Vienas stambiausių Kamiankos ūkininkų Valerijus Vercunas tarp sugriautų savo sandėliavimo angarų. ©Denis Vėjas

Tušti kaimai, sudeginti ūkiai, užminuoti laukai. Kaip atkurti gyvenimą frontui atslūgus?

Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, netoli Iziumo esantis Kamiankos kaimas per kelias savaites buvo okupuotas ir beveik visiškai sunaikintas. NARA fotožurnalistas Denis Vėjas pavasarį nuvyko į Kamianką ir susitiko su savo gyvenimus po okupacijos bandančiais atkurti vietos ūkininkais.

Vairuodamas viena pagrindinių Kamiankos gatvių nematau nė vieno sveiko pastato. Didžioji dalis namų liko be stogų ir su skylėmis sienose, be durų ir be langų. Visi sklypai palei kelią sužymėti mediniais stulpeliais ir raudonomis apsauginėmis juostomis, perspėjančiomis apie minų pavojų. Iš šono atrodo, kad miestelis prismaigstytas degtukų ir apvyniotas raudonu siūlu. Kai kur matosi į dangų kylantys dūmai – tai vietiniai degina pernykštę žolę laukuose ir savo kiemuose. Tokiu būdu siekiama atidengti žemę ir įsitikinti, kad neliko sprogmenų. Po Kamiankos išlaisvinimo praėjo jau beveik pusantrų metų.

Rytų Ukrainoje tarp Iziumo ir Slaviansko tokių miestelių kaip Kamianka yra daug. Visa kelio atkarpa, jungianti du miestus, yra vadinama mirties keliu. Karo geografijoje Iziumą galima įsivaizduoti kaip paskutinį Charkivo srities forpostą, kurio Rusijos armija taip ir neįveikė. Slavianskas yra vartai į Donbasą. 2022 m. rugsėjį, fronto linijai pasitraukus iš Charkivo srities rytų į Donbasą, visos gyvenvietės kelyje tarp šių dviejų miestų liko beveik negyvenamos. Karas nušlavė jas nuo žemės paviršiaus.

Pakeliui iš Iziumo į Kamianką – apgriautas Antrojo pasaulinio karo paminklas ant Kremeneco kalno. ©Denis Vėjas
Pakeliui iš Iziumo į Kamianką – apgriautas Antrojo pasaulinio karo paminklas ant Kremeneco kalno. ©Denis Vėjas
Sudeginta Kamiankos cerkvė. ©Denis Vėjas
Sudeginta Kamiankos cerkvė. ©Denis Vėjas
Apgriauta koplyčia Iziume, Charkivo srities rytuose. Nuo invazijos pradžios čia vyko vieni intensyviausių mūšių. ©Denis Vėjas
Apgriauta koplyčia Iziume, Charkivo srities rytuose. Nuo invazijos pradžios čia vyko vieni intensyviausių mūšių. ©Denis Vėjas
Žemės sklypai Kamiankoje sužymėti mediniais stulpeliais ir raudonomis apsauginėmis juostomis, perspėjančiomis apie minų pavojų. ©Denis Vėjas
Žemės sklypai Kamiankoje sužymėti mediniais stulpeliais ir raudonomis apsauginėmis juostomis, perspėjančiomis apie minų pavojų. ©Denis Vėjas

Atvažiavau čia iš pafrontės zonų Kupjansko rajone, kur dalyvavau evakuacijos misijose. Ten sutikau žmonių, kurie nė už ką nenori palikti savo namų. Važiuodamas į Kamianką tikėjausi čia atrasti priešingą situaciją – šiokios tokios vilties kaip įrodymo, kad ir iki pamatų sugriautoje vietoje pasitraukus frontui gyvenimas atsikuria.

Iki plataus masto invazijos pradžios Kamiankoje gyveno 1200 žmonių. Iziumo papėdėje įsikūręs miestelis keliems mėnesiams virto dviejų armijų karo lauku, o vėliau buvo okupuotas ir naudotas rusų karių kaip placdarmas Iziumo puolimui.

