Švedija įstojo į NATO 2024 m. kovą. Bet narystės ratifikavimą vilkino Vengrija ir Turkija. Pastaroji reikalavo panaikinti jai taikomą ginklų embargą ir sustiprinti kovą su teroristinėmis organizacijomis, kaltindama Švediją talkinant Kurdistano darbininkų partijai (PKK). Turkija taip pat pageidavo Švedijoje ir Suomijoje gyvenančių, tariamai su PKK ir Giuleno judėjimu (organizacija bendradarbiavo su Turkijos vyriausybe, bet 2016 m. buvo apkaltinta rengusi perversmą ir priskirta prie teroristinių) susijusių asmenų ekstradicijos ir naudojosi derybine pozicija, kad užsitikrintų F16 naikintuvų įsigijimą iš JAV.

Būtinybė derėtis su daugelio diktatoriumi laikomu Recepu Tayyipu Erdoğanu Švedijoje sulaukė kontroversiškų reakcijų. Viena jų – kelis kartus 2023 m. surengtos Korano deginimo akcijos. Akcijoms buvo išduotas oficialus policijos leidimas, o vyriausybės atstovai į Erdoğano nuogąstavimus tegalėjo atsakyti, kad šalyje galioja žodžio laisvė, tad protesto akcijos, nors ir netinkamos, yra saugomos konstitucijos. Todėl buvo traktuojama, kad jas palaiko Švedijos valstybė, ir tai sukėlė pasipiktinimą ne tik Turkijoje, bet ir kitose musulmonų šalyse, o pačioje Švedijoje dėl jų keliais atvejais kilo riaušės.

Dėstytojas prisiminė, kaip atsakydami į Korano deginimo akcijas demonstrantai Pakistane degino Švedijos premjero Ulfo Kristerssono portretą: „Nemanau, kad buvo teisinga jį deginti. Ne jis degino. Žinoma, tas, kas degino, nėra toks žinomas, kad jį degintų. Suomiai ir norvegai draudžia deginti šventas knygas. Aš manau, kad tai sveiko proto klausimas.“

Draudimų ir sveiko proto supriešinimas atskleidžia šį tą svarbaus apie Švedijos tapatybę.

Reaguodama į Švedijoje kilusį skandalą, Suomijos premjerė pabrėžė, kad jos šalis tokių problemų neturi, kadangi bet kokių religinių knygų deginimas draudžiamas. Nepaisant diskusijų, švedams draudimo idėja atrodė nepriimtina – žodžio laisvė yra vienas pamatinių valstybės konstitucinių principų ir toks draudimas prilygtų konstitucijos keitimui. Politinės diskusijos sukosi apie švelnesnes priemones: per debatus liberalų lyderė samprotavo, kad galbūt policija galėtų atsižvelgti į akcijos vietą ir datą, pavyzdžiui, neleisti deginti Korano prie mečetės per svarbią religinę šventę. Kraštutinių dešiniųjų lyderis atkirto, kad žodžio laisvė nebus ribojama dėl chuliganų, į akciją reaguojančių riaušėmis.

Visgi nėra savaime aišku, kad ko nors deginimas būtinai yra žodžio laisvės dalis. Tikėtina, svarbesnis čia yra dėstytojo minėtas sveikas protas. Galbūt suomiams ar norvegams reikia drausti, o švedai turėtų susiprasti patys.

Sveiko proto viršenybė, brandumas, leidžiantis neriboti laisvės, yra svarbi Švedijos identiteto dalis. Įvedus draudimą deginti šventas knygas, nukentėtų ne tiek žodžio laisvė, kiek įsitikinimas, kad švedai gali susitvarkyti su didesne laisve nei kiti. Net jeigu pasitaiko pavienių nukrypimų, žmonės ir taip žino, ką deginti ir ko ne.

Prisimenu ir kitą ugningą epizodą: dar Skandinavistikos bakalauro studijų laikais viena dėstytoja pasakojo apie sudegusią biblioteką ir po to kilusią diskusiją, ar reikėtų studentams apriboti laisvą prieigą prie knygų. Buvo nuspręsta to nedaryti – juk vis dėlto knygos skirtos skaityti ir viena nelaimė nieko nekeičia. Man visada imponavo tokia laikysena, ypač palyginus su Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomomis knygomis, kurioms pasiekti reikėdavo specialaus užsakymo, o vaikščioti tarp lentynų ir laisvai vartyti leidinių negalima – juk maža ką studentai gali su jais padaryti.

