Aš gimiau todėl, kad mano tėvas nusipjovė mažąjį pirštą. Nežinau, ar tai tiesa, bet man taip sakė teta. Senelis uždraudė mano mamai tekėti, nes mano tėvas buvo priklausomas nuo azartinių lošimų. Senelis griežtai pasakė: „Ne.“ Taigi tėvas, kurio aš nelaikau savo tėvu, nusikirto mažąjį pirštą senelio kieme, kur dabar auga aukštas bambukas. Tai įtikino mano senelį ir, manau, sužavėjo ir mano mamą. Vis dėlto teta pasakojo, kad vestuvių dieną jie turėjo mano tėvo ieškoti, nes jis, užuot pasirodęs prie altoriaus, girtas žaidė kortomis su draugais. Tą kartą senelis tikrai turėjo pasakyti „ne“. Jei būtų pasakęs, nebūčiau gimusi, o mamai nebūtų tekę patirti tiek daug skausmo. Jai nebūtų reikėję skristi per pusę pasaulio į nedidelę su Vakarais besiribojančią šalį. Aš neturėjau gimti. Kaip dabar atrodytų mano gyvenimas, jei būčiau likusi Vietname?

Untitled

Mano kitoniškumas visada buvo kartu. Ne visada tai suvokiau, bet jis visada buvo šalia. Esu trečiosios kultūros vaikas, gimęs trečiajame pasaulyje ir su to pasekmėmis gyvenantis pirmajame. Kai istorijos pratybų sąsiuviniuose rašydavome tokias antraštes kaip „Čekija – mūsų tėvynė“, jausdavausi sutrikusi: lyg meluočiau, – nes instinktyviai žinojau, kad neturiu teisės to rašyti. Mama dažnai sako, kad vieną dieną grįš namo. Visą gyvenimą buvau ir būsiu ribinėje erdvėje, autsaiderė tarp dviejų pasaulių, kuriems tik menamai priklausau. Nesu pakankamai gera nei Čekijai, nei Vietnamui. Abi šalys visada jautė, kad joms priklauso tik dalis manęs.

Savo tapatybės krizei ilgą laiką neskyriau dėmesio, nors susvetimėjimo jausmas manyje stiprėjo jau seniai. Kam aš priklausau? Kas aš esu? Šiuos klausimus sau užduodame tam, kad geriau save suprastume. Atliekame kvailus ar ne tokius kvailus asmenybės testus internete, nes norime sužinoti, priklausome Grifų Gūžtai ar Klastūnynui, esame ISTJ ar ENTP? Kaip rašo Merve Emre, knygos „The Personality Brokers“ (liet. „Asmenybės brokeriai“) autorė: „Nereikia atsiprašinėti dėl to, kas esate. Žinodami, kas esate, galite tapti savo likimo šeimininkai. Daugeliui žmonių tai yra patraukli idėja.“ Testus atliekame norėdami atrasti save ir įrodyti, kas esame. Tarsi internetiniai testai ir technologijos galėtų atlikti šį sunkų darbą už mus.

Mano tapatybę daugiausia nusako tai, ko aš pati negaliu pakeisti. Pavyzdžiui, negalėjau neatsiliepti į man išrinktus vardus, o jų, patikėkite, turėjau tikrai daug. Suteikti vardą kitam reiškia turėti prieš jį galios. Aš net negalėjau naudotis savo tikruoju vardu. Gavau naują tam, kad baltaodžių čekų visuomenė mane labiau toleruotų. Čekišką vardą ištarti buvo lengviau. Bet manęs niekas niekada neklausė, ar tikrai noriu šio vardo.

Tai nutiko vaikų darželyje. Netikėtai gavau čekišką vardą. Kadangi jie negalėjo pakeisti mano išvaizdos, tokiu būdu manė nuslopinsią mano kitoniškumą. Turbūt tai buvo bereikalingas nepatogumas menkai apmokamoms mokyklos mokytojoms. Negalėjau nesutikti. Negalėjau nepaisyti valdžios. Aš to nesupratau. Galbūt tuo metu tam pritariau, nes taip galėjau būti vaikų žaidimų aikštelės dalimi. Su viltimi priėmiau savo asimiliuotą vardą viso to nesuvokdama.

