„Visi tikriausiai manė, kad aš jau miręs“: ukrainietis Ivanas rado saugius namus Visagine

Snaiperio sužeistas 34-erių Ivanas Podorožnyj gavo progą išsigelbėti iš Rusijos okupuotos gyvenvietės Ukrainoje. Laimingo atsitiktinumo dėka atsilaisvinusi vieta automobilyje atvedė jį į Visaginą, kur jis ne tik susigrąžino sveikatą, bet ir pakeitė požiūrį į save.

Buvo 2022 m. vasaros įkarštis – liepos 15. Užlipusi ant irklentės kovojau su vėju ir Visagino ežero bangomis. Visus rūpesčius palikau pakrantėje, nenujausdama, kad ši diena įsirėš atmintyje. Išbridau iš vandens aštuntą valandą vakaro. Telefono ekrane mane pasitiko dešimt praleistų skambučių. Mama. Išpylė šaltas prakaitas, o galvoje sukosi klausimas „kas nutiko?!“ Puoliau perskambinti. Pakėlusi ragelį susijaudinusi mama pranešė, kad į Visaginą šįvakar atvyksta giminės iš Ukrainos. Iš okupuoto Oskilo. Keturiese. Lenkiu pirštus: pusseserė, jos vyras, dukterėčia ir… teta? Ne, teta liko Oskile. Tuomet kas vietoj jos?

Atsakymą sužinojau tik vidurnaktį prie „maidančiko“ (ukr. aikštelė), pasitikusi kelionės ir karo išvargintus Natašą, Viktorą, Aliną ir nepažįstamąjį. Iš įpročio tiesiau jam spausti dešinę ranką, bet jis padavė kairę. Dešinė sužalota. Taip aš, Oksana, susipažinau su Ivanu, netikėtai, bet laiku, ištrūkusiu iš Ukrainos į Lietuvą.

34-erių Ivanas Podorožnyj į Visaginą atvyko kartu su trijų asmenų Kosiačenko šeima. Jų namai liko Oskilo gyvenvietėje, Rytų Ukrainoje, nuo Iziumo miesto nutolusioje apie 12 kilometrų. Nuo 2022 m. balandžio iki rugsėjo ši teritorija buvo okupuota Rusijos kariuomenės. Visagine prieglobstį radę keturi ukrainiečiai karo zonoje praleido beveik šešis mėnesius.

Prasidėjus karui Oskile greitai dingo elementarūs buitiniai patogumai, ryšys su išoriniu pasauliu. „Prisimenu, stovėjau ir žiūrėjau, kaip tankai bombarduoja kaimyninį namą. Tankas tiesiog šaudo, nepraeina nė sekundė ir tu matai, kaip sprogsta namo siena, viskas, sienos nebėra“, – pasakoja Ivanas. „O aš taip stoviu, žinai, ir tiesiog skalbiu drabužius. Trūkčioju nuo šūvių. Baisu. Bet toliau skalbiu, žiūriu į tą namą. Niekur nebėgu. Nes kur bėgti? Kur pasislėpti?“ Galimybė pabėgti nuo karo daugeliui yra vienintelis būdas išlikti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Bet sprendimas nelengvas. Tenka palikti viską, dalį artimųjų ir draugų, jausti neapibrėžtumą ir kaltę.

Ivanas prie Kukuižės ežero. Čia jis dažnai ateina pažvejoti. ©Jevgenija Cholodova
Ivanas prie Kukuižės ežero. Čia jis dažnai ateina pažvejoti. ©Jevgenija Cholodova

Ištrūkus iš karo turi praeiti nemažai laiko, kad jo sužadinti dirgikliai išnyktų, o psichologinė būsena normalizuotųsi. Ivanas prisimena, kaip jam buvo neįprasta, kad Visagino butuose dega šviesos. Karas buvo įdiegęs įprotį vakarais slėpti bet kokį šviesos žiburėlį, kad jo nesimatytų iš dangų skrodžiančių lėktuvų. Todėl net atsidūrę saugioje vietoje jie porą dienų gesindavo šviesą.

„Niekur nebėgu. Nes kur bėgti? Kur pasislėpti?“

Taikaus gyvenimo skonį Ivanui priminė apsilankymas vietos parduotuvėje, kur vyravo nerūpestingas žmonių šurmulys, iš jo gyvenimo išnykęs sulig Rusijos invazija į Ukrainą. Paskutinis prisiminimas iš parduotuvės Iziume – panika. Peržengęs parduotuvės slenkstį Visagine Ivanas sugrįžo į prieškarinę atmosferą. Akys raibo nuo gausos, jis puolė pirkti išsiilgtų maisto produktų: „Aš niekaip negalėjau atsivalgyti duonos. Kasdien eidavau ir pirkdavau po kepalą duonos ir pats ją suvalgydavau. Turbūt du mėnesius taip buvo.“ Čia pat parduotuvėje jis suprato, kad Visaginas – rusakalbis miestas.

Iki atvykimo jis nieko nežinojo apie šią vietovę, o apie Lietuvą buvo girdėjęs tik tiek, kad į Ukrainą būdavo gabenami parduoti skirti automobiliai su lietuviškais numeriais. Jis buvo nusiteikęs susidurti su kalbos barjeru, bet šis, jo nuostabai, neiškilo. „Kai parduotuvėje išgirdau kalbant rusiškai, tai manęs nešokiravo“, – prisipažįsta Ivanas. „Atvirkščiai, man tai buvo pliusas. Aš net nusišypsojau. Galimybė suprasti vietos žmones ir vietovę – naudinga mūsų adaptacijai“.

