Visur, kur bebūtų, su Luku keliauja Vytauto Mačernio sonetų knygelė. Tarp puslapių jis saugo skirtuką – sudžiūvusį palmės lapą iš Maltos – ir nuotraukas iš vaikystės vienkiemyje Lietuvoje: jis prie stalo, jis šeimos rudens derliaus šventėje, apsuptas senolių jis dainuoja ant scenos su tautiniais rūbais, jis rengia spektaklį su pussesere vaikystės namuose. Nuotraukos primena, koks jis buvo galingas.

„Verčiau albumą, kurį surinko mama. Kuri nuotrauka surezonuodavo, tą pasiimdavau. Prisiminimai man suteikia stiprybės“, – kalba Lukas Svirplys. Jis sudėjo fotografijas į knygą po to, kai abu su partneriu Raimedu Latviu gavo potrauminio streso sindromo (PTSS) diagnozes.

Birželio pradžioje, apie pirmą valandą dienos, Naujamiestyje, Vilniuje, Lukas ir Raimedas buvo užpulti prie savo buto laiptinės. Mados dizaino studentai tą dieną ėjo iš paskaitų, rankose nešėsi siuvimo mašinas. Jų plaukai ir antakiai buvo nubalinti, ausis ir rankas puošė aksesuarai. Jie buvo susikibę rankomis.

Netoli namų Luko akys susitiko su kito jauno vyro trumpai skustais plaukais akimis. Šis pradėjo sekti jiems iš paskos. Vyras jiems šaukė: „Ei, p****ai, sustokit, palaukit!“ Artėdamas prie jų, jis telefonu pradėjo filmuoti. Vyras reikalavo, kad pora atsakytų į klausimą „Ar Lietuvoje yra partnerystės įstatymas, kad jie taip neadekvačiai elgiasi?“

Vaikinai jį ignoravo, tačiau vyras neatstojo ir toliau juos vadino p****ais ir urodais bei kartojo, kad jie negali būti susikibę už rankų, nes tai „pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus“.

Vyras nusekė vaikinus iki laiptinės. Šie bandė uždaryti duris, bet vyras uždėjo ranką ant durų ir neleido to padaryti. Raimedas pradėjo priešintis – bandė išplėšti duris iš vyro rankų, o šis jam prieš veidą laikė telefoną ir toliau kartojo tą patį klausimą. Tada perėjo prie grasinimų, kad su jais susidoros. Kieme viską stebėjo keli žmonės, bet pasirinko nesikišti. Galiausiai Raimedas į vyro klausimą atkirto: „Įstatymo nėra, bet koks skirtumas?“ Vyras atsitraukė nuo durų ir pasakė Lukui ir Raimedui, kad jei dar kartą juos pamatys, „sulaužys kojas, ir gražiuoju jiems nesibaigs“.

Lukas pagriebė Raimedą už rankos ir nusivedė į laiptinę. Durys užsidarė.

Raimedas instinktyviai surinko pagalbos numerį, bet nepaskambino. Jis bijojo policijos reakcijos ir manė, kad ji jiems nepadės. Po poros valandų suprato, kad padarė klaidą: „Reikėjo skambinti. Bet koją pakišo išankstinis nusistatymas, kad jie arba sukritikuos, arba kad iš to nieko gero nebus. Iš queer draugų, kurie taip pat kreipėsi į policiją, esame girdėję, kad pareigūnų atsakymai būna tokie: „Jūs patys kalti, galbūt išprovokavot, galbūt jūs per ryškūs.“

Kitą dieną, grįždami namo, netoli laiptinės jie pamatė taksi automobilį su įjungtu avariniu signalu. „Privažiavę išgirdom, kad kažkas garsiai šaukia. Pro automobilio langus pamatėm, kad tai tas pats mus užpuolęs vyras. Jis angliškai šaukė ant taksi vairuotojo, kuris norėdamas išleisti keleivį užstatė išvažiavimą. Nufotografavom vyro automobilio numerius“, – prisimena Lukas. Numerius jie nusiuntė ePolicijai. Pagal juos pareigūnai rado užpuoliką.

Užpuolimo diena Lukui ir Raimedui buvo įprasta darbo diena. Vaikinai yra laisvai samdomi darbuotojai. Raimedas dirba su mados dizaino, stiliaus projektais, Lukas rašo straipsnius, dirba modeliu ir organizuoja kūrybinius projektus. Neseniai jie kartu ėjo ant podiumo Klaipėdos mados savaitėje. Po įvykio jie turėjo vėl išeiti iš namų ir nunešti siuntą į paštomatą. Išėję į lauką už rankų nebesilaikė. Tą dieną baimė nugalėjo.