Kai išmokau rašyti, ant sąsiuvinių rašydavau vietnamietišką vardą, o skliausteliuose – čekišką, kad žmonės žinotų, jog neslepiu savo tikrosios tapatybės ir neapsimetu kažkuo, kuo nesu. Jie davė man čekišką vardą, kad galėtų mane kontroliuoti. Bet tuo pat metu žinojau, kad tas vardas ne mano, kad jį tik skolinuosi. Pasiskolinau tapatybę, kad pritapčiau, nors tai padaryti buvo beviltiška. Mama namuose mane vadino vardu, kilusiu iš jos kultūros, nors puikiai žinojo, kad turiu kitą. Kartą ji net užrašė jį ant mano gimtadienio torto – su brūkšneliu po mano vietnamietiško vardo. Tarsi brūkšnys viską paaiškintų.

Kai persikėliau studijuoti į didmiestį, staiga pradėjau jausti gėdą. Kodėl aš apskritai kažkada naudodavausi čekišku vardu? Palaipsniui man ėmė darytis juokinga, kad bandžiau apsimesti šios šalies dalimi pasiskolindama vietinį vardą. Tai atrodė kaip gėdingas melas. Visi manęs vis tiek klausdavo: „O koks tavo tikrasis vardas?“ Aš taip norėdavau atsakyti: „Kodėl manęs to klausiate? Juk jūs man davėte šį vardą, ne aš jį pasirinkau. Priėmiau jį, bet dabar man gėda juo naudotis ir vis dar negaliu jo ištarti garsiai.“ Tai tarsi ištarti vardą mirusio žmogaus – to, kuriam jaučiu švelnius jausmus, bet nenoriu prisiminti. Draugai iš manęs tyčiojosi, nes vardas man visai netiko. Jaučiau gėdą ir norėjau, kad jie liautųsi.

Ir tada aš pagaliau tapau čeke. Po ilgų biurokratijos procesų ir žeminančio kalbos egzamino gavau Čekijos pilietybės įgijimo pažymėjimą. Dabar galiu balsuoti rinkimuose. Bet sistema man vėl parodė, kas čia iš tikrųjų valdo. Valstybės tarnautoja sakė, kad padarys man paslaugą, tad pavardės pabaigoje negavau priesagos „-ová“. Vietoj to ji prieš mano vardą įrašė antrąją mano vietnamietiškos pavardės dalį. Pagal Čekijos įstatymus čekiškas pavardes gali sudaryti tik vienas žodis. Mano vardas vėlgi neatitiko tikrovės. Kartais, kai pildau formas, pavardės eilutėje įrašau savo vardą, o vardo eilutėje – pavardę. Ką turiu padaryti, kad pagaliau galėčiau oficialiai naudoti savo tikrąjį vardą? Ir ar tai mano tikrasis vardas?

Kartais primirštu net jo rašybą. Nesu tikra, kaip teisingai rašyti diakritinius ženklus. Ar turėčiau rašyti brūkšnelį į kairę, ar į dešinę, ir kur? Turiu pažiūrėti į savo žaliąją kortelę.

Šiandien, po kelerių metų, radau savo tikrąjį vardą. Elektroninius laiškus pradėjau pasirašyti kitaip. Atrodo, banalus dalykas, bet pagaliau pirmą kartą naudoju savo tikrąjį vietnamietišką vardą su visais diakritiniais ženklais tinkamose vietose. Bet gal po vietnamietiško, bent jau skliausteliuose, reikėtų įrašyti ir savo čekišką vardą? Galbūt ši mirusi tapatybė vis dar prie manęs prilipusi?

Dabar nekyla klausimas, ar ieškodama tapatybės turiu būtinai pasirinkti kažkurią vieną kultūrą. „Supratimas, kad tapatybė yra kažkas socialiai sukonstruoto, sklandaus bei kintančio laike ir vietoje, atitinka konstruktyvistinę tapatybės raidos perspektyvą“, – tapatybės prigimtį knygoje „Contested Childhoods: Growing up in Migrancy“ (liet. „Ginčytina vaikystė: augti migracijos sąlygomis“) apibūdina Andrea Svobodova ir Eva Janska.

Identitarinis konstruktyvizmas nurodo, kad „„visur esanti ir natūrali“ tapatybės dalis yra ne pati tapatybė, o pastangos ją surasti. Tapatybė sujungia kaitą ir pastovumą. Stabili, nuolatinė tapatybės dalis „randama tapatybės hierarchijoje“, o tam tikrai situacijai tinkamos tapatybės pasirinkimo procesas sudaro nuoseklios etninės tapatybės pagrindą“.

