​Per pirmąsias šimtą Rusijos įsiveržimo į Ukrainą dienų savo namus turėjo palikti virš dvylikos milijonų ukrainiečių – beveik ketvirtadalis Ukrainos gyventojų. Į šią statistiką pateko ir dvejus metus Vilniuje gyvenančios 21-erių ukrainietės šokių mokytojos Julios šeima iš Kyjivo: mama Alena, penkiolikmetė sesuo Sofija ir močiutė Liubov. Praėjus beveik dviem jų gyvenimo Lietuvoje mėnesiams bei Rusijos armijai atsitraukus nuo Kyjivo priemiesčių, Julios mama Alena sulaukė kvietimo grįžti į darbą. Ji pasiūlymą priėmė.

Karo pradžioje pabėgėliai iš Ukrainos sulaukė didelio tiek Lietuvos, tiek tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo. Žmonių, kurie galėtų papasakoti, kas vyksta Ukrainoje, žurnalistai ieškojo ir socialiniuose tinkluose. Taip apie Julią bei jos šeimą sužinojau ir aš.

Julia į Lietuvą atvyko 2018-aisiais kaip „Erasmus+“ studentė. Per pusmetį, praleistą Šiauliuose, ji taip pamėgo šalį, kad vėliau nusprendė čia grįžti.

Taip po metų Julia grįžo į Lietuvą ir įsidarbino šokių studijoje, kur pradėjo mokyti šokio ant aukštakulnių (High Heels Dance) bei twerko. Dabar ji toje studijoje nebedirba – pati įsikūrė darbo vietą, turi savo šokių klases ir sako besididžiuojanti, kad moka mokesčius valstybei, kurioje gyvena. Lietuvoje Julia ir susituokė su vyru Vladu.

Šokiai Julią nuvedė ir į kitas šalis: vien šiais metais ji keliavo mokytis į Ispaniją ir Lenkiją. Iki karo Ukrainoje pradžios tobulinti šokių įgūdžių Julia vyko ir į Maskvą, tačiau tikslo pasiekti nepavyko – po kelių valandų tardymo oro uoste Julia buvo pripažinta persona non grata ir iš Rusijos deportuota. „Tai buvo blogiausia kelionė mano gyvenime. Jie peržiūrėjo viską, kas buvo mano telefone. Ypač susirašinėjimus su mama. Juokėsi, nes ji sakė man į Rusiją nevykti“, – prisimena Julia.

Su Julia ir jos šeima pirmą kartą susitikau Naujamiestyje, vieno kambario bute, kurį buvo išnuomavusi Julia. Jame buvo apsistojusi mama Alena ir močiutė Liubov. Sofija apsigyveno kitame bute, pas sesę. Įsitaisiusios ant lovos, taburečių ir grindų pradėjome kalbėtis apie jų kelionę iš Kyjivo į Vilnių.

Paskutinė jų naktis Kyjive buvo iš vasario 28-osios į kovo 1-ąją, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios. Sirenos tą naktį gaudė dar dažniau. „Kyjive jie šaudo, bombarduoja bet kur, kur papuola, kad parodytų savo jėgą. Sako, kad taikosi tik į strateginius objektus, tačiau iš tiesų bombarduoja viską“, – prisimena mama Alena. Tos nakties įvykiai bei nuolatiniai Julios raginimai padėjo galutinai apsispręsti išvykti. Moterys per pusvalandį susidėjo daiktus ir paliko namus.

Pasiryžti prireikė penkių karo dienų. Joms buvo baisu likti. Bet baisu ir išvykti. „Esame rūsyje, aš praradau viltį. Kinija jiems tikriausiai padeda. Man atrodo, kad mes visi čia mirsim. Mes neišvyksime iš miesto – visi traukiniai, visi keliai susprogdinti. Maldauju, pasirūpink savimi“, – balso žinutėje Juliai virpančiu balsu sakė mama.

Kyjivo geležinkelio stotyje aidėjo sprogimai, buvo pilna žmonių: „Visi rėkė, šaukė, kad nenori išvažiuoti, kad nori namo. O mes išvažiavom.“ Pasiekusios Lvivą moterys galėjo atsikvėpti – Julia išnuomojo butą, kad jos galėtų pailsėti, pakrauti telefonų baterijas.

Kita stotelė – Raudonojo Kryžiaus punktas Ukrainos ir Lenkijos pasienyje. Sieną pavyko kirsti greitai: nereikėjo laukti eilėse, pasų, galima sakyti, netikrino. Lenkijos Raudonojo Kryžiaus savanoriai pasirūpino, kad nuo karo bėgantys žmonės gautų maisto, reikalingų vaistų, be to, buvo pašertas ir kartu bėgęs taksiukas Snupis.

