„Būk, kuo nori būti“ – 2023 m. gegužę Liverpulio arenoje LED ekrane pasirodo žodžiai, kuriuos su vaivorykštę primenančia šviesų jūra palydi kelių tūkstančių sirgalių plojimai. Už televizijos ekranų – 162 mln. europiečių (ir ne tik), kuriuos, bent trumpam įsijungusius „Euroviziją“, suvienija muzikos, meilės ir laisvės pojūtis. Tačiau daliai žiūrovų ši paprasta mintis – be baimės išreikšti save – vis dar yra siekiamybė.

Oficialiai „Eurovizija“ yra Europos transliuotojų sąjungos organizuojamas dainų konkursas. Bet popkultūroje jis taip pat vadinamas „gėjų olimpiada“ – pirmiausia tiek dėl „Eurovizijos“ fanų, tiek dalyvių, tiek vedėjų atvirumo LGBTQ+ bendruomenei.

Žinią apie savęs priėmimą šiemet Liverpulyje nešė belgas Gustaph, atlikęs devinto dešimtmečio šokių muzikos skambesio kūrinį „Because of You“. Pasirodymą papildė vogue šokis, Harleme, Niujorke, sukurtas LGBTQ+ juodaodžių ir lotynų amerikiečių. Gustaph – 42-ejų homoseksualus atlikėjas. Prieš porą dešimtmečių prodiuseriai liepė jam neviešinti savo seksualinės orientacijos. Liverpulyje Gustaph pergalingai dainavo: „Gyvenimas per trumpas – turime jį švęsti.“

Lietuvoje queer žmonės vis dar kovoja dėl galimybės „švęsti“. Remiantis ES pagrindinių teisių agentūros 2019 m. duomenimis, 55 proc. LGBTQ+ asmenų Lietuvoje jautėsi diskriminuojami įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, kreipdamiesi dėl gydymo, o 44 proc. yra sulaukę grasinimų. Pagal kasmet sudaromą Europos vaivorykštės žemėlapį, 2022 m. Lietuva buvo 36-oje vietoje iš 49-ių tirtų šalių. Lietuva užtikrina kiek daugiau LGBTQ+ žmonių teisių nei Latvija ar Lenkija, tačiau atsilieka nuo Estijos, birželį įteisinusios tos pačios lyties porų santuokas. Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ir santuoka dar nėra įteisintos, nors devyniolikoje kitų Europos šalių LGBTQ+ žmonės gali legaliai tuoktis, o dar dvylikoje (įskaitant ir Estiją) pripažįstama civilinė sąjunga.

Tačiau šiemet „Euroviziją“ „bent trumpam“ buvo įsijungę virš milijono Lietuvos gyventojų. „Eurovizija“, kartu su svarbiausiomis krepšinio čempionatų rungtynėmis, yra žiūrimiausia televizijos laida šalyje. Jos efektas dvejopas: su queer kultūra nesusidūrusiems žmonėms tai yra galimybė ją kolektyviai pažinti. O vietiniams queer žmonėms šis konkursas yra vieta atrasti savo bendruomenę.

★ ★ ★

Ketverių metų mergaitė prisėda šalia tėvų, žiūrinčių televizorių. Ten ji išvysta monstrais persirengusią roko grupę „Lordi“ iš Suomijos ir nusišypso. Toks prisiminimas perbėga per VU TSPMI studentės, kuri pasirinko prisistatyti Audra, atmintį, kai ši pirmą kartą susipažino su „Eurovizijos“ konkursu. Lig šiol ji kiekvienos gegužės laukia išklausiusi visų „Eurovizijos“ dalyvių dainų, išnaršiusi atlikėjų biografijas.

Audrą užkabino „visas tas šou efektas“, ji iškart prisimena ir konkurse pirmą matytą drag pasirodymą – ukrainietės Verkos Serdučkos. Audrą lig šiol traukia ekstravagantiški pasirodymai, pavyzdžiui, Achille Lauro iš San Marino. Jį ir kitus queer atlikėjus ji palaiko balsuodama.

Audros santykis su konkursu sustiprėjo, kai ji suvokė, jog „Eurovizija“ darosi vis „gėjiškesnė ir gėjiškesnė“. „Iš pradžių pamatydavau vieną, dvi vaivorykštės vėliavas tarp visų šalių vėliavų. Tada jų vis daugėjo“, – prisimena ji.

Ieškodama seksualinės tapatybės Audra suprato, jog ją traukia ir merginos, o po kelerių metų – kad tik jos. „Kai buvau paauglė, buvo visiškai normalu, kad tau patinka ir vaikinai, ir merginos. Iki septyniolikos net nepagalvojau, kad galiu būti lesbietė. Buvo sunku, nes nepažinojau nė vienos kitos lesbietės“, – paaiškina ji.

Tapatybės paieškų kelionėje „Eurovizija“ buvo šalia. Šis konkursas leido Audrai atrasti aplinkinę LGBTQ+ bendruomenę. Ji pastebėjo, kad daugelis jos sutiktų queer žmonų dievina „Euroviziją“, o heteroseksualūs draugai į šou žvelgia kritiškai. „Jie sakydavo, ai, čia nesąmonė, čia šou. Žiūrėdavau į juos ir nesuprasdavau, kodėl jiems nepatinka“, – sako Audra.

„Atradau queer bendruomenę, kuri myli „Euroviziją“ dėl tų pačių priežasčių kaip ir aš. „Eurovizija“ man padėjo susirasti daugiau queer draugų“, – pasakoja Audra. Šiandien ji yra aktyvi Universiteto LGBTQ+ grupės, vienijančios Vilniaus ir Kauno universitetų studentus, narė. Šiemet susirinkę „SODAS 2123“ baro salėje jie visi kartu žiūrėjo „Euroviziją“, ant projektoriaus staliuko kabant vaivorykštės vėliavai.

Apie augančią LGBTQ+ gerbėjų ir atlikėjų reikšmę „Eurovizijoje“ imta kalbėti baigiantis XX amžiui. Bet dar 1961 m. konkursą laimėjo Liuksemburgo atstovas Jean-Claude Pascal, dainavęs apie slaptą dviejų asmenų meilę ir viltį „mylėti tave niekam mieste neapkalbant“. Dviprasmiškas dainos tekstas prancūzų kalba pirmu asmeniu (mes) leido išvengti klausimų dėl apdainuojamo mylimojo lyties, bet vėliau paviešinta, kad atlikėjas susitikinėja su vyrais.

1997 m. „Eurovizijoje“ įvestas žiūrovų balsavimas. Paskutinysis tų metų konkurso šou: ant baltos sofos moterų apsuptas sėdi islandas Paul Oscar – pirmas atvirai homoseksualus konkurso dalyvis. Tris minutes žiūrovai klausėsi hipnotizuojančių technoritmų, stebėjo juodais latekso rūbais apsivilkusių atlikėjų seksualius kūno judesius ir žvilgsnius į kamerą. Islandija liko 20-oje vietoje surinkusi 18 taškų: 16 jai skyrė žiūrovai iš Austrijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės, o Estijos komisija davė du balus.

Tekste paminėtų dainų grojaraštis:

Po metų konkurse dalyvavo pirma atvirai translytė Izraeliui atstovavusi Dana International. Su daina „Diva“ ji užėmė pirmą vietą. Iki finalo konservatyvios religinės grupės Izraelyje protestavo prieš translytės atlikėjos dalyvavimą projekte, ji sulaukė ir grasinimų nužudyti, o atvykusi į Didžiąją Britaniją buvo pasitikta su papildoma apsauga. Danos pergalė buvo istorinė. Kalbėdama su žurnalistais, kurie daugiausia fokusavosi ne į jos muziką, bet į translytiškumą, atlikėja kvietė kritikus priimti ją tokią, kokia ji yra. „Man nerūpi, ką jie apie mane sako. Aš tikiu Dievu, laisve ir tuo, kad kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori“, – kalbėjo ji.

Po 2000-ųjų konkurse pradėjo dalyvauti vis daugiau Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuriose LGBTQ+ teisės buvo ir dažnai tebėra varžomos. Jungtinės Karalystės Halo universiteto (University of Hull) mokslininkė Catherine Baker analizavo „Eurovizijoje“ išryškėjusią skirtį tarp Rytų ir Vakarų Europos, o vėliau – tarp Europos ir Rusijos. Ji išskyrė 1997–2007 m. laikotarpį kaip „LGBTQ+ matomumo fazę“. Anot mokslininkės, neheteronormatyvinis (neatitinkantis tradicinės seksualinės orientacijos sampratos) konkurso kontekstas tada tapo diskusijų apie Europos tapatybę, saugumą ir LGBTQ+ politiką dalimi.