„Jautėmės šūdinai. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Koks sekimas, koks filmavimas, koks dar įstatymas? Atrodė, kad baigėsi tie laikai, kai iš tavęs tyčiodavosi“, – pasakoja Lukas.

Bute Naujamiestyje Lukas gyvena trejus metus, o Raimedas – dvejus. Juos užpuolęs vyras, anot Luko, yra naujakurys gretimame name. Iki įvykio vaikinai jo nebuvo matę, tačiau dabar dažnai pastebi jį ir jo automobilį kieme. Praėjus savaitei po įvykio Raimedas pamatė jį sėdintį ant suoliuko su kitais dviem žmonėmis. Vyras rodė pirštu į Raimedą ir juokėsi, bet nepriėjo.

„Iš pradžių buvo panikos atakos“, – laiką po užpuolimo prisimena Lukas. „Tau trūksta oro. Bandai įkvėpti, bet negali. Tau spaudžia širdį, pasidaro silpna. Nesupranti, kas darosi, nežinai, kaip iš to išsivaduoti.“ Prieš užpuolimą panikos ataką jis buvo patyręs tik kartą. Dėl perdegimo, ne dėl baimės.

Lukas pradėjo bijoti eiti į renginius: „Vasarą Vingio parke vyko vienas iš Vilniaus 700 metų gimtadienio koncertų. Stovėdamas ten suvokiau, kad nenoriu ten būti, kad man baisu žiūrėti į žmones. Stebėjau juos, o mano kūnas buvo pasiruošęs gynybai. Buvau budėjimo režime.“

Nesaugumo jausmas persikėlė ir į sapnus. Lukas sako iki dabar sapnuojantis, kad bando surinkti laiptinės durų kodą, tačiau jam nepavyksta – skaičiai susikeičia vietomis, pavirsta raidėmis. Arba kad užpuolikas patenka į laiptinę ir seka juos iki pat buto durų. Arba kad partrenkia jį automobiliu.

Po tos dienos Raimedas prieš išeidamas iš namų kaskart pažiūri pro langą, ar prie laiptinės niekas nestovi. Jis pradėjo rengtis „tinkamai“: vietoje rožinio sijono renkasi juodas kelnes. Jis pradėjo bijoti.

„Mes abu studijuojam mados dizainą. Toks savęs ribojimas atnešė daug nemalonių padarinių. Nes apie ką tada yra gyvenimas? Turi galvot, kaip atrodyt, vien dėl to, kad nebūtum gatvėj užpultas? Apsirengi bet ką, kad tik visi atsiknistų, nes nenori turėti kontakto su žmonėmis, kurie taip „reiškia savo nuomonę“, – prideda Lukas.

Dėl nerimo Raimedas nustojo naudotis viešuoju transportu. Stoties rajone jis lankė vairavimo mokyklą, į kurią ėjo „kaip į karą“: „Iki tokio lygio, kad ten eidamas išsiveriu auskarus. Ir vis tiek kas nors mane keikia“, – sako jis. Raimedas pamena, kaip kartą ėjo į vairavimo mokyklą. Tą dieną jis dėvėjo tamsius rūbus, buvo be aksesuarų. Pro jį ėjo du išgėrę vyriškiai, vienas pradėjo rodyti pirštu ir rėkti „Ei tu, urode!“ Raimedas ėjo toliau, sutiko dar vieną girtą vyrą. „Jis eina tiesiai į mane, galvoju, pasitrauksiu, gal jis manęs nemato. Bet jis pradėjo mane gąsdint. Supratau, kad visi trys buvo kompanija. Aš tiesiog ėjau ir meldžiausi, kad vairavimo instruktorė atvažiuotų laiku“, – prisimena Raimedas. Įsėdęs į automobilį jis išsiverkė.

Šalia psichinių simptomų Raimedui ir Lukui pasireiškė ir fiziniai. Lukui atsirado virškinimo problemų, Raimedą pradėjo kamuoti ilgalaikis galvos skausmas. „Atsirado ir dar vienas man anksčiau nebūdingas dalykas – noras susikurti saugią erdvę. Dabar ja man tapo namai, mažai kur išeinu, turiu savo kampelį. Nueinu iki akademijos, grįžtu namo ir ten būnu – man tai labai neįprasta. Anksčiau aktyviai leisdavau laiką, net jei neturėdavau planų, drąsiai eidavau pasivaikščioti. Dabar jaučiuosi taip, lyg negalėčiau ramiai to daryti. Negaliu ramiai gyventi“, – pasakoja jis.