Julia su Vladu nuvyko į Lenkiją parsivežti savo šeimos. Pamačius mamą, močiutę ir sesę Juliai pasidarė ramiau. Jai buvo sunku matyti naujienas, galvoti, kaip joms sekasi ir jausti jų nuolatinę baimę: „Sesuo verkdavo, bijodavo net nueiti į dušą. Joms buvo sunku išvykti, negalėjo apsispręsti, nes nežinojo, ar saugiau namie, ar kur nors kitur.“

Sprendimas karo pradžioje palikti butą Kyjive pasiteisino. Antrąją karo savaitę jų daugiabutis vos netapo vienu iš „strateginių“ objektų. Ukrainoje likę kaimynai pranešė apie sprogimą netoliese, nuo kurio bangos išdužo namo langai. Kad Rusijos kariuomenė nesužinotų, kokius pastatus susprogdino, kaimynai nenorėjo nei filmuoti, nei fotografuoti. Kiek vėliau moterys sužinojo, kad jų butas nenukentėjo.

Ukrainoje žmonės ne tik vengia dalytis suniokotų vietų vaizdais, bet ir atsargiai renka žodžius kalbėdami telefonu. Pavyzdžiui, Alena dažnai susiskambina su savo pussesere, kuri gyvena Bučoje, tačiau jų pokalbiai būna itin trumpi. Moterų atsakymai apsiriboja „taip“, „ne“, „viskas gerai“, nes jos įtaria, kad pokalbių klausosi Rusijos žvalgyba, nors Ukrainos specialiųjų ryšių tarnybos vadovas Jurijus Ščyholas tokius gandus yra paneigęs. Anot jo, nei vienas skambučių pasiklausymo atvejis nebuvo patvirtintas, ir tai yra tik informacinio bei psichologinio karo dalis.

Bet žmonės Ukrainoje turi priežasčių būti išsigandę. Alenos pusseserė slėptuvėje Bučoje praleido pirmąsias dešimt karo dienų. Daugumos ten besislėpusių gyventojų automobiliai buvo apšaudyti, tačiau dėl laimingo atsitiktinumo jos šeimos mašina liko neapgadinta. Dėl to pusseserė su šeima galėjo pabėgti per atvertą „žaliąjį koridorių“, nors jis ir buvo apšaudomas. Taip jiems pavyko išvengti žiaurumų, apie kuriuos pasaulis sužinojo balandžio pradžioje. Pusseserė su šeima namo grįžo iškart, kai jau buvo saugu.

Tačiau kita, Rusijoje gyvenanti, Alenos pusseserė užblokavo ją socialiniuose tinkluose. Alena mano, kad ji taip pasielgė siekdama išvengti informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.

Į Vilnių atvykusioms ukrainietiems kasdienybė čia buvo kitokia nei Kyjive: „Namuose be darbo nesėdi, o čia nėra ką daryti. Virtuvė ir telefonas. Sunku, bet tai – laikina“, – atsidūsta močiutė Liubov. Nors iš visų moterų ji atrodo ramiausia, Alena sako, kad būtent jai yra sunkiausia – močiutei nesinori išeiti pasivaikščioti, ji „sėdi ant tablečių ir naujienų“.

Julia stengiasi, kad jos šeima galėtų bent kiek atsipalaiduoti: mamai rado psichologą, visos darėsi grožio procedūras, vyko į vandens parką.

Susipažinti su nauju miestu užtruko. Kartą Alena išėjusi į parduotuvę pasiklydo. Kad galėtų padėti grįžti, Julia paprašė mamos atsiųsti savo buvimo vietos koordinates. Jos nuostabai, telefonas parodė vietovę Afrikoje. Dabar Julia juokiasi prisiminusi šią situaciją ir sako, kad galiausiai mamai pačiai pavyko surasti kelią atgal.

Prasidėjus karui, naujienos ir iš gimtinės gaunama informacija neišvengiamai sujaukė ir įprastą Julios gyvenimą. Dauguma jos mokinių – iš Rusijos ir Baltarusijos. Prasidėjus karui, galvoje jiems buvo ne šokių pamokos. Kaip ir pačiai Julijai. Ji atšaukė pamokas ir vietoje to ėmė nuolat sekti naujienas, palaikyti ryšį su šeima.

