Tatjana ir jos globojamos katės Černihive.

Ukraina: žmonių karas keturkojų gyvenimuose

Naikindama gyvenamuosius rajonus ir ištisų miestų infrastruktūras Ukrainoje, Rusijos kariuomenė sukėlė grėsmę tūkstančiams gyvūnų. Kitaip nei žmonės, kurie bent jau suvokia, kas darosi, kai ant jų miestų krenta bombos – katės, šunys ir kiti gyvūnai nežino, nuo ko ir kur reikia slėptis. Ir tik atsidavusių savanorių, dažnai rizikuojančių savo pačių gyvybėmis dėl gyvūnų gelbėjimo, dėka tragedijos mastas mažesnis.

Išgirskite tekstą:

Tatjana ir Pavelas. Černihivas

„Gyvenimas skirtas ne vien žmonėms, bet ir viskam, kas gyva“, – sako Tatjana Subistjanska, 48 metų literatūros mokytoja iš Černihivo, gyvenanti apgriuvusiame bendrabutyje kartu su sūnumi Pavelu. Savo namuose jie globoja benamius gyvūnus – septynis šunis, dvidešimt kačių ir vieną jūrų kiaulytę.

<p>Tatjana su sūnumi Pavelu ir kalyte Džulka savo namo koridoriuje. Sprogimo bangos išnešė daugumos butų duris.</p>

Tatjana su sūnumi Pavelu ir kalyte Džulka savo namo koridoriuje. Sprogimo bangos išnešė daugumos butų duris.

Sutikau Tatjaną balandžio pradžioje. Jos namas avarinės būklės – nėra nei vandens, nei dujų, nei elektros. Fasadinėje namo pusėje neliko nė vieno sveiko lango, pirmame aukšte matosi buto dydžio raketos paliktas plyšys, o vienas namo korpusų visiškai pajuodavęs nuo gaisro liepsnų ir dūmų. Dėl tolimojo nuotolio raketų sovietinio tipo bendrabutis liko praktiškai negyvenamas.

Kai kuriuose butuose vis dar galima sutikti anksčiau čia gyvenusius žmones, grįžusius pašalinti sprogimo paliktų nuolaužų ar šiaip apsidairyti, kas liko iš jų namų. Lipu laiptais į viršų ir trečiame aukšte, už nedidelės barikados, pastatytos iš sprogimo bangos išmuštų durų, sutinku Tatjaną, laikančią rankose juodą šunytį. Šia barikada moteris atitvėrė visą komunalinio aukšto koridorių tam, kad jos globojami gyvūnai nepabėgtų.

<p>Tatjana rankose laiko kalytę Džulką, kurią šeimininkas paliko apdegusiame bute.</p>

Tatjana rankose laiko kalytę Džulką, kurią šeimininkas paliko apdegusiame bute.

Tatjana susiejo savo gyvenimą su benamiais gyvūnais dar iki karo. Paskutinius trejus metus ji savanoriavo vietinėse gyvūnų prieglaudose. Anot moters, beglobių gyvūnų situacija Černihive tragiška: prieš juos dažnai smurtaujama, o kai kada jie netgi tikslingai nuodijami.

Savo veiklą Tatjana apibūdina kaip kovą už tai, kad beglobiai gyvūnai rastų namus. Anksčiau jiedu