Praėjus mėnesiui po įvykio Lukas ir Raimedas kreipėsi į specialistus psichikos sveikatos centruose ir užsiregistravo vizitams. Lukas – Antakalnio poliklinikoje, Raimedas – „InMedica“ klinikoje. Kol pakliuvo pas psichiatrus, praėjo du mėnesiai. „Vasarą patekti sunku, kadangi dauguma psichiatrų atostogauja“, – paaiškina Lukas.

Raimedui buvo sunku prisiruošti nueiti pas psichiatrą. Apie kiekvieną specialistą jis ieškojo informacijos internete, skaitė atsiliepimus, nes bijojo, kad ir jie gali mąstyti homofobiškai.

Psichiatrai tiek Lukui, tiek Raimedui diagnozavo potrauminio streso sindromą (PTSS, angl. PTSD). Lukui buvo paskirti laikini antidepresantai, padėsiantys tramdyti nerimą ir panikos atakas. Jiems reikėtų lankytis pas psichoterapeutus, tačiau nemokamai šios paslaugos Lietuvoje laukia daugybė žmonių. Šiuo metu Lukas lanko terapiją poliklinikoje. Pirmam vizitui pas specialistą jis registravosi rugpjūtį, po psichiatro diagnozės, o nuotolinis susitikimas buvo paskirtas spalį. Dėl susidariusių eilių poliklinikoje kito sulauktų tik sausio pabaigoje. Vizito metu spalį psichologė Luko atsiprašė ir patarė paskaityti aktualios literatūros bei susirasti privatų psichologą.

„Aš negaliu gauti pagalbos, kurios man reikia dabar. Specialistai, dirbantys su LGBTQ+ bendruomene, ima 40–50 eurų už vieną kartą. Jei reikia eiti kas savaitę, kiek turi uždirbti, kad kas mėnesį galėtum išleisti 200 eurų terapijai?“ – klausia Lukas. Raimedas poliklinikoje tokį vizitą gauna kartą per mėnesį.

Kol vaikinų pora bandė išmokti gyventi su potrauminio streso sindromu, vyko teisminiai procesai prieš jiems grasinusį vyrą. Lukui parašius pareiškimą, policijos komisariatas atsisakė jį nagrinėti. Anot tyrėjų, kaltinamojo veiksmai neatitiko Baudžiamojo kodekso straipsnio dalies, kurioje teigiama, kad „tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Dalindamiesi savo istorija instagrame ir feisbuke vaikinai rado teisės specialistę, kuri viso proceso metu atstovavo jiems be atlygio – advokato padėjėją Daumantę Hinz. Su ja susisiekė užsienyje gyvenanti draugė ir pasiūlė imtis bylos pro bono, nes klientai yra studentai ir neturi tam lėšų.

„Diskriminacinio pobūdžio bylos, ypač susijusios su seksualinės orientacijos mažumomis, Lietuvoje yra retos, mažai jų ateina iki teismų. Tad buvo sportinis interesas, kaip toli šiuo atveju galima nueiti ir kiek daug galime įrodyti“, – sako advokato padėjėja Daumantė, mums susiskambinus internetu. „Ir iš žmogiškosios pusės, be abejo, jei kažkas iš mano artimųjų patirtų panašių išgyvenimų, aš taip pat būčiau labai dėkinga, jei atsirastų asmenų, kurie suteiktų nemokamą teisinę pagalbą.“

Iš pradžių Lukas manė, kad yra galimybė juos užpuolusiam asmeniui kelti baudžiamosios atsakomybės klausimą. Advokatė tokią galimybę atmetė – tai griežčiausia bausmės rūšis Lietuvoje, ir šiuo atveju tam nebuvo pakankamai įrodymų. „Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, vien moralės principų pažeidimo neužtenka, turi būti patvirtinti veiksmai, nurodyti baudžiamajame procese“, – paaiškina ji.

Daumantė Hinz teikė skundus prokurorui, kuris vėliau panaikino pirminį nutarimą nepradėti bylos. Tyrėjai dar kartą apklausė užpuoliką, bandė surinkti papildomų duomenų. Remiantis jais, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį sprendimą vaikinai ir advokatė apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjai. Ji atsisakė priimti skundą. Jos sprendimą jie irgi apskundė, dabar jau apygardos teismui. Bet teismo galutinis sprendimas buvo toks – pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo.