Toks laisvės ir sveiko proto derinys, atrodo, sudarė Švedijos identiteto šerdį. Su juo galima susieti ir jos tarptautinėje politikoje ilgą laiką užimtą vaidmenį – buvimą „moraline“ arba „humanitarine“ supervalstybe. Toks naratyvas suponuoja, kad šalis yra labiau apsišvietusi nei kitos, privalo „skleisti žinią“ ir dirbti žmonijos gerovei. Šį tapatybės pamatą formuoja ne tik buvimas „gera“ valstybe, bet ir gebėjimas „būti gera“ geriau nei visos kitos. Šį įvaizdį palaiko aktyvi užsienio politika, stipriai akcentuojamos universaliosios vertybės, solidarumas bei socioekonominė lygybė. Kartais toks naratyvas įvardijamas ir kaip Švedijos išskirtinumas (exceptionalism). Ši sąvoka kartais taikoma JAV kontekste, bet visiškai kitokia prasme, paremta karine galia. Švedijos išskirtinumas veikiau susijęs su prisiimtu pasaulio „sąžinės“ vaidmeniu. Tarsi šalį auginusi mama sakė:
– Būk protingesnė! Ar jeigu visi šoks nuo stogo, šoksi ir tu?
Švedija tikrai nebūtų šokusi.

Toks sąmoningumas kartu su laisvės principu labiau nei tradicinis nacionalizmas švedams sudarė pasididžiavimo savo tauta pagrindą.

Itin švediškas ir į kitas kalbas neverčiamas žodis „lagom“ reiškia nei per daug, nei per mažai, o tiksliai tiek, kiek pridera. Nereikia išsišokti, turėti prabangiausio automobilio ar būti geriausiam, reikia gerai išmanyti, kaip būti „lagom“. Paradoksalu, bet, nesipuikuojant galios atributais, galima didžiuotis būtent tuo – buvimu santūriausiais, sveikiausio iš sveikų protų savininkais.

Ilgainiui tarptautinės ir vidinės krizės ėmė kelti iššūkių Švedijos identiteto naratyvams, o kartu ir valstybės prekės ženklui. Tai ypač pastebima žvelgiant į pastaruosius penkerius metus. Galima prisiminti, kaip šalies išskirtinumas kontroversiškai pasireiškė suvaldant COVID-19. Lietuvoje daugelis stebėjosi ar net piktinosi laisvesniu Švedijos atsaku į pandemiją ir karantino netaikymu. Kiti, įtariai žiūrėję į ribojimus, galbūt juo žavėjosi. Tiesa, kartais įsivaizdavimas apie netaikomus ribojimus neatitiko realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje tuo metu, kai karantinas buvo švelninamas, kilo diskusijų dėl 5000 žiūrovų per krepšinio varžybas. Švedijoje renginiai buvo uždrausti pandemijos pradžioje ir šios taisyklės nuosekliai laikytasi praktiškai iki pandemijos pabaigos. Kai kurie ribojimai iš tiesų buvo laisvesni, bet dar daugiau skyrėsi retorika: Švedijos politikai vėlgi akcentavo klasikinį sveiką protą bei sąmoningumą ir nepriėmė karantino ar priverstinių ribojimų idėjų. Nepaisant prieštaringų reakcijų, karalystės epidemologas Andersas Tegnellis, atsakingas už pandemijos valdymą, tada buvo išrinktas žmogumi, su kuriuo švedai labiausiai norėtų nueiti išgerti alaus. Nors Švedijos sveikas protas sulaukė nemažai kritikos, pandemijos valdymo rezultatas, atsižvelgiant į mirčių skaičių ir ekonominių bei socialinių faktorių visumą, vertinamas teigiamai. Šalies išskirtinumo naratyvas atlaikė išbandymą, bent jau iš vidaus.