Visagine gyvena virš 9 tūkstančių rusų tautybės žmonių, o daugiau nei 13 tūkstančių gyventojų rusų kalba yra gimtoji. Bandymų spekuliuoti, kad todėl Visaginas besąlygiškai palaiko Putino Rusiją, buvo. 2022 metų vasarį žiniasklaida pasigavo dviprasmišką Visagino mero pareiškimą, kad Rusijos ir Ukrainos karas lygus „pilietiniam karui“. Kovo mėnesį žurnalistei Ritai Miliūtei vos pradėtoje piešti vietos menų rezidencijos „Taškas“ neofreskoje pasirodė Z ženklas upės pavidalu. Greta sensacingų žinių buvo regima ir Ukrainą palaikanti rusakalbio Lietuvos miesto pusė. Visaginietė Irina Jarec inicijavo peticiją, vienijančią prieš Rusijos agresiją pasisakančius Baltijos šalių rusakalbius piliečius ir gyventojus. Iliustratorius Vladimir Ionov talkino vilniečiams, kad mieste atsirastų solidarumą su Ukraina skelbiantis grafitis, cituojantis „G&G Sindikato“ dainą „Tiems, kurie nieko nebijo“.

Visaginas – sudėtingas daugiasluoksnis darinys, kurio mišrios tautinės sudėties bendruomenę sudaro ir ukrainiečiai. Čia, kaip ir į kitas Lietuvos vietoves, nuo pat karo pradžios vyko pabėgėliai iš Ukrainos, tačiau dažniau pas gimines ir pažįstamus. Statistikos departamento duomenimis, šiandien Visagine registruota 816 nuo karo bėgusių Ukrainos piliečių. Ivanas – vienas jų.

Atsidūręs Visagine jis sutiko įvairių požiūrių į karą: „Yra žmonių, kurie pasisako už Ukrainą. Yra žmonių, kurie nėra nei už Ukrainą, nei už Rusiją. Yra žmonių, kurie palaiko Rusiją, bet nesmerkia Ukrainos.“ Esama ir tokių, kurie Rusijos agresiją prieš Ukrainą aiškina vien tik per Rusijos propagandos prizmę. Tačiau požiūrių įvairovė nesutrukdė Ivanui gauti pagalbos iš vietos gyventojų: „Tiesiog einu ir domiuosi, ko nors klausiu, žmonės girdi, kad mano tartis skiriasi“, – sako Ivanas. „Ir jie klausia: „Iš kur tu?“ Aš sakau: „Iš Ukrainos.“ Ir tada jie pradeda manęs klausinėti, kaip čia atvykau. <…> Visi, kurie išgirdo mano istoriją, norėjo man padėti“.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Jau daugiau nei metus Visagine praleidęs Ivanas sako, kad šis miestas jam primena gimtąjį Kyjivą, Sviatošynskio rajoną. „Buvo namas, o kitoje kelio pusėje – miškas“, – pasakoja jis. „Mes nuolat eidavome maudytis, žvejoti, grybauti, kūrendavome laužus, prisigalvodavome žaidimų. Kiekvieną vakarą eidavome žaisti futbolą“.. Kyjive tebegyvena jo tėvai ir du broliai. Paskutinį kartą jie matėsi dar prieš karą, o dabar ryšį palaiko telefonu, tarpusavyje bendrauja rusiškai.

Ivanas moka ukrainietiškai, taip bendrauja ir su kitais karo pabėgėliais iš Ukrainos. Tačiau pats augo rusakalbėje aplinkoje: „Mokykloje su mokytoja kalbėjau ukrainietiškai. Grįžęs namo – rusiškai.“ Rusiškai jis bendravo ir su močiute iš Rytų Ukrainos. Ji yra pasakojusi, kad kai kūrėsi anglies šachtos, žmonės dar kalbėjo ukrainietiškai, tačiau ilgainiui rusifikacijos procesas ukrainiečių kalbą išstūmė ne tik iš viešojo, bet ir iš asmeninio gyvenimo. Vania mano, kad taip jo močiutė ir pamiršo ukrainiečių kalbą. Tiesa, Ivano gyvenime buvo tarpsnis, kai jis bandė bendrauti tik ukrainietiškai, tačiau socialinis spaudimas buvo stipresnis: „Išeidavau kur nors su draugais, o jie visi kalbėdavo rusiškai, todėl aš jaučiausi labai nepatogiai. Jiems atrodė, kad šnekėdamas ukrainietiškai vaidinu protingą. Taigi vėl pradėjau kalbėti rusiškai“.

Nepaisant kalbinių niuansų Ivanas yra Ukrainos pilietis, jo visa šeima kilusi iš Ukrainos ir jis save laiko ukrainiečiu. Tačiau jis prisipažįsta, kad iki šiol nelabai domėjosi politiniu Ukrainos gyvenimu: „Man visiškai nepatinka politika. Ir ja domiuosi tik dėl šių įvykių. Šis karas, visa tai... tenka domėtis politika“. Ivanas svajoja, kad Ukraina nugalėtų, ir tiki, kad ateityje ji gali tapti klestinčia šalimi, nes „turime visko: geros žemės, turime savo naftos, dujų, t. y. turime daug įvairių naudingųjų iškasenų, turime keturias atomines elektrines, didžiausius urano telkinius Europoje“.