Užpuoliko baudžiamajai atsakomybei įrodyti pritrūko duomenų. Vyras argumentavo, kad jis nefilmavo vaikinų, o tik imitavo filmavimą, kad Luko ir Raimedo laikymasis už rankų išprovokavo jo reakciją ir kad jis tiesiog norėjo su jais pasikalbėti ir „pamokyti viešosios tvarkos“.

Nors užpulti buvo abu jaunuoliai, Raimedas viso proceso metu buvo tik liudytojas. „Kai jau kreipėmės į policiją, paklausiau, gal ir Raimedą pakviesti duoti parodymus. Man telefonu pasakė, kad nereikia. Raimedas buvo parašęs pareiškimą, bet iki šiol negavo atsakymo“, – teigia Lukas.

Teisininkės Daumantės teigimu, abu vaikinai galėjo būti laikomi nukentėjusiaisiais. „Tačiau, kadangi baudžiamoji atsakomybė nėra galima, jų procesinės padėtys byloje nelabai turi prasmės“, – paaiškina ji.

Dėl panašios priežasties, advokatės teigimu, teismas taip pat rimtai nepriėmė ir Luko PTSS diagnozės. Lukas pasakoja, kad bylos nagrinėjimo metu vienas teisėjas teigė, jog jie per vėlai kreipėsi į psichiatrą, nors iš tiesų niekas neužfiksavo, kada tiksliai jie tai padarė.

Lukas ir Raimedas teisminio proceso metu jautėsi taip, lyg teisėsauga atstovavo kaltinamajam, o juos vis „bandė prigauti“: klausinėjo, ar kaltinamasis tikrai filmavo, Raimedo parodymuose buvo parašytas žodis „galimai“. „Aš nesakiau, kad „galimai“, aš sakiau „filmavo“. Tada pareigūnas parodymus pakeitė“, – pasakoja Raimedas.

Kitas žingsnis dabartinėje situacijoje būtų kelti civilinės atsakomybės bylą, kuri leistų Lukui ir Raimedui gauti žalos atlygį už patirtą emocinę žalą. Jie turėtų įrodyti keturis aspektus: neteisėtus konkretaus asmens veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, ir kaltę. Civilinė atsakomybė kyla dėl sunkiau apčiuopiamų dalykų, tokių kaip garbė ir orumas. Už tokius pažeidimus valstybė nebaudžia, tačiau teismas įpareigoja nusikaltusį asmenį atlyginti padarytą žalą.

Tačiau Lukas ir Raimedas civilinės atsakomybės bylos kelti neplanuoja. Tam reikėtų rinkti psichikos sveikatos atstatymui reikalingų prekių ir paslaugų sąskaitas ir čekius, įrodyti, kad psichikos būklė buvo paveikta būtent to įvykio. Prasidėtų ilgas teismo procesas, advokato paieškos, bylinėjimasis su teisėsauga. Vaikinai sako, kad nenori kartoti varginančios patirties, juolab kad žalos kompensacija proceso pabaigoje nėra garantuota.

Tuo metu, kai kalbuosi su Luku ir Raimedu, jie yra Valensijoje. Lukas ten išvyko kaip Erasmus+ studijų mainų dalyvis, o Raimedas atskrido aplankyti. Jie pasakoja, kad ten jaučiasi saugiau nei Vilniuje, nors per kūną vis dar pereina šiurpuliukai, kai kas nors gatvėje sušunka.

Spalį gautas galutinis nutarimas dėl bylos Luką nuvylė. Jis tikėjosi, kad juos užpuolusio vyro elgesys bus pripažintas diskriminaciniu ir nusižengiančiu Lietuvos įstatymams. „Kreipiausi pagalbos, ir man nepadėjo. O kas, jei atsitiks dar kas nors, – ir tada niekas nepadės? Taip gimė planas ieškoti kitos gyvenamosios vietos. Šiuo metu neatrodo, kad galime kurti gyvenimą Lietuvoje“, – sako jis.

Vaikinai planuoja kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Jie tiki, kad tai ne paskutinė tokia byla Lietuvoje. Kai Lukas ir Raimedas pradėjo dalintis savo istorija socialiniuose tinkluose, jie sulaukė daugybės žinučių iš savo sekėjų, turinčių panašios patirties: sekimas iki namų, filmavimas, užgauliojimas. „Dėl to mes ir bandėm eiti iki galo. Kuo daugiau tokių bylų bus teisme, tuo greičiau valstybė ir atsakingi žmonės supras, kad yra reikalingi papildomi įstatymai ir papildomos priemonės užtikrinti žmonių teises. Nes žmonės bijo kreiptis. Žmonės bijo būti neišklausyti“, – teigia Lukas.

ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (angl. ODIHR – Office for Democratic Institutions and Human Rights) Neapykantos nusikaltimų skyriaus duomenimis, 2021 metais Lietuvoje užfiksuoti 23 neapykantos nusikaltimai prieš LGBTQ+ asmenis, iš jų 22 nusikaltimų metu buvo kurstomas smurtas. Apie tokius atvejus biurui praneša Lietuvos žmogaus teisių organizacijos. Nacionalinės LGBT teisių organizacijos Lietuvos gėjų lygos atstovų Monikos Anaitytės ir Eduardo Platovo teigimu, mažas atvejų skaičius labiausiai susijęs su tuo, kad asmenys apie neapykantos atvejus dažnai tiesiog nepraneša. „Taip pat ir teisėsaugos institucijos. Ši problema egzistuoja tiek tyrėjų, tiek prokurorų lygmeniu – ne visada tokį nusikaltimą kvalifikuoja kaip neapykantos nusikaltimą, nors tam reikalingos teisinės priemonės yra“, – komentuoja Monika Anaitytė.

Informatikos ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2021-aisiais 61 asmuo pranešė dėl neapykantos kalbos seksualinės orientacijos pagrindu, dauguma atvejų – Vilniaus mieste. Anot Vidaus reikalų ministerijos, iš viso 2021 metais gautas 181 pranešimas dėl neapykantos kalbos. 157 tyrimai buvo nutraukti.

Lukas beveik mintinai deklamuoja: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus…“ Kai būna sunku, jis verčia Mačernio sonetų knygelę ir beda pirštu. Tada skaito ir ieško, kaip tai galėtų padėti jam save surinkti.

„Ją nešiojuos nuo tada, kai pradėjau keisti save į tokį, kokį mane nori matyti kiti žmonės. Sakiau psichoterapeutei, kad autentiškumas man labai svarbus, aš nenoriu adaptuotis ir būti toks, kokio reikia mano kaimynui, mano giminėms ar mano valstybei. Pradėjau susitikimus su savo vidiniu vaiku, psichoterapeutė pasiūlė išsirinkti vaikystės nuotraukas, kur esu laimingiausias ir stipriausias. Iš savo vaikystės galima semtis įkvėpimo. Tada buvom bebaimiai, drąsūs, linksmi, eksperimentuodavom, negalvodavom, kad turim kažkam įtikti. Tiesiog gyvendavom“, – pasakoja Lukas.

Nuotraukose – Luko vaikystė Gataučių vienkiemyje, kur jis ir užaugo. Vienkiemis yra 200 metrų nuo pagrindinio kelio ir 800 metrų nuo kaimo, kuriame yra darželis, mokykla, degalinė ir ambulatorija. Lukui šios vietos buvo it atskira valstybė. Vaikystėje ten jis nesutikdavo priešiškai nusiteikusių žmonių. Nuo pat tada geriausia jo draugė yra jaunesnioji sesuo Simona. Susitikau su ja kavinėje. Savo mintis ji pasakojo apgalvodama žodžius, beveik dalykiškai. Simona studijuoja teisę ir kriminalistiką, todėl smalsiai sekė bylos procesą.

Apie tai, kas nutiko broliui, Simona pirmiausia sužinojo iš jo socialinių medijų. Ji išsigando. Pasikalbėjo su broliu, o tada paskambino mamai. „Pradėjom galvoti, kaip juos palaikyti morališkai. Bet tai labai jautri tema ir kartais nežinai, kaip prieiti, kaip paklausti. Ir pats esi pasimetęs“, – prisimena Simona. Iki tol ji buvo girdėjusi apie panašius užpuolimus, bet negalvojo, kad tai palies ir šeimos narį.

Ji nuvyko pas brolį į namus pasikalbėti. „Siūliau jiems labiau stebėti aplinką, keisti aprangos detales, bet jie sakė: „Kodėl mes turim varžyt savo laisvę?“ Ir tai yra tiesa. Sakiau jiems, kad galbūt jeigu mažiau apie tai kalbėtų, mažiau nukentėtų. Klydau. Jie gyvena savo gyvenimą. Jie gyvena taip, kaip turi gyventi žmogus. Jie myli tą, ką myli. Jie dirba, jie moka mokesčius, jie yra piliečiai, mūsų visuomenės dalis. Jie nieko blogo nedarė, jie tik laikėsi už rankų.“

Simonos ir Luko gimtajame kaime gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Simona kaimo mokykloje girdėdavo kalbų apie queer asmenis, bet kol nežinojo, kad jos brolis taip pat priklauso LGBTQ+ bendruomenei, apie juos negalvodavo.