Dabar miestelyje gyvena arba reguliariai į jį sugrįžta apie septyniasdešimt gyventojų. Jie bando atstatyti tai, kas buvo sunaikinta. Po darbų sugriautuose namuose dalis jų važiuoja nakvoti į Iziumą. Tačiau yra šeimų, kurios grįžta gyventi į dar neišminuotą miestelį. Viena pirmųjų – ūkininkų Liudmilos ir Volodymiro Kornyičių šeima.

Ūkininkai Liudmila ir Volodymiras Kornyičiai sugriautame savo namų kieme. Jau pusantrų metų po Kamiankos okupacijos jie bando atstatyti savo namus ir ūkį. ©Denis Vėjas
Ūkininkai Liudmila ir Volodymiras Kornyičiai sugriautame savo namų kieme. Jau pusantrų metų po Kamiankos okupacijos jie bando atstatyti savo namus ir ūkį. ©Denis Vėjas

Jie išvyko 2022 m. kovą, prasidėjus aktyviems Kamiankos apšaudymams, o sugrįžo rugsėjį, ukrainiečiams išlaisvinus kaimą.

Savo namus jie rado sunaikintus. Anot Liudmilos, pusė namo gulėjo ant žemės, kiti pastatai neturėjo stogų, o griuvėsiai buvo uždengti kilimais, kuriuos rusų kariai atsitempė iš kaimyninių namų.

Nuo jų sugrįžimo praėjo dvi žiemos. Šiltą ankstyvo pavasario dieną sėdime su Liudmila viename iš atstatytų ūkio pastatų. Kambaryje jie gyvena keturiese – Liudmila su Volodymiru ir Liudmilos tėvai. Tai yra vienintelė šilta ir nuo blogų oro sąlygų apsaugota patalpa, kuri yra ir virtuvėlė, ir miegamasis. Juokaudama Liudmila kambarį vadina „šilta betvarke“. Jos mama mezga sėdėdama ant lovos prie pečiaus, o aplink trainiojasi devynios katės. Keturios iš jų gyveno čia dar iki okupacijos, kitos prisiglaudė šeimai sugrįžus.

Liudmilos mama ir katė atstatytame ūkio pastate. Tai yra vienintelė šilta ir nuo blogų oro sąlygų apsaugota patalpa, kurioje dabar gyvena keturi žmonės. ©Denis Vėjas
Liudmilos mama ir katė atstatytame ūkio pastate. Tai yra vienintelė šilta ir nuo blogų oro sąlygų apsaugota patalpa, kurioje dabar gyvena keturi žmonės. ©Denis Vėjas

Kieme sukrauta apgadinta ūkio technika. Iš kadaise buvusio angaro dabar liko tik kilimais apdengtas karkasas. Po juo prikrauta statybinių medžiagų ir žalių karinių dėžių, kuriose rusų kariai sandėliavo savo amuniciją. Vietiniai gyventojai šias dėžes ardo ir lentas naudoja atstatydami namus.

„Kai bėgome iš Kamiankos, tikrai turėjome vilties sugrįžti, bet supratome, kad grįžę tikriausiai nebeturėsime savo namų. Supratome, kad paliekame absoliučiai viską, ką buvome sukūrę. Tą dieną, kai išvažiavome, čia vyko aktyvūs karo veiksmai – apšaudymai, skrido „gradai“. Tądien paskutinį kartą pamelžėme ir pašėrėme karves, kaip darėme kiekvieną rytą iki tol. Išgirdome garsų sprogimą. Išbėgome ir pamatėme, kaip virš stogo viena po kitos švilpia raketos.“

„Čia visada girdėjome karves, o kai grįžome, mus pasitiko mirtina tyla“

Liudmila pasakoja, kad palikdami namus iš visų savo gyvūnų galėjo pasiimti tik du šunis. Keturias karves jie turėjo palikti, o aštuonios katės slėpėsi kažkur nuo sprogimų ir paskubomis jų sugaudyti buvo neįmanoma. Jiems išvažiavus kurį laiką karves prižiūrėjo kaimynė, tačiau greitai dvi iš jų nugaišo raketai pataikius į tvartą. Likusios dvi pabėgo ir prisijungė prie kitų paliktų karvių bandos.