Deja, egzistuoja korupcija. Korupcija Ivano gyvenime buvo įprasta kasdienybės dalis, suvokiama kaip neišvengiamybė, būdas išgyventi. „Kai baigiau devynias klases, stojau į profesinę mokyklą. Turėjome Ukrainos istorijos egzaminą, kurio man nepavyko išlaikyti“, – sako Ivanas. „Bet mūsų šalis korumpuota, visur galima derėtis. Prisimenu, atėjo mano tėtis ir istorijos mokytojai pasiūlė pinigų. Ji atsisakė. Tada [tėtis] nuėjo pas direktorių. Direktorius neatsisakė. Ir aš iš istorijos gavau ketvertą“.

Profesinėje mokykloje Ivanas įgijo automobilių variklių remonto ir techninės apžiūros specialybę, vėliau įstojo į universitetą studijuoti Automobilių įmonių organizavimo programą. Tai nebuvo Ivano svajonė ar pasirinkimas, veikiau prisitaikymas prie situacijos ir paklusimas tėvų nuomonei. Būtent tėvai, linkėdami sūnui užtikrintos ateities ir stabilaus darbo, nukreipė jį į autoservisų verslą ir bandė motyvuoti nuosavos įmonės perspektyva. Tačiau Ivanas atvirauja, kad to nenorėjo: „Nenorėjau krapštytis tuose automobiliuose, visą laiką būti tepaluotas, ardyti tuos sunkius variklius. Taip, jie gerai uždirba, bet aš niekada nenorėjau ten eiti, tiesiog maniau, kad jei negaliu apsispręsti – tebūnie. Deja, nepasisekė, nes universitete pradėjau daryti blogus dalykus. Įklimpau – pradėjau vartoti narkotikus“.

Ivanas Visaginą supančiuose miškuose atrado grybavimo ir uogavimo džiaugsmą. ©Jevgenija Cholodova
Ivanas Visaginą supančiuose miškuose atrado grybavimo ir uogavimo džiaugsmą. ©Jevgenija Cholodova

Ivanas nebuvo svajoklis, neturėjo didelių planų ir nežinojo, ką veikti gyvenime: „Galėjau gerai mokytis, bet nesistengiau, nes nesupratau, kam man to reikia“. Įstojus į universitetą prasidėjo narkotikų (daugiausia amfetamino) užkurtas pašėlęs naktinis gyvenimas, kupinas ne tik malonių nuotykių. „Kartą buvau patekęs į areštinę, praleidau joje tris dienas“, – sako jis. „Buvo gėda pasakyti tėvams, kad ten esu, kad jie turi ateiti ir sumokėti už mane užstatą. <…> Šiuo metu net turiu bylą už narkotikų laikymą ir vartojimą. Jei būčiau laiku metęs, tai nebūtų įvykę“.

Mesti narkotikus vaikinas bandė ne kartą. Kartojo, kad rytoj tikrai viskas, bet vos tik galvoje susidėliodavo planas, iš kelio išvesdavo draugai: „Vania, išeik. Einam. Mes jau viską turim“. Padėtis blogėjo, jis beveik nieko nevalgė, svėrė 60 kilogramų, nes „po stimuliantų nesinori valgyti, jautiesi pavargęs, nuolat norisi miegoti“. Tai tęsėsi iki 22-ojo gimtadienio.

„Prisimenu, kad buvo mano gimtadienis, 22 metai. Atvyko svečiai, atėjo mano krikšto mama. Jie sėdi virtuvėje ir švenčia mano ir mano brolio [dvynio] gimtadienį. O aš kitame kambaryje, svetainėje, neinu pas juos. Aš savo pasaulyje. Transo būsenos. Norėčiau eiti, bet man gėda ir baisu“, – pasakoja Ivanas. „Tada vis dar tikėjausi, kad atėję svečiai duos man pinigų, o aš nusipirksiu narkotikų, alkoholio ir eisiu pas draugus. Bet tėvai liepė nieko man neduoti. <...> Drebėjau lyg sirgčiau. Ir tada, tą akimirką, priėmiau sprendimą kitą dieną pasakyti, jog turiu iš čia išvažiuoti“.

Šiam žingsniui jį pastūmėjo tragiški draugų likimai. „Matau, kad iš draugų, su kuriais bendravau, tas mirė, tas mirė. Galvoju, na, dabar jau nėra kitos išeities. Jei taip dar truputį, galiu baigti kaip jie“, – sako Ivanas. Jis suprato, kad vienintelė išeitis išsilaisvinti iš priklausomybės – išvykti iš Kyjivo. Išaušus rytui po gimtadienio jis pranešė šeimai, kad nori išvažiuoti pas mamos brolį į Rytų Ukrainą. Tą patį vakarą jį įsodino į traukinį ir jis pirmą kartą paliko gimtuosius namus. Tai buvo pirmas pabėgimas, tąkart nuo savęs.

Susitikimas su šikšnosparniu prie Kukuižės ežero. ©Jevgenija Cholodova
Susitikimas su šikšnosparniu prie Kukuižės ežero. ©Jevgenija Cholodova

Vania apsigyveno Torecko miestelyje, tarp Horlivkos ir Donecko, kur dėdė vystė bitininkystės verslą. Ką tik atvykusiam sūnėnui jis davė krovėjo darbą sandėlyje. Po metų įsitikinęs, kad Ivanas pasiruošęs didesnei atsakomybei, galiausiai prileido prie bityno.

Iš pradžių bitininkystės pasaulis Vaniai didelio susižavėjimo nekėlė. Bitynas buvo įrengtas net už 150 km nuo gyvenamosios vietos – Oskilo kaime, Iziumo rajone, todėl jam tekdavo po kelias savaites praleisti laukuose. Tačiau kaip tik tai ilgainiui pakeitė jo santykį su bitininkyste: „Gyvenau pievose su bitėmis, pajutau kažkokį gamtos teikiamą malonumą ir tai, kad man patinka būti tokiose vietose. Tyla, miškas, ežeras“.