Visgi šokis merginai, kaip ji pati sako, yra terapija ir reiškia laisvę. Norėdama pasidalyti šiuo jausmu ir padėti Ukrainai finansiškai, ji per porą dienų suorganizavo pirmąją paramos pamoką, per kurią surinkti pinigai buvo paaukoti Ukrainos kariuomenei, savanoriams ir įvairioms organizacijoms, veikiančioms Ukrainoje.

Ji jau yra suorganizavusi tris paramos Ukrainai renginius. Paskutinioji jos pamoka buvo skirta ne tik surinkti pinigų, bet ir suteikti galimybę mokyti, kaip sako Julia, geriausioms Ukrainos twerko šokėjoms.

Paradoksalu, bet prasidėjęs karas Juliai padėjo įgyvendinti savo svajonę – suorganizuoti šokių pamoką (nors ir virtualią) su žinomais šokėjais iš užsienio. „Kitą kartą reikės svajoti atsargiau, nes niekada negali žinoti, kokiomis aplinkybėmis svajonė išsipildys“, – sako Julia.

Julios šeima balandžio pabaigoje sugrįžo į Kyjivą. Alena buvo pakviesta grįžti į darbą farmacijos įmonėje. O ir situacija Kyjive tapo ramesnė – pamatęs, kad Ukrainos nepavyks užimti per kelias dienas, Kremlius koncentravo kariuomenę šalies rytuose.

Kitą kartą susitikome per „Zoom“. Susirūpinimą ir pyktį, kurį jautėme pirmo susitikimo metu, pakeitė šypsenos. „Mes vis kartojome, kad norime grįžti, tad faktas, kad esame namie, yra labai džiuginantis. Tačiau baimės ir nerimo jausmas nepalieka“, – sako Alena.

Ji siūlė jaunesniajai dukrai Sofijai ir mamai Liubov likti Vilniuje, tačiau jos nesutiko – norėjo kartu važiuoti namo.

Visos trys kartu su taksiuku Snupiu autobusu nuvažiavo iš Vilniaus į Varšuvą, o po to – tiesiai į Kyjivą. Alena sako, kad buvo baisu vykti į Ukrainą, teko pravažiuoti daug patikros punktų, kuriuose nuolat tikrino dokumentus. Tačiau jų kelionės tikslas buvo namai, ir noras grįžti buvo stipresnis už baimę.

Šeima gimtąjį miestą pasiekė per komendanto valandą. Nebuvo jokio transporto, kuris parvežtų namo, jos net negalėjo išsikviesti taksi. Moterys su dar keturiais keleiviais iki ryto laukė metro stotyje. Alena prisimena, kad autobusas iš Varšuvos į Ukrainą buvo pilnas. Tai nestebina – balandžio mėnesio Jungtinių Tautų duomenimis, į Ukrainą kasdien sugrįždavo 30 tūkst. gyventojų.

„Pajaučiau tuščią Kyjivą. Jis buvo šaltas, tuščias – visiškai kita energija. Bet vis tiek man pats brangiausias ir gražiausias“, – sako Alena. Ji pasakoja, kad dabar mieste daugybė prieštankinių ežių, patikros punktų, iš kurių vienas yra ir jų kieme. Grįžus iš Vilniaus tai buvo itin keista, tačiau kasdien matydamos tą patį vaizdą jo nebepastebi.

Nors ir lydimas baimės, įvairių ribojimų bei nuolatinio bėgimo į koridorių slėptis dėl oro pavojaus, jų gyvenimas grįžta į normalų ritmą: Alena dirba, Sofia studijuoja socialinį darbą nuotoliniu būdu, mieste susitinka su draugais. Močiutė, vos atšilus orams ir pradėjus reisuoti „električkai“, išvyko į kaimo sodybą, esančią už Bučos ir Borodiankos. Alena sako, kad išleisti mamą vieną buvo baisu, tad laukė, kol ten nuvyks ir kiti kaimynai. Ramiau pasidarė tuomet, kai gyvenvietė buvo patikrinta kareivių, atkurtas elektros tiekimas.

Pokalbio su Alena, Sofija ir Liubov metu mūšiai vis dar vyko Sjevjerodonecke, Mariupolyje, Donbase, Charkive bei kituose miestuose. Nors nuo balandžio pabaigos Kyjive buvo ramu, miestas birželio 26-ąją vėl buvo apšaudomas. Į Kyjivą ir jo regioną paleistos keturios raketos. Julios šeima per apšaudymą buvo saugi, nes gyvena toliau nuo miesto centro. Jos sako, kad baisu, bet sprogimai jau nebestebina.