Visa tai Liudmila sužinojo iš kaimynės siųstų vaizdo įrašų. „Kai grįžome į Kamianką, čia buvo labai tylu. Miestelyje neliko nė vienos karvės – nei mūsų, nei tų kitų. Jie (rusų kariai – aut.) jas tiesiog nušovė ir suvalgė. Čia visada girdėjome karves, o kai grįžome, mus pasitiko mirtina tyla.“

Rusijai užėmus miestelį, apie tai, kas čia vyko, šeima galėjo sužinoti tik iš retai į internetą prasiskverbiančių vaizdo įrašų. Dar prieš jiems sugrįžtant, draugai atsiuntė Rusijos propagandinį filmuką, kuriame nufilmuota, kaip važiuodami tanku per Kamianką rusų kariai giriasi, kad išlaisvino dar vieną miestelį. Filmuota gatvėje, kurioje stovėjo Kornyičių namas – taip jie ir sužinojo, kad iš jo liko nedaug.

Liudmila Kornyič savo namuose. Prasidėjus aktyviems apšaudymams, ji su šeima pabėgo iš Kamiankos. Čia pasilikę keturi jos giminaičiai žuvo. ©Denis Vėjas
Liudmila Kornyič savo namuose. Prasidėjus aktyviems apšaudymams, ji su šeima pabėgo iš Kamiankos. Čia pasilikę keturi jos giminaičiai žuvo. ©Denis Vėjas

Kai šeima grįžo, miestelyje beveik nebuvo žmonių. Anot Liudmilos, okupaciją išgyveno tik trys šeimos. Ji pasakoja, kad gegužės pabaigoje rusai surinko beveik visus rūsiuose besislepiančius gyventojus ir išvežė nežinoma kryptimi. Daugiausia tai buvo senyvo amžiaus žmonės.

Kai kuriuose rūsiuose matyti granatų skeveldrų. Anot Liudmilos, rusų kariai mesdavo jas į žemines, jeigu žmonės nenorėdavo iš jų išlįsti.

Tokia mirtimi mirė du Liudmilos giminaičiai. Jų kūnai buvo rasti vienoje iš kaimo žeminių praėjus devyniems mėnesiams. Kaimelis yra taip tankiai nusėtas minomis, kad net praėjus beveik pusantrų metų nuo išlaisvinimo vis dar yra vietų, kur draudžiama įžengti. Prie žeminės, kur buvo rasti Liudmilos giminaičių kūnai, išminuotojai nusigavo praėjus pusei metų nuo miestelio išlaisvinimo.

Apgadintas traktorius, nuolaužos ir rusų karių paliktos amunicijos dežės Kornyičių namų kieme. ©Denis Vėjas
Apgadintas traktorius, nuolaužos ir rusų karių paliktos amunicijos dežės Kornyičių namų kieme. ©Denis Vėjas

Liudmila pasakoja, kad daugelis sugrįžusiųjų verkia pamatę, kas liko iš jų namų. Ji verkė, kai reikėjo viską palikti. Tuomet ji jautė didžiulį praradimo skausmą, nes norėdami likti gyvi jie turėjo palikti viską, ką kūrė visą gyvenimą.

„Dabar verkti nebebuvo prasmės. Kai grįžome, buvome pakilios nuotaikos – jautėme, kad galime viską sutvarkyti. Pamažu ir tvarkėmės. Tačiau laikui bėgant pamatėme, kad netvarka nesibaigia ir mes nuolat joje. Kažkuriuo metu supratau, kad jau metai kaip mes čia. Tokiomis akimirkomis stiprybės ima labai trūkti.