Rusijos karas prieš Ukrainą, paskatinęs Švediją stoti į NATO, atnešė naują išbandymą. Dėl poreikio derėtis su Turkija šalies savimonei iššūkių kėlė jau stojimo į Aljansą procesas. Tačiau ir pats tapimas NATO nare neatitiko ilgai įsišaknijusio naratyvo, grįsto vidurio kelio idėja, laisve nuo bet kokių aljansų ir 200 metų trukusiu neutralumu, kuris buvo laikomas saugumo garantu ir „Švedijos sielos DNR“. Iki tol pagrindinės politinės partijos neįsitraukimą į NATO laikė savaime aiškiu. Tačiau po Rusijos pradėto karo teko pakeisti kryptį. Suomijai nusprendus stoti į NATO, Švedijai nebeliko galimybės abejoti, kadangi taip pilnavertis Šiaurės bloko bendradarbiavimas nutrūktų. Anksčiau jaunesniaisiais broliais laikyti suomiai šįkart tapo kelrodžiu.

Bandymas performuluoti Švedijos poziciją buvo juntamas iškart. Per pagrindinį kanalą SVT pasirodė dokumentika „200 metų neutralumo mitas“, kurioje pasakojama apie ilgalaikį šalies bendradarbiavimą su NATO ir parodoma, kad stojimas į Aljansą tėra faktinio bendradarbiavimo pripažinimas, o ne esminis pokytis. Tuomet girdėjau pažįstamų nuogąstavimų: „Tai ne ta Švedija, kurioje užaugau.“ Visgi su tam tikru liūdesiu daugelis įžvelgė ir būtinybę prisiimti atsakomybę. Po įstojimo į NATO pasirodė tiek publicistinių, tiek akademinių straipsnių, keliančių klausimą, ar keičiasi atsakymas į tai, kas visgi yra Švedija. Svarstyta, ar bus išsaugotas valstybės ontologinis saugumas – identiteto integralumas ir gebėjimas atsakyti į klausimą: kas mes esame? Kol kas, panašu, atsakymas yra teigiamas – praradus neutralumą ar jo įspūdį, pasitelkiamas atsakomybės naratyvas. Švedijos kaip humanitarinės supervalstybės vaidmuo galėtų išlikti, pabrėžiant stojimo į NATO būtinybę per solidarumo ir atsakomybės prizmę.

Apie vykstančius pokyčius pakalbinau Aleksą Amnéusą, kuris dirba vyresnių klasių visuomenės mokslo, sociologijos ir psichologijos mokytoju vienoje centrinio Stokholmo gimnazijų. Su Aleksu susipažinome, kai kartu dirbome prie ukrainiečių integracijai skirto projekto.

Kalbėdamas apie Švedijos narystę NATO, jis apgailestauja, kad viskas įvyko taip greitai – nepalikta erdvės visuomenės debatams. Per diskusijas pasiektas konsensusas – dar vienas klasikinis Švedijos visuomenės bruožas – buvo paaukotas šiame procese. Tačiau Aleksas pripažįsta ir teigiama narystės NATO aspektą: „Juk kitos šalys, taip pat ir Baltijos regione, kentėjo nuo karo. Tuo metu Švedija galėjo sakyti: „Ne, mes neutralūs.“ Dabar Švedija iš tiesų galės padėti. Manau, tai yra gerai, tuomet teks prisiimti šiek tiek daugiau atsakomybės.“

Švedijos humanitarinę supergalią taip pat atspindėjo atvira migracijos politika ir nuostata, kad šalis pajėgi padėti kitiems dalindamasi kruopščiai sukurtais tautos namais, kad čia visi žmonės yra vienodai vertingi, o diskriminacijai ir rasizmui vietos nėra. Šiandien Švedijos prieglobsčio politika yra istoriškai griežčiausia. Skatinamas imigrantų grįžimas į kilmės šalis, naujausiu siūlymu už tai suteikiama 350 000 Švedijos kronų (apie 31 800 Eur) išmoka. Kartu mažinamos integracijai skirtos lėšos.

Nors tokios tendencijos koreliuoja su bendra situacija Europoje, Švedijoje, kurios savimonė ilgai nebuvo paremta tradiciniu nacionalizmu, jos atrodo sunkiai suderinamos su šalies įvaizdžiu.

Posūkio aštrumą galima iliustruoti premjero pavyzdžiu. Būdamas Nuosaikiųjų partijos (Moderata Samlingspartiet) jaunimo sąjungos pirmininku Ulfas Kristerssonas samprotavo, kad sienų apskritai neturėtų būti: valstybės neturėtų riboti žmonių galimybės laisvai gyventi. „Pabėgėliai čia ne tam, kad kažko iš mūsų prašytų, jie bėga nuo neįmanomų gyvenimo sąlygų“, – kalbėjo jaunas Ulfas.

