Prieš daugiau nei metus, reaguodamas į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolį, Izraelis pradėjo karinę ataką Gazos Ruože. Dabar Gaza nebeatpažįstama – tapusi griuvėsiais ir dešimčių tūkstančių žmonių kapinėmis. Prieš mėnesį Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu įspėjo Libaną, kad jo laukia destrukcija, „panaši į tą, kurią matome Gazoje“.

Remiantis Gazos Ruožo sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, nuo praėjusių metų spalio 7 d. Gazos Ruože žuvo 43 tūkst. palestiniečių (iš jų – daugiau nei 13 tūkst. vaikų), o Vakarų Krante – 763, praneša Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA). Per pastaruosius metus, 1,9 mln. iš 2,2 mln. Gazos gyventojų buvo priversti bent kartą palikti savo namus, skelbia Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA). Izraelio valdžios institucijų duomenimis, per šį laikotarpį Izraelyje žuvo apie 1200 žmonių. Gazos Ruože taip pat tebėra 101 įkaitas iš 250, kuriuos „Hamas“ laiko nelaisvėje nuo 2023 m. spalio 7 d.

Nuo karo pradžios Izraelis ir „Hezbollah“, Irano remiama ir Libane įsikūrusi kovotojų grupuotė, ne kartą apsikeitė atakomis po to, kai 2023 m. spalio 8 d. „Hezbollah“ raketomis apšaudė šiaurės Izraelį.

Nuo šių metų rugsėjo atakos tarp Izraelio ir „Hezbollah“ suintensyvėjo. Rugsėjo 17 ir 18 d. sprogus „Hezbollah“ nariams priklausantiems ryšio įrenginiams (pranešimų gavikliams, radijo imtuvams) žuvo mažiausiai 32 žmonės, o keli tūkstančiai buvo sužeisti. Dalis jų buvo „Hezbollah“ nariai, o kiti – civiliai.

„Hezbollah“ pažadėjus atkeršyti už šiuos išpuolius, Izraelis rugsėjo 23 d. pradėjo intensyvią oro antskrydžių seriją. Libano sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad per atakas žuvo 558 žmonės, daugiau nei 1800 buvo sužeisti. Tai didžiausias civilių aukų skaičius Libane per beveik du dešimtmečius.

OCHA duomenimis, nuo 2023 m. spalio 8 d. Libane žuvo daugiau nei 3000 žmonių, iš jų apie 2000 – nuo šio rugsėjo. Be to, apie 13 000 buvo sužeisti, o apie 1,3 mln. priversti palikti savo namus.

Ieva Saudargaitė Douaihi Libane gyvena 17 metų ir Beirutą vadina namais. Ji yra išleidusi fotografijų knygą „Beirut Naked City“, kurioje užfiksavo greitai besikeičiantį miesto peizažą. Prieš beveik dvejus metus Ievos atidaryta meno erdvė „Takeover“ šiuo metu uždaryta ir vėl atsidarys tik tada, kai tai „makes sense“. Rugsėjo 20 d. šioje erdvėje Marija Nemčenko, NARA tinklalaidėje anksčiau pažinta pašnekovė, pristatė instaliaciją ‎„!شو حلو؟“ (chou helo?!), kuri pasakoja apie baltųjų gandrų migracijos kelius iš Lietuvos į Palestiną, vėliau – į pietų Afriką.

Su Ieva ir Marija kalbėjomės spalio 22 dieną. Po savaitės Ieva instagrame paskelbė, kad dėl bombų užterštos oro kokybės laikinai išvažiuos: „Netrukus leisimės į kelią ir praleisime kelias dienas ne Beirute. Mes esame privilegijuotieji. Daugelis prarado artimuosius, namus, pragyvenimo šaltinius arba galimybę jais naudotis – ir tai dar toli gražu nesibaigė.“

Pokalbis buvo redaguotas dėl aiškumo ir trumpumo.

Jūs abi Libaną pažįstate geriau nei daugelis žmonių Lietuvoje. Papasakokite apie savo santykį su šia šalimi.

Ieva: Mano ryšys su Libanu prasidėjo vaikystėje, kai mama ištekėjo už libaniečio. Jis yra mano patėvis. Aš užaugau ne Lietuvoje, bet lankydavausi čia per atostogas. Tada reikėjo pasirinkti, kur studijuoti. Atvykau į Libaną, pradėjau studijuoti ir jau 17 metų čia gyvenu.