Pirmais mėnesiais viską reikėjo daryti savomis rankomis, be jokių pagalbinių įrankių. Kartą tvarkydama tvartą rinkau šovinius ir iš šieno krūvos netyčia ištraukiau granatą – tokią surūdijusią nuo drėgmės metalinę citriną su žiedu. Labai išsigandau, bet džiaugiuosi, kad ji nesprogo. Tačiau matote – visa nesutvarkyta aplinka yra potencialiai mums pavojinga.

Kai čia įsigyveni, lengva apie tai pamiršti ir baimė dingsta. Pripranti prie laisvės – tarsi gali eiti kur nori, ir tai tau niekuo negresia. Tačiau taip trys kaimynai išvažiavo užsėti lauko ir susisprogdino. Gyvenimai prarasti, nieko nebepakeisi.“

Kornyičių namuose gyvena devynios katės. Keturios iš jų gyveno čia dar iki okupacijos, kitos prisiglaudė šeimai sugrįžus. ©Denis Vėjas
Kornyičių namuose gyvena devynios katės. Keturios iš jų gyveno čia dar iki okupacijos, kitos prisiglaudė šeimai sugrįžus. ©Denis Vėjas
Liudmila savo atstatytų namų virtuvėje. Kartu su vyru Volodymiru ji savomis rankomis valo karo nuolaužas ūkyje, kad galėtų grįžti prie žemdirbystės. ©Denis Vėjas
Liudmila savo atstatytų namų virtuvėje. Kartu su vyru Volodymiru ji savomis rankomis valo karo nuolaužas ūkyje, kad galėtų grįžti prie žemdirbystės. ©Denis Vėjas

Dar prieš metus, atėjus pavasariui, Liudmila ir Volodymiras išvalė nuo karo nuolaužų nedidelį savo žemės lopinėlį ir jame pasėjo grūdus. Iš pradžių jie atsargiai surinko artilerijos sviedinių nuolaužas, vėliau – visas įsmigusias, bet nesprogusias raketas ir priešpėstines minas. Sprogmenis jie rišo prie traktoriaus ilgais lynais ir tempė iki raketų paliktų kraterių; vėliau juos patikrindavo ir išsiveždavo FSD (Fondation Suisse de Déminage) – Šveicarijos nevyriausybinė organizacija, atliekanti regiono išminavimo darbus.

Dėl ilgai trunkančio išminavimo stringa ir viešųjų komunikacijų darbai. Kamiankoje vis dar nėra centralizuotos elektros ir vandens sistemos.

Generatorių Liudmilos šeima gavo prieš metus – balandį. Prieš tai rudenį neturėdami elektros jie sugebėjo name įstatyti naujus langus, atstatyti sieną ir uždengti stogą. Šaltai, tarp varvančių sienų jie išgyveno pirmąją žiemą ir pamažu iš naujo kūrė savo gyvenimus.

Reklama

Dabar su savanorių ir užsienio fondų pagalba šeima atstato savo gyvenamąjį namą. Grįžusieji namo visus remonto ir tvarkymo darbus turi daryti rankomis, be jokių elektros prietaisų.

„Bandėme traktorių sutaisyti. Įsivaizduokite, kaip reikėjo traktoriaus padangą su rankine pompa be kompresoriaus pūsti“, – pasakoja Volodymiras.

Išminuotojų prioritetas – atnaujinti dujų ir elektros tiekimą miesteliui. Tik po to bus pereita prie dirbamų laukų ir gyvenamųjų namų. Liudmila ir Volodymiras savo rankomis išvalė 28 hektarus, o tai yra mažiau nei penktadalis visos jų dirbamos žemės.

„Dabar pavasaris ir mes sėsime vėl. Pinigų, uždirbtų iš praeito derliaus, neužtenka net šių metų sėjai. Reikia sėklų, herbicidų, dyzelio, trąšų, mokesčius reikia susimokėti, o grūdų kaina dabar žemiau slenksčio ir vis dar krenta.