Šiandien Ulfas daugelį problemų sieja su migrantais. Satyrinės laidos „Svenska Nyheter“ sumontuotame klipe jaunas Ulfas debatuoja su šiandieniniu – diskursas pasikeitė 180 laipsnių.

Migracijos klausimu humanitarinės supergalios naratyvą suderinti su realybe yra daug sunkiau. Ypač turint omeny, kad iššūkis nėra pripažįstamas. Klausimas, ar keičiamos vertybės, atvirai nekeliamas.

Nepaisant iš tiesų egzistuojančių integracijos problemų, nuo 2022 m. Švediją valdančiosios dešiniųjų koalicijos retorika suplaka realias problemas su klasikiniais populistiniais argumentais. Kaltė dėl ekonominių problemų ir nedarbo priskiriama imigrantams, nors akademiniai tyrimai rodo, kad migracija ekonomikai palanki, o kraštutinės dešiniųjų partijos inicijuoti imigrantų kaštų skaičiavimai neatskleidžia problemos esmės.

Aleksas taip pat sako, kad netiki ekonominiais argumentais: „Jaučiu, kad tai labiau susiję su kultūriniu nacionalizmu: jie musulmonai, jie nesupranta… Tuomet galbūt imamasi ekonominio argumento. Juk negali imti ir pasakyti, kad mes nenorime šių žmonių.“

Pašnekovas pats pasakojo, kad jo klasėje 30 skirtingų tautybių mokinių. Ar tai jam kelia problemų? „Ne, man smagu“, – atsako jis.

Man taip pat smagu. Mokau švedų kalbos prieglobsčio prašytojus Stokholme ir suprantu, kad galbūt mes su Aleksu turime per daug bendro. Daugiakultūriškumas mums smagu ir įdomu. Taip pat ir kolegei integracijos pedagogei – ją gąsdina dabartinis Švedijos vystymasis. „Ar dabar ieškoti vertybių reikės emigruoti į Naująją Zelandiją?“ – klausia ji.

★ ★ ★

Tačiau, be abejo, ne visiems yra smagu. Mažiau keliavusiems ar kitomis kultūromis nesidomintiems užsienio kilmės kaimynai gali kelti nepatogių jausmų. Pažįstamas švedas prisipažino širdyje manantis, jog kairioji politika ir socialdemokratinės vertybės yra teisingos. Bet jam nejauku, kad jo vaikystės rajone Stokholme girdisi daug skirtingų kalbų. Jų atsirado ir ant iškabų. Dabar šis žmogus gyvena pačiame miesto centre, ant kalno, prie Rotušės, bet vis tiek liūdi, kad jo senasis rajonas pasikeitė.

Tiesa, dešiniųjų politika automatiškai svetimų kalbų iš miesto garsų repertuaro nepašalina. Ji nereiškia vien mažiau imigrantų. Dabar tam pačiam švedui sunku rasti darbą aplinkosaugos srityje, nes mažinamas jai skirtas finansavimas. Taip yra ir daugelyje kitų socialinių sričių: mažiau paramos pažeidžiamoms grupėms, sunkesnės sąlygos mokytojams, kadangi daugelis mokyklų orientuojasi į pelną ir didina klases.

Atėjusi į Alekso mokyklą tikėjausi čia akies krašteliu pamatyti tą Babelį, kur visi kalba skirtingomis kalbomis, niekas nieko nesupranta, sumišusios kultūros verda chaose.

Po pamokų koridoriuose užsilikę moksleiviai sveikinasi su Aleksu ir klausia, kas aš tokia. Viena paauglė eina kartu, klausia, ar aš švedė, ir nori atspėti, iš kur atvykau. Pirmas bandymas – Lenkija, labai arti. Sutinkam barzdotą direktorių su džinsais, kuris sveikina mane atvykus, tarsi nebūtų nieko keisto, kad slankioju po mokyklos koridorius. Išeinant dar keli mokiniai susispiečia aplink, Aleksui linki gero savaitgalio, gerų atostogų, vienas man spaudžia ranką.

Taip, iš tiesų keista mokykla. Moksleiviai ir direktorius į mane reaguoja panašiai, tarsi visi būtų lygūs ir turėtų vienodą teisę smalsauti, ką čia daro nepažįstama suaugusi.

