Išgirskite tekstą:

Dėl apostazės taip pat kreipėsi ne vienas mano pažįstamas, tačiau visi jie buvo dvasininkų nuvyti fraze „Užtenka nesilankyti bažnyčioje“. Bet tai nėra tiesa. Apostazė yra ir oficialus dokumentas.

Pažintis

Gimiau vidutiniškai religingoje jaunų tėvų šeimoje, bet edukuota buvau išskirtinai katalikiškose mokykose. Tai buvo patogu: gyvenome netoli katalikiškos mokyklos, o mano tėvai ir seneliai nebuvo abejingi tikėjimui ir esminėms katalikiškoms – dabar norisi sakyti bendražmogiškoms – vertybėms. Močiutė bažnyčią lankydavo kiekvieną sekmadienį, o tėvai priklausė katalikiškoms jaunimo bendruomenėms, keliskart yra važiavę į Prancūziją lankyti vienuolių. Namuose jaučiausi gerai: čia svarbiausia buvo pagarba, besąlygiškas palaikymas, nuoširdumas ir atlaidumas.

Ankstyvoje paauglystėje ir pati prisijungiau prie katalikiškos organizacijos – ateitininkų. Tėvų religingumas tuomet jau buvo nuslūgęs. Aš, tuo tarpu, mišias pradėjau lankyti ne tik per pamokas (Kauno jėzuitų gimnazijoje tai daryti buvo privaloma kartą per savaitę), bet ir sekmadieniais, jau visiškai savanoriškai, viena.

Organizacija įtraukė gitarom ir chebra, kurios tuo metu labai ieškojau. Mano tėvai buvo ką tik išsiskyrę, o ateitininkų kuopoje radau bičiulių, su kuriais daug juokdavomės, organizuodavome stovyklas, o vakarais, žvakių šviesoje, bandydavome pažinti savo vidų. Malda mums buvo kaip meditacija. Didelė dalis to meto draugų vis dar yra aktyvūs katalikai.

Dviveidiškumas

Po kelerių metų ateitininkuose pradėjau jausti, kad mano ir vadovų įsitikinimai ėmė skirtis. Stovyklos metu viena vadovė pašiepė mane, mergaitę, dėl to, kad labai mėgau būti berniukų kompanijoje. Nesupratau, kodėl būnant draugais lytis turėtų būti svarbi. Pradėjau matyti dviveidiškumą. Pavyzdžiui, ten tiek kalbėta apie tradicines šeimos vertybes, bet organizacijos vaikinai nuolat keisdavo merginas nesugebėdami įsipareigoti.

Pirmą kartą rimtai pakelti antakį prieš Bažnyčią privertė mokyklos direktorius kunigas. Pamokslo metu per Pasaulinę AIDS dieną jis pasakė, kad vienintelis būdas sustabdyti šios ligos plitimą yra susilaikyti nuo lytinių santykių. Buvau labai jauna, gal penkiolikos, žinojau dar nedaug. Lytinio švietimo mokykloje nebuvo, o padrikomis užuominomis dalinosi tik biologijos ir etikos mokytojos. Internetas dar buvo naujas ir brangus reikalas, tad apie viską paskaityti neturėjau kaip. Lytinio švietimo šaltiniu tapo draugai, tad mitų netrūko.

Vis tik jau tuomet supratau, kad susilaikymas negali būti prevencinė ar gydymo priemonė. Užaugau išsilavinusioje šeimoje, tad ieškojau mokslinių, o ne religinių sprendimų. Direktoriaus žodžiuose pritrūkau ryšio su realybe.

Manyje yra stipri vidinė teisybės ieškotoja. Mokykloje ji pradėjo veikti vis labiau. Patyčių nevengianti mokytoja man ėmė atrodyti netinkama dėstyti katalikiškoje gimnazijoje. Mokykloje buvo prižiūrimi mergaičių sijonų ilgiai – nesupratau, kodėl vienų sijonai gali būti trumpesni už kitų. Besilaukiančios klasiokės mokykloje netapo paskata kalbėti apie saugų seksą, o kai kurie mokytojai leido sau jas teisti.

Paskutiniais metais pakeičiau mokyklą

Taip mano santykiai su Bažnyčia nutrūko. Pradėjau vertinti jos architektūrą, bet ne mokymą. Pamačiau, kad kiekvienas Šventąjį Raštą interpretuoja savaip ir juo prisidengęs eina į mūšį. Tuo tarpu barokiniai ir gotikiniai pastatai yra meno kūriniai su nuostabia akustika, vitražais, rožėmis ir aukso paveikslais. Tam tikra prasme jie neutralūs.

Prieš trejus metus buvo pranešta, kad Seime vėl svarstomas abortų draudimo įstatymo projektas. Politikai dengėsi Katalikų bažnyčia. Radusi ankstesnį, dar 2002 m., Vyskupų Konferencijos kreipimąsi dėl abortų, supratau, kaip stipriai ši institucija nori kontroliuoti mano, jau suaugusio žmogaus, sprendimus. Supykau.

