Antonas yra rinkodaros vadybininkas įmonėje, investuojančioje į žaliųjų technologijų startuolius. Kalbėdamas apie darbą, jis užsimena, kad iš viso komandoje dirba du lietuviai ir du estai. Tai ištaręs stabteli ir pradeda juoktis – suvokia, kad save priskyrė prie estų, nors jo pilkasis pasas to neapibrėžia. Antonas gimė ir gyvena Estijoje, tačiau nėra jos pilietis. Kai atverčia pasą, jis iš tikrųjų yra pilkos spalvos, o eilutėje prie pilietybės – XXX.

1991 m. Estijos valdžia priėmė įstatymą, kuriuo pilietybė suteikta tik tiems, kurie buvo šalies piliečiais iki 1940 m., t. y. iki sovietų okupacijos, bei jų palikuonims. Visi kiti, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, teisės į pilietybę negavo.

1992 m. trečdalis Estijos gyventojų (apie 500 tūkst. žmonių) buvo laikomi turinčiais nenustatytą pilietybės statusą – jie nei Estijos, nei jokios kitos valstybės piliečiai.

1993 m. priimtas Užsieniečių įstatymas asmenims be pilietybės suteikė teisę gyventi šalyje ir jie gavo pilkuosius – „alien’s“ – pasus, galiojančius kaip kelionės ir asmens tapatybės dokumentas.

Latvija, atkūrusi nepriklausomybę, irgi ėmėsi tokios politikos sukurdama „nepiliečio“ teisinį statusą. 1995 m. šalyje nepiliečių taip pat buvo trečdalis (735 tūkst. žmonių).

Iš trijų Baltijos šalių Lietuva pasirinko priešingą kelią – suteikti pilietybę visiems nuolatiniams šalies gyventojams. Viena iš svarbiausių šio skirtumo priežasčių – per okupaciją dėl didesnės sovietinės pramonės plėtros Latvijos ir Estijos etninė sudėtis pakito gerokai labiau nei Lietuvos. Etninių latvių Latvijoje sumažėjo nuo 75,5 iki 55,1 proc., etninių estų Estijoje – nuo 88 proc. iki 61,5 proc., o etninių lietuvių Lietuvoje išliko apie 80 proc. Todėl Latvija ir Estija baiminosi, kad, suteikus pilietybę dideliam skaičiui sovietmečiu atvykusių rusakalbių, gali kilti problemų kuriant demokratiją, saugant suverenitetą, gimtąją kalbą ir kultūrą. Tarptautinės organizacijos tokią mažumų politiką vadino diskriminuojančia.

Nepiliečio ar nenustatytos pilietybės statusas buvo pasirinktas kaip laikinas variantas, skatinant šiuos asmenis įgyti pilietybę natūralizacijos būdu. Tačiau šiuo metu dar apie 4,4 proc. Estijos ir 9 proc. Latvijos gyventojų neturi pilietybės.

Šeimos istorija – susipynusios migracijos žemėlapis

Antono tėvas, baltarusis žydas iš Vitebsko, gimė po to, kai Antrojo pasaulinio karo metais Antono senelis pabėgo iš Lenkijos į Baltarusiją. Tarnavęs sovietų armijoje tėvas vėliau tapo pasienio apsaugos pareigūnu ir buvo paskirtas dirbti Karelijoje.

Antono senelis iš mamos pusės buvo vokietis, gyvenęs Rusijoje. 1930 m. jį suėmė per Stalino represijas. „Jie jį sučiupo, įkalino, – pasakoja Antonas. – Ir išsiuntė [dirbti] į kasyklų šachtą.“ Taip jis kartu su šeima irgi atsidūrė Karelijoje – čia pirmą kartą susikirto Antono tėvų keliai, jų šeimos pradėjo bendrauti.

XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje Antono tėvas buvo perkeltas dirbti į Estiją, o amnestuota motinos šeima persikėlė į Krasnoje Selo netoli Sankt Peterburgo. Tėvo vizitai pas pažįstamą šeimą galiausiai virto santykiais su mama. 1972 m. pora apsigyveno Narvoje, trečiame pagal dydį Estijos mieste, prie pat sienos su Rusija, ten gavo butą. Po penkiolikos metų čia gimė Antonas.

