Anksčiau naiviai įsivaizdavau, kad karas – kai kariuomenė kariauja prieš kariuomenę. Klydau. Labiausiai kare kenčia paprasti žmonės. Vykstant tolimojo nuotolio atakoms, abi armijos slepiasi už gyvenamųjų pastatų, o skydais tampa civiliai ir jų namai. O kai armija atsitraukia, atsiveria tai, ką po savęs paliko karas.
Pats žodis „karas“ po kurio laiko tampa per daug abstraktus. Tarsi priedanga situacijai aprašyti. Realybėje tai žmonės, kurie atėjo į kitų žmonių gyvenimus ir juos sugriovė. Vieni prarado namus, kiti patyrė fizinę prievartą, treti visam gyvenimui suluošinti – psichologiškai arba fiziškai.
Dabar rusai atsitraukė iš kai kurių anksčiau okupuotų gyvenviečių ir, viena vertus, ore tarsi tvyro palengvėjimo jausmas. Galima žiūrėti į dangų ir negalvoti, kad tuoj „atskris“. Atrodo, kad blogiausia jau praeityje, dabar tereikia viską atstatyti ir kaip nors gyventi toliau. Tačiau ne viskas, kas sugriauta, yra atstatoma. Vienų nužmogėjimas kitų akyse ilgą laiką persekios rusų okupuotas žemes ir jų gyventojų atmintį.
Balandžio pradžioje lankiausi Kyjivo ir Černihivo apskričių kaimuose ir gyvenvietėse. Tuo metu po priešo atsitraukimo buvo praėjusi ne daugiau kaip savaitė. Pasaulį jau buvo apkeliavę žiaurūs vaizdai iš Bučos, Irpinės ir Borodiankos, liudijantys apie nusikaltimus prieš civilius.
Lankantis pookupacinėse vietovėse, galvoje sukosi klausimai, kuriuos sau turbūt užduodavo daugelis – kaip įmanomas toks nužmogėjimas ir kas turi vykti galvoje žmogaus, taip šaltakraujiškai besielgiančio su kitu žmogumi?
Labai norėjosi, kad tai būtų netiesa, smegenys paniškai ieškojo bet kokio paaiškinimo. Gal tai informacinio karo dalis, kur pavieniai nusikaltimai parodomi kaip masinis genocidas, siekiant demonizuoti priešą? Nespėju užbaigti minties, nes vėl užkliūva žodis „karas“, tarsi nematoma siena, stabdanti minčių srovę ir neleidžianti pasiekti jokios loginės atomazgos. Informacinis karas, šaltasis karas ir branduolinis karas, įšaldytas karas, karo įstatymai, karo nusikaltimai ir karo tribunolas – visi šie terminai tėra etiketės, naudojamos situacijoms klasifikuoti ir suprasti. Iš dalies visa tai leidžia mums priimti tai, kas iki vasario 24 dienos buvo net ne nepriimtina, bet ir sunkiai įsivaizduojama mūsų eurocentriškai mąstysenai.
Atrodo, kad tokie žodžiai kaip barbariškumas, fašizmas, genocidas mums buvo tapę tolimos praeities atgarsiais. Jau kurį laiką jie buvo tarsi nustumti į mūsų kolektyvinės pasąmonės užkampius ir užglaistyti naujomis progresyviomis idėjomis apie toleranciją, solidarumą ir žaliąją gyvenseną. Ir štai jie vėl iškilo, garsiai kaip orkų armija iš Rusijos gilumos. Iškilo iš tokios gelmės, kurios mūsų taip puoselėjamos idėjos niekados nebuvo pasiekusios.
Ne tik Ukraina, bet ir visas Vakarų pasaulis susidūrė su tamsiu kitoniškumu. Ši tamsa neatsirado iš niekur, neišlindo iš neaiškios mistinės tuštumos – ji visada egzistavo lygiagrečiai mūsų progresyviai visuomenei. Tiesiog dabar šiai tamsumai buvo uždegta žalia šviesa.
Klausantis vietos gyventojų, tapusių okupacijos liudininkais, susidaro įspūdis, kad žiauriausi kariai buvo iš tolimųjų Rusijos regionų – Buriatijos, Tuvos, Sibiro. Vietiniai ukrainiečiai juos vadino elniavedžiais, barbarais, nemačiusiais civilizacijos. O dauguma jų civilizacijos tikrai nematė, nes jų pačių valdžia neleido civilizacijai jų pasiekti, pripildydama savo kišenes šalies biudžeto lėšomis, užuot kėlusi tolimų šalies regionų gyvenimo lygį ir edukaciją. Manau, klaidinga šioje situacijoje akcentuoti etniškumą kaip nusikaltimų priežastį, tačiau tai verčia pagalvoti, kas yra Rusija. Juk ji nėra tik Maskva, Piteris, Jekaterinburgas. Rusija yra ir tūkstančiai skurstančių kaimų – apie 13 proc. šalies gyvena už skurdo ribos. Kalbant skaičiais, tai yra milžiniška 144 milijonų gyventojų šalis, kur kas aštuntas žmogus praktiškai neturi ko valgyti. Skurdas nepateisina nė vieno iš įvykdytų nusikaltimų, bet liūdna tiesa ta, kad alkanais ypač lengva manipuliuoti.
Kol iš politinės tribūnos rusų elitas su propagandistais Solovjovu ir Simonian priešaky rėkia apie Rusijos didingumą ir grasina pasauliui atominiu karu, jų besitraukiantys iš kovos zonos kariai palieka bendražygių kūnus, nes reikia vietos transportuoti pavogtai skalbimo mašinai.
