(Išgirskite garso dokumentiką paspaudę mygtuką PLAY)

Šis kūrinys buvo nominuotas Europos transliuotojų ir nepriklausomų kūrėjų konkurse PRIX EUROPA 2023 garso dokumentikos kategorijoje. Taip pat jis buvo atrinktas į audiofestivalio „Banguoja“ ilgųjų kūrinių programą. Jo galite klausytis su subtitrais anglų kalba:

Dalis tokių žmonių pasirenka apie karą su šeima nesikalbėti, kiti eina į konfliktą, dar kiti – išvis nutraukia santykius.

Šioje NARA garso dokumentikoje – trys istorijos apie tai, kaip karas griauna santykius šeimose. Ir kaip Andrejus, Julija ir Elena (vardas pakeistas) ieško būdų neprarasti savo artimųjų, nors jų vertybės skiriasi iš esmės.

„Nuo paauglystės turėjau tokią mintį: kas būtų, jei kiltų karas su Rusija? <...> Ir suprasdavau, kad su tėvais turbūt atsidurtume skirtingose barikadų pusėse. Taip realiai ir atsitiko“, – sako fotografas Andrejus Vasilenko.

Andrejus gimė Lietuvos rusų šeimoje Vilniuje ir baigė rusakalbių mokyklą. Sulaukęs 19 metų, jis išsikraustė iš tėvų namų ir ėmė pastebėti, kaip skiriasi jo artimųjų aplinka ir požiūris į Rusiją nuo jo draugų.

Priešprieša dar labiau sustiprėjo prasidėjus Maidano revoliucijai Ukrainoje ir Rusijai aneksavus Krymo pusiasalį. Kartą prie pietų stalo Andrejaus tėvai pasakė, kad palaiko Krymo aneksiją. Tąkart Andrejus taip susipyko su šeima, kad nesikalbėjo pusmetį.

Žurnalistikos studentė ir NARA bendradarbė Julija Stankevičiūtė užaugo su mama ir dviem broliais Kaune 2000-ųjų pradžioje. „Kai buvau maža, tėvai visada skatindavo domėtis rusų kultūra, skaityti Tolstojų ir Dostojevskį. Jie pasakodavo, kaip jaunystėje keliaudavo po Rusiją – kaip buvo faina keliauti traukiniais ir nueiti į Ermitažą. Ir visada skatindavo mokytis rusų kalbos. Nebuvo didelio spaudimo, bet jie labai dažnai kartodavo: „Tai didi kultūra, tu turėtum mokėti, nes tai yra kažkas išskirtinio.“

Tačiau Julija neturi rusiškų šaknų – jos tėvai yra lietuviai. Julija mano, kad jos mama pradėjo idealizuoti Rusiją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. „Mano šeima buvo viena iš tų, kurios nepasitiko nepriklausomybės su dideliu džiaugsmu, nes tai jiems reiškė daugiau skurdo nei laimės.“

Julijos mama nepasitiki tuo, ką Lietuvos žiniasklaida kalba apie Rusiją, todėl kasdien žiūri rusiškas žinias. „Aš žinau, kad ji tuo tiki, tik nežinau, ar galiu kaltinti ją dėl to, nes tai atrodo kaip labai sistemingas propagandos poveikis. Ir tikrai ne mano mama viena tokia, yra daug žmonių, kurie panašioje situacijoje. <...> Jie nežino, kuo pasitikėti, tai pasitiki tuo, kas jiems patogu – Rusija. Aš tiesiog renkuosi nedalyvauti tuose pokalbiuose, nes tai vis tiek yra mano šeima ir aš savo mamą labai myliu, bet vardan savo psichinės sveikatos nelendu į tas kalbas, nes kitaip man būtų labai pikta ir sunku be emocijų apie tai kalbėti.“

Elena, kurios vardą pakeitėme, nes ji sutiko kalbėti tik anonimiškai, gimė rusų šeimoje Rusijoje. Jos tėvai po studijų sovietmečiu gavo paskyrimą dirbti Baltijos šalyse. Iš jų jie pasirinko atvykti gyventi į Lietuvą.

Iki paauglystės Elenos aplinka buvo tik rusakalbė. Devintoje klasėje ji perėjo į lietuvišką mokyklą – tai paskatino permąstyti savo tapatybę. „Tai buvo mano [vidinis] perėjimas, kad aš esu labiau lietuvė. Identiteto klausimas mane labai ilgą laiką kankino, nes atrodė, kad turiu pasirinkti tik vieną – arba aš esu lietuvė, arba rusė. Ir tik kai labiau subrendau, supratau, kad galiu suderinti abu.“

Tačiau Elenos mama savęs su Lietuva niekada nesiejo ir vis kartodavo, kad kai išeis į pensiją, išvyks gyventi į Rusiją. Vasarį Rusijai užpuolus visą Ukrainos teritoriją, Elena turėjo konfliktą su mama ir galiausiai jai pasakė: „Tai, kas vyksta Ukrainoje... Aš nežinau, kaip su tavimi bendrauti, kai tu to nepripažįsti. Aš negaliu tavęs priimti. Yra pereita tam tikra riba ir aš galvoju, kad man svarbiau tiesa ir teisingumas nei santykis su tavimi.“