Per tuos metus baigiau studijas, dirbau architekte, vėliau – architektūros fotografe. Čia sutikau savo vyrą, mums gimė sūnus, ir tęsiam savo gyvenimą. Esu menininkė ir prieš pusantrų metų atidariau erdvę menininkams.

Marija: Aš jau ketvirtus metus grįžtu į Libaną ir praleidžiu ten mėnesį arba du. Kiek galiu, kiek leidžia laikas, pinigai ir projektai. Turėjau vilčių gyventi pusiau Libane, pusiau Lietuvoje.

Mano praktika jau ilgą laiką yra susijusi su tiltų statymu – paralelių ieškojimu tarp Vidurinių Rytų ir Rytų Europos. Mano kelionės prasidėjo nuo Turkijos ir Maroko, paskui apsilankiau Palestinoje ir galiausiai apsistojau Libane su savo doktorantūros tyrimu ir ateities vizijom.

Libanas, o ypač – Palestina, man priminė kažką, ką praradau Lietuvoje per daugelį metų, Lietuvai labai smarkiai vakarėjant ir prarandant natūralią tėkmę. Tiek urbanistinių erdvių, tiek žmonių bendravimo, tiek būdų, kaip veikia tam tikros sistemos, atžvilgiu. Tame man buvo kažkas artimo.

Apie ką yra tavo doktorantūras tyrimas?

Marija: Apie kino, sukurto tarp 1955 m. ir Sovietų Sąjungos griūties, sąsajas tarp Levanto regiono ir Baltijos šalių. Tuo metu šiuos regionus siejo Sovietų Sąjungos internacionalizmo politika. Aš tyrinėju, kaip kino kūriniuose šiame kontekste vaizduojama žemė ir kraštovaizdis – kaip atskiras veikėjas, kaip laisvę ir ryšį su žeme išreiškianti kalba.

Ieva, Beirute atidarei galeriją „Takeover“. Kokia jos reikšmė Beiruto meno scenoje?

Ieva: Galerija atsirado netyčia – tiesiog ieškojau erdvės vienam renginiui. Beirutas tuo metu dar buvo gana miręs po ekonominės krizės, po kovido, po sprogimo (2020 m. rugpjūtį Beiruto uosto sandėlyje sprogo šimtai tonų amonio nitrato. Žuvo mažiausiai 218 žmonių, daugiau nei 6000 buvo sužeisti, sugriautas uostas ir aplinkiniai rajonai – red. past.).

Jaučiau, kad Beirute trūksta tokios in-between erdvės, kuri būtų kažkas tarp oficialios galerijos ir tiesiog viešos vietos. Tai buvo vos ne kambariukas ant gatvės, kur menininkai galėtų rodyti savo baigtus ar dar kuriamus darbus. Trūko tokios erdvės, kur nereikia planuoti parodos daug mėnesių į priekį, kaip dažnai būna institucijose, ir kuri būtų visiems prieinama.

Mane labai domino ryšys tarp gatvės ir šios mažos erdvės su dideliu langu į gatvės pusę. Iš pradžių galvojau tiesiog surengti parodą, bet paroda nelabai įdomu, nes reikia visą dieną sėdėti ir laukti, kol kažkas ateis. Norėjau šia erdve kuo daugiau dalintis ir kad renginiai arba parodos būtų gana trumpalaikiai. Tai pritraukė jaunesnių menininkų, tai taip pat buvo mano tikslas. Kaip menininkei, man pačiai trūko tokios erdvės, todėl norėjau ją sukurti kitiems.

Marija, kokia buvo tavo idėja – ką pristatei parodoje ir kodėl tau buvo svarbu tai pristatyti būtent Libane?

Marija: Ir doktorantūroje, ir kitose srityse jau kurį laiką dirbu prie gandrų projekto. Jį pradėjau Palestinoje, bet dėl kovido negalėjau grįžti į Palestiną, kad jį tęsčiau.