Nors pavyko užčiuopti bitininkystės teikiamą džiaugsmą, Ivanas dar nebuvo pasiryžęs susieti savo gyvenimo su šia sritimi. Po dvejų metų pasijutęs geriau jis grįžo į Kyjivą. Ten įsidarbino kurjeriu, vėliau – vadybininku, užbaigė mestas studijas. Tačiau iš galvos bityno išmesti nepavyko, o vėliau iškilo poreikis padėti dėdei – pašlijus sveikatai jis pasikvietė Ivaną sugrįžti.

Ivanas su bitėmis dirbo trejus metus iki 25-erių ir prie jų sugrįžo būdamas 30-ies. Šįkart jis apsistojo arčiau bityno, pačiame Oskilo kaime, ir neplanavo išvažiuoti. „Į Kyjivą per pastaruosius dvejus metus net nebuvau nuvažiavęs. Tėvai tik kartą buvo atvykę į Oskilą manęs aplankyti“, – dalinasi Vania.

Prasidėjus karui Ivano dėdė liko gyventi savame krašte ir bičių verslo nemetė, nors dėl karo iš 300 bičių šeimų išgyveno tik 80. Ivanas paaiškina, kad užklupus karui – žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje – bites dar reikėjo maitinti. Deja, dėl karinių veiksmų (minų, susišaudymų, raketų) pasiekti avilius buvo pavojinga ir bitės mirė iš bado. 2023 m. rugpjūtį dėdė Ivanui pranešė, kad iš likusių 80 avilių vis dėlto pavyko išsukti tris tonas medaus, o pernešus juos į saulėgrąžų lauką jis tikisi gauti dar penkias tonas.

Augantį bičių produktyvumą Ivanas aiškina atsigaunančia pievų flora: „Karas – visada didžiulis minusas viskam, bet gyvajai gamtai, bitėms tai pliusas, nes neliko dirbamų laukų – jie užminuoti, ūkininkai pievose nenaudoja pesticidų ir antibiotikų. Dėl to bitės pradėjo mažiau sirgti. Taip pat užaugo daug įvairių lauko gėlių. O medus naudingiausias, ir bitėms geriausias, būtent pievų“. Matyt, todėl dėl bitininkystės verslo Ivano dėdė yra viltingas ir paskambinęs vis kartoja: „Mes turime uždirbti milijoną dolerių“.

„Karas – visada didžiulis minusas viskam, bet gyvajai gamtai, bitėms tai pliusas, nes neliko dirbamų laukų – jie užminuoti, ūkininkai pievose nenaudoja pesticidų ir antibiotikų“.

Tik štai pats Ivanas nėra tikras, ar nori sugrįžti į bityną. Savo dvejonėmis su dėde nesidalija, bijo jį įskaudinti. Be to, atsisveikindamas žadėjo sugrįžti. Tačiau dėdė it nujausdamas jam tuomet atsakė, kad nežinia, ar jie dar susitiks. „Maniau, kad karas greitai baigsis, bet dabar suprantu jo žodžius“, – sako Ivanas.

Ivanas demonstruoja, koks skaidrus Kukuižės ežero vanduo, nors iš šalies atrodo juodas. ©Jevgenija Cholodova
Ivanas demonstruoja, koks skaidrus Kukuižės ežero vanduo, nors iš šalies atrodo juodas. ©Jevgenija Cholodova

Artėjančio karo nuojauta sklandė ore – partneriai, su kuriais dirbo Ivanas ir jo dėdė, pradėjo uždarinėti savo filialus Ukrainoje. „Prisimenu, buvo 6 val. ryto, pabudau, kitame kambaryje dėdė buvo įjungęs televizorių, per žinias rodė, kad Putinas smogė visiems Ukrainos oro uostams“, – pasakoja Vania. Ilgai negalvodamas jis iš Oskilo nuskubėjo į degalinę Iziume, kur jau buvo susidariusi kilometrinė eilė. Aplinkui kalbėjo: „Niekas nevažiuos į Iziumą! Kam to reikia? Bus imami tik didieji miestai.“ Tačiau po poros dienų prasidėjo smarkus apšaudymas ir oro antskrydžiai, o Ukrainos kariai buvo priversti susprogdinti tiltą per Oskilo upę. Galiausiai 2022 m. balandžio pradžioje teritoriją užėmė Rusijos kariuomenė.

Prie Oskilo upės, atviroje vietoje netoli susprogdinto tilto, stovėjo namas, kuriame gyveno Ivanas ir jo dėdė su žmona. Ieškodami saugesnio kampelio jie išsikėlė į nebaigtą statyti giminaičio namą arčiau kaimo centro. Gyvenamojo ploto buvo mažai ir Ivanui darėsi nejauku dalytis ankšta erdve su sutuoktiniais. Jis nutarė išsikelti, bet su dėde matėsi kasdien. Ivaną priglaudė Kosiačenko šeima, kurią jis pažinojo jau kelerius metus: Alina, 20-metė pedagogikos universiteto studentė, jos mama Nataša ir tėvas Viktoras.