Atrodo, kad viskas yra prieš mus. Iš pradžių niekas nepirko grūdų, nes per Odesą nebebuvo galima jų išplukdyti, o dabar dar ir lenkų ūkininkai mus blokuoja (šis pokalbis vyko kovą – tuo metu lenkų ūkininkai dėl pingančių vietinių grūdų aktyviai blokavo Lenkijos ir Ukrainos sienos kirtimą, nepraleisdami krovininio transporto, o birželio pradžioje viename sienos kirtimo punkte blokadą atnaujino – aut.).

Kadangi grūdus taip sunku išvežti, logistikos kaina smarkiai kyla. Visa tai gula ant mūsų pečių, nes kuo brangesnis ir sudėtingesnis pristatymas, tuo mažiau mums moka už grūdus. Praeitais metais užsidirbome vos 20 000 grivinų (apie 500 eurų – aut.)“, – pasakoja Liudmila.

Volodymiras pats išdegino savo laukus, kad galėtų surinkti sprogmenis bei karo metalo laužą ir atgaivintų savo ūkinę veiklą. ©Denis Vėjas
Volodymiras pats išdegino savo laukus, kad galėtų surinkti sprogmenis bei karo metalo laužą ir atgaivintų savo ūkinę veiklą. ©Denis Vėjas

Su Volodymiru einame apžiūrėti jų išvalytų laukų. Jis pasakoja, kad prieš užimdami Kamianką rusų kariai tikslingai naikino visą regiono ūkinę infrastruktūrą, o kai miestelį okupavo, ūkiniuose pastatuose – sandėliuose, angaruose ir garažuose – priešas slėpė savo amuniciją ir karinę techniką. Tačiau atsirasdavo vietinių, kurie, žinodami, kad rusų kariai jų ūkius naudoja kaip slėptuves, patys pasakydavo ukrainiečių kariams koordinates, kad anie paleistų ten savo artileriją.

„Mūsų kaimas virto dykyne. Kai atvykome, pasijutome kaip pragare, kur neliko nieko gyva. Nebebuvo žmonių, kuriuos pažinojome. Vieni buvo mirę, kiti – išvažiavę. Mano veikla, kurią mylėjau iki karo, kuri teikė malonumą ir gyvenimo perspektyvas, buvo sunaikinta.“

Prieiname pirmą Volodymiro lauką. Penkių hektarų žemės lopinėlis buvo užsėtas javais dar iki šeimai pabėgant iš Kamiankos. Jo vidury matyti kokių trijų metrų skersmens krateris. Sugrįžusi šeima rado lauką apdegusį. Pernykščio derliaus nieks nenuėmė, tačiau Kornyičiams teko jį sudeginti, kad įsitikintų, jog ant žemės nėra sprogmenų.

Sprogmenys, kuriuos Volodymiras ir Liudmila ištraukė iš vieno savo darbo lauko. Jie juos rišo prie traktoriaus ilgais lynais ir tempė iki raketų paliktų kraterių. ©Denis Vėjas
Sprogmenys, kuriuos Volodymiras ir Liudmila ištraukė iš vieno savo darbo lauko. Jie juos rišo prie traktoriaus ilgais lynais ir tempė iki raketų paliktų kraterių. ©Denis Vėjas
Sprogimo krateris Kornyičių išvalytame darbo lauke. ©Denis Vėjas
Sprogimo krateris Kornyičių išvalytame darbo lauke. ©Denis Vėjas

Volodymiras pasakoja, kad jiems pasisekė, jog šiame plote nebuvo priešpėstinių ir prieštankinių minų. Ištempti iš lauko „grado“ nuolaužą yra lengviau, nei išminuoti lauką. Volodymiras rodo metalo laužo krūvelę ir sako, kad kai kurie sprogmenys buvo nedetonuoti, tad juos išsivežė išminuotojai.

Paėjus apie dvidešimt metrų į šoną, Volodymiras mane priveda prie dar vienos duobės. Ir tai ne raketos paliktas krateris, o kastuvais iškastas kapas, į kurį rusų kariai mesdavo vietinių žmonių kūnus. Pasak Volodymiro, iš viso čia buvo rasti 28 kūnai.