Mama sako, kad aš praradau savo šaknis – mất gốc. Manau atvirkščiai – turiu jas visas. Skirtingų vietų šaknys auga kartu, glaudžiai susipynusios tarpusavyje.

Paraleliniai gyvenimai ir paralelinės pareigos

Mano kitoniškumas man niekaip neleidžia pasijusti patogiai. Vietnamo visuomenė, nors geografiškai ir toli nuo manęs, per mano šeimą man brėžia socialines ribas, kuriose turiu gyventi. Savo knygoje Svobodova ir Janska tiksliai apibūdino jausmą, kuris taip ilgai tvyrojo manyje: „Vidinė kova, kurią patyrė (ar vis dar patiria) šie jaunuoliai, nėra jų nesugebėjimo pasirinkti vienos ar kitos „kultūros“ pasekmė, tai veikiau jų tėvų ir daugumos visuomenės narių daromas socialinis spaudimas jiems tokį sprendimą priimti.“

Vienas iš pagrindinių Konfucijaus mokymų, kuriuo vadovaujasi dauguma vietnamiečių, yra sūniškas pamaldumas. „Sūniškas pamaldumas apibrėžiamas kaip „specifinis, kompleksinis sindromas arba žinių, jausmų, ketinimų ir elgesio rinkinys, susijęs su paklusnumu ir buvimu geranorišku savo tėvams““, – aiškina San Francisko universiteto profesorius Kwong-Liemas Karlas Kwanas akademiniame žurnale Asian Journal of Counselling. Tai viena iš daugelio moralės taisyklių, kuriomis vadovaujasi šeima, visuomenė, tauta. Sūniškas pamaldumas nustato aiškią ir fiksuotą hierarchiją – jaunesniems ar žemesnio socialinio statuso asmenims neleidžiama kritikuoti ar nesutikti su aukščiau esančiais.

Tai moralinė skola mano protėviams šiame kultūriniame pasaulyje. Tai visą gyvenimą trunkantis įsipareigojimas, kurio niekada negalėsiu grąžinti. Kai elgiuosi pagal sūnišką pamaldumą ir rodau visas iš manęs laukiamas dorybes, aš grąžinu skolą tiems, kurie davė man gyvybę ir mane užaugino – be jų manęs čia nebūtų. „Ritualinis skolos savo protėviams pripažinimas yra būtinas, kad žmogus galėtų gyventi kaip etiškas suaugęs žmogus; tai yra esminis „principas, kaip tapti moraliu“ (đạo lý làm người)“, – aprašo Kate Jellema moksliniame straipsnyje Everywhere Incense Burning: Remembering Ancestors in Ðổi Mới Vietnam (liet. „Visur degantys smilkalai: protėvių prisiminimas Ðổi Mới Vietname“).

Mano gyvenime dominuoja kaltės jausmas. Niekada nesugebėsiu įtikti savo šeimai ir įvykdyti savo sūniško pamaldumo. Galbūt iš tiesų to ir nenoriu. Bet kai ignoruoju šią amžiną moralinę pareigą protėviams, automatiškai jų negerbiu.

Norėjau atrasti savo tapatybę, bet tada supratau, kad patekau į spąstus.

Kartais pagalvoju apie kitus savo gyvenimus. Tuos kas, jei gyvenimus, beveik gyvenimus, galbūt gyvenimus. Kai kurie iš jų tikresni, kai kurie labiau hipotetiniai – ir dėl to dar labiau bauginantys. Bet aš turėjau išgyventi juos visus. Juokinga galvoti, kad kažkada galėjau rinktis pati. Kai buvau jaunesnė, įstrigusi tarp čekų ir vietnamiečių tapatybių, nusprendžiau, kad norėčiau būti europietė. Kad geriau būtų atsiriboti nuo čekų tapatybės dėl jos „siaurumo“. Nors neatrodau kaip europietė, negaliu būti ir azijietė, net jei taip ir atrodau. Arba galiu užsiklijuoti „pasaulio piliečio“ klišę, nors tokio dalyko kaip pasaulio pilietis nėra. Mano pasai nėra pasauliniai.