Okupuotoje gyvenvietėje buvo sugriauta infrastruktūra, nutrūko elektros, dujų ir vandens tiekimas. Tuo metu buvo ankstyvas pavasaris. Dar labai šalta. Kosiačenko namuose nebuvo šildymo, nes cirkuliacinis siurblys neveikia be elektros. Be to, name nebuvo rūsio, kuriame būtų galima pasislėpti apšaudymo atveju. Tačiau netoliese stovėjo kaimynų namas, kurio šeimininkai išvyko dar prieš karą. Jame buvo malkinė krosnis, nedidelis kambarys ir rūsys. Bandydami išgyventi, visa Kosiačenko šeima su artimais giminaičiais ir Vania persikėlė į ištuštėjusį kaimynų namą.

Kiekvieną naktį aidėjo apšaudymai. Miegoti neįmanoma. „Guli lovoje ir bandai užmigti, kol pasigirsta praskrendančio lėktuvo garsas. Bėgame į lauką, žiūrime, kur skrenda, kur šaudo. Pasirodo, virš mūsų skrenda naikintuvai ir leidžia raketas. O raketa iki smūgio vietos, kuri gali būti už 25 kilometrų, nulekia tiesiog per sekundę. Tada įvyksta toks sprogimas, kad pašiurpsta oda, pasirodo oranžinės liepsnos. Panašu į tikrą žemės drebėjimą. Drebėjimas toks stiprus, kad tuose namuose, kuriuose buvo ne plastikiniai, o mediniai langai, dėl vibracijos iškrito stiklai…“

„Raketa iki smūgio vietos nulekia tiesiog per sekundę. Tada įvyksta toks sprogimas, kad pašiurpsta oda, pasirodo oranžinės liepsnos“.

Vykstant aktyvioms kovoms dauguma gyventojų slėpėsi namų rūsiuose ir ilgai nedrįso išeiti iš slėptuvių. „Nors nuo tiesioginio smūgio į namą net ir rūsys neišgelbės“, – patikslina Ivanas. Nepaisant kasdienės įtampos ir rizikos, Vania nenorėjo visą laiką slėptis tarp keturių sienų. Pradėjo savanoriauti humanitarinės pagalbos centre. Jo užduotis buvo dalinti maistą ir reikalingas prekes po namus bei sudarinėti kaime likusių gyventojų sąrašus. Sunkiu metu, kai niekas neveikė, ši pagalba daugeliui tapo vieninteliu išgyvenimo šaltiniu.

Ivanas pozuoja portretui. ©Jevgenija Cholodova
Ivanas pozuoja portretui. ©Jevgenija Cholodova

Ivano pažįstamas Sergejus prieš karą Oskilo centre turėjo kelias parduotuves ir didžiulį rūsį. Per karą jis pasitarnavo kaip socializacijos būstinė. Oskilo gyventojai, tarp jų ir Vania, čia kiekvieną vakarą susirinkdavo aptarti situacijos ir pasidalinti informacija.

Vieną tokį vakarą, likus dešimt minučių iki komendanto valandos, Ivanas ir Sergejus grįždami namo sutiko du Rusijos armijos kareivius. Patikrinę jų dokumentus jie sunerimo, kad Ivano gyvenamoji vieta registruota Kyjive. Įsisodinę Ivaną į automobilį kariai pareikalavo nuvykti į namą, kuriame jis neseniai gyveno su dėde. Įsitikinę, kad Ivanas yra vietinis, visi kartu išėjo iš namo į gatvę. Staiga pasigirdo šūvis.

Kulka įskriejo į Ivano kūną iš nugaros ir pervėrė kiaurai, palikdama didelę žaizdą viršutinėje krūtinės dalyje, po dešiniuoju raktikauliu. Sužeistas iš inercijos jis pašoko į šalį. Šoko būsenos jis nejautė fizinio skausmo, tik staiga nustojo judėti jo dešinė ranka. Kulka kliudė plautį, todėl darėsi vis sunkiau kvėpuoti, Ivanas pradėjo švokšti. Jo galvoje šmėstelėjo mintis, kad tai galbūt paskutinė jo gyvenimo akimirka. Kas paleido kulką? Ivanas nežino.

Greta buvę kareiviai paniškai šoko į automobilį ir ketino išvažiuoti, bet Ivanas prašė jo nepalikti. Jį nugabeno į apgriautą Iziumo ligoninę. Sveikojoje jos dalyje veikė Rusijos armijos lazaretas, o vietos gyventojams buvo paliktas tik rūsys. Laimei, čia tebedirbo vaikų traumatologas, jis laikinai perėmė chirurgo pareigas. Jam talkino penkios slaugytojos. Rūsyje sąlygos buvo spartietiškos: matėsi tik šiurkštus betonas, smėlis po kojomis ir nuo lubų kabanti vieniša lemputė.

„Aš dabar tiesiog susiūsiu tavo žaizdą, jei išgyvensi, vadinasi – gyvensi“, – išvydęs Ivaną mestelėjo frazę gydytojas. Pirmas dvi dienas po operacijos Ivanas beveik negalėjo judėti, tik gulėjo ant nugaros ir jautė nepakeliamą skausmą. Ligoninėje buvo pilna sužeistųjų, juos lydintys giminaičiai ėmėsi sanitarų vaidmens. Buvo pavasario vidurys, antra balandžio savaitė, temperatūra rūsyje ne aukščiau trijų laipsnių, drėgna, stiprus skersvėjis. Kad kaip nors sušiltų, Ivanas buvo užklotas šešiomis sunkiomis antklodėmis.