Volodymiras rodo kastuvais iškastą duobę, į kurią rusų kariai mesdavo vietinių žmonių kūnus. Iš viso jų buvo rasta 28. ©Denis Vėjas
Volodymiras rodo kastuvais iškastą duobę, į kurią rusų kariai mesdavo vietinių žmonių kūnus. Iš viso jų buvo rasta 28. ©Denis Vėjas

Prieiname kitą lauką. Iš šito šešiolikos hektarų ploto Volodymiras kartu su Liudmila ištraukė apie šimtą priešpėstinių minų. Tai nedidelės metalinės tūbelės, kurios nusileidžia su mažais parašiutais ir įsminga į žemę. Dar jos panašios į iš žemės kyšančius metalinius grybus. Sprogstamasis mechanizmas reaguoja į artėjančių žingsnių keliamą vibraciją ir į poros metrų aukštį iššauna rutulio formos sprogmenį, kuris išsitaško smulkiom skeveldrom dvidešimties metrų spinduliu.

FSD darbus čia pradėjo dar praeitą rudenį. Išminavimas yra lėtas procesas ir vyksta trimis etapais. Pirmiausia teritorija skenuojama dronais; tada per laukus važiuoja speciali išminavimo mašina, kuri aria žemę priešais save ir taip surenka minas; paskutiniame etape teritoriją pereina išminuotojai su metalo detektoriais.

Volodymiras pasakoja, kad jo laukus nuskenavo dar rudenį, tačiau jis negalėjo laukti tolesnių veiksmų ir pats juos išdegino, kad galėtų surinkti sprogmenis bei karo metalo laužą ir atgaivintų savo ūkinę veiklą.

Volodymiras rodo priešpėstinę miną savo lauke. Jos reaguoja į artėjančių žingsnių keliamą vibraciją ir į poros metrų aukštį iššauna sprogmenį, kuris išsitaško dvidešimties metrų spinduliu. ©Denis Vėjas
Volodymiras rodo priešpėstinę miną savo lauke. Jos reaguoja į artėjančių žingsnių keliamą vibraciją ir į poros metrų aukštį iššauna sprogmenį, kuris išsitaško dvidešimties metrų spinduliu. ©Denis Vėjas
Laukuose Volodymiro ir Liudmilos rankomis nurinktos karo nuolaužos. ©Denis Vėjas
Laukuose Volodymiro ir Liudmilos rankomis nurinktos karo nuolaužos. ©Denis Vėjas
Volodymiras ir šeimos šuo nuo sprogmenų išvalytame Kornyičių lauke. ©Denis Vėjas
Volodymiras ir šeimos šuo nuo sprogmenų išvalytame Kornyičių lauke. ©Denis Vėjas

Gerdami arbatą Liudmila ir Volodymiras dalinasi, kad mažai kas rizikuoja čia sugrįžti, o be gyventojų miestelio ateitis yra sunkiai įsivaizduojama. Netgi išvalius visus laukus nebus kam jų dirbti, jeigu į Kamianką negrįš žmonės. Visas jaunimas ir jaunos šeimos išsikraustė į saugesnes šalies teritorijas arba užsienį ir nežinia, ar jie nesusikurs ten naujų gyvenimų užuot laukę, kada jų namai bus išminuoti. O tai gali užtrukti nuo kelių metų iki dešimtmečių. Be to, miestelyje nebeliko mokyklos. Taip pat vis dar baiminamasi, kad rusai gali vėl bandyti užimti Iziumą, tad Kamianka ir vėl virstų karo zona. Priežasčių čia negrįžti, deja, daug daugiau, negu grįžti.