Kelionės į Libaną metu, pravažiuodama per Jordaniją, apsilankiau paukščių stebėjimo observatorijoje. Ten pradėjom kalbėtis apie gandrų medžiojimą ir aplinkosaugą. Buvo užsiminta, kad Libane taip pat vyksta migruojančių paukščių medžioklė. Mane ši tema sudomino.

Taigi mano tyrimas prasidėjo Libane, ir atrodė prasminga parodyti jo pirmuosius rezultatus. Ievos „Takeover“ buvo kaip tik ta erdvė, kurioje atrodė tinkama pristatyti eksperimentavimus.

Ieva, minėjai kad Libane po ekonominės krizės ir sprogimo uoste situacija pasikeitė. Kaip gyvenimas Libane atrodė iki dabartinių bombardavimų pradžios?

Ieva: Iki 2019 m. viskas buvo gana gerai. Aišku, pasitaikė visokių įvykių, pavyzdžiui, 2006 m. karas su Izraeliu ar kivirčai tarp skirtingų politinių veikėjų. Bet šiaip viskas buvo gana ramu, ir aš likau čia gyventi, nes Libanas man iki šiol labai patinka, neskaitant to, kas dabar vyksta.

Tada įvyko ekonominė krizė. Daugelis žmonių savo pinigus laikė Libano bankuose, tačiau vieną dieną bankai nusprendė įšaldyti visas sąskaitas. Po mėnesio sužinojom, kad mūsų pinigai nuvertėjo ir yra vadinami senais pinigais, senais doleriais, „lollars“.

Žmonių santaupos, kartais viso gyvenimo, tapo beveik niekuo, o pinigų išėmimas iš sąskaitų buvo griežtai kontroliuojamas. Tai paveikė labai daug žmonių. Pavyzdžiui, žmogus išėjo į pensiją, turėjo planų, bet nieko negalėjo su savo pinigais daryti: mokėti už gydymą, mokyklas, vaikų universitetus. Tai buvo didelis smūgis visai šaliai. Be to, valdžioje daug korupcijos, o ta pati valdžia laikosi jau daug metų. Galima sakyti, kad ir piliečių kaltė, kad jie neišstūmė jų iš tos vietos.

Tada prasidėjo kovido pandemija, o vėliau įvyko sprogimas, kuris buvo ir moralinis smūgis, ir apskritai labai paveikė miesto erdvę. Prieš metus prasidėjo karas tarp Izraelio ir Palestinos. Viena iš grupių Libane, „Hezbollah“, palaiko palestiniečių rezistenciją, todėl irgi pradėjo karines operacijas. Visa tai tęsėsi iki rugsėjo vidurio, bet nebuvo labai intensyvu.

Prieš mėnesį Libane įvykdyta karinė operacija: Izraelio kariuomenė buvo paruošusi pranešimų gaviklius, kurie vienu metu sprogo visoje šalyje. Tada jie pradėjo bombarduoti žymiai daugiau ir stipriau, tiesiog daryti, ką nori. Trečdalis šalies gyventojų turėjo palikti savo namus. Bombardavimai labai intensyvūs – jie smogia ne tik Libano pietuose ir rytuose, bet ir Beiruto pietuose.

Jūsų paroda turėjo būti atidaryta rugsėjo 20 dieną. Tada buvo praėjusios trys dienos nuo vadinamosios „peidžerių“ (gaviklių) atakos. Ką pamenate iš to laiko?

Marija: Atsimenu, kad dirbau pas Ievą studijoje, visiškai nežinodama, kas vyksta. Kai išėjau į gatvę, supratau, kad viskas pagreitėjo, jautėsi chaosas. Žmonės pradėjo rašyti žinutes „dėl to, kas įvyko“. Galvoju, kas atsitiko, nesuprantu. Ir mano arabų kalbos pamoką atšaukė, galvoju, reikia patikrinti, kas čia vyksta.

Ieva: Tada dar niekas nesuprato, kokio masto įvykiai vyksta. Pradėjom gyventi diena po dienos, tiesiog žiūrėti, kas bus rytoj, poryt. Marija daug mėnesių ruošėsi parodai, atvyko, buvo įdėta daug pastangų, todėl nesinorėjo iškart viską atšaukti.