Ryšio vietovėje nebuvo, tad nebuvo ir galimybės susisiekti: „Jie [Kosiačenko šeima] nežinojo, kur aš esu. Ir mano tėvai nežinojo, kur esu. Ir mano dėdė nežinojo. Visi tikriausiai manė, kad aš jau miręs“. Laimei, žinia pasklido iš lūpų į lūpas ir vieną dieną prie lovos jis išgirdo pažįstamą balsą iš kaimo: „Dviračiu atvažiavo Alinos kaimynas, nes sužinojo, kad čia guliu. Alina su mama ir tėčiu niekur nebėgo. Jie tiesiog sėdėjo vietoje ir bijojo išeiti iš namų“. Rūsio ligoninėje Ivanas praleido 20 dienų, paskui sugrįžo į namelį pas Kosiačenko šeimą.

Visagino ligoninėje. ©Jevgenija Cholodova
Visagino ligoninėje. ©Jevgenija Cholodova

Po sužalojimo dešinė Ivano ranka liko beveik nejudri: jis negalėjo jos pakelti, suspausti kumščio, suimti daiktų. Tuo metu vienintelis jo džiaugsmas buvo žvejyba: „Nuėjęs žvejoti pagaudavau krūvą karosų ir grįždavau namo laimingas. Aš, tarytum maitintojas, parnešu penkis kilogramus žuvies – kepkite ją arba vytinkite“, – prisimena jis. „Tada pamiršdavau apie savo rankos traumą“.

Galimybės gydytis Oskile ir Iziume nebebuvo. Išvykti iš okupuotos teritorijos į Ukrainos valdomą dalį neleidžiama. Sunerimęs dėl sveikatos ir bijodamas likti su negalia Ivanas ėmė svarstyti apie reabilitaciją Rusijoje. Kol Vania gulėjo ligoninėje, girdėjo, kad žmonės viliojami važiuoti į Rusijos „filtravimo stovyklas“, kur jiems žadama suteikti gyvenamąją vietą, darbą ir galimybę keliauti po Europą. Tačiau iš tiesų iš ukrainiečių ten atimami Ukrainos pasai ir penkerius metus neleidžiama išvykti iš Rusijos.

Jį priglaudusi Kosiačenko šeima irgi vis dažniau užsimindavo, kad nori išvykti, nes pavargo slėptis. Anksčiau bėgti jie nesiryžo tikėdamiesi, kad karas greitai pasibaigs. Be to, buvo skaudu palikti viską, ką sunkiu darbu susikūrė. Vis tik labai netikėtai karo išsekintas Kosiačenko šeimos tėvas Viktoras sujudo ieškoti, kas galėtų jo šeimą nugabenti į Lietuvą, kur gyveno giminaitė.

Paieškoms prireikė vos vienos dienos. Buvo suplanuota išvykti jau ateinančią dieną, penktą valandą ryto. Iš Oskilo į Lietuvą per Rusiją ir Latviją turėjo išvažiuoti Alina, Viktoras, Nataša ir jos mama Liuda. Daugiau laisvų vietų nebuvo – penktas vairuotojas. Šeima skubiai rinkosi būtiniausius daiktus, iš telefonų trynė duomenis. Tuo metu Ivanas išėjo žvejoti galvodamas: „Pasiliksiu dar savaitę, o paskui kaip nors savarankiškai iš čia ištrūksiu“.

Staiga planai pasikeitė: „Vakare grįžtu iš žvejybos, o jie sako: „Vania, močiutė nevažiuoja. Automobilyje yra vieta, jei nori, važiuok su mumis“. Pagalvojau, reikia važiuoti“.

Kaip ir planuota, mašina link Rusijos sienos pajudėjo penktą ryto ir ją pasiekė devintą. Visi keturi asmenys buvo patikrinti pagal naująją Rusijos tvarką: paimti pirštų atspaudai, nuskaityta akies rainelė, peržiūrėtos telefonų nuotraukų galerijos, perskaityti susirašinėjimai, patikrintos tatuiruotės. Kiekvienas atskirai buvo apklaustas, siekiant išsiaiškinti sąsajas su Ukrainos kariais ir bendrą požiūrį į karą. Vanią į kampą įspraudė klausimas, ar Rusija išlaisvino, ar okupavo Ukrainą: „Tada bijojau, kad jei pasakysiu, jog okupavo, mane laikys išdaviku ir išveš į tardymą arba į kalėjimą. Pasakiau, kad išlaisvino“.

Praėję žeminančią patikrinimo procedūrą jie čia pat susirado, kas nuveš iki Latvijos sienos. Pavežėjai specialiai būriavosi pasienyje ir siūlė savo paslaugas karo pabėgėliams, pasiryžusiems bet kokia kaina ištrūkti į Europą. Ivanui ir Kosiačenko šeimai už kelionę teko pakloti apie 1400 dolerių.

Dar po 18 valandų jie galų gale atsisveikino su Rusija – jų pasuose be papildomų klausimų buvo padėti išvykimą liudijantys antspaudai. Kirtusi Latvijos sieną grupelė suprato, kad iki šiol nesusisiekė su giminaite Lietuvoje. Laimei, Ivanas rado kur prisijungti prie interneto ir paskambino į Lietuvą. Pagaliau vidurnaktį iš liepos 15-osios į 16-ąją ketveriukė pasiekė Visaginą. Išalkę ir pavargę jie krito į lovas ir pirmą kartą per šešis mėnesius užmigo tyloje.