Kai pagalvoju apie vieną iš savo hipotetinių gyvenimų, kuris mano galvoje vyksta lygiagrečiai su kasdienybe, dažniausiai apima baimė. Kas būtų, jei mano mama būtų grįžusi į Vietnamą, kai man buvo dvylika? Tuo metu turėjome daug finansinių problemų ir ji rimtai svarstė apie tokią galimybę. Mama niekada nesako „grįžti į Vietnamą“, ji visada sako „grįžti namo“. Bet jei taip būtų nutikę, tai reikštų, kad naujajame gyvenime jai nepavyko. Taigi ji negrįžo, ir aš jai už tai dėkinga. Džiaugiuosi ir dėl to, kad ji tuo didžiuojasi. Tai atspindi jos auksinis žiedas ir vėrinys – ji nešioja juos tik tam, kad parodytų, jog jai pavyko.

Bijau savo potencialaus gyvenimo už šešių laiko juostų. Bijau, kad būčiau priversta gyventi tokį gyvenimą kaip mano mama. Manau, kad ji niekada nenorėjo būti mama. Ji yra tarsi filmo „Valandos“ veikėja Laura Brown, kurią pokario Amerikos visuomenė verčia susilaukti vaikų ir būti namų šeimininke. Laura galiausiai palieka savo vaikus. Kai miršta jos sūnus poetas, ji grįžta ir prisipažįsta: „Būtų nuostabu sakyti, kad gailėjausi. Būtų paprasta. Bet ką tai reikštų? Ką reiškia gailėtis akimirkomis, kai neturi kito pasirinkimo? Tai yra tai, ką gali iškęsti. Štai taip. Niekas man niekada neatleis. Tai buvo mirtis. Aš pasirinkau gyvenimą.“

Prisimenu, kartą pabudau vidury nakties ir mama sėdėjo ant grindų prie mano lovos. Ji stebėjo mane tamsoje. Tada ji man pasirodė panaši į Laurą Brown.

Būčiau kitokia, jei būčiau grįžusi į Vietnamą. Gal mandagesnė, gal labiau paisyčiau socialinių taisyklių, stengčiausi atitikti „tvarkingos“ vietnamietės stereotipą. Labiau kreipčiau dėmesį į tai, ką sakau, kad galėčiau ramiai gyventi po mane prižiūrinčio buvusio Vietnamo prezidento, dėdės Ho, paminklais. Bijau savęs tame gyvenime.

Tačiau galbūt Vietname būtų patogu ir saugu užsisklęsti savyje? Ar tai, ką aprašiau aukščiau, iš tikrųjų yra blogai? Lengva gyventi dvilypiame pasaulyje, kuriame yra tik priešas ir aš. Atleiskite – kadangi taip ilgai kovojau, dabar ieškau ramybės kategoriškoje neapykantoje. Kaip aš galiu pažvelgti į tai iš kitos pusės, kai viskam, su kuo užaugau, įtaką darė vakarietiškas požiūris? Kaip galiu tai suprasti, kai pati esu jo dalis? Kino režisierė, rašytoja ir teoretikė Trinh T. Minh-ha situaciją apibūdina taip: „Hegemonija įtvirtinama tokiu mastu, kad valdančiųjų pasaulėžiūra tampa ir valdomųjų pasaulėžiūra.“ O rašytoja ir aktyvistė Audre Lorde sako, kad svarbu prisiminti, jog „iš tikrųjų revoliucinis pokytis turi būti nutaikytas ne į siekį keisti situacijas, kuriose patiriame priespaudą, bet į kiekviename mūsų gyvenantį engėją, kuriam pažįstami tik engėjo veikimo būdai, engėjo santykiai“.

Kalbėdama apie bandymą išsivaduoti iš dvilypio požiūrio ir netinkamo Vakarų pasaulėžiūros matmens Trinh Minh-ha priduria: „Susidurdami su hegemonija mes kvestionuojame ne tik Vakarų kultūrų dominavimo faktą, bet ir jų, kaip vieningų kultūrų, tapatybę. Kitaip tariant, atsižvelgiame į tai, kad kiekviename pirmajame pasaulyje yra trečiasis pasaulis ir atvirkščiai. Esantis galios pozicijoje verčiamas pripažinti, kad jo kultūra nėra nei vienalytė, nei monolitinė, o jis – tik vienas iš daugelio.“

Esu blaškoma tarp smurto ir priespaudos pasaulio pusių. Identifikuoti akivaizdžius ir savaime suprantamus viso to kaltininkus gali atrodyti lengva, tačiau tai nėra teisinga – nes aš esu viena iš jų. Mane supa įvairaus lygio priešai. Nes „niekas nėra nekaltas“.