Atsimenu, kad pusė mano smegenų jau buvo su situacija, žiūrėjau, kas gali įvykti, kaip reikės bendrauti su savo vaiku. Jis ką tik buvo pradėjęs lankyti mokyklą, o kitą dieną mokyklas uždarė. Marija viena bandė kurti parodą, aš irgi viena, todėl mums beveik neteko susitikti.

Tą pačią dieną sėdėjau čia [namie] ir išgirdau didelį sprogimą – žiūriu pro langą, matau sprogimą už kokių keturių kilometrų nuo mano namų. Pirmą kartą savo akimis tai mačiau, mane tai labai paveikė. Sakau, Marija, aš negaliu dabar su tavim būti, bet tu daryk, kaip nori, kaip jauti, – jeigu nori ten būti, tai būk, nereikia dabar nuspręsti ir rašyti visiems, kad mes užsidarom – neužsidarom.

Marija: Šitą momentą narpliojau per terapiją, ir man dar dabar galvoj išlikęs vaizdas, kaip bandau išsikeisti savo įplyšusius 50 dolerių ir rašau Ievai: „Kada tu ateisi?“, ir tu man parašei: „Aš nieko nežinau, ką tik įvyko sprogimas“.

Atsimenu, kad man tavo žodžiai net nesusivedė į realią informaciją, kad taip gali būti. Tada grįžau į galeriją, kur buvo technikas, pasakiau, kad įvyko sprogimas, ir nuo to momento mane pradėjo pykinti, ir tai nesibaigė iki skrydžio iš Libano.

Tai įvyko valanda prieš atidarymą, Ieva parašė, kad ji visgi ateina. Taip ir likau sėdėti ant to laiptelio su savo alumi ir žiūrėti, kas bus, nes mane buvo ištikusi šoko būsena. Ir atėjo žmonių.

Ieva: Įvyko normalus atidarymas. Ne pirmą kartą atidarom [parodą] po sprogimo, čia jau antras kartas. Buvo gana daug žmonių, gal dešimt, gal net daugiau.

Marija: Dvidešimt, man atrodo.

Būdama ne vietinė jaučiau kaltę ir bandžiau suprasti, pajusti, kaip elgtis yra etiška, moralu. Veikiau ištikta šoko. Bet visgi džiaugiuosi, kad palikau galeriją atidarytą, ir gerai, kad susirinko žmonių, kad tuo metu buvau ne viena. Norėjosi būti tarp žmonių ir kartu bandyti suprasti, kas vyksta.

O rugsėjo 23-iąją jau buvo pranešta apie platesnio masto atakas pietų Libane.

Marija: Tą naktį grįžau namo apie dvyliktą nakties, ir netoli mūsų rajono, kur su Ieva gyvenom, pirmą kartą išgirdau droną. Jautėsi, kad ta ataka nėra pavienis įvykis, kad bus tęsinys.

Kalbamės spalio 22-ąją, beveik mėnuo nuo to įvykio. Jungtinės Tautos praneša, kad 1,2 mln. žmonių Libane turėjo palikti savo namus, neaišku, kiek žuvusiųjų. Kas per šį mėnesį įvyko, kaip pasikeitė šalis? Kaip gyventi šalyje, kuri yra bombarduojama?

Ieva: Galiu parodyti. Čia yra mano balkonas. Ten, kur baigiasi namai, bombarduoja naktį. Bombardavimai girdimi, matomi, juos galima užuosti, kai dega medžiagos, pastatai. Lėktuvai irgi girdisi, ypač kai sukelia tas garsines bangas, atrodo, kad viskas vibruoja.

Galima palyginti: pavyzdžiui, būtumėt Antakalnyje ir stebėtumėt, kas vyksta Žirmūnuose. Žinot, kad Antakalnyje prie jūsų nelįs, nes ten daugiau medžių, o Žirmūnuose visi nudažyti viena spalva, visi yra potencialūs [taikiniai], nors tai netiesa. Rajone daug visokių žmonių, bet visas jis pažymėtas kaip „raudona zona“ ir jie bet kada gali pradėti ten bombarduoti. Dažniausiai tai vyksta vakare po aštuntos valandos, kai visi jau namie, ir tęsiasi vos ne visą naktį.