„Kad ir kaip buvo sunku, prireikus tikriausiai nė vienas nesuabejotų – susikrautų lagaminus ir išvažiuotų. Gyvenimas yra brangesnis. Taip, galima surizikuoti ir pasilikti, bet iš keturių mūsų pasilikti nusprendusių giminaičių nė vienas neišgyveno. Dabar mes bent galime pamėginti viską atstatyti. Jeigu būtume pasilikę ir mirę – nebegalėtume“, – pasakojimą tęsia Liudmila.

„Net jeigu į tave nepataikys raketa, o į tavo rūsį nebus įmesta granata, gali būti sužeistas skeveldros. Tačiau jokios medicininės pagalbos čia negausi. Ir neišvažiuosi skubiai, apšaudymams vykstant. Kai mes iš čia važiavome, matėme daug kulkų suvarpytų civilių automobilių.

Kai kurie atsisako išvažiuoti, nes nesugeba palikti savo ūkių, gyvūnų, namų. Jie pasilieka ir mato, kaip viskas dega jų akyse. Vienas kaimynas neišvažiavo ir matė, kaip jo karvės gyvos sudegė. O kitą dieną į jo namą, kurį statė dešimt metų, pataikė, ir tas irgi sudegė. Jo žmona iki šiol negali atsigauti nuo šoko.

Ar verta pasilikti, kad visa tai pamatytum? Jeigu aš būčiau matęs, kaip griūna mano namai ir miršta gyvuliai, nežinia, kaip dabar jausčiausi, ir ar turėčiau jėgų dabar statyti. Jeigu rusai priartėja arčiau nei dvidešimt kilometrų – reikia išvažiuoti.“

Šiuo metu nuo Kamiankos iki fronto linijos – apie penkiasdešint kilometrų.

Prieš mane atsivėręs kraštovaizdis taip primena karo lauką, kad smegenys ne iš karto supranta, jog tai traktoriai ir kombainai, o ne tankai

Prieš mums atsisveikinant, Volodymiras man pasiūlo aplankyti jo draugą – vieną stambiausių apylinkių ūkininkų – Valerijų Vercuną.

Valerijus savo ūkį pradėjo 2004 m., kaip pats sako, „nuo plikos žemės“. Kartu su kitais ūkininkais jį vystė bendruomeniškai – dalinosi darbo technika ir įrankiais. Kažkas turėjo degalinę, kurioje saugojo visų ūkių degalus, kažkas taisė ir aptarnavo traktorius. Jie rėmė vietinę futbolo komandą. Ūkis Kamiankoje augo kartu su miestelio socialine ir ekonomine gerove.

Per dvidešimt metų Valerijus sukaupė 1800 hektarų dirbamos žemės. Atėjus Rusijos kariuomenei teko viską palikti ir bėgti. „Kai grįžau – viskas buvo sunaikinta, – pasakoja ūkininkas. – Vien darbo technikos ir sandėlių čia sudeginta už tris su puse milijono dolerių.“

Vaikštome tarp sugriautų Valerijaus sandėliavimo angarų, kurių metaliniai karkasai susiraitę nuo karščio. Aplink – sudeginta ir surūdijusi darbo technika. Prieš mane atsivėręs kraštovaizdis taip primena karo lauką, kad smegenys ne iš karto supranta, jog tai traktoriai ir kombainai, o ne tankai.

Vienas stambiausių Kamiankos ūkininkų Valerijus Vercunas tarp sugriautų savo sandėliavimo angarų. Savo ūkį jis kūrė nuo 2004 m. ©Denis Vėjas
Vienas stambiausių Kamiankos ūkininkų Valerijus Vercunas tarp sugriautų savo sandėliavimo angarų. Savo ūkį jis kūrė nuo 2004 m. ©Denis Vėjas

„Čia turėjau tris sandėlius. Prieš pabėgdamas iš Kamiankos palikau čia 1500 tonų rugių ir apie 800 tonų saulėgrąžų. Viskas supuvo. Kai grįžau, smarvė jautėsi visame miestelyje. Net negalėjau įeiti į vidų. Dvi penkiašimtinės bombos įspaudė vartus į vidų ir stogais dar prispaudė.