Reabilitacija Visagino ligoninėje. ©Jevgenija Cholodova
Reabilitacija Visagino ligoninėje. ©Jevgenija Cholodova
©Jevgenija Cholodova
©Jevgenija Cholodova

Pirminė Ivano motyvacija užimti atsilaisvinusią vietą automobilyje ir vykti į Lietuvą – nejudrios rankos gydymas. Taigi jau trečią dieną Visagine jis kreipėsi pagalbos į vietos polikliniką. Ivanas buvo įsitikinęs, kad jam reikalinga neurochirurginė operacija, tačiau po kelių specialistų konsultacijų jam buvo diagnozuotas peties pleksitas ir gydytojai vienbalsiai pareiškė, kad atkurti rankos mobilumą padės reabilitacija.

Vaikinui buvo pasiūlytos kelios vietos ir jis nutarė visų pirma išbandyti Vilnių. Dvi reabilitacijos savaites sostinėje Ivanas prisimena kaip įdomų iššūkį: „Kiekvieną dieną bėgdavau į pirmą traukinį, kad jau 8:40 val. būčiau ligoninėje Vilniuje. Reabilitacija trukdavo apie penkias valandas“, – prisimena Ivanas. „Miestas man buvo naujas, nepažįstamas, todėl visą laiką nuo reabilitacijos pabaigos iki paskutinio traukinio į Visaginą kažkur vaikščiojau, tyrinėjau šį miestą. Buvo labai sunku, nes trūkdavo miego“.

Vieno reabilitacijos kurso Ivano rankai neužteko, tad papildomą kursą jis praėjo arčiau laikinųjų namų – iš pradžių Zarasuose ir galiausiai Visagine: „Čia tau skiria daug dėmesio. Matai, kad jie dirba su tavimi, nori tau padėti. Jei Vilniuje masažą darydavo penkias minutes, tai čia – pusvalandį“. Tačiau vien reabilitacija, specialistų teigimu, Ivano atveju negalima apsiriboti. Būtina dirbti savarankiškai – į kasdienybę integruoti aktyvią fizinę veiklą.

Tikėdamas, kad gali visiškai pasveikti, Ivanas nutarė išspausti iš sporto kuo daugiau: „Įtikinėjau save tapti sveiku žmogumi – mankštintis.“ Pirmas žingsnis – plaukimas. Vania tapo bene atpažįstamiausiu Visagino sporto centro plaukiku. Kiekvieną dieną po valandą ryte ir vakare jį buvo galima išvysti baseino takeliuose. Ir taip septynis mėnesius. Žiemą jis pirmą kartą gyvenime stojo ant slidžių ir visą sezoną kasdien po dvi valandas savarankiškai mokėsi slidinėti laisvu stiliumi.

Per pažįstamus Ivanas susipažino su masažuotoja Ana Kostenko. Jo diagnozę ji priėmė kaip asmeninį profesinį iššūkį ir pasiūlė visiškai nemokamus užsiėmimus. Taigi tris mėnesius Vania beveik kasdien po kelias valandas vaikščiojo reabilitacinio masažo. Neatlygintinai su juo dirbo dar vienas masažuotojas, Sergejus Berkut, į Visaginą atvykęs iš Ukrainos taip pat dėl karo. Matydamas, kad daugiau niekuo negali padėti, Sergejus patarė užsirašyti į drakono valčių irklavimo treniruotes.

Irkluoti iš pradžių buvo labai sunku, bet netrukus Ivaną pakvietė dalyvauti varžybose. Irklavimas Vaniai atvėrė neregėtus Lietuvos ir Lenkijos kampelius, o rudenį jis pirmą kartą gyvenime išvyko į Italiją. Ravenos mieste vyko tarptautinis drakono valčių irklavimo turnyras, kuriame, be Lietuvos komandos su Vania, dalyvavo kelios komandos iš Ukrainos ir jo gimtojo Kyjivo.

Reklama

Dar Vania išbandė bėgimą, pilatesą, jogą, šokinėjimą ant batutų, jėgos treniruotes. O kartą atsidūrė net strip plastikos treniruotėje: „Ateinu, o ten jaunos merginos, jas moko striptizo plastikos“, – prisimena jis. „Aš vienintelis vaikinas, joms buvo nelabai patogu. O man, žinoma, buvo komfortiška. <...> Savaitę laukiau užsiėmimų, maniau, kad suksiuosi tarp merginų. Bet paskambino mokytoja ir sako: „Vania, aš tau nesakiau, bet visos merginos prieš. Šiandien gal neateik. Kai bus vaikinų grupė, aš tau pranešiu“. Bet grupė taip ir nesusirinko“, – juokiasi Ivanas.

Vania atkreipė dėmesį, kad pakeitęs gyvenimo būdą ir mitybos įpročius tapo daug energingesnis: „Atsikeliu ryte, bėgioju, plaukioju, mankštinuosi, paskui galiu eiti į mišką penkias valandas rinkti grybų, grįžtu iš miško, irkluoju, o vakare negaliu užmigti, nes toks energijos antplūdis, kad tiesiog nėra kur jos dėti. Naktį dar knygą paskaitau“. Vania nenustygsta vietoje, gal būtent kulkos sužeidimas parodė Ivano nepalaužiamą dvasią, discipliną ir milžinišką valios sutelktumą, būdingą tikriems sportininkams.