Pavyzdžiui, vakar (Izraelio kariuomenė – red. past.) paskelbė (apie bombardavimą – red. past.) likus aštuonioms minutėms iki sprogimo. Prieš aštuonias minutes pasako, kad turite evakuotis iš teritorijos, parodo maždaug kur, ir visi žmonės turi iš karto sėsti į mašinas arba pėsčiom bėgti iš namų („Amnesty International“ teigė, kad Izraelio įspėjimai apie evakuaciją Beiruto pietinių priemiesčių ir pietų Libano gyventojams kai kuriais atvejais buvo klaidinantys – red. past.).

Vakar paskelbė, kad po viena ligonine yra tuneliai ir ten saugomi pinigai. Tačiau bombardavo visai kitą ligoninę. Nieko nepaskelbę. (Spalio 21 d. Izraelio kariuomenė paskelbė, kad „Hezbollah“ paslėpė šimtus milijonų dolerių bunkeryje po Al-Sahel ligonine Beirute, tačiau nurodė, kad į ligoninę nesitaikys. Tą pačią dieną Beirute pasigirdo stiprūs sprogimai. Vienas iš smūgių pataikė netoli įėjimo į Rafik Hariri universitetinę ligoninę, didžiausią Libano valstybinę ligoninę, ir per šią ataką žuvo mažiausiai keturi žmonės, įskaitant vaiką, o dar 24 buvo sužeisti – red. past.) Žmonės visą laiką įsitempę, visą dieną klausomės garsų: gal tai mano kaimyno durys, gal tai lėktuvas. Ausys visą laiką įtemptos.

Vienas draugas iš pietinio rajono bėgo į kitą rajoną, bet ir tą rajoną bombardavo, todėl jis turėjo vėl bėgti. Kartais atrodo, kad žmonės persekiojami. Bendruomenės nariai pažįsta vieni kitus, todėl ir bėgs pas juos, ir tai vėl bus tų žmonių susibūrimas, ir jie vėl taps taikiniais.

Kai daug žmonių iš pietinio rajono turėjo pabėgti per vieną naktį, visi atbėgo į miesto centrą prie pajūrio, kur vis dar stovi rankų darbo palapinės. Kiti susirado butus – tai, aišku, priklauso nuo socialinių ryšių ir klasės. Dar kiti apsistojo pas draugus arba išvyko iš šalies. Tie, kurie neturi pinigų, buvo priimti mokyklose. Daug mokinių dabar nelanko pamokų, nes mokyklos paverstos pabėgėlių centrais.

Mano sūnus prieš savaitę pradėjo lankyti mokyklą. Jo mokykla yra po mano balkonu, jaučiuosi gana saugiai, nes maždaug matau, kas vyksta aplink. Aišku, pradedi galvoti, kur saugiau, kuria gatve nevažiuoti.

Pavyzdžiui, prie mūsų rajono yra prancūzų ambasada, tai reiškia, kad čia tikriausiai nebombarduos. JAV universiteto irgi nebombarduos. Tada pradedi braižyti savo miesto žemėlapį, kur gali, kur negali.

„Takeover“ uždaryta, nes aš neturiu nei energijos, nei minčių. Parašiau menininkams, kurie yra dirbę su mumis, paklausiau, ar kas nors turi ūpo, idėjų. Suprantame, kad niekas nieko negali pasiūlyti, bet gal, pavyzdžiui, susitiksim pasidalinti įspūdžiais, situacijom.

Daug kas savanoriauja, padeda, renka aukas. Kai kurie gamina valgyt, dalina maistą. Tokia situacija.

Libanas pagal plotą yra nedidelė valstybė – šešiskart mažesnė už Lietuvą. O gyventojų dvigubai daugiau. Tokioje nedidelėje teritorijoje turbūt nelengva perkelti milijoną žmonių. Ieva, sakai, kad tavo rajonas saugesnis – bet ką tai reiškia, kai kiti žmonės šalyje nesaugūs?

Ieva: Kai atsibundu ryte, nėra jokio noro ką nors daryti, tiesiog bandau išsimiegoti. Kartais naktį nepavyksta pamiegoti, nes girdisi garsai, tada patikrini žinias ir kyla nerimas. Bet tuo pačiu metu adaptuojiesi prie situacijos.