Aš kai visa tai pirmą kartą pamačiau, emocijų lyg ir nejaučiau, neverkiau, bet ašaros bėgo. Prisėdau ant „grado“ dėžės ir pasakiau sau, kad jei įsijausminsiu, geriau nuo to nebus. Širdis taip plakė, reikėjo save nuraminti, kad netektų kviesti greitosios. Suvokiau, kad kažkaip reiks išgyventi, vat ir išgyvenau. Tokie mes čia žmonės – akys bijo, o rankos daro.

Visą darbo techniką išvogė, dalims išardė ar tiesiog apgadino. Prieš karą naują traktorių pirkau už 230 tūkstančių [dolerių], dabar jo remontas man dar 100 tūkstančių kainuos. Iš penkių kombainų, kuriuos turėjau, dabar galiu tik tris surinkti.

Žmonės, kurie dirbo, išvažiavo. Vieni – toliau nuo karo, kiti – kariauti. Iš viso ūkio komandos liko du traktoristai, vienas statybininkas-inžinierius ir sargas. Pasėti tai mes pasėsime, bet surinkti derliaus be pagalbos nepajėgsime.“

Valerijaus ūkio griuvėsiai. Sandėliavimo angarų metaliniai karkasai susiraitę nuo karščio, aplink – sudeginta ir surūdijusi darbo technika. ©Denis Vėjas
Valerijaus ūkio griuvėsiai. Sandėliavimo angarų metaliniai karkasai susiraitę nuo karščio, aplink – sudeginta ir surūdijusi darbo technika. ©Denis Vėjas
„Aš kai visa tai pirmą kartą pamačiau, emocijų lyg ir nejaučiau, neverkiau, bet ašaros bėgo“, – pasakoja Valerijus apie tai, kaip jautėsi po okupacijos sugrįžęs į savo ūkį. ©Denis Vėjas
„Aš kai visa tai pirmą kartą pamačiau, emocijų lyg ir nejaučiau, neverkiau, bet ašaros bėgo“, – pasakoja Valerijus apie tai, kaip jautėsi po okupacijos sugrįžęs į savo ūkį. ©Denis Vėjas

Iziumas yra ūkininkų rajonas. Kaip ir kitų aplinkinių kaimų, Kamiankos gyventojų buitis buvo stipriai surišta su ūkvedyste ir dirbama žeme. Dabartinėmis karo sąlygomis grįžti prie seno gyvenimo yra beveik neįmanoma. Dėl pakartotinės okupacijos rizikos rajonui labai sunku susigrąžinti nuo karo pabėgusius žmones bei pritraukti lėšų atstatymui.

Valerijus tikisi, kad kai išminuos elektros ir dujų tiekimo sistemas, bent trečdalis gyventojų sugrįš į savo namus. Jis pasakoja, kad aplinkui neliko nė vieno nenukentėjusio ūkio.

Ūkinės infrastruktūros naikinimas yra dar vienas hibridinio Rusijos karo prieš Ukrainą instrumentas, toks pat tikslingas, kaip ir grūdų saugyklų deginimas Odesoje bei grūdų eksporto blokavimas Juodojoje jūroje. Rusijos pėdsakų randama nuo 2023-iųjų pabaigos vykusiuose ir šių metų birželį atsinaujinusiuose vežėjų ir ūkininkų protestuose Lenkijoje. Rusijai Ukraina yra grūdų eksporto konkurentė. Kol lenkų fermeriai protestavo prieš ukrainietiškus grūdus, lenkų verslininkai supirko jiems dar pigiau pasiūlytus grūdus iš Rusijos, kurių dalis pavogti iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Siekiant mažinti grūdų iš Rusijos į ES šalis eksportą, nuo liepos jiems įsigalios didesni muitai.

Valerijus pasakoja, kad daug vietinių ūkininkų yra pasiruošę tęsti savo darbą nepaisydami rizikos vėl viską prarasti. Tai yra vienintelis jiems žinomas būdas išgyventi patiems bei padėti atsigauti Kamiankai.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee