiesiems, jei kur nors eina vienos. Bet išgirdau ir labai taiklų pasiūlymą: kodėl vietoje komendanto valandos moterims neįsteigus komendanto valandos vyrams?

Situacija pablogėjo kovo 14 d., kai minia žmonių viename Klapamo parke susirinko gedėti ir išlydėti Saros Everard. Tai buvo taiki demonstracija, kuri pasibaigė policininkams pradėjus suiminėti moteris. Prieš jas buvo panaudotas smurtas.

Kovo 16 d. jau pati dalyvavau Parlamento aikštėje vykusiame proteste dėl teisės taikiai protestuoti, ten ieškojau solidarumo. Pamačiau daug skausmo, pykčio ir nusivylimo, taip pat – vilties ir palaikymo. Moterys ir vyrai kėlė plakatus su užrašais „She was just walking home“ (liet. „Ji tiesiog ėjo namo“), o užrašas „Protect your daughter“ (liet. „Saugok savo dukterį“) buvo nubrauktas ir pakeistas į „Educate your son“ (liet. „Edukuok savo sūnų“).

Šįkart pasijutau ne viena, o mano vaikinas, kuris taip pat dalyvavo demonstracijoje, ėmė suprasti, iš kur kyla mano pyktis ir liūdesys. Man buvo ypač svarbu pradėti šnekėtis su juo ir savo draugais vyrais ir pradėti kvestionuoti, kokią atsakomybę šiame kontekste jie žada prisiimti.

Kovo 16 d. protestas dėl Saros Everard nužudymo, Vestminsterio tiltas. ©S. Kelly

Asmeninės patirtys bei kaltės jausmas

Suvokiau vieną svarbiausių dalykų – visą gyvenimą ant savo pečių nešiojuosi atsakomybę dėl savo saugumo. Jausti pavojų viešosiose erdvėse, ar tai būtų priekabiavimas žodžiais, ar veiksmais, yra tapę norma. Aš net nesusimąsčiusi rinksiuosi ilgesnį kelią namo, jeigu jis bus labiau apšviestas. Vengsiu vaikščioti viena sutemus, o jei tektų, nedėvėsiu aukštakulnių ar trumpo sijono. Aš pereisiu gatvę, kai jausiu, kad kažkas eina už manęs. Spausiu rankoje raktus, kad galėčiau greičiau atrakinti duris. Ir visada grįžusi namo parašysiu savo draugams.

Šie iš pirmo žvilgsnio menki, tačiau jau nuo paauglystės laikų išsiugdyti įpročiai yra tapę norma mano ir mano aplinkos moterų gyvenimuose. Deja, šių priemonių Sarai Everard neužteko.

Tikriausiai reiktų pabelsti į medį, bet aš gyvenime nesu patyrus tokių milžiniškų traumų kaip išprievartavimas ar fizinis smurtas. Bet pavojus yra tikras, ir kiekvienas švilpavimas gatvėje ar priekabiavimas viešajame transporte tik primena, kad visada yra ko saugotis.

Reklama

Būdama paauglė galvojau kiek kitaip. Dėmesio iš bernų laukiau. Mano žinios apie vyrus ir santykius su jais bei seksualines patirtis atėjo iš filmų, „Panelės“ žurnalo raudonųjų puslapių ar pokalbių su vyresniąja seserimi, kuri lygiai taip pat neturėjo patikimesnių šaltinių. Mokykloje lytinio ugdymo nebuvo, nebent juo vadinsime nuobodžią paskaitą apie susilaikymą ir lytiškai plintančias ligas („nesimylėk, nes vaiką užsistatysi“). Nebuvo kalbama apie pagarbą ir saugumą santykiuose, sutikimo svarbą sekso metu ar diskriminaciją lyties pagrindu. Šių žinių turėjau įgyti bėgant laikui ir per patirtis.

Mokykloje nebuvo kalbama apie pagarbą ir saugumą santykiuose. Šių žinių turėjau įgyti pati.

Kartą 2011 m. Kauno naktiniame klube pakliuvau į pavojingą situaciją. Prisiminimai apie tai sugrįžo tik dabar. Man buvo 18 metų, ir mes su drauge penktadienio vakarą išėjome į miestą. Vakarą pradėjome nieko nesitikėdamos, tikriausiai tik pašokti, išgerti kelis kokteilius ir naktį grįžti namo. Tuo metu ruošiausi stoti į universitetą Anglijoje, maištauti neturėjau priežasčių.