Antonas sako, kad pilkasis pasas vaikystėje jam neturėjo jokios reikšmės. Tai buvo tiesiog dokumentas, o ne tapatybės klausimas. Jis augo tarp draugų su dvigubomis pilietybėmis ir tarp tų, kurie turėjo tik rusišką pasą. „Niekada nesikalbėdavome iš serijos „tu turi pilką pasą, o tu – du pasus, wow, bro, damn“, – pasakoja jis.

Paauglystėje Antonas suprato, kad jo statusas be pilietybės turi praktinių privalumų – galima be vizos kirsti sieną su Rusija. Jis pradėjo tai, ką vadina savo mažu verslu – į Rusiją išveždavo futbolo sirgalių drabužius iš dėvėtų drabužių parduotuvių ir ten parduodavo. „Tada grįždami pirkdavome cigarečių, alkoholio ir parduodavome čia [Narvoje], – sako jis. – Buvo naudos iš pilkojo paso.“

Dabar svarbiausias jo pilkojo paso „privalumas“ yra žmonės – giminė, ryšys su ja driekiasi per sieną. Kaip artimiausią giminaitį Antonas įvardija pusbrolį Andrejų, kuris vis dar gyvena Rusijoje, kitoje Narvos upės pusėje. Taip arti, kad vietomis, kur upė siauresnė, atrodo, metus akmenį pasiektum kitą krantą. Narvą su Ivangorodo miestu Rusijoje jungia tiltas tarp dviejų viduramžių pilių. O šalia – pasienio su Rusija kontrolės punktas, vienas iš trijų Estijoje.

Nuo 2024 m. vasario dėl Rusijos suplanuotų rekonstrukcijos darbų per punktą neleidžiama judėti transporto priemonėms – tiltu gali naudotis tik pėstieji. Mums lankantis Narvoje, miesto centre kasdien matyti nusidriekusi 50–100 metrų pėsčiųjų eilė į Rusiją.

Šiais metais Estija ėmė stiprinti saugumo infrastruktūrą Narvos pasienio poste – įrengė metalinius vartus ir įdiegė ištraukiamus barjerus, galinčius blokuoti transporto priemonių judėjimą.

„Kodėl man čia turėtų būti taikomi apribojimai – nežinau. Man tai skamba gana keistai, – sako Antonas. – Putinas yra karo nusikaltėlis. Jis negali čia atvykti. Ir aš su tuo sutinku.“

Pati Narva dažnai vaizduojama kaip iki geopolitinio taško suredukuota vieta – ta, nuo kurios esą gali prasidėti Trečiasis pasaulinis karas, kur Putino ambicijos galėtų atsiremti į Europos civilizacijos sieną, brėžiamą palei Narvos upę.

Čia iš tiesų susitinka dvi civilizacijos. Narva vienu metu estiška ir rusiška, europietiška ir daugiakultūrė. 47 proc. gyvenančių žmonių yra estai, 36 proc. – rusai, o likusieji – asmenys be pilietybės. Ekspertai kalba, kad toks daugiasluoksnis identitetas galėtų tapti konflikto pretekstu – Rusija galėtų mėginti pasinaudoti seniai žinomu naratyvu apie „rusakalbių gynimą“.

Apolitiškumas ir pragmatiškumas

Nenustatytos pilietybės statusą turintys Estijos gyventojai, kaip ir piliečiai, turi teisę į darbą, sveikatos priežiūrą, socialinę apsaugą. Tačiau jų politinės teisės apribotos. Teisės rinkti Estijos parlamentą ar Europos Parlamentą jie neturėjo niekada. O šiemet paskutinį kartą galėjo balsuoti savivaldos rinkimuose.

Balandį priimta Konstitucijos pataisa panaikino visų trečiųjų šalių piliečių teisę balsuoti vietos rinkimuose. Tokį sprendimą paskatino nuogąstavimai, kad rudenį vyksiančiuose rinkimuose įtakos galėtų turėti Estijoje gyvenantys Rusijos ir Baltarusijos piliečiai.

Išimtis palikta tik pilkųjų pasų turėtojams – jiems spalį dar buvo leista balsuoti. Be to, asmenys be pilietybės niekada neturėjo teisės kandidatuoti į vietos valdžios institucijas ar stoti į politines partijas – jie neturi galimybės patys atstovauti savo interesams.

„Šie balsavimų dalykai – nežinau. Man tai nerūpi.“ Antonas sako, kad turi tam tikrą savo gyvenimo vizijos „paletę“ – supratimą, kokio gyvenimo nori. Ir jis nesusijęs su valdžia ar institucijomis, kol jos nepradeda riboti.

„Tai tarsi žaidimas su valdžia, kuriame pats renkuosi, kaip dalyvauti. Pavyzdžiui, valdžia sako: kelsime mokesčius – iki 22 ar 24 procentų. Jei tavo vertybių paletėje ši spalva – mokesčių sistema, verslumas – yra labai svarbi, tuomet balsuosi už partiją, kuri tam priešinasi. Tokiu atveju reikia pilietybės, – aiškina Antonas. – Aš verčiau tiesiog įregistruoju įmonę Latvijoje. Arba Mergelių Salose.“

Nors Antonas negali ir nenori balsuoti, vadovauja politinėms kampanijoms. Nuo 2015 m. dirba su rinkimų strategija kelioms partijoms, kartais vienu metu ir priešiškoms pusėms. „Per kiekvienus rinkimus man užduodamas klausimas: „Ar gali būti mūsų sąraše?“ Deja, negaliu. „Ar gali padėti su rinkimų kampanija?“ Taip, galiu, už atlygį.“

Pagal įstatymus asmenys be pilietybės taip pat negali dirbti valstybės ar savivaldybių pareigūnais. Bet Antonas teigia, kad šių teisių nebuvimas gerokai labiau rūpi žurnalistams ir aktyvistams nei jam pačiam. „Ar daug pažįsti žmonių, kurie, būdami 35-erių ar 40-ies, staiga sugalvotų, kad „velnias, dabar noriu tarnauti kariuomenėje, būti, tarkim, pilotu“ arba „noriu dirbti policijoje“, ir tiesiog nueitų į komisariatą įsidarbinti? Bet jei tokį sprendimą priimi būdamas 18-os, 20-ies, 23–25 metų, gali tiesiog nueiti ir išsilaikyti [pilietybės] egzaminą.“

2025 m. vasarį atliktoje apklausoje 65 proc. asmenų be pilietybės teigė, kad norėtų gauti Estijos pilietybę. Norint ją įgyti natūralizacijos būdu, reikia bent 8 metus gyventi Estijoje (iš jų pastaruosius penkerius – nuolat), išlaikyti B1 lygio estų kalbos egzaminą ir pademonstruoti Konstitucijos bei Pilietybės įstatymo žinias.

Tačiau tyrimas taip pat parodė, kad dalis pilkųjų pasų turėtojų Estijos pilietybės nesupranta kaip didelės vertės. Antonas taip pat teigia, kad pilietybės klausimas jam „visiškai nerūpi“. Nei Estijos, nei Rusijos pasas jam šiuo metu nėra aktualus. Dėl Rusijos, sako, tai tiesiog būtų klaida. O estiškam nemato būtinybės.

„Turiu B2 lygio estų kalbos žinių. Galbūt C1 lygio – manau, galėčiau išlaikyti egzaminą. Bet suprantu, kad negaliu taisyklingai kalbėti estiškai“, – prisipažįsta Antonas. Darbe jis vartoja anglų kalbą, o su estų susiduria tik sūnaus darželyje.

„Maždaug prieš penkerius metus tiesiog nenorėjau Estijos pilietybės, nes kai kurie politikai turėjo Estijos pilietybę, bet buvo tarsi kvaili, idiotai. Jie priėmė sprendimus, prieštaraujančius mūsų Konstitucijai, mūsų valstybės įstatymams, – sako Antonas. – Bet po to man tapo visiškai nesvarbu.“

2021 m. Estijos vyriausybė žlugo po to, kai prokuratūra paskelbė įtarianti, kad Centro partija (jai vadovavo tuometinis ministras pirmininkas Jüri Ratasas) ir keli jos atstovai dalyvavo korupcijos schemoje, susijusioje su 39 mln. eurų valstybės paskola bendrovei „Porto Franco“ bei jos sandoriais su Talino savivaldybe, kuriai vadovavo Centro partijai priklausantis meras. Galiausiai Centro partija buvo nuteista už prekybą poveikiu.

„Ar jaučiuosi izoliuotas? – klausia Antonas, svarstydamas apie priklausymo valstybei jausmą, ir pats atsako: – Ne, visiškai ne. Esu dalis čia gyvenančių žmonių su visais jų rūpesčiais, poreikiais ir reikalais.“

Antonui bendruomenė apibrėžiama ne dokumentais ar oficialiomis kategorijomis, o bendrais interesais, profesiniais tinklais ir asmeniniais ryšiais, kurie neretai peržengia nacionalines sienas. Pavyzdžiui, didelę dalį jo tapatybės užima žydiškos šaknys: „Gana dažnai mano gyvenimo sprendimai vienaip ar kitaip remiasi žydiškomis tradicijomis. Mūsų šeima gana stipriai įsitraukusi į pasaulinę žydų bendruomenę.“

Nors, atrodo, Antonui pilkasis pasas nekelia jokių jausmų, jis teigia, kad sunku suprasti tokio paso atsiradimo logiką. „Mano požiūriu, gana keista situacija, kai yra Rusijos piliečiai, Estijos piliečiai, ir staiga atsiranda trečia forma – pilkieji pasai, – pasakoja jis. – Jeigu tu deklaruoji, kad „tai yra mūsų šalis, čia mūsų sienos. Mūsų medžiai. Mūsų upė. Mūsų žmonės. Čia tavo pasas“, tai kodėl tada nusprendi, kad šitas bus pilkas pasas? – juokiasi Antonas. – Tarsi sakytum: „Čia – mūsų medžiai, čia – mūsų upė, o čia – svetimšalis.“

Atkūrus nepriklausomybę, Estija laikėsi nuostatos, kad visi veiksmai, įvykdyti per 50 okupacijos metų, buvo neteisėti. Todėl į šalį po 1940 m. birželio 16-osios – dienos, kai Sovietų Sąjunga aneksavo šalį, – atvykę žmonės automatinės teisės į pilietybę negavo.

Kai kurie akademikai teigia, kad pilietybės politika tuomet tapo priemone įtvirtinti etninį homogeniškumą ir apriboti sovietinių migrantų politinę galią. Estijai pradėjus derybas dėl narystės NATO ir ES išryškėjo priešprieša tarp etninio nacionalizmo ir siekio integruotis į Vakarus. Tuomet tarptautinių institucijų spaudimas paskatino Estiją spręsti labiausiai kritikuojamus pilietybės aspektus: 1998 m. priimtas sprendimas, kad vaikai, gimę po 1992 m. šeimose be pilietybės, įgytų teisę gauti pilietybę supaprastinta tvarka. Taip siekta užkirsti kelią pilkojo paso perdavimui iš kartos į kartą. Vėliau, jau 2015 m., apsauga buvo sustiprinta – nuo tada vaikai, kurių tėvai ar vienas iš tėvų yra be pilietybės, Estijos pilietybę gauna automatiškai.

Venjaminas: „Esu ukrainietis, totorius, rusas, estas be pilietybės“

Svetimšalis Estijoje yra ir Venjaminas – apie tai sužinome sėdėdamos Narvos bare „Ro-Ro“ iš jo draugo ir nustembame, kad pilkuosius pasus turi ir Z karta.

„Įdomus dalykas kitiems žmonėms“, – teigia Venja. Kai su juo susitinkame, pasakoja, kad savo pilkuoju pasu didžiuojasi: „Gali pasakyti: „Aš esu kietas. Nesu toks kaip visi kiti.“ Tarsi juokingas momentas.“

Jam pilietybės neturėjimas – laisvė. Universali tapatybė, leidžianti judėti tarp skirtingų pasaulių ir iki galo nepriklausyti nė vienam. „Pilkasis pasas yra tarsi mano gyvenimo pozicija. Tarsi būčiau svetimšalis, bet kartais esu vietinis estas.“

Venja gimė 2002 metais. Jo tėvai Narvoje apsigyveno 1990 m. – tėvas, gimęs Rusijoje, bet turintis ukrainietiškas šaknis, atvyko dirbti laivybos srityje. Motina, totorė iš Tatarstano, susirado siuvėjos darbą tekstilės fabrike.

Jie abu turi pilkuosius pasus, tokius išrinko ir vaikams – visiems dešimčiai. Dėl paprastos priežasties – kad patektum į Rusiją, vizos nereikia, ten gyveno giminaičiai (dalis jų gyvena iki šiol), ten vasaros atostogos reiškė mėnesį trunkančią kelionę po kaimus, kurių pavadinimų Venja jau neprisimena. Jo močiutė vis dar gyvena Čistopolio mieste, Totorijoje.

Neįstojęs į Talino universitetą, Venja pasirinko multimedijų studijas profesinėje mokykloje. Nusprendė, kad ir Narvoje gali daryti „didelius dalykus“. „Dideli dalykai“ apima vaikų renginių organizavimą, grafikos dizainerio ir videografo darbus, pasirodymus džiazo ir pop grupėje, renginių vedimą mieste ir praėjusią vasarą darbą vaikų stovyklose Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Venja taip pat kuria vaizdo įrašus apie Narvą. Kai kas nors pakviečia ką nors padaryti, jis paprastai sutinka. „Negaliu pasakyti „ne“, tai mano problema, – juokiasi Venja. – Arba ne.“

Atrodo, Venja savy nešiojasi nuolatinį pagreitį. Jis ryškus ekstrovertas, tarsi visada pasiruošęs žengti į kitą susitikimą, kitą istoriją. „Man labai patinka laisvė. Labai patinka keliauti ir sutikti kažką naujo“, – sako jis. Jei būtų studijavęs universitete Taline, tai būtų buvę „labai sunku“ – nuolat mokytis, dirbti, miegoti, tada vėl mokytis. „Pasirinkau kelią, laisvės kelionę. Ir meną.“

Dvi Venjos seserys įgijo Estijos pilietybę, kai persikėlė į Taliną studijuoti. Trečia sesuo gyvena Vilniuje, yra ištekėjusi už lietuvio ir turi Lietuvos pilietybę. Dar kiti – brolis ir penkios seserys – pasiliko pilkuosius pasus.

Venja galėtų sekti dviejų seserų pavyzdžiu – moka estų kalbą B2 lygiu, tereikėtų išlaikyti Konstitucijos egzaminą, – tačiau apie pilietybės keitimą šiuo metu nesvarsto. Jam atrodo, kad iš to nebūtų jokios realios naudos. Sako, viską, ką gali suteikti Estijos pasas, irgi turi. Vis dėlto galimybės jį turėti ateityje neatmeta.

Estiją Venja vadina savo šalimi, bet etninės tapatybės sau neklijuoja. „Negaliu pasakyti, kad esu estų tautybės, nes nesirinkau šių kultūrinių dalykų. Nešoku tautinių šokių, nesiklausau estų muzikos ir aktyviai nebendrauju su estais, todėl negaliu pasakyti, kad esu patriotas. Aš – tiesiog jaunas žmogus ir gyvenu. Man patinka tarptautinė muzika, vaizdo įrašai. Neseku Estijos naujienų.“

Kaip ir Antonas, Venja į pilkojo paso primestus apribojimus žiūri pragmatiškai, o ne egzistencialiai. „Negaliu balsuoti tuose rinkimuose, bet tai ne problema, nes man nepatinka politika – kaip ir daugeliui pažįstamų žmonių. Jie tiesiog nori gyventi įprastą gyvenimą ir turėti laisvą dangų virš galvos. Daug žmonių nenori eiti balsuoti ne tik šalies, bet ir vietos, miesto lygmeniu, nes, manau, niekas niekuo nepasitiki. Ir daug kas turi labai neigiamą požiūrį.“

Venja pasakoja, kad planuoja kelionę po Rusiją – jam dar daug ten nepažinta. Savo norą iškart atskiria nuo politinių etikečių: „Tai nėra politinė kelionė.“ Rusijos plataus masto invazija Ukrainoje jo plano nepakeitė.

Jis save vadina apolitišku ir neutraliu – politika nedomina, problemų jo gyvenime, sako, užtenka. Šiuo metu jam svarbiau smagiai praleisti jaunystės dienas. „Esu jaunas. Jei būčiau tėvas ar kažkas svarbesnis, turėčiau žinoti apie visas pasaulio situacijas, bet esu tik mažas žmogus dideliame pasaulyje. Ir tai manęs kasdien neliečia.“

Apie politiką Venja niekada nekalbėjo ir su šeima – ši tema prasilenkia su jų kasdiene rutina ir pasirinkimais. Tėvai, jis pažymi, yra krikščionys, laikosi „politinio neutraliteto, ir mes gyvename labai ramiai ir gerai“. Jie nesivelia į šeimos ginčus, kurie skaldo kitas rusakalbes šeimas, kuriose tėvai ir vaikai atsiduria priešingose nepereinamų politinių barikadų pusėse.

Venja visą gyvenimą praleido rusakalbėje aplinkoje – tiek šeimoje, tiek Narvoje, kur apie 98 proc. gyventojų kalba rusiškai. „Kai bandau kažką pasakyti estų kalba Taline, parduotuvėje, galbūt tik „tere“ ar „aitäh“, jie supranta ir mato, kad esu ne estas. Ne iš veido, o iš akcento“, – sako Venja.

Perėjimas į švietimą estų kalba

Kalbėdamas apie iššūkius, Venja prisimena savo sesę – dabar Taline gyvenančią vaistininkę. Ji, anot Venjos, „labai tiksliai“ kalba estų kalba, tačiau vienoje darbovietėje išgirdo, kad „ji nėra visiškai estė ir turi keisti darbą“. Sesuo taip ir padarė.

2022 m. Estija priėmė sprendimą nuosekliai pereiti prie ugdymo tik estų kalba. Pokytis startavo 2024-ųjų rugsėjį: estų kalba imta mokyti darželių grupėse bei pradinėse mokyklose.

Šiemet, antraisiais reformos įgyvendinimo metais, estų kalba jau tapo visų darželių kasdienybe, o mokyklose ji tapo pagrindine 1–5 klasių mokymo kalba. Visą reformą planuojama įgyvendinta iki 2030-ųjų.

Estijos Respublikos švietimo ir mokslinių tyrimų ministerija pabrėžia, kad šis pokytis skirtas socialinei sanglaudai stiprinti ir užtikrinti, kad baigdami mokyklą visi mokiniai gerai mokėtų estų kalbą. Sprendimas grindžiamas ankstesne patirtimi: mokyklos, kuriose mokymas vyko estų kalba, nuosekliai pasiekdavo geresnių rezultatų nei tos, kuriose buvo mokoma rusiškai. Silpnesnis valstybinės kalbos mokėjimas ilgainiui ribodavo mokinių galimybes įstoti į universitetus ir prisidėdavo prie švietimo bei socialinės segregacijos.

Tačiau ne visiems žmonėms, ypač visą gyvenimą praleidusiems rusakalbiuose miestuose, lengva išmokti estiškai. Ekspertai sako, kad klasėse, perėjusiose prie estų kalbos mokymo, yra vaikų, kuriems šis laikotarpis toks sudėtingas, kad jie gali nebaigti mokyklos. Trūksta ir metodinės pagalbos patiems mokytojams.
„Manau, vyriausybė ar žmonės, kurie priima šiuos naujus politinius sprendimus, tikrai nenori žinoti apie čia gyvenančių žmonių problemas“, – sako Venja.

Didelė problema – ir mokytojų trūkumas. Pavyzdžiui, Rytų Virumos apskrityje, kurioje yra Narva, dalis pedagogų turėjo palikti darbą dėl per silpnų estų kalbos žinių. Apie panašią situaciją kalba ir Venja. „Estų kalbos mokėjimas nereiškia, kad esi puikus žmogus, puikus darbuotojas, puikus mokytojas, puikus kažkas kitas“, – sako jis.

Nuo rudens Venja Narvoje moko vaikus kurti vaizdo įrašus. Nors reforma neformalaus švietimo griežtai nereglamentuoja, tačiau skatina didinti estų kalbos vartojimą ir šioje srityje. „Į programą turiu įtraukti estų tinklaraštininkus, estų knygas, estų žodžius, ir taip, galbūt tai normalu, bet man ir vaikams patogiau bendrauti rusiškai ir pasakoti apie dalykus taip, kad jie galėtų iki galo juos suprasti.“