Nuo 1998-ųjų „Eurovizija“ persikėlė iš mažų koncertų, kongresų ar teatro salių į tūkstantines arenas, todėl vis daugiau gerbėjų galėjo gyvai stebėti konkursą. Ilgainiui tarp žiūrovų pasimatė daug queer sirgalių, vilkinčių spalvingus kostiumus ir nešančių vaivorykštės vėliavas. Taip pat išaugo vadinamųjų kempo (camp) estetikos pasirodymų, kuriuose daug vėjavaikiškumo, spalvingų kostiumų, persirenginėjimo, nuogumo ir tyčia kičiškų, teatrališkų dainų apie linksmybes ir meilę. Kempo estetika tapo queer estetikos sinonimu.

LGBTQ+ laisvės pamažu įsišaknijo Vakarų Europos šalyse, bet Vidurio ir Rytų Europoje buvo kitaip. Organizuojant 2009-ųjų Maskvos ir 2012-ųjų Baku „Euroviziją“ kilo diskusijų – kaip bus užtikrinamas LGBTQ+ gerbėjų saugumas? Queer fanai baiminosi būti užpulti ar suimti. Abiejuose miestuose tais metais nebuvo išduoti leidimai organizuoti LGBTQ+ eisenas.

Remiantis Danijos žmogaus teisių instituto 2010 m. tyrimu, LGBTQ+ organizacijos Rusijoje dažnai patirdavo spaudimą dėl dalies politikų siekių kriminalizuoti „homoseksualumo propagandą“, šalyje nebuvo mechanizmų, kovojančių su neapykantos kalba, kuria taikomasi į queer asmenis. Maskvos meras draudė organizuoti įvairius queer renginius – vadino juos „šėtono darbu“, tačiau queer maskviečiai prieš „Eurovizijos“ finalą vis tiek išdrįso susiburti – akimirksniu įsiveržė riaušių policija ir suėmė visus 30 asmenų.

Po trejų metų Baku panašios baigties sulaukė apie 30 žmogaus teisių aktyvistų, reikalavusių stipresnės demokratijos Azerbaidžane. LGBTQ+ eitynės Baku net nebuvo organizuojamos. Šalyje iki šiol neužtikrinama teisinė apsauga LGBTQ+ žmonėms, remiantis apklausomis, visuomenėje klesti homofobija, diskriminacija. Azerbaidžanas, dar 2016 m. laikytas queer žmonėms nepalankiausia šalimi Europoje, šiandien užleidžia vietą Rusijai. Pernai Rusijoje įteisinta LGBTQ+ cenzūra, kurią pažeidę viešai kalbantys ar pasirodantys queer žmonės gali gauti piniginę baudą.

Svarbu priminti, kad dar 2003 m. Rusijai atstovavo jaunų moterų duetas „t.A.T.u“, kurių finalo pasirodymo konkurso organizatoriai laukė su jauduliu – kad tik jos nepasibučiuotų prieš kameras, kaip tai padarė metais anksčiau išleistame, hitu tapusiame klipe „All The Things She Said“. Tuo metu, konkurso prodiuserių akimis, jų „provokatyvus“ elgesys būtų prasilenkęs su „šeimai draugiška“ (family-friendly) „Eurovizijos“ koncepcija. Organizatoriai buvo pasiruošę atsarginį Rusijos pasirodymą. To neprireikė – Lena ir Julia „Eurovizijoje“ nepasibučiavo.

Po dešimtmečio Malmėje Suomijos atstovė Krista Siegfrids, apsirengusi nuotakos suknele, dainuodama dainą „Marry Me“, pasibučiavo su viena iš pritariančiųjų vokalisčių. Vestuvių Las Vegase atmosferą perteikiančiu pasirodymu atlikėja netiesiogiai ragino Suomijos politikus įteisinti tos pačios lyties santuokas (tai įvyko 2017 m.). Iš „Eurovizijos“ dėl neva nesąžiningo ir šaliai nepalankaus 50 / 50 žiūrovų ir komisijos balsavimo bei „Didžiojo penketo“ (Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės) automatinio patekimo į finalą pasitraukusi Turkija dar planavo transliuoti konkursą, bet paskutinę minutę atsisakė. Turkijos LGBTQ+ aktyvistų teigimu, taip nutiko dėl nenoro rodyti dviejų moterų iš Suomijos bučinio. Turkijos nacionalinis transliuotojas teisinosi bandęs „išvengti žemų reitingų“, nors dar 2012-ųjų finalą stebėjo ketvirtadalis (apie 18,8 mln.) šalies gyventojų.