Mes buvome klube, šokome, šnekėjomės su keliais olandų turistais ir nusipirkome po kokteilį. Po kelių valandų, o gal ir daugiau, abi jautėmės linksmos ir apsvaigusios, daug labiau, nei paprastai jaučiamasi po vieno kokteilio. Mąsčiau: gal mažai vakarienės valgiau? Galiausiai mums abiem pradėjo iš po kojų važiuoti žemė ir pykinti. Jaučiau, kad nekontroliuoju savo kūno. Nesuprasdamos, kas vyksta, užsidarėmė tualete.

Penktą ryto mus pažadino apsauginis ir liepė nešdintis. Protas jau buvo blaivus, bet kūnas neklausė. Apsauginis išmetė mus iš baro, neiškvietė taksi ir nepasirūpino, kad gautume bent vandens. Įsėdome į taksi ir šiaip taip pasakėme draugės adresą. Atvežęs iki draugės namų taksistas toliau manęs vežti nesutiko, nes jam pasirodžiau per girta. Pasisekė, kad gyvenau netoli, tad šiaip ne taip grįžau, tačiau viduje buvau išsigandusi ir nesuvokiau, kas darosi su mano kūnu. Savo sėkmei dėkoju už porą dalykų: visų pirma, kad užmigome moterų tualete, antra, kad sugebėjau grįžti namo sveika ir gyva.

Tuo metu kaltinau tik vieną žmogų – save. Neieškojau kaltų tarp barmenų ar turistų, su kuriais šokome, nekaltinau apsauginio, kuris pasielgė neatsakingai mums nepadėdamas. Nekaltinau ir taksi vairuotojo, kuris neparvežė manęs namo. Tuo metu tik sukau smegenis, kas atsitiko ir kodėl aš tokia kvaila, kad savęs nesaugojau. Kaltės ir gėdos jausmai buvo užtemdę situacijos suvokimą. Mano reakcija buvo savęs kaltinimas.

Tuo metu nesvarsčiau kreiptis į barą nei dėl galimo apnuodijimo narkotikais, nei dėl neadekvataus apsauginio elgesio. Šiandien aš suprantu, kodėl. Žiniasklaida, socialinės medijos ir tai, kaip mes kalbame apie seksualinį priekabiavimą bei smurtą, beveik visada moteris palieka kaltas. Mano manymu, tokį mūsų supratimą lemia tai, kokią kalbą vartojame – mes kalbame ne apie smurtaujančius vyrus, o apie moteris, prieš kurias smurtaujama; žinių antraštės dažnai skelbia apie išprievartautas moteris, bet ne apie prievartaujančius vyrus. Dažniausiai tokiuose pokalbiuose ir sakiniuose auka yra tapusi pagrindine veikėja – dėl to dėmesys krypsta ne į tikrąją problemą, o tik į pasekmę.

Antraštės skelbia apie išprievartautas moteris, bet ne apie prievartaujančius vyrus. Dėmesys krypsta ne į problemą, o į pasekmę.

Lietuvoje girdėjome kraupų pavyzdį, kai policininkas socialinėse medijose paskelbė, jog Vilniaus naktiniame klube išžaginta mergina dėl to buvo kalta pati, nes buvo girta. Tai perskėlė publiką į dvi puses: vieni sutiko su neetišku policininko komentaru, kiti pasibaisėjo, kad toks požiūris apskritai egzistuoja. Anot Moterų informacijos centro projektų vadovės ir teisininkės Rugilės Butkevičiūtės, Lietuva yra viena tų Europos Sąjungos šalių, kur pirmiausia linkstama kaltinanti auką, kai kalbama apie smurtą prieš moteris.

Įvykiai Londone atvėrė man akis, supratau, kokia esu išsekusi nuo metai iš metų nešiojamos atsakomybės dėl savo saugumo. Dar kartą apsvarsčiusi savo patirtis supratau, kad buvo visiškai normalu, jog prisiėmiau atsakomybę ir jaučiau kaltę dėl įvykių naktiniame klube – juk auklėjimas, kad merginos yra silpnoji lytis, taip pat lytinio ugdymo stoka mokslo sistemoje, žiniasklaida ir socialinės medijos padarė man įtaką.

Šiandien aš kvestionuoju tai, kas įvyko naktiniame klube – taip, aš jaučiu ir jausiu atsakomybę dėl savo saugumo, tačiau tai neturėtų būti mano vienintelės dalia.

„Pabaigoje prisiminsime ne priešų žodžius, o draugų tylą.“ Martinas Lutheris Kingas

Šiuo metu Lietuvoje debatai dėl Stambulo konvencijos vėl atidėti iki rudens sesijos. Stambulo konvencija padėtų teisiškai apsaugoti piliečius nuo smurto lyties atžvilgiu. Taip pat šis dokumentas kalba, kad vyrai smurtautojais negimsta, tai yra pasekmė patriarchalinės sistemos, kurioje gyvename, ir situacija turi būti keičiama pradedant nuo šaknų. Pavyzdžiui – lytinio ugdymo mokyklose bei aktyvaus lyties stereotipų laužymo.