Mano reakcija – beveik visų jausmų praradimas. Jaučiu tik nerimą. Ir nieko kito. Kartais pyktį, kartais liūdesį, bet pagrindinis jausmas yra nerimas. Manęs niekas nebestebina.

Prieš dešimt dienų aštuntą valandą vakare iš niekur nieko išgirdom lėktuvus ir tris sprogimus. Rajone buvo trys taikiniai, ir juos bombardavo. Vienoje vietoje visas pastatas tiesiog nukrito. Jie taikėsi į vieną žmogų, ir jis net nežuvo, bet buvo sugadinti pastatai, žmonių butai (Libano sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad spalio 10 d. Izraelio oro atakos metu žuvo 22 žmonės ir mažiausiai 117 buvo sužeisti. „Hezbollah“ televizijos kanalas „Al-Manar“ ir Izraelio žiniasklaida teigė, kad Izraelis siekė nužudyti „Hezbollah“ narį Wafiq Safa, tačiau jo nebuvo nė viename iš pastatų, į kuriuos taikytasi – red. past.).

Tai įvyko visai netoli, beveik prie mano studijos. Tada viską taip ir planuoji aplink, supranti distancijas – jeigu ten sprogtų, mano kūno nepaliestų, bet psichologiškai tai labai arti.

Kaip jūs vertinate Lietuvos visuomenės ir politikų poziciją Vidurinių Rytų atžvilgiu?

Marija: Buvo ganėtinai skaudu grįžti į Lietuvą. Įskaitant visą šoką, liūdesį ir pyktį. Jaučiau nerimą iki tol, kol grįžau į Lietuvą. Tada atėjo kitos emocijos, daugiausia pyktis ir depresija.

Lietuvos žinių neskaitau, bet kas nors vis persiunčia straipsnių. Žinau, kad dalis žmonių yra sunerimę dėl to, kas vyksta, bet viešumoje apie tai kalbama taip minimaliai, kad man net nesuprantama, kaip žmonės gali užsimerkti prieš tokius žiaurumus. Tie žiaurumai yra precedentas tokiems patiems žiaurumams vykti ir kitur.

Ieva: Lietuva yra maža šalis, didelės įtakos tikrai neturės. Reikia, kad atsistotų didelės šalys: Prancūzija, Vokietija, Anglija. Galima gerbti Ispanijos poziciją (gegužę Ispanija kartu su Norvegija ir Airija oficialiai pripažino Palestinos valstybę, o spalį reikalavo Izraelio nutraukti ugnį Libane – red. past.). Lietuva, kuri yra prieš Rusiją, tikrai nori, kad Amerika būtų jos pusėje, nemanau, kad ji gali stoti prieš Izraelį.

Labai pikta, nes Lietuvoje mes patys buvom okupuoti ir tai išgyvenom. Labai gėda, kad negalime atsistoti prieš okupantus. Suprantu, kad yra nacionalinė kaltė, kad buvo smurtaujama prieš žydus. Bet tai neturi reikšti, kad visą laiką būsim su tais žmonėm, kuriuos mes skriaudėm, nes tai nėra tie patys žmonės, tai jau kiti žmonės. Negalima tiesiog daryti copy-paste.

Tai visiškai nesusiję su tikėjimu, tai naujakurių kolonializmas (angl. settler colonialism. Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje gyvena apie 700 000 Izraelio naujakurių. Nausėdijos pagal tarptautinę teisę yra laikomos neteisėtomis, tačiau nuolat plečiasi – liepą Izraelio vyriausybė Vakarų Krante nusavino didžiausią žemės plotą nuo Oslo susitarimų pasirašymo 1993 m., iš viso 1270 hektarų Jordano slėnyje – red. past.). Nemanau, kad tai galima paaiškinti. Kaip galima palaikyti tokį elgesį, kai su kitais elgiamasi kaip su kokiais gyvuliais. Kad galima atimti jų namus, jų žemę, ir tai yra „teisė“. Teisė į ką?

Man labai pikta apie tai kalbėti. Jei bet kuriam vaikui paaiškintum, kad taip įvyko, kiekvieno reakcija bus, kad tai nesąžininga. Negalima palaikyti apartheido (žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ 2021 m. paskelbė ataskaitą „Peržengtas slenkstis“, kurioje teigiama, kad Izraelio politika palestiniečių atžvilgių yra tolygi apartheidui – red. past.).