Skirtys „Eurovizijoje“ LGBTQ+ klausimu pasiekė piką 2014 m., kai Austrijai konkurse atstovavo drag karalienė Conchita Wurst, kurią įkūnijo homoseksualus menininkas Thomas Neuwirth. Džeimso Bondo filmo takelį primenantis kūrinys, galingas balsas, įspūdingi fenikso sparnai ekrane ir elegantiškoji Conchita. Surinkusi 290 taškų ji išplėšė istorinę pergalę tiek Austrijai, tiek LGBTQ+ bendruomenei. „Ši naktis skirta visiems, kurie tiki taikia ir laisva ateitimi. Tu žinai, kas esi. Mes esame vieningi ir nesustabdomi“, – atsiimdama trofėjų kalbėjo Conchita.

Lietuva Austrijai skyrė dešimt balų (tiesa, žiūrovai – penkis, o komisija – dvylika), tačiau viešumoje buvo apstu neapykantos pasisakymų apie „transvestitą su barzda“, prastų juokelių ar pasibaisėjimo Europos visuomenėmis. Dar balsavimo metu žurnalistas Ignas Krupavičius, pristatydamas Lietuvos balus, bandė juokauti apie „laiką skustis“, kas Vakarų komentatorių ir laidos vedėjų buvo palydėta svetima gėda. Su „Eurovizijos“ atlikėjais tuomet dirbęs įtakingas prodiuseris Martynas Tyla feisbuke rašė, kad „belieka užmerkt akis ir klausytis“, o vėliau – „Per Eurovizija supratau kas su barzda tas p........s“. Egidijus Dragūnas-SEL po finalo pasidalino: „jei PUTINAS uzmestu atomine bomba ant europos as buciau nieko pries, nes piderai axujeli.“ Lietuvai tais metais atstovavusi dainininkė Vilija Matačiūnaitė po konkurso sakė: „Sunerimau dėl mūsų vaikų ateities. Kokia ji bus – spalvota kaip vaivorykštė? Negi negi tikrai taip?“

Andrius Mamontovas tuo tarpu palaikė Conchitą: „Europa nėra „iškrypusi“, kaip kad bando rėkauti kvailių būrelis. Europa turi išpuoselėtą skonį ir tradicijas, kurias pas mus sunaikino 50 metų CCCP.“

Conchitos pergalė ir ilgainiui augantis LGBTQ+ atlikėjų skaičius „Eurovizijoje“ tapo paskata Turkijai nebegrįžti į konkursą. 2018 m. Turkijos nacionalinio transliuotojo generalinis direktorius teigė: „Negalime 21 val., kai vaikai žiūri, gyvai transliuoti austrės su barzda ir sijonu, kuri skelbia neturinti lyties ir sako: „Aš esu vyras ir moteris tuo pačiu metu.“

★ ★ ★

Gimnazijoje nuskamba skambutis, moksleiviams pertrauka. Vienas vaikinas išgirsta bendraklasių pokalbį apie Conchitą Wurst. Iš suolo draugų jis nesitikėjo tokio pasišlykštėjimo. Bet kažkas jo pasąmonėje sukirbėjo.

Nuo mažų dienų Mantas (vardas pakeistas) domėjosi politine geografija ir statistika – jo dėmesį atkreipdavo vėliavos, santykiai tarp šalių ir skaičiai. Dar pridėkime muziką. Ši trijulė apibūdina, kodėl „Eurovizija“ Mantui yra idealus konkursas. „Pirmą kartą žiūrėjau finalo pakartojimą su tėčiu. Mane sužavėjo pasirodymai, bet labiau sudomino balsavimas“, – prisimena jis.

Vėliau jis įprato perklausyti dainas dar iki pusfinalių, domėjosi konkurso istorija, stebėjo lažybų prognozes. Ilgainiui susidėliojo kalendorius, pagal kurį sekė „eurovizinį“ sezoną – nuo atrankų iki didžiojo šou.

Paauglystėje Mantas suvokė, kad jį traukia vyrai. Jis manė, kad iš to „išaugs“, todėl šiuos jausmus ignoravo. Būdamas 20-ies Mantas suprato, kad nebenori savęs apgaudinėti. Jam tai buvo sunkus procesas, nes vaikystėje ir paauglystėje požiūris į homoseksualius žmones jo aplinkoje buvo negatyvus. „Žodis iš P raidės – pats didžiausias įžeidimas“, – prisimena jis.

Conchitos Wurst pergalė palengvino emocinę naštą, kurią kėlė negatyvios aplinkinių reakcijos į homoseksualumą. „Jos pergalė man parodė, kad yra labai daug žmonių, kuriems tai nėra kažkas labai blogo. Žmonių tolerancija Conchitai man padėjo toleruoti patį save“, – sako Mantas.

Lietuvoje jis buvo ne vienintelis. Homoseksuali muzikos mokytoja Ausma Sakalauskaitė atskleidė, kad „Jaunimo linijos“ savanoriams ta gegužė „buvo karšta“ – padaugėjo atsiskleidusių kaip queer žmonių skambučių. Nuo 2014-ųjų gegužės iki rugsėjo iš 1 208 skambučių „Jaunimo linijai“ kas dvidešimtas buvo apie LGBTQ+, savęs pažinimą ar aplinkinių reakciją. Conchitos efektas galėjo pastūmėti queer asmenis atrasti save.

Mantas sako dabar nesureikšminantis queer elementų „Eurovizijoje“ – jam svarbiausia muzika. Vis dėlto, jeigu patinkančią dainą atlieka queer asmuo, dainos žinutė tampa artimesnė Mantui. Ilgesinga australo Sheldono Riley baladė „Not the Same“, kurioje išdainuojamas liūdesys ir skausmas supratus, kad nesi „toks pat“ kaip kiti (atlikėjas taip pat homoseksualus), atliepė Manto būseną ir tapo viena mėgstamiausių 2022 m. konkurso dainų.

Šiemetinis Manto favoritas – italas Marco Mengoni, dainavęs apie baimę būti savimi, savęs smerkimą, sudėtingą santykį su aplinkiniu pasauliu“. Atlikėjas išreiškė palaikymą queer bendruomenei konkurso scenoje nešdamasis ne vien Italijos, bet ir „Progress Pride“ vėliavas.

Nors „Eurovizija“ deklaruoja politinį neutralumą, 2016 m. konkurso organizatoriai uždraudė tam tikrų teritorijų, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho ar Palestinos, vėliavas. Tačiau LGBTQ+ vėliava į sąrašą nepapuolė.

Palestinos vėliava „Eurovizijoje“ kaip protestas už žmogaus teises visgi pasirodė – ant Madonnos šokėjos nugaros ir islandų „Hatari“ rankose. Tai įvyko 2019 m., kai konkursą rengė Izraelis, kontroliuojantis okupuotas Palestinos teritorijas. Dalis LGBTQ+ organizacijų Izraelio politiką vadina pinkwashing’u – atvirumo LGBTQ+ bendruomenei naudojimą kaip dūmų uždangą nuslepiant žmogaus teisių pažeidimus Palestinoje. Virš šimto LGBTQ+ organizacijų ragino boikotuoti konkursą.

Duodamas interviu sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Artūras Tereškinas atkreipė dėmesį į nepaslepiamą politikos dėmenį „Eurovizijoje“: „Konkurso rengėjai nuolat pabrėžia, kad tai nėra politinis konkursas. Bet tyrėjai, muzikologai, kultūrologai ir sociologai mano, kad tai yra labai politinis konkursas, sietinas ne tik su politika siaurąja prasme, bet ir tokiais klausimais kaip žmogaus teisės.“

Šį teiginį iliustruoja dar viena iš konkurso pasitraukusi šalis. 2020 m. tai padarė Vengrija, kurioje fiksuojamas demokratijos nuolydis. Oficialios priežastys nebuvo paskelbtos, tačiau slaptas šaltinis iš Vengrijos visuomeninio transliuotojo MTVA portalui „The Guardian“ teigė, kad MTVA nusprendė kuo mažiau dėmesio skirti LGBTQ+ matomumui, tad sprendimas darbuotojo „nenustebino“.

Tačiau jau kitais metais, 2021-aisiais, „Eurovizijoje“ dalyvavo rekordinis skaičius atsiskleidusių queer atlikėjų – dešimt, iš kurių du – nugalėtojų grupės „Måneskin“ nariai. Be to, „Eurovizijoje“ svarbu vizualinis dizainas ir šūkis, reprezentuojantis demokratines konkurso vertybes. Pastaraisiais metais galėjome išgirsti tokių frazių kaip „Švęsk įvairovę“ („Celebrate Diversity“, 2017), „Išdrįsk svajoti“ („Dare To Dream“, 2019) ar „Atsiverk“ („Open Up“, 2021).

★ ★ ★

Augustinos ryšys su „Eurovizija“, kaip ir Audros, užsimezgė su šeima priešais televizoriaus ekraną stebint rokerių „Lordi“ pergalę 2006-aisiais. Vilniaus universiteto teisės studentė pasakoja, kad „Eurovizija“ jos šeimai yra svarbus įvykis – kasmet visi būtinai žiūri pusfinalius ir finalą.

Toks dėmesys konkursui persikėlė ir į Augustinos draugų ratą. „Nebuvo, kad kažkas spjautų į „Euroviziją“. Mano draugų grupė visą vaikystės ir paauglystės laikotarpį buvo tokia, kuri palaikė „Euroviziją“, – sako ji.

O pastaraisiais metais mergina konkursą stebi kartu su draugais, rengia vakarėlius ir į konkursą žvelgia kaip į visus priimančią didelę šventę. „Eurovizija“ Augustinai yra tarsi „Pride“ eisena, karnavalas ar gimtadienis. „Nenoriu, kad mes sureikšmintume, kokį atlikėją siunčiame, aš tiesiog noriu, kad žmonės džiaugtųsi ir turėtų fainą savaitę“, – paaiškina ji.

Augustina suprato esanti queer, kai jai buvo apie 12–13 metų. Tai buvo sunkus etapas, nes gyvendama mažame mieste „neturėjo vertybinės atramos“ – galėjo pasipasakoti tik vienam ar dviem draugams. Jos šeima lig šiol nėra iki galo jos priėmusi.

Atramą Augustinai suteikė „Eurovizija“. Anksčiau konkurso queer’iškumo nepastebėjusi, ji vis dažniau įžvelgdavo atlikėjų skleidžiamas padrąsinimo žinutes ir tai sustiprino jos santykį su konkursu: „Man buvo smagu žiūrėti renginį, kuriame žmonės gali daryti dalykus atvirai. Suvokiau, kad neturi būti uždaras ir apie tai [tapatybę] nekalbėti.“

Augustiną džiugina, kai šalys, kurios „mažiau LGBT-friendly“, išsiunčia queer atlikėją arba dalyvis „dėl neaiškios priežasties tampa populiarus LGBT bendruomenėje“. Konkurso gerbėjai iškart ateina į galvą Verka Serdučka ir elektrofolko grupė „Go_A“ iš Ukrainos, šviesos spindulius atspindinčią liemenę dėvėjęs 2021 m. Šiaurės Makedonijos atstovas Vasil ir 2017 m. Juodkalnijos atstovas ilgakasis Slavko Kaležić.

Vis dėlto Augustina ryškiausiai prisimena raudoną uždangą ir už rankų susikibusias moteris, kurios nugalėjo 2007-ųjų „Eurovizijoje“. Serbės Marijos Šerifović baladė „Molitva“ Augustinai iki šios dienos skamba įspūdingai: „Ir su amžiumi dainos stiprumas – tiesiog vau, nerealiai!“ Dar stovėdama Helsinkio scenoje serbė nebuvo atsiskleidusi kaip lesbietė, bet tai patvirtino 2013-aisiais. Prieš keliolika metų homoseksualiems asmenims susikibti už rankų šioje valstybėje buvo drąsus gestas.

Augustina pastebi, kad tarp LGBTQ+ žmonių sutinka vis daugiau šiam muzikiniam šou neabejingų jaunuolių, kuriems labai svarbus reprezentatyvumas ir autentiškumas. „LGBTQ+ bendruomenei tai toks pozityvas, vienijantis dalykas. Bendruomenės idėja man buvo svarbi visą gyvenimą, tad „Euroviziją“ pradėjau dar labiau vertinti“, – apibendrina Augustina, taip pat aktyvi Universiteto LGBTQ+ grupės narė.

„200 žmonių į renginį taip paprastai neateitų“, – Augustina prasitaria apie šiemet Universiteto LGBTQ+ grupės organizuotą „eurovizinį“ protmūšį ir finalo peržiūrą su kitais konkurso queer gerbėjais. „Labai daug žmonių anksčiau „Euroviziją“ žiūrėdavo namuose, o tada atvarė čia, kur didelis ekranas, visi šūkauja, ploja. Vaibelis visiškai nerealus“, – „Eurovision has never looked gayer“ pavadintu renginiu džiaugiasi ji.

★ ★ ★

Lietuva „Eurovizijoje“ debiutavo 1994 m., kai Ovidijaus Vyšniausko „Lopšinė mylimajai“ nesurinkusi nė taško liko paskutinė (2021-aisiais atlikėjas jau koncertavo homofobiją kaip vieną kertinių savo žinučių skleidusiame „Šeimų marše“). Kitą smūgį sudavė ir žemas Aistės Smilgevičiūtės žemaitiškai atlikto „Strazdo“ įvertinimas. Ilgainiui Lietuvoje susiformavo „eurovizinis“ kompleksas, ypač kai konkursą laimėjo ir estai, ir latviai.

Bet pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Lietuva eina tinkama linkme. Nors 2020 m. „Eurovizija“ buvo atšaukta dėl COVID-19 pandemijos, grupės „The Roop“ kūrinys „On Fire“ internautų buvo laikomas vienu iš potencialių nugalėtojų. Kitąmet jie grįžo su daina „Discoteque“, kuri pagerino pernykštį Lietuvos žiūrovų balsavimo rekordą atrankoje (2020 m. – 55 tūkst., o 2021 m. – 72 tūkst. balsų). Galiausiai „geltonosios bangos“ vedliai Roterdame pelnė aštuntą vietą – antrą geriausią rezultatą Lietuvos „Eurovizijos“ istorijoje. Sėkmingai pasirodė ir Monika Liu, ir šiais metais dalyvavusi Monika Linkytė.

Vis dėlto plačią lietuvių auditoriją sutraukia ne vien sportinis azartas šalies atstovams siekiant aukštesnės vietos. Artūro Tereškino teigimu, eurovizinė estetika ženkliai daliai Lietuvos gyventojų yra artima, nes jie su panašia muzika užaugo. „Dauguma lietuvių savotiškai nupolitina šį konkursą ir susitelkia tiktai ties camp estetika. O ji labai panaši į devyniasdešimtųjų Džordanos Butkutės ar vėlesnių grupių kaip „Olialia pupytės“, „69 danguje“ arba „Yva“ koncertų estetiką“, – sako VDU profesorius.

Paklausiau Artūro Tereškino, kodėl atrodo, kad žiūrovai Lietuvoje ignoruoja „Eurovizijos“ LGBTQ+ sluoksnį. „Arba nedašunta, arba mes norime važiuoti į tą konkursą atmetus šias mintis. Ir čia aš turiu galvoje atlikėjų prodiuserius ir LRT prodiuserius, kurie bando tarsi prisitaikyti prie lietuviškos homofobiškos daugumos ir to LGBT aspekto neakcentuoja“, – argumentuoja jis.

Artūras Tereškinas šį procesą vadina susidvejinimu: „Kai nenori matyti, kas yra esminga konkurse, primeti tą paviršinę konkurso reikšmę ir atmeti tuos aspektus, kurių apskritai negalima atmesti. Tai tikriausiai kultūrinis lietuviškas aklumas.“

Tačiau net ir lietuviškoje „Eurovizijos“ istorijoje būta queer akimirkų, ir jos vis pastebimesnės. 2015 m. Vienoje Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės pritariantieji vokalistai sekundę pasibučiavo prieš kameras. Po konkurso kilo įvairių kalbų dėl siekio „pasirodyti“, tačiau patys atlikėjai teigė nelaikantys to vieno kadro „pigiu triuku“ – tai socialinė žinutė už lygias teises. Ši žinutė Vaido Baumilos atveju nepasiekė translyčių žmonių. Šią liepą atlikėjas feisbuke pasidalino transfobiška žinute po to, kai „Mis Nyderlandai 2023“ tapo translytė moteris Rikkie Kollé.

Nors Lietuva į „Euroviziją“ dar nėra išsiuntusi atvirai LGBTQ+ dalyvio, šiemetinėje atrankoje homoseksuali atlikėja Rūta Mur liko per žingsnį nuo išvykimo į Liverpulį. Ji susilaukė didžiausio žiūrovų palaikymo finale, tačiau nusileido Monikai Linkytei dėl lygiųjų atveju teikiamos pirmenybės komisijos favoritui. Anot Rūtos Mur, jos eurovizinė daina „So Low“ perteikia nepasiekiamos meilės ilgesį, tirštų emocijų sukeltą vienatvę ir apatiją, o būdama scenoje ji jaučiasi „galinga“, nes „išgyveno šį etapą“.

2017 m. ir 2022 m. nacionalinėse atrankose aukštas vietas užėmė Gyčio Ivanausko įkūnytas personažas Lolita Zero. Gytis Ivanauskas de facto kūrė queer estetiką, bet tuo pat metu viešumoje nuo jos traukėsi: „Tai – joks transvestitų ar „drag queen“ šou“, – 2017 m. kalbėjo aktorius.

Pastaraisiais metais artistiškais pasirodymais atrankose išsiskiria Alen Chicco, vienas drag kultūros ambasadorių Lietuvoje. 2019 m. jis rungėsi su daina „Your Cure“, su kuria įžengė į finalą. Anksčiau atrankos etapuose vilkėjęs violetinius drabužius ir peruką, finale jis pasirinko drąsų naują įvaizdį. Alen Chicco ir jo šokėjai, iš kurių vienas juodaodis, dėvėjo tautinius rūbus ir atliko energingą choreografiją.

„Lietuvninkai sakė, kad tai buvo įžeidimas Lietuvai. O tie žmonės, suprantantys pasaulietiškus dalykus ir meną, sakė, kad tai pagirtina, kad mes judame į priekį ir nebijome senienos, kaip lietuvių liaudies rūbo, įdėti į naują formatą“, – prisiminė Alen Chicco.

Šiemet Alen Chicco atrankoje dalyvavo su daina „Do You?“ ir teatrališku, pasaką primenančiu jos pasirodymu. Atlikėjas dėvėjo žemę siekiantį baltą peruką ir suknią, kurią nusviesdamas ant žemės apnuogino krūtinę. Šį kartą komentatorių taikiniu tapo jo speneliai.

Alen Chicco mano, kad „Eurovizijos“ formatas yra itin dėkingas LGBTQ+ bendruomenei, nes jame susipina žodžiai „šventė“ ir „profesionalumas“. „Tu pamatai, kad LGBTQ+ žmonės gali būti žiauriai profesionalūs. O kai konkursą žiūri visi, tai jiems suteikia pasitikėjimo. Pagaliau atsiranda požiūris, kad jie visą laiką buvo tie patys [savi].“

Muzikantas laikosi pozicijos, kad vienas stipriausių būdų palaužti homofobiją yra būti visiškai atviram prieš įtarius klausytojus. „Kitų pagarbą tu iškovosi parodydamas save pažeidžiamą. Žinau iš savo patirties, kai daug senosios kartos žmonių mane vos ne įsimylėjo, nors prieš tai buvo homofobai. Jie pamatė, kad aš nevaidinu – aš visiškai nuoširdus scenoje, ir jiems tai imponavo. Jie priėmė mane kaip savą“, – kalba atlikėjas.

★ ★ ★

2013 m. tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad diskusijos apie tos pačios lyties asmenų partnerystę (ne santuoką) Lietuvoje dar yra „per ankstyvos“. Praėjus dešimt metų nuo šio pasisakymo Lietuva vis dar nėra priėmusi partnerystės įstatymo.

Kaip teigė visi rengiant šį tekstą kalbinti pašnekovai – „Eurovizijos“ fanai, pirmam atvirai queer Lietuvos atlikėjui „Eurovizijoje“ nėra „per ankstyva“ – mūsų visuomenė tam yra pasiruošusi, ypač tokioje queer draugiškoje erdvėje kaip „Eurovizija“.

„Aš manau, kad [Lietuva] yra pribrendusi. O jei nepribrendusi, tai reikia ją subrandinti siunčiant atlikėją į „Euroviziją“, – sako sociologijos profesorius Artūras Tereškinas.