Vienuolika metų lankiau kassavaitines tikybos pamokas, trejus iš jų mano klasės auklėtoja buvo tikybos mokytoja vienuolė, tad krikščionybės istoriją išmanau gana gerai. Šventąjį Raštą esu skaičiusi, o kai kurias istorijas galiu papasakoti ir šiandien. Žinios pasitarnavo argumentuojant apostazės prašymą.

Prašymas

Šiandien apostazės tema skamba socialinėje medijoje. O prieš trejus metus informacijos ar bendraminčių nebuvo. Pirmą kartą paskambinusi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją pasiteirauti apie procesą, gavau atsakymą, kad toks procesas neegzistuoja. Merginą, dirbusią raštinėje, turėjau įtikinti. Paminėjau, kad apostazė turi seną istoriją. Viduramžiais atskyrimas nuo Bažnyčios reiškė atskyrimą nuo visuomenės ir buvo laikomas dideliu nusikaltimu. Buvau tikra, kad Bažnyčia savo įstatymų nepakeitė, tad ir apostazės procesas vis dar turėtų būti reglamentuojamas. Sukėliau raštininkės nepasitenkinimą, bet pavyko. Pažadėjo, kad su manimi susisieks. Pirmoji pergalė.

Po kelių dienų paskambino kunigas. Jis tikrino mano sveiką protą, klausė, kas paskatino priimti tokį sprendimą. Teiravosi, ar dar galima kaip nors išspręsti mano „tikėjimo sušlubavimą“.

Tiesa ta, kad katalikų tikėjimas manyje jau buvo numiręs. Per Purimą (žydų religinę šventę – red.) eidavau į sinagogą košerinių spurgų, o vasaras leisdavau meditacijų centre Italijoje. Gelbėti nebebuvo ką. Abu su kunigu draugiškai sutarėme, kad parašysiu prašymą arkivyskupui ir išdėstysiu visus „kodėl“. Tuomet jau jis spręs, ar prašymą tenkinti.

Motyvai

Prašyme argumentus sudėjau greitai. Pirmoji priežastis buvo Bažnyčios keliamas neapykantos kurstymas, kuris reiškiasi per kitų visuomenės grupių stigmatizavimą. Minėjau sergančius AIDS, nes Bažnyčia lytiniu būdu plintančias ligas iškart priskiria paleistuvautojams. Šiandien pridėčiau homoseksualius žmones, kuriuos dalis dvasininkų vis dar vadina iškrypėliais. Taip pat minėjau celibatą, kuris istoriškai atsirado dėl Bažnyčios noro išsaugoti turtą, dar – vengimą mokėti mokesčius, kurie galėtų padėti Biblijoje vis minimiems vargstantiesiems. Užbaigiau rašydama apie kančios aukštinimą. Man jis buvo nepriimtintas.

Šiandien šiek tiek gailiuosi, kad nepaminėjau ir kunigų pedofilijos istorijų. Išsiunčiau dvi prašymo kopijas, registruotu ir elektroniniu paštu. Laukiau atsakymo.

Išsiuntusi prašymą, apie jį pasakiau ir tėvams. Jie nustebo, bet nestabdė. Šeimoje bendraujame atvirai, o tėvams mano užsispyrimas ir savarankiškumas puikiai pažįstami. Buvau mokoma sprendimus priimti pati, bet kai gyvenime prireikia išminties, mielai tariuosi su tėvais. Tačiau šį sprendimą norėjau priimti pati.

Šioje vietoje noriu pabrėžti, kad mano kova prasidėjo su institucija, bet ne su tikėjimu. Doras katalikas yra pagarbus, tolerantiškas, mylintis savo artimą kaip save patį, o kiekvienas žmogus turi teisę į tikėjimą, kuris nežeidžia kito.

Viešoji erdvė pilna komentarų: „Kam tau to reikia, juk neini į bažnyčią, ir to gana.“ Nesutinku. Man svarbu garsiai pasakyti, kad nepagrįstas homoseksualių žmonių – ar bet kokios kitos visuomenės grupės – žeminimas nėra mano vertybė. Man svarbu garsiai pasakyti, kad nenoriu turėti tradicinės šeimos. Su partneriu gyvename nesusituokę, be vaikų. Noriu, kad tokia mano šeima irgi būtų gerbiama. Nenoriu, kad Bažnyčia, prisidengusi mano vardu, remtų įstatymų projektus, kurie ribotų mano laisvę į kūną ir partnerystės pasirinkimus. Man svarbu garsiai deklaruoti, kad mano ir Katalikų bažnyčios vertybės skiriasi. Šis faktas apibrėžia mane kaip žmogų.

Susitikimai

Su Arkivyskupijos kurijoje dirbančiais kunigais buvau susitikusi keliskart. Jie norėjo įsitikinti, kad mano noras atsiskirti nuo Bažnyčios nėra emocionalus, kilęs susidūrus su gyvenimo sunkumais. Pasimatyti neprieštaravau. Skirtis reikia akis į akį, o noras išgirsti mano priežastis yra pagrįstas.