Kalbantis apie iššūkius Aleksas prasitarė: nors taip nepriimta sakyti, dažniausiai sudėtinga būna dėl skirtingos ekonominės padėties, o ne dėl tautybės. Tai pajutau ir pati. Prieš pradėdama dirbti su prieglobsčio prašytojais buvau perspėta dėl žmonių, kurie galbūt nemokės skaityti arba kels kitokių iššūkių dėl kultūrinių skirtumų. Stengiausi išmąstyti, kaip kitaip reikės dirbti su kitokiais žmonėmis. Iš tiesų grupėje yra vienas kitas nemokantis anglų kalbos ir neturintis gero išsilavinimo. Daugumos profesijos geros ir jie moka bent vieną užsienio kalbą. Šie žmonės nedaug skiriasi nuo suaugusiųjų, kuriuos mokiau Lietuvoje.

Paklausiau Alekso, ar Švedija vis dar yra humanitarinė supervalstybė ir ką jis apie tai mano. Jo nuomone, taip nebėra, visuomenėje neliko susitarimo, kad taip turėtų būti ir dėl to jam yra liūdna: „Mūsų dabartinė vyriausybė yra blanki, silpnavalė ir baili. Jie nieko negali pasakyti. Mūsų premjeras, žinai… Anksčiau turėjome lyderius, kurie kažkam atstovavo. Vertybėms, kurias galima suformuluoti ir prie kurių galima sugrįžti. Galbūt jos ne visada sutapo su maniškėmis, bet tai vis šis tas… Iš tiesų šiek tiek pykdo, kad jie tokie velniškai bailūs.“

Alekso manymu, faktas, jog Švedija nebeprisiima stiprios pozicijos tarptautiniame kontekste, paveikia ir situaciją namuose: „Tai kažkaip susiję… Jei gini mūsų naujai atvykusių švedų, imigrantų ar prieglobsčio prašytojų teises, lygiai taip pat turi tas pačias teises ginti kitose šalyse ir atvirkščiai. Galbūt dėl to jie nedrįsta. Jei palaikysi palestiniečius Gazoje, turi palaikyti ir imigrantus Švedijoje.“

Kaipgi tuomet politikai mato šalies vaidmenį, jeigu humanitarinės supervalstybės epocha baigėsi?

Pasak Alekso, jie neatsakys į šį klausimą, kadangi nepripažins tokio fakto. Galbūt teigs, kad taip vis dar yra. Nors elgsis priešingai. Pašnekovas brėžia paralelę su klimato politika. Pirmavusi šioje srityje Švedija rizikuoja mokėti baudas ES dėl nepasiektų klimato tikslų. Per debatus apie tai paklaustas premjeras tvirtino, kad tikslai vis dar svarbūs ir bus pasiekti, tačiau kaip – nepatikslina, politika nesikeis. Tas pats Kristerssonas turbūt ir nepasakytų, kad visiškai nepritaria jaunajai savo versijai – jis nėra prieš imigraciją, bet būtų geriau, jei imigrantai išvažiuotų.

Nenorą prisiimti aiškios pozicijos ir atvirai kelti vertybių klausimo per debatus atspindėjo ir kita tema. Aptarinėjant jaunimo įsitraukimo į nusikalstamas veiklas prevenciją, buvo svarstyta, ar partijų lyderiai pritartų siūlymui paaugliams, kurie nėra įvykdę nusikaltimo, bet priklauso rizikos grupei, priverstinai, be tėvų sutikimo uždėti elektroninio sekimo prietaisą ant kojos. Į klausimą reikėjo atsakyti paspaudus mygtuką: žalią – taip, raudoną – ne, geltoną – susilaikyti. Dauguma paspaudė geltoną ir niekas nepaspaudė raudono.

Verčiau būčiau išgirdusi „taip“ su tokio pasirinkimo motyvais ir svarstymais, ką tai reiškia Švedijos vertybėms. Vietoj to kambaryje pakibo geltonas susilaikymo dramblys. Pakviestus išaiškinti savo poziciją, niekas nekalbėjo apie esmę, tik apie tai, koks sudėtingas klausimas ir kaip svarbu prevencija. Aiškių argumentų neišgirdau ir iš siūlymą pateikusios Socialdemokratų partijos. Tarsi gali būti nuslysta į bet kurią pusę, apleidus švedišką laisvės ir atsakomybės formuotą stuburą, kai net privalomos apsauginės kaukės per pandemiją buvo per didelis varžymas. Be abejo, baisu, kad jaunimą traukia gaujos. Bet ar paauglys, jau nepritampantis ir susižavėjęs bloga kompanija, persigalvos, kai valstybė jį, dar neprasikaltusį, paženklins? Galbūt natūrali paaugliška reakcija būtų žengti žingsnį arčiau, o ne toliau nuo pavojingų grupių, žadančių nuotykius, laisvę ir pinigus?