Lukas jau mokykloje susidūrė su neapykantos kalba. Šeštoje klasėje jis pradėjo lankyti teatro būrelį. Vyresni moksleiviai, draugų draugai ir netgi keli teatro būrelio vaikai pradėjo jį vadinti Šekspyru, ir tai nebuvo komplimentas. Jis nesupranta, kodėl iš jo buvo šaipomasi. Tuo metu jis dėvėjo neišsiskiriančius rūbus, nedažė plaukų, nenešiojo aksesuarų.

„Vėliau supratau, kad jiems atrodžiau biseksualus ar homoseksualus. Man nedaėjo, nes aš nesupratau, kas tai yra, kol nepradėjau domėtis“, – sako jis. Tuo metu jis dar negalvojo, kad jam patinka kiti vaikinai. Savo seksualinę tapatybę jis tyrinėja iki dabar ir neapsiriboja viena etikete. Lukas sako, kad oficialaus atsiskleidimo ir konkretaus savęs įvardinimo jam nereikia.

Tarp knygos puslapių Lukas nešiojasi sudžiūvusį palmės lapą iš atostogų Maltoje. Gėlės jam siejasi su geromis emocijomis – priešingybė homofobijos keliamiems jausmams. Prieš trejus metus, kai dirbo floristu, buvo patekęs į rimtą neapykantos situaciją.

„Vieną rytą atvažiavom susirinkti vestuvių dekoro. Neblaivus jaunikis man ir mano buvusiam vadovui pradėjo grasinti, kad nori mus primušti. „P****ai dekoravo mano vestuves!“ Tada pradėjo mus vytis. Šokom į automobilį“, – prisimena Lukas. Jaunikis pradėjo rankomis trankyti automobilio langus, grasino „duoti į galvą“. Galiausiai jaunikį kažkas pasikvietė, o Lukas ir jo vadovas galėjo baigti darbus. Lukas norėjo kreiptis į policiją, tačiau jo vadovas – ne. Policijai niekas nepaskambino. Renginio organizatorė atsiprašė jų už jaunikio elgesį.

Tai tik vienas iš daugelio panašių įvykių Luko kasdieniame gyvenime. Anksčiau Lukas dirbo laisvai samdomu fotografu, kartais fotografuodavo ir krikštynas. „Būdavo taip, kad sužinoję mano orientaciją žmonės nebenorėdavo, kad „kažkoks gėjus, vaikų prievartautojas“ fotografuotų krikštynas. Tuo metu neanalizuodavau to. Tai ėjo kažkur vidun ir ten nusėsdavo“, – pasakoja Lukas. Taip atsitiko tris kartus. Kartą Luką pasamdę žmonės jam pasakė, kad jis „nenusipelnė Dievo meilės“, kad jį kviesti dirbti prie vaikų yra pavojinga, ir atšaukė jo paslaugas.

2019 m. ES pagrindinių teisių chartijos (angl. FRA EU, Fundamental Rights Agency) apklausos duomenys, naudojami ir policijos mokymuose, parodė, kad per 12 mėnesių iki apklausos 43 proc. apklaustųjų Lietuvoje patyrė priekabiavimą dėl to, kad priklauso LGBTQ+ bendruomenei. Europos Sąjungoje Lietuvą lenkia tik Latvija (44 proc.). Tik 16 proc. šių žmonių kreipėsi į policiją, o 39 proc. bijojo pranešti policijai, bijodami susilaukti homofobinės reakcijos. 12 proc. apklaustųjų Lietuvoje atsakė, kad dėl savo priklausymo LGBTQ+ bendruomenei patyrė fizinį arba seksualinį išpuolį. Nuo 39 iki 49 proc. šių žmonių išsivystė psichikos sutrikimai, tokie kaip nerimas ir depresija.

FRA EU 2020 metų tyrime Lietuva pirmauja ES kaip šalis, kurioje 55 proc. apklaustų LGBTQ+ bendruomenės žmonių buvo diskriminuojami aštuoniose gyvenimo srityse per 12 mėnesių iki apklausos. 92 proc. jų apie diskriminaciją niekam nepranešė. Iš nepranešusiųjų 51 proc. bijojo atsiskleisti, 47 proc. manė, kad tai nieko nepakeis, 29 proc. nepasitikėjo valdžios institucijomis, o 18 proc. (daugiausia iš ES valstybių) bijojo savo skriaudėjų.

Po brolio išgyvenimų Luko sesė Simona nutarė atsirinkti žmones, kuriuos gali laikyti draugais. Tai daro užvesdama pokalbį apie LGBTQ+ teises ir stebėdama reakcijas, požiūrius. Jei žmogus nusiteikęs priešiškai, nemezga su juo artimo ryšio. Tai tarsi testas.

Vaikystėje Simona žiūrėdavo į brolį kaip į pavyzdį. Lukas gerai mokėsi, dėl to stengėsi ir Simona. Lukas tris kartus keitė savo studijas, dėl to į savo ateitį rimtai žiūrėjo ir ji, o imdama iš brolio pavyzdį mokėsi sekti savo širdimi rinkdamasi veiklas. „Mano požiūris ir mąstymas buvo siauresnis, bet brolis man padėjo daug dalykų suvokti nauju kampu. Pavyzdžiui, kad darbų, spalvų, drabužių nereikia skirstyti į vyriškus ir moteriškus, jie tiesiog yra daiktai. Arba tai, kad darbai turi būti skirstomi ne pagal lytį, o pagal sugebėjimus: tai, jog esi moteris, nereiškia, kad esi geresnė kirpėja, o jei esi vyras, nereiškia, kad nemokėsi kirpti arba dažyti plaukų. Džiaugiuosi dėl Luko, jis yra labai drąsus. Jis labai ieškojo savęs, savo autentiškumo, nebijojo būti savimi ir aš iš jo labai daug išmokau apie LGBTQ+ bendruomenę. Aš džiaugiuosi, kad jis kovoja už šios bendruomenės žmones“, – sako Simona, bet prisipažįsta, kad brolio kovą stebi ir su nerimu.

„Aš užsidėjau ant savęs tuos žodžius, kuriais jūs mane vadinat, ir einu iškėlęs galvą, nes žinau, kas esu, ir manęs tai nemenkina“, – kalba Raimedas, rodydamas į žodžius, išspaustus ant jo kuriamos komercinės rūbų kolekcijos marškinėlių: „fui, p****as, žmoga, išsigimėlis.“

„Labai ilgai mintimis buvau tame užpuolime ir visame homobijos Lietuvoje kontekste. Negalėjau nuo to pabėgti ir sukurti kitokio koncepto, – tiktai apie tokius žmones. Tačiau norėjau pateikti tai ironiškai. Parodyti, kad jie manęs nesužalos savo komentarais, kad aš esu stiprus“, – paaiškina Raimedas.

Nuo pat pradžių jo pabėgimas ir stiprybės šaltinis buvo kūryba. Silpnumo akimirkomis jis visada panerdavo į siuvimą, maketavimą, eskizavimą. Čia jo saugi erdvė. Pokalbio metu jis taip pat yra Vilniaus dailės akademijoje, apsuptas medžiagų. Jis turi daug neapykantos komentarų, išsakytų jam socialinėse medijose, ekrano nuotraukų. Iš jų padarė grafinį printą. „Tai leidžia man kontratakuoti“, – sako jis.

Prieš neapykantos komentarus Raimedas kovoja ne vienas. Jo užnugarį palaiko mama Ramunė, su partneriu gyvenanti Anglijoje. Kai po apie Raimedą ir Luką išėjusiu straipsniu pasipylė neapykantos komentarai, Ramunė pradėjo komentatoriams atsakinėti. „Mano mama tiesiog prisistatydavo tuose komentaruose ir sakydavo: „Sveiki, aš užauginau šitą nuostabų sūnų.“ Man tai labai didelis palaikymas“, – sako Raimedas.

„Aš sau gadinau nervus, bet negalėjau sustot – turėjau atkomentuot, – prisimena vaikino mama. – Po to galvojau, na kam – mūsų šalis dar tokia menka supratimo klausimu. Bet tuo metu man atrodė – na kaip nesuprasti? Kaip galima sakyti, kad jie šlykštūs, baisūs? Tiesiog drebėjau iš pykčio, bejėgiškumo, kad negaliu apginti savo vaiko. Po to supratau, kad beviltiška. Nesvarbu, ką bedarysi, žmonės vis tiek komentuos. Dabar jau žiūrėčiau pro pirštus. Bet tada man širdis buvo iškritus. Aš žinau, koks mano vaikas geras ir protingas, tad buvo skaudu skaityti.“

Su sūnumi mama susimato tris kartus per metus. Ramunė pasakoja, kad sūnaus užpuolimas sukrėtė ir kitus šeimos narius: „Mano draugas dėl Raimedo taip pat pergyvena. Kaip ir mano sesė. Tai palietė daug žmonių.“