Susitikimams specialiai nesiruošiau, tikėjau, kad mano katalikiško auklėjimo pakaks. Esu smalsi, o tai maitina mano drąsą. Tad prieš susitikimus jaučiau tik malonų jaudulį.

Kurija yra didingas pastatas, kaip ir visi bažnytiniai. Įėjus į ją, mane sužavėjo kontražūrinė saulės šviesa laiptinėje. Apsaugos darbuotojas buvo malonus, tik paklausė, kokiu tikslu atėjau.

Užėjus, vyskupas pasiūlė kavos. Bendrą kalbą radome nesunkiai. Gyvenime kunigų esu sutikusi ne vieną, dažniausiai jie puikiai išsilavinę ir intelektualūs. Tiesa, gali būti kategoriški, bet šįkart buvo ne tas atvejis. Kalbėjomės nuoširdžiai. Dalinausi savo nepasitenkinimu, o vyskupas kantriai atsakinėjo į mano klausimus. Tai buvo pokalbis tarp dviejų žmonių, kurie turi skirtingus požiūrius, bet gerbia vienas kitą.

Po malonios diskusijos vyskupas sutiko patenkinti mano apostazės prašymą.

Konfliktai

Atrodė, kad tuo viskas ir baigsis. Procesas juk paprastas: parašai prašymą, susitinki su dvasininku, gauni apostazę. Bet viskas buvo sudėtingiau.

Pirmasis konfliktas kilo tuomet, kai paprašiau Arkivyskupijos kurijos raštiškai patvirtinti mano apostazę. Kurijos raštininkė pranešė, jog kurija to nenori daryti, nes žodinis sprendimas yra pakankamas. Supratau, kad tikrai laisva pasijusiu tik pamačiusi užrašytą mano ir Bažnyčios sutarties nutraukimą. Įjungiau įkyrumą. Buvau mandagi, tačiau raštininkė vis tik nebeatsiliepė į mano skambučius. Suprantu ją – šeši skambučiai tikrai apsunkino jos darbo dieną.

Galiausiai vėl nuėjau į kuriją. Pasiėmiau kompiuterį, atsisėdau ir pasakiau, kad laiko turiu, o dirbti galiu iš bet kur, tad sėdėsiu ant jų sofos tol, kol gausiu patvirtinimą raštu.

Mergina raštinėje tikėjosi, kad pavyks mane išprašyti. Perspėjau ją, kad turiu vandenyną kantrybės. Ji nesugalvojo, ką su manimi daryti, tad suorganizavo dar vieną susitikimą su vyskupu. Jo metu ir gavau išrašą iš krikšto knygos.

Esu tikra, kad mano prašymas, kuris virto reikalavimu, yra sąžiningas. Krikštas ir Pirmoji Komunija buvo fiksuoti noriai. Apostazė nusipelnė lygiai tokio pat dėmesio.

Nuo pirmosios mano užklausos iki krikšto knygos išrašo praėjo aštuoni mėnesiai.

Dabar

Gavusi apostazę nebegaliu dalyvauti Bažnyčios gyvenime: tuoktis bažnyčioje, būti krikšto mama ar santuokos liudytoja, kunigas negali manęs laidoti. Tiesa, paskutinį patepimą gali gauti visi prašantieji, nepriklausomai nuo religijos. Į bažnyčias toliau vaikštau darbo reikalais, draugų prašymu per vestuves ar turistiniais sumetimais.

Jaučiu, kad Bažnyčia bei dalis visuomenės yra įsitikinę, jog jų religija yra vienintelis mano ir daugelio kitų žmonių kelias. Priešingai. Tikėjimo galimybių yra šimtai, o mano demokratiška teisė yra pasirinkti vieną iš jų. Norėčiau, kad Bažnyčia lengvai paleistų nebetikinčius. Juk pradžioje krikščionims buvo labai svarbus laisvavališkumas. Jo pasigedau norėdama atsiskirti nuo šios religinės bendruomenės.

Apostazė suteikė nuostabų laisvės jausmą, įsivaizduoju, tokį, kaip po skyrybų. Atšvenčiau ją su draugais, buvo vyno ir juoko. Dalis draugų žavėjosi mano drąsa, kiti stebėjosi, kiek daug laisvo laiko turiu. Buvo tokių, kurie uždavė konkrečių klausimų, nes patys nori atsiskirti nuo Bažnyčios. Vis dar mielai patariu, o visus, kuriems daviau patarimų, ir kurie nueis iki galo, kviečiau papozuoti portretui. Galbūt iš to atsiras fotografijų serija.

Reflektuodama paauglystę dabar suprantu, kad mano aktyvus bažnytinis gyvenimas buvo labiau susijęs su bendruomene nei su tikėjimu. Nemanau, kad mano tikėjimas per visą šį laiką kaip nors pakito. Tikėjimas liko. Tik dievai gavo kitus vardus.