Vis dėlto, su Konvencija ar be, vyrai patys gali imtis iniciatyvos. Būtent dabar, kai Stambulo konvencija dar neratifikuota, ypač svarbu kalbėtis apie moterų saugumą ir lyties stereotipų bujojimą.

Žurnalistas, rašytojas Chrisas Hemmingas, kuris išpopuliarėjo parašęs knygą „Be a Man“, teigia, kad labai svarbu apie moterų saugumą kalbėtis su vyrais ir taip kelti jų bendruomenės atsakomybės jausmą. Moterų saugumas neturėtų būti moterų našta, nes tai dažniausiai vyrų sukurta ir kurstoma problema. Labai svarbu pradėti diskusijas, kuriose dalyvautų ir vyrai – jie galėtų pasvarstyti apie savo kaip privilegijuotųjų poziciją ir apie tai, kuo galėtų padėti.

Vienas iš paprasčiausių būdų pradėti keistis situacijai būtų sustabdyti metai iš metų besitęsiančią vyrų tylą. Knygų autorius, antiseksizmo idėjų skleidėjas Jacksonas Katzas teigia, kad turėtume siekti sukurti aplinką, kurioje nesmurtaujantys vyrai galėtų pasisakyti prieš smurtaujančius vyrus. Sakydama „smurtaujantys vyrai“, omenyje turiu vyrus, smurtaujančius visomis prasmėmis – fizine, emocine, laidančius seksistinius ar moteris žeminančius komentarus. Ir nesvarbu, ar tai įvyksta krepšinio varžybose, ar prie pokerio stalo, nesvarbu, ar šalia yra moterų, ar nėra. Suprantu, tai nėra lengva, ypač kai tokių situacijų pasitaiko draugų rate ar darbo aplinkoje, kur, atrodo, niekas nieko blogo nelinki. Tačiau atsidūrus tokioje situacijoje verta prisiminti – tyla reiškia pritarimą.

Turėtume siekti sukurti aplinką, kurioje nesmurtaujantys vyrai galėtų pasisakyti prieš smurtaujančius vyrus.

Kitą dieną po Londone vykusių protestų, kur dalyvavome ir mes, mano vaikinas iš darbo grįžo pasipiktinęs. Pietų metu vienas jo kolegų pakomentavo, kad kūno temperatūrą matuojantis termometras prie įėjimo į biurą būtų naudingesnis, jeigu matuotų, kiek „karšta“ yra moteris. Mano draugui ėmė plūsti adrenalinas. Jiems įžengus į liftą, jis paprieštaravo ir pasakė, kad tokie komentarai yra nepriimtini niekur, ypač darbo vietoje.

Jis pasakojo, kad tą akimirką jo širdis nusirideno į kulnus ir, žinoma, kaip visada, tik atsisėdęs prie darbo stalo jis sugalvojo, kaip galėjo dar geriau jam atkirsti. Tačiau svarbiausia įvyko – jis parodė, kad šalia jo tokie komentarai nėra priimtini. Kai paklausiau, ar toks incidentas jo gyvenime įvyko pirmą kartą, jis atsakė, kad, tikriausiai, taip, bet pridūrė, kad jo aplinkoje tokią kalbą vartoja mažai vyrų. O gal anksčiau tiesiog neatkreipė dėmesio. Įvykiai Londone, mano ir mano draugių patirtys bei literatūra apie toksišką vyriškumą paskatino jį nebūti bendrininku šioje situacijoje. Mažyčiu pirmuoju žingsneliu jis pradėjo kurti aplinką, kur žodinis smurtas prieš moteris yra nepriimtinas.

Kiekviena mergaitė ir moteris turės savo asmeninę istoriją šia tema. Po įvykių Londone aš giliau pažvelgiau į savo patirtis ir suvokiau milžiniškus atsakomybės bei kaltės jausmus, kuriuos nešiojuosi ant savo pečių jau daugybę metų. Būtų kur kas lengviau, jei ta našta būtų padalinta ir moterims, ir vyrams, ir sujungtų mus kovoje prieš smurtaujančius vyrus. Šioje kovoje mes turime galimybę pradėti keisti nusistovėjusius lyčių stereotipus, kurie veda priekabiavimo prie moterų link.

Ir kol mes laukiame politikų žingsnių, kiekvienas vyras turi galimybę mažais žingsneliais keisti situaciją čia ir dabar.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Jei norite tapti NARA autoriumi, susisiekite su mumis adresu nara@nara.lt