Mama Raimedą nuo mažens mokė pasitikėti savimi. Vaikystėje jis susidurdavo su patyčiomis: „Kažkada kaimo mokyklos valgyklos eilėje stoviu su pusseserės džinsais, nes mes buvom vienmečiai, kartu augom. Kažkoks bičiukas sako – „kaip mano sesės džinsai“. O aš sakau: „Jo, tai čia mano pusseserės.“ Kompanija pradėjo juoktis, o aš nesupratau, kas čia juokingo. Tą dieną grįžęs namo su mama apie tai ilgai diskutavau.“

Būdamas dešimties Raimedas persikraustė į Vilnių. Greta patyčių dėl išvaizdos prisidėjo šaipymasis, kad jis „atvažiavo iš kaimo“. Jo savivertė krito. „Kiekvieną komentarą priimdavau labai asmeniškai. Ir tą „kaimietį“, ir tą „gėjų“, visus. Bet niekam apie tai nepasakojau. Visi galvojo, kad tiesiog esu paauglys kažkokiam etape“, – pasakoja Raimedas.

Atspirties taškas link savijautos gerėjimo Raimedui buvo atsiskleidimas. „Prisimenu, kaip vieną vasarą aš tiesiog ėjau ir visiems sakiau: „Sveiki, aš gėjus.“ Skamba juokingai, bet tuo metu man tai žiauriai padėjo. Vienai draugei parašiau žinutę: „Labas, aš, jeigu ką, gėjus.“ Tai mane labai stipriai išlaisvino“, – prisimena Raimedas.

Devyniolikos Raimedas pradėjo atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją. „Aš didžiuojuos tuo, kas esu. Kiekviena savo blakstiena, kiekviena savo mintimi. Nieko neturiu slėpti, nes aš esu aš.“

Paskutinio mūsų pokalbio metu Lukas buvo savo kambaryje Valensijoje, tame pačiame, iš kurio man pirmą kartą pasakojo apie trečiąjį Mačernio sonetą, palmės lapą ir vaikystės nuotraukas. Šio pokalbio metu jis parodė dar vieną nuotrauką: jis su mama ir tėčiu, laimingi, šoka rudens šventėje. Kalbėdamas jis nagrinėja datas ant nuotraukų nugarėlių, pasakoja apie savo buto draugus iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Italijos. Jis jaučiasi saugus. „Supratau, kad mano seksualinė orientacija čia niekam neįdomi, ir dėl to labai džiaugiuosi.“

Raimedas vis dar mokosi Vilniaus dailės akademijoje. Už jo nugaros – stovai rūbams modeliuoti. Čia Raimedas prasėdi iki nakties. Net mums kalbantis vėlai vakare, jis susikaupęs siuva, nes artėja darbų peržiūros.

Prieš kelias dienas, apie 11 valandą vakaro, jis ėjo namo Maironio gatve, netoli akademijos. Stotelėje sėdėjo vyrai, laukė autobuso. Jie pašaukė jį, o jam neatsisukus, metė į jį alaus skardinę. Raimedas nuėjo tolyn. „Net pats stebėjausi, koks ramus buvau. Kai tiek dirbi, atbunka emocijos. Bet kokiu atveju, jaučiuosi geriau. Galbūt dėl to, kad daug laiko praleidžiu su draugais ir su kūryba, gaunu daug palaikymo“, – mąsto jis.

Lukas ir Raimedas, kaip ir kitos queer poros, laukia Civilinės sąjungos įstatymo. Jie viliasi, kad tai suteiks jiems daugiau saugumo ir bent šiek tiek pakeis visuomenės požiūrį. Tačiau įstatymo projektas, perėjęs pateikimo ir svarstymo stadijas Seime, kybo ore. Jo priėmimą ketinama nukelti į pavasario sesiją.

Tikslinamės paskutines detales: iš viso atlikome keturis interviu, kurių metu siekiau suprasti jų santykį su savimi ir aplinka. Vieno interviu metu Raimedo telefono mikrofonas nustojo veikti. „Negirdim tavęs, katuk“, – sako Lukas. Abu juokiasi, kol Raimedas bando sutaisyti garsą judindamas telefoną aukštyn žemyn. Atrodo, kad jiems patogu vienam su kitu it seniai vedusiai porai. Galiausiai Raimedo mikrofonas pradeda veikti. Viena problema mažiau. Kad ir kas nutiktų, jie turi vienas kitą.