Marija: Kai grįžtu į Lietuvą, man vis mažiau ir mažiau norisi čia būti, nes tai neatitinka mano vertybių ir mano realybės.

Problema ta, kad ir Lietuvoje, ir visoje Vakarų Europoje Izraelis matomas kaip Vakarų kolonija, kaip kažkas artima, o visa kita aplinkui yra nežinomi klonai baisių dalykų, kurie jiems gali įvykti. Kolonijinis interesas ginamas, nes žmonės jį mato kaip savo.

Argumentuodamas Izraelio karinius veiksmus Libane ir Gazoje, Netanyahu sako, kad jie ginasi nuo Irano ir jų sąjungininkų. Kiek šis naratyvas jums atrodo validus?

Ieva: Jis [Netanyahu] tobulas narcizas – manipuliuoja ir visada yra auka. Jeigu rūpintųsi visais savo žmonėmis kaip lygiais, gal tada ir nereikėtų savigynos. Jeigu turime kaimyną, kuris visą laiką triukšmauja, neleidžia naudotis laiptine, o tu turi lipti į savo namus per langą, žinoma, kad bus pasipriešinimas. Aš nežinau, ko jie tikisi, jeigu su palestiniečiais elgiamasi taip siaubingai, kad jie net negali normaliai nuvažiuoti iš miesto į miestą.

Libane Kaimus tiesiog susprogdina. („Reuters“ analizė rodo, kad Izraelio karinės kampanijos metu pietų Libane buvo nuniokota daugiau kaip dešimt pasienio kaimų, daugelis jų paversti krateriais. Mažiausiai dviejų šimtmečių senumo kaimuose dėl bombardavimų nebeliko gyventojų – red. past.).

Marija: Jie jau peržengė gynybos ribas. Ir tos jų atakos vyksta vis giliau Libane.

Ieva: Jeigu jie, kaip daug kartų matėm, norėtų tiksliai atakuoti, jie tam tikrai pajėgūs. Kodėl, pavyzdžiui, reikia sugriauti visą pastatą, kuriame gyvena aštuonios šeimos? Kad dėl vieno žūtų penkiasdešimt? Tam, kad skleistų terorą. Susprogdinti du tūkstančius ar daugiau mobiliųjų telefonų. Ką žmonės manytų, jeigu tai vyktų bet kurioj kitoj šaly?

Norisi turėti viziją, kaip visa tai gali baigtis. Ar ją matote jūs?

Ieva: Mes nieko negalim padaryti, tai yra vakariečių rankose. Aš asmeniškai nieko negaliu padaryti, libaniečiai nieko negali padaryti. Aš, kaip Ieva, gyvensiu savo namuose, kol galėsiu, šalyje, kuri yra mano namai. Rūpinsiuosi savo vaiku. Jis apie tai nieko nežino, miega naktį, kartais kažką išgirsta, tada jam paaiškinam. Savaitgalius leidžiam arba prie jūros, arba kalnuose, ten, kur manom, kad nieko negirdėsim. Oras gražus, maistas tebėra skanus. Ir taip valanda po valandos.

Jeigu dabar visi (Vakaruose – red. past.) vienu metu nuspręstų neiti į darbą, gal kažkas ir pasikeistų, bet jau matėm, kas buvo Gazoje – tai nieko nepakeitė. Visiška apatija. Esam vartotojų visuomenė, ir niekas nenori prarasti savo komforto. Vieni gauna komfortą šitam pasauly, kiti negauna. Nelygybė visą laiką buvo ir visą laiką bus.

Gal čia paskutinis mano pasirodymas. Tikiuosi, kad kitur nieko panašaus neįvyks, nei po dešimt, nei po dvidešimt metų. Kad nebus išbandomi visokie ginklai ir stebėjimo sistemos. Kad nebus masiškai stebima, kur žmogus vaikšto, kur gyvena, ką daro ir, jeigu jis yra prieš valdžią, nebus pašalintas. Tai, ką matom dabar, gali būti visų rytojus.

Marija: Dėl to žmonės turėtų rimtai susirūpinti. Jeigu ne iš supratimo ir empatijos tiems kraštams ir jų gyventojams, tai bent dėl savo ateities ir saugumo.