Žiaurumas – ne vienkartinis atskirų individų aktas. Okupaciją patyrusių gyventojų pasakojimai pribloškiamai panašūs – visi kalbėjo apie sistemingai suplanuotą agresiją.
Okupacijos timeline’as visur buvo panašus. Priartėja Rusijos kariai ir prasideda tai, ką Jahidnės kaimo gyventoja Olha taikliai pavadino karo ping-pong’u: „Viename miestelio gale buvo rusų armija, kitame – mūsų. O mes buvome tarp jų. Virš mūsų skraidė raketos ir kartas nuo karto jos krito ant mūsų namų“.
Tada prasideda okupacijos procesas – užėmus miestelį rusai demonstratyviai važiuoja gatvėmis su sunkiąja technika, chaotiškai apšaudo pastatus, keldami teroro ir baimės jausmą. Atima iš gyventojų telefonus, kad nutrauktų bet kokį informacijos su išoriniu pasauliu dalijimąsi. Toliau pradeda filmuoti savo propagandinius filmukus – verčia vietinius nešioti Rusijos spalvų raiščius, o prie įėjimų į namus liepia pakabinti raudonos arba baltos medžiagos skudurus, tarsi liudijančius, kad juos čia pasitinka draugiškai. Jau pirmoje okupacijos stadijoje visus, bandančius jiems pasipriešinti arba rodančius palaikymą Ukrainai, demonstratyviai sušaudo.
Toliau prasideda kovos. Rusai įtvirtina pozicijas ir iš jų atakuoja Ukrainos armiją. Vietos gyventojų pasakojimuose apie okupaciją visada figūruoja alkoholis. Anot jų, rusų kariai plėšikavo jų namuose, ieškodami visko, kas turi laipsnių, o kai pasibaigdavo vynas ir degtinė, o pasibaigdavo jie greitai, buvo pereinama prie odekolono ir medicininio spirito. O tada prasidėdavo prievartavimai.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Ar piktybinis savivaliavimas buvo pačių karių iniciatyva, ar įsakymas buvo duotas iš viršaus? Atrodo, kad net pačių okupacijos liudytojų nuomonės šiuo atžvilgiu skiriasi. Vieni sako, kad tarp rusų kariuomenės buvo tvarkingų karių, kurie drausmino ir netgi baudė tuos, kurie luošino ir prievartavo. Kiti sako, kad žiaurumas yra viena iš rusų karinių taktikų, skirtų pasėti baimę. Abu variantai gali egzistuoti lygiagrečiai, vienas kitam neprieštaraudami.
Savo galvoje sukuriu hipotetinę situaciją: Rusijos pilietis iš atokaus Sibiro kaimo, kur nėra nei darbo, nei normalaus išsilavinimo galimybės, turbūt net nėra interneto – tik bažnyčia, alkoholis ir televizorius, atvažiuoja į Ukrainą kariauti už jam reikšmingą pinigų sumą. Ko reikia tokiam žmogui? Atrodo, kad eilinis žmogus, atmetus visus geografinius, kultūrinius ir socialinius faktorius, visų pirma trokšta stabilumo, bendruomenės, saugumo. Tvarkos, tikslo ir prasmės. Ko nors pavalgyti, ką nors garbinti ir kam nors paklusti. Galbūt ką nors mylėti ir ko nors nekęsti.
Jis nenori laisvės, taikos, teisingumo ir lygybės. Jis nežinotų, ką su tais dalykais daryti. Ir staiga jis atsiduria situacijoje, kur visi jo troškimai yra patenkinti ir dar leidžiama išlieti visą per gyvenimą sukauptą pyktį. Ir dargi leidimas duodamas iš aukščiausių institucijų – Bažnyčios ir valdžios. Jis jau nebėra nuskriaustasis, visą gyvenimą kentęs neteisybę – dabar, galbūt pirmą kartą gyvenime, jis yra galios pozicijoje. Jis pats yra valdžia, jis gavo galimybę bausti.
Ar toks žmogus, grįždamas iš karo namo, prisikrovęs karo trofėjų – moteriškų apatinių žmonai, buitinės technikos, kurios jo kaime niekada nebuvo, automobilių akumuliatorių, – galvoja apie kokią nors ideologiją?
Nemanau. Tai, ką jis turi, yra nekvestionuojama pasaulėžiūra, kruopščiai suformuota ir įdiegta į sąmonę Kremliaus propagandos mašinų. Būtent iš ten ta tamsuma, metai iš metų tyliai ir sistemingai skiepyta į žmonių smegenis kaip iliuzinis priešnuodis Rusijos regionų realijoms – nevilčiai, skurdui ir ateities baimėms. O dabar tos baimės yra išnaudojamos Kremliaus naudai – ne tik išnaudojamos, bet ir apginkluojamos ne vien automatais ir sunkiąja artilerija, bet ir įsitikinimais, kad tai, už ką jie kovoja, yra visa, kas jiems buvo žadėta.
Kaip rašė rusų rašytojas Viktoras Pelevinas: „Mūsų istorija yra masinės dezinformacijos istorija. Ir ne todėl, kad žmonės yra kvaili ir lengvai apgaunami. Žmonės yra protingi ir įžvalgūs. Tačiau jie mielai patikės pačiu bjauriausiu melu, jei dėl to jiems bus suteiktas geras gyvenimas. <...> Niekam nereikia plauti smegenų – jos ir taip jau sterilios kaip teatro klozetas.“