Tokia reakcija visai nekeista. Ir iš tiesų nebūtina visiems visur važiuoti. Šiuo tekstu neagituoju vykti į arabų šalis, tačiau noriu panagrinėti, kodėl empatijos palestiniečiams klausimas Lietuvoje atrodo toks sudėtingas.

Nuo 2023 m. spalio 7-osios nužudytų žmonių skaičius Gazos Ruože viršija 65 tūkst., sužeistų – 167 tūkst. Rugsėjį Jungtinių Tautų nepriklausoma komisija patvirtino, kad Izraelio veiksmai Gazoje prilygsta genocidui. Šį trečiadienį, spalio 1–ąją, Izraelio gynybos ministras įsakė visiems palestiniečiams išvykti iš Gazos miesto įspėdamas, kad visi likę bus laikomi kovotojais. Smurtas, neteisėtų nausėdijų plėtra ir palestiniečių struktūrų griovimas intensyvėja ir Vakarų Krante, o Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įspėja apie Vakarų Kranto gazafikaciją.

Visgi, nepaisant daugybės Gazoje bado kamuojamų vaikų ar nužudytų žurnalistų nuotraukų, empatijos palestiniečiams išraiška Lietuvoje išlieka kukli ir pavėluota. Neaišku, ar sugebėsime pripažinti ne tik genocidą, bet ir okupaciją, kurios sąlygomis jis galėjo įvykti ir kurios pabaiga atrodo vis sunkiau įsivaizduojama.

★

Suprantama, tolimi karai ir nelaimės mūsų nepaliečia taip, kaip tai, kas vyksta čia pat. Tačiau atrodo, kad ne visada nuo Palestinos klausimo atsiribojame dėl to, kad mintyse nesusiejame jo su jokiais vaizdiniais. Manau, daugeliui asociacijų kyla, tik neaišku – kokių.

Palestiniečius dažniausiai matome reprezentuojamus pagal dvi kategorijas: kaip teroristus arba kaip beginkles moteris, vaikus ar kilnių profesijų atstovus – kitaip tariant, aukas. Tiesiog žmonėms erdvės tarsi nelieka. Galbūt dėl šios dichotomijos išryškėja ne tik empatijos trūkumas, bet ir priešinimasis jai. Sužinoję dar vieną istoriją, iš pradžių turime priskirti jos veikėjus vienai iš dviejų minėtų kategorijų.

Tiesa ta, kad dauguma palestiniečių nėra nei gydytojai, nei vaikai, nei teroristai, o įvairiausių pažiūrų, charakterių ir profesijų žmonės. Pristatydamas savo knygą „Perfect Victims and the Politics of Appeal“ („Tobulos aukos ir paveikumo politika“) palestiniečių poetas, rašytojas ir žurnalistas Mohammedas el-Kurdas viename interviu kalbėjo apie palestiniečiams keliamą neįmanomą reikalavimą – kad nusipelnytų gedulo, jie turi būti tobulos aukos.

El-Kurdo mintis apie tobulas aukas atliepė mano pačios patirtį iš 2024 m. kelionės į Vakarų Krantą. Sutiktus žmones nevalingai mintyse skirsčiau į „patogius“ ir „nepatogius“ istorijų herojus. Galėčiau papasakoti apie teisininką, laisvalaikiu gaminantį klarnetus, arba muziejaus vadovą, rodžiusį nuotraukas iš jo surengtos Vasario 16-osios šventės. Labai tinkama detalė – vaivorykštės spalvų lipdukas „Love is Halal“ ant vieno baro tualeto durų Ramaloje.

Kita vertus, jauni, psichologinių problemų kamuojami vaikinai, neblaivūs sėdantys prie vairo, netinka mano pasakojimui. Tiesą sakant, esu ten sutikusi ir visai man nepatikusių žmonių. Tačiau ir jie turi kasdien važiuoti pro patikros punktus, nuolankiai bendrauti su Izraelio kareiviais ir laviruoti tarp draudimų. Nors neatitinka tobulos aukos kriterijų, jie taip pat gyvena okupacijos sąlygomis (1967 m., po karo tarp Izraelio ir arabų valstybių, Izraelis okupavo Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, o vėliau aneksavo ir Rytų Jeruzalę. 2024 m. liepą Tarptautinis Teisingumo Teismas nutarė, kad ši Palestinos teritorijų okupacija yra neteisėta ir prilygsta apartheidui).

Spaudimą atitikti tam tikrus naratyvus jaučia ir patys palestiniečiai. Draugas iš itin daug Izraelio atakų patiriančio Vakarų Kranto miesto Tulkaremo, apžiūrėjęs parodą, kurioje Palestina tapytojų vaizduojama kaip verkianti motina, sakė esąs pavargęs nuo to, kad aktyvistai vis atkartoja tą patį, niekur nevedantį motyvą. Jis yra gabus ir ambicingas, nori studijuoti, kurti karjerą ir laisvai judėti po šalį, tačiau tokiai vizijai erdvės nėra.

Okupacija Vakarų Krante juntama fiziškai – Izraelio kariuomenės kontroliuojami patikros punktai tarp miestų, 700 km palei kelią nusidriekusi siena, ūkininkai, kuriems nausėdijų gyventojai neleidžia nuimti derliaus. Su mumis, užsienietėmis, kareiviai tada elgėsi mandagiai, beveik flirtuodami klausė, ar Tel Avivas geresnis už Ramalą. Žinoma, geresnis, kad tik mūsų vietiniams draugams priekinėse sėdynėse nereikėtų atsakinėti į nepatogius klausimus.

Pajutus kontrolės struktūrų poveikį, atrodo neįtikima, kad taip sunku pasisakyti ne tik prieš badą Gazoje, bet ir apskritai prieš okupaciją. Galbūt taip yra dėl to, kad pripažinus okupacijos neteisėtumą, neišvengiamai kyla klausimas – ar palestiniečiai turi teisę priešintis? Po teroristinio „Hamas“ išpuolio 2023 m. spalio 7 d., kai beveik 1200 Izraelio gyventojų buvo nužudyti ir apie 250 paimti įkaitais, šis klausimas tapo ypač sudėtingas.

★

Per visą okupacijos laikotarpį pasipriešinimo formų būta įvairių. Vienas mano mėgstamiausių pavyzdžių – dokumentinis filmas „The Wanted 18“ (2014). Jame pasakojama apie XX a. 9-ojo dešimtmečio Beit Sahuro aktyvistus, kurie įsigijo 18 karvių iš draugiško kibuco gyventojo. Aktyvistai dalijo pieną miestelio gyventojams, taip įgalindami juos boikotuoti Izraelio produkciją. „Intifados pienas“ tapo itin populiarus ir nors nepadengė visų miestelio poreikių, akcija paskatino aktyviau prisidėti kitais nesmurtinio pasipriešinimo būdais, pavyzdžiui, mokestiniu boikotu. Izraelio tarnybos šias karves įvardijo kaip grėsmę nacionaliniam saugumui ir jų paieškai siuntė kareivius bei karinius sraigtasparnius. Galiausiai karvės buvo konfiskuotos, tačiau, nepaisant liūdnos pabaigos, filme gausu absurdiško humoro ir vilties. Jis parodo, kaip bendruomenė geba susitelkti ir atrasti kūrybingų pasipriešinimo būdų.

Net ir ši istorija nebuvo visur toleruojama. Režisierius Ameras Shomali negalėjo apsilankyti savo filmo peržiūroje per tarptautinį „Human Rights Watch“ kino festivalį Niujorke 2015-aisiais. JAV vizos jis negavo todėl, kad prieš tai Izraelio saugumo tarnybos jam nedavė leidimo atvykti į Jeruzalę, patį režisierių, kaip ir karves, įvardydamos grėsme nacionaliniam saugumui.

Šiandien, Izraeliui stiprinant kontrolę Vakarų Krante, augant neteisėtų nausėdijų skaičiui, prastėjant ekonominėms sąlygoms ir tvyrant bendrai nevilčiai, tokioms akcijoms galimybių nėra. Galbūt išlieka vienintelė kasdienio pasipriešinimo forma – sumud. Ši sąvoka reiškia, kad pats palestiniečių egzistavimas, pasiryžimas nepalikti savo žemės, prisirišimas prie šaknų jau yra pasipriešinimas. Prisimindama draugus, kurie dėl Izraelio pareigūnų apklausų susitikti vėlavo tris valandas, bet, nepaisydami nieko, neprarado noro gyventi, mokytis ir netgi eiti į vakarėlius, galvoju, kad galbūt tai irgi yra pasipriešinimas – sumud.

Kartais galimybę kalbėti apie empatiją palestiniečiams ir jų pasipriešinimą riboja pati kalba. Net ir vienaip ar kitaip palaikantys Palestiną ne visada sutaria dėl tinkamo žodyno palaikymui išreikšti. Vienas nesutarimus keliančių žodžių – intifada. Neseniai demokratų kandidatas į Niujorko merus Zohranas Mamdani, paklaustas apie šūkį „globalizuokime intifadą“, pasakė, kad suvokia jį kaip beviltišką troškimą užtikrinti lygybę ir lygiateisiškumą kovojant už palestiniečių žmogaus teises. Šis pasisakymas sukėlė kontroversiškų reakcijų, o pats Mamdani apkaltintas antisemitizmu.

Nors arabų kalbos žodis intifada vartojamas įvairiuose kontekstuose, daugeliui jis pirmiausia siejasi su palestiniečių sukilimais prieš Izraelio okupaciją. Pirmoji intifada (1987–1991 m.) daugiausia apėmė taikias demonstracijas, boikotus ir pilietinio nepaklusnumo akcijas, tačiau buvo pasitelktos ir smurtinės priemonės. Todėl ji, viena vertus, laikoma nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžiu, kita vertus – vertinama prieštaringai. Vykstant Antrajai intifadai (2000–2005 m.) smurto mastas išaugo – per teroristinius išpuolius nužudyta apie 1000 izraeliečių, o per atsakomuosius veiksmus žuvo 3000–5000 palestiniečių. Antrosios intifados atgarsiai kelia baimę ir šiandienos kontekste.

Kalbėdama apie žodžio „intifada“ daugiareikšmiškumą, jaučiuosi tarsi į mane būtų žiūrima kaip į žmogų, aiškinantį, kad svastika iš tiesų yra hinduizmo dvasingumo ženklas. Arba kad džihadas nebūtinai reiškia karą – tai yra tiesa istorikams ar teologams, bet kalbos apie globalų džihadą būtų traktuojamos gana vienareikšmiškai, taip pat ir arabų pasaulyje. Kita vertus, intifada, kilusi iš žodžio „kratyti“ ir reiškianti sukilimą prieš priespaudą, arabų šalyse yra vartojama plačiai: nuo Palestinos iki Maroko sahravių judėjimo. Man šis žodis primena ir taikiai prieš korumpuotą vyriausybę protestuojantį Libano jaunimą ir diskusijas – ar demonstracijas galima vadinti revoliucija ar vis dėlto tai tik intifada.

Galbūt bandyti pakeisti įsitvirtinusias asociacijas beprasmiška. Ieškodama lietuviškų žodžio „intifada“ paaiškinimų randu tik su Palestina ir dažniausiai su smurtu susijusius apibrėžimus. Visgi susidaro įspūdis, kad problema yra ne tiek žodis, kiek įtarumas dėl bet kokios palestiniečių pasipriešinimo okupacijai idėjos.

★

Keliaudama po Vakarų Krantą apsilankiau ir Rytų Jeruzalėje. Ten turistinės senamiesčio krautuvėlės pilnos kovingos simbolikos. Pavyzdžiui, galima įsigyti marškinėlius su užrašu „Guns’n’Moses“. Visai juokinga ir nebaisu, skirtingai nuo mįslingosios intifados. Izraelio surengta pranešimų gaviklių ataka prieš Libano „Hezbollah“ (viešosiose vietose – turguose, kavinėse ir gatvėse – pranešimų gavikliai sprogo tiesiog drabužių kišenėse) kai kurių žiniasklaidos priemonių buvo liaupsinama kaip geniali operacija. Iš tiesų – kaip iš šnipų filmo – nepaisant daugybės fiziškai ir psichologiškai traumuotų šalia buvusių žmonių. Jauniausia auka tada tapo 9 metų mergaitė – žuvo pranešimų gavikliui sprogus jos namuose.

Galvodama apie Libaną prisimenu ir per vieną paskaitą Beiruto universitete kilusią diskusiją:
– Aš su pasipriešinimu! („I’m with the resistance!“) – pareiškė dėstytoja.
– Ir aš su pasipriešinimu! – atliepė ką tik debatuose su ja dalyvavęs jaunas vietinis studentas su skrybėle ir dideliu auskaru.
– Mes visi su pasipriešinimu, – prisijungė kelios vietinės merginos.

Situacija tada man pasirodė be galo įdomi ir beveik komiška. Aišku, nesinori likti už pasipriešinimo ribų. Tuo metu šalyje vyko masiniai protestai prieš korumpuotą vyriausybę. Diskusija kilo dėl to, kad studentai protestų priešininkus, kurie užpuolė taikius demonstracijų dalyvius, pavadino „Hezbollah“ rėmėjais. Tuomet dėstytoja ir atkirto, kad palaiko pasipriešinimą. Ši grupė, Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Arabų lygos ir kitų šalių laikoma teroristine organizacija, susikūrė 1982 m., kai Izraelis okupavo Pietų Libaną. Daugelis libaniečių jai priskiria nuopelnus už teritorijos išvadavimą. Pati grupuotė save sulygina su pasipriešinimu (moqawama) ir yra savotiškai monopolizavusi šią sąvoką.

Visgi studentai pasipriešinimą suprato kitaip nei dėstytoja. Vėliau vienas iš diskusijos dalyvių paaiškino: jis yra kategoriškai prieš Izraelio režimą, bet ir kategoriškai prieš „Hezbollah“. Grupuotės ideologija jam yra veidmainiška ir selektyvi: negali sakyti, kad kovoji už Palestinos išlaisvinimą ir siųsti savo parankinių mušti už laisvę kovojančių libaniečių ar riboti Libano palestiniečių teisių. Visuomenėje yra įvairių nuomonių dėl „Hezbollah“, tačiau ji puikiai išnaudoja pasipriešinimo naratyvą savo tikslams: kritikuodamas ją rizikuoji būti apkaltintas, kad esi okupacijos šalininkas. Pasipriešinimą Izraelio okupacijai tapatindami su smurtu ir teroristinių organizacijų palaikymu, atkartojame ir stipriname tų pačių organizacijų diskursą bei sudarome sąlygas iš šio klausimo pelnytis vietiniams populistams.

Studijuojant apie Vidurio Rytus netikėtai iškilo vaikystės prisiminimai, kai per rusiškus kanalus nuolat buvo rodomi žmones grobiantys ir kankinantys čečėnų teroristai. Atsimenu, kad būdama vaikas pagalvojau, jog karas ir okupacija yra blogai, bet tikėjau, kad kito sprendimo nėra – juk kitaip su jais nesusitvarkysi. Tik vėliau pradėjau įtariau vertinti per televiziją transliuojamus įtaigius vaizdus – jie tikrai atspindėjo visą tautą ar buvo pasitelkti nuneigti jos teisę egzistuoti? Neketinu lyginti labai skirtingų istorinių ir socialinių aplinkybių ar smurto masto, bet mechanizmas, kai kuriamas vientisas, bet kokius karinius veiksmus pateisinantis naratyvas, yra atpažįstamas ir verčia kvestionuoti savo įsitikinimus.

Galima diskutuoti apie sąvokas, diskursus ir kitas subtilybes. Realybė yra gana paprasta – nėra tobulų aukų, yra nesuvokiamo masto naikinimas Gazoje ir tūkstančiai žmonių, bandančių gyventi normalų gyvenimą nenormaliomis sąlygomis Vakarų Krante ir Gazoje. Galima diskutuoti ir apie tai, kaip sunku rasti abi puses tenkinantį sprendimą.

Vis dėlto sprendimo nebus, kol nebus pripažinta problema – okupacija iš esmės yra neteisinga. Pačiame Izraelyje yra aktyvistų, siekiančių okupacijos pabaigos. Tokios organizacijos kaip „B’Tselem“ ir „Standing Together“ kalba apie nepakeliamą okupacijos kuriamą realybę, skatinančią smurtą, baimę ir neapykantą tarp palestiniečių ir izraeliečių. Per Antrąją intifadą kariuomenėje tarnavusių veteranų organizacijos „Breaking the silence“ nariai liudija apie matytą realybę okupuotuose teritorijose ir ją gaubiančią tylą namuose. Visas šias organizacijas sieja viena nuostata – vienintelis būdas pasiekti taiką yra užbaigti okupaciją.