Dalis pasirengimo irklavimui vyksta sporto salėje. ©Jevgenija Cholodova
Dalis pasirengimo irklavimui vyksta sporto salėje. ©Jevgenija Cholodova
©Jevgenija Cholodova
©Jevgenija Cholodova

Kaip ir sportą, Visagine Ivanas atrado kultūrinį gyvenimą, nors iki tol ši sritis jam buvo svetima. „Kai buvau vaikas, niekada neidavome į centrą vieni. Kartais tėvai mus nusivesdavo į cirką ar parodyti Kyjivo centrą Chreščatiką. Tai būdavo kartą per metus. Jie visą laiką dirbo, turėjo savų rūpesčių,“ – prisimena Ivanas ir priduria, kad nejautė ir poreikio atrasti ką nors naujo. Savarankiškai kultūros renginiuose Ukrainoje Ivanas nesilankydavo, nes manė, kad tai skirta „kažkokiems supertalentingiems žmonėms“. Taigi Lietuvoje jis pirmą kartą gyvai išvydo baletą, operą, spektaklius, šiuolaikinio cirko pasirodymus, šokio performansus, parodas. „Tai ir yra gyvenimas. Tokios mažos akimirkos sukuria linksmą ir visavertį gyvenimą. Reikia dažniau prasiblaškyti“.

„Vakare negaliu užmigti, nes toks energijos antplūdis, kad tiesiog nėra kur jos dėti“.

Ivanui būdingas kone vaikiškas smalsumas, atvirumas naujoms patirtims. Atrodo, jo nevaržo jokie lūkesčiai, su dideliu malonumu jis neria į nepažįstamus vandenis. Ar jis galėjo pagalvoti, kad jo gyvenime atsiras šiuolaikinis šokis? Neturėdamas šokio patirties (žinoma, išskyrus diskotekas) Ivanas išdrįso prisijungti prie kelis mėnesius trukusių seminarų su choreografu iš Ukrainos Antonu Ovčinikovu. Dar daugiau, jis tapo performanso „Mano monumentas“ miesto turguje dalyviu.

Šokio nuotykis drauge su naujomis gyvenimo aplinkybėmis paskatino Ivaną atsiverti, nesidrovėti ir laisviau bendrauti. Jis teigia, kad iki atvykimo į Lietuvą buvo labai uždaro būdo ir susikaustęs: „Pavyzdžiui, sėdėdavau prie stalo su krūva žmonių. Galėdavau prasėdėti su jais dvi valandas ir nepratarti nė žodžio iš baimės ką nors pasakyti“, – sako jis. „Visas mintis laikydavau savyje.“ Nepažįstama aplinka jį išlaisvino – dabar jis rodo iniciatyvą, nesikuklindamas bendrauja su naujais žmonėmis. „Nauji draugai turi naują požiūrį į gyvenimą. Jie gali įtraukti [į naują veiklą]“, – džiaugiasi Ivanas.

Pamažu Ivano socialinis ratas plečiasi ir jam vis sunkiau likti nepastebėtam. „Anksčiau nuo namų iki ežero nueiti nieko nesutikęs, nes nieko nepažinojau. Dabar nėra dienos, kad ko nors nesusitikčiau“, – šypsosi Ivanas. Naujų pažįstamų gretose – kiti prieglobstį nuo karo radę ukrainiečiai, sutikti Ukrainai skirtuose renginiuose ir lietuvių kalbos kursuose. Paklaustas, ar dažnai jie kalbasi apie karą, Ivanas tikina: „Apie karą girdžiu tik namuose. Alina ir Nataša įnikusios į žinias. Su pabėgėliais iš Ukrainos niekada nesikalbame apie karą. Kuriam laikui jį pamirštame. [Kalbamės] apie bendrus interesus arba kasdienes juokingas istorijas. Arba planus, kas ką darys. Bet apie karą neužsimename. Visi supranta, kad tai nieko gero neatneš. Tik apims liūdesys“.

Kad ir koks spalvingas būtų neplanuotas naujas gyvenimo tarpsnis, tankiai veiklomis užpildyta vaikino dienotvarkė yra būdas išvengti slogių minčių. Karo siaubiamoje gimtinėje likę jo artimieji – juos Ivanas svajoja iš ten pasiimti ir kartu keliauti. Ten liko jo prisiminimai – fotografijos bei vaizdo įrašai, įamžinę brangias akimirkas ir žmones, močiutę. Nepasilikęs kariauti Ivanas jaučia kaltę ir kartu baimę: „Aš ne tiek bijau kovoti, kiek bijau prarasti gyvybę“, – sako jis. „Žinoma, noriu eiti ir ginti savo šalį, bet kartu nenoriu prarasti gyvybės. Vienintelis dalykas, kurį dabar galiu padaryti, tai paaukoti pinigų“.

Ivano ateitis neaiški – nežinia, kada baigsis karas. Tačiau net ir karui pasibaigus, jis kaip ir anksčiau nežino, ką norėtų veikti. Bet galvoje sukasi bent keli scenarijai. Pirma, jis galėtų sugrįžti pas dėdę į bityną Oskile. Antra, vykti pas šeimą į Kyjivą ir kurti stabilų gyvenimą ten, papildydamas jį sportu ir kitais Lietuvoje atrastais pomėgiais. Ir naujas kelias – Kanada. Jį perša pažįstami iš Lenkijos, bet pats Ivanas nedega dideliu noru, nors vizą jau gavo. O gal likti Visagine? Šiuo metu jis dirba gyvūnų prieglaudoje, nuosekliai sportuoja, o iki pilnos laimės, juokauja Ivanas, trūksta tik vestuvių, bet neaišku su kuo. Jis prisipažįsta dabar esantis komforto zonoje: „Jei dabar turėčiau išvykti, būtų skaudu, nes pripratau prie šios vietos“.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Jevgenija Cholodova yra fotografė ir videografė. Oksana Denisenko yra kultūros vadybininkė ir branduolinės pramonės paveldo tyrėja. Nadežda Kapusta yra videomenininkė ir animatorė. Autorės gyvena ir kuria Visagine.