Turbūt nenuostabu, kad visuomenės apklausose pirmauja opozicijoje esantys socialdemokratai, bet Nuosaikiųjų partiją aplenkė ir tarp dešiniųjų į pirmą vietą iškilo populistiniai Švedijos demokratai (Sverigedemokraterna). Jų žodžiai sutampa su politika. Jie sako, esą pasiekti klimato tikslų dabar nėra svarbu. Klimatas svarbu, bet ne tikslai ir ne dabar. Švedijos demokratai taip pat yra atvirai pasakę, kad šalis „prisižaidė“ humanitarinę supervalstybę. Priešiškumas migracijai buvo svarbiausias partijos klausimas nuo pat susikūrimo 1988-aisiais.

Tiesa, Aleksas nėra įsitikinęs, kad kitus rinkimus laimėjus socialdemokratams kas nors būtinai pasikeistų – šiuo metu jie taip pat vengia reikšti stiprią poziciją. Visgi jis stebisi, jog Švedijos demokratai kaltina socialdemokratus sugriovus Švediją: juk pastarieji nepertraukiamai valdė 44 metus (1932–1976 m.): „Jie sukūrė tautos namus, gerovės valstybę, vaikų priežiūros galimybes, penkių savaičių atostogas, pensijas, socialinį draudimą ir t. t. Ir šiandien Švedijos demokratai sako, kad socialdemokratai sugriovė šią šalį. Nesu socialdemokratas, bet man tai yra svetima. Kaip galima taip neturėti istorinio sąmoningumo? Tačiau jie turi kitą pasididžiavimo Švedija viziją. Labiau etnonacionalistinę.“

★ ★ ★

Visgi jeigu šalis nebebus humanitarinė supervalstybė, kas ji bus tuomet? 2025 m. buvo sudarytas kultūros kanonas – svarbiausių kultūros reiškinių ir kūrinių sąrašas, padėsiantis susigaudyti, kas yra Švedija. Buvo įtraukti ne mažiau nei 50 metų senumo kūriniai. Projektas sukėlė diskusijų ir dėl to, kad apribojus laikotarpį sąrašas padarė itin homogeniškas ir dar neliko vietos muzikos grupei „ABBA“. Galbūt ateityje užteks tiesiog peržiūrėti sąrašą ir bus aišku, kas yra Švedija.

Aleksas kanoną mato kaip šiokį tokį kuriozą, o apskritai abejoja, ar tokia Švedija, kurioje jis augo, išliks. Jam šiek tiek daugiau kaip 50 metų ir kol kas neaišku, ar jaunajai kartai vis dar rūpės tos pačios vertybės: „Švedijos istorija, švediška humanitarinė, moralinė supergalia, Olofas Palme, Vietnamo protestai, atvirumas. Tai baigta. Neatrodo, kad mano mokiniai suprastų, apie ką aš kalbu. Jie auga kitoje realybėje.“ (Olofas Palme buvo socialdemokratas, Švedijos premjeras 1969–1976 m. ir 1982–1986 m., pasižymėjęs aktyvia tarptautine politika, aštria JAV karo Vietname kritika ir darbo rinkos reformomis, – aut. past.)

Pasididžiavimą keliantį švediškumą Aleksas vis dar atranda kasdieniuose dalykuose: tai švediškasis modelis su profsąjungomis ir tautiniais judėjimais, visiems prieinamas švietimas. Daugelis žmonių yra aktyvūs įvairiose asociacijose, dainuoja choruose, prisideda prie visuomeninės veiklos: „Aš esu savo vaikų futbolo treneris ir skautų vadovas. Šito matau daug artimoje aplinkoje. Taip, tokiais dalykais galima didžiuotis. Kai kuo labai apčiuopiamu.“

Šį tą panašaus matau ir savo darbovietėje, kur, atrodo, vis dar pilna senosios Švedijos. Čia, be švedų kalbos, siūlomi įvairiausi kursai: nuo dirbtinio intelekto iki užsienio kalbų ar gitaros ir šokių pamokų. Prieš pradedant dirbti privaloma susipažinti su vertybėmis – visų lygiavertiškumas, įtraukimas, nulinė tolerancija diskriminacijai. Švietimas prieinamas visiems – visų amžių grupių, įvairios kilmės ir teisinio statuso asmenims. Motyvuojama ne rezultatais ar vertinimu, bet į pirmą planą iškeliami individo norai ir poreikiai, paremti tikėjimu, kad kiekvienas nori mokytis, turi savo būdą tai daryti ir muštras ir pamokslaujantis tonas nereikalingi. Iš esmės tai matau ir savo pamokose – nėra privalomų namų darbų ar egzaminų. Galbūt reikės vien žaisti žaidimus ir dainuoti? Žaidimai ir dainos smagu, bet žmonės, pasirodo, yra moksliukai, kurie atėjo norėdami gauti žinių. Nors daugelis jų, jau pramokę nemažai švedų kalbos, galimai bus išsiųsti iš šalies.

Nepaisant skeptiškų Alekso prognozių ir dominuojančių vyriausybės naratyvų, priešingų srovių galima rasti ir politinėje erdvėje. Spalio pabaigoje vyriausybė pakvietė savivaldybių atstovus į informacinį susirinkimą dėl bendradarbiavimo skatinant imigrantų repatriaciją. Savivaldybės turėtų padėti skleisti informaciją apie išmoką, kurią grįždami į kilmės šalį galėtų gauti laikiną arba nuolatinį leidimą gyventi Švedijoje turintys asmenys, pavyzdžiui, pabėgėliai.

Vis daugiau savivaldybių viešina oficialų atsakymą į vyriausybės kvietimą: „Ne, ačiū.“ Mums reikia visų mūsų gyventojų. Jokmoko savivaldybės tarybos narys Rolandas Bomanas, pradėjęs virusine tapusią bangą socialiniuose tinkluose, teigia, kad vyriausybės politika yra „nešvediška“. Grįžimas į kilmės šalis vadinamas savanorišku, bet iš tiesų jo skatinimas tik kursto priešiškumą. Išeina, kad vyriausybė bandydama išgryninti švediškumo suvokimą, prieštarauja esminėms šalies vertybėms.

Dabar su vyriausybe dėl šio klausimo bendradarbiauti atsisakė 75 iš 290 savivaldybių, taip pat ir didmiesčių – Stokholmo, Malmės ir Geteborgo. Geteborgo savivaldybės laiške vyriausybei rašoma, kad jos vienpusiškas dėmesys repatriacijos skatinimui kuria įtarumą bei nepasitikėjimą užsienio kilmės žmonių atžvilgiu ir skaldo visuomenę. Ši priemonė vadinama „neįtikėtinai neefektyvia“ ir simboline, švaistančia lėšas, kurios galėtų būti skirtos tikroms problemoms spręsti. Dauguma prie akcijos prisijungusių savivaldybių yra valdomos opoziciją sudarančių socialdemokratų, tačiau kai kurios priklauso ir valdančiajai daugumai.

Spalio 29 d. pasirodė straipsnis apie nacionalistų grupuotės žiauriai sumuštą 43 metų arabų kilmės vyrą. Dėl įvykio nukentėjusysis kaltina vyriausybės politiką, kuri bene visas problemas pastaruoju metu sieja su imigracija. Kita vertus, bendravimą su policija jis aprašo kaip kupiną empatijos: čia yra geroji Švedijos pusė. Dabartines tendencijas vyras aprašo kaip kovą tarp atvirumo ir įtarumo, bet sako žinąs, kad dauguma Švedijos žmonių yra geri, palaikantys ir ši pusė galiausiai laimės.

Visa tai kelia sumišimą – senoji atvira ir lanksti Švedija ir vis dar čia, ir jau nebe. Kas jeigu šalis nebuvo neteisi, bet pavargo neštis sveiko proto naštą? Aš vis tiek tikiuosi, kad ji ir toliau rinksis nešokti nuo stogo. Ar visgi šiandieninė realybė reikalauja naujų vertybių? Galbūt atsakymų pateiks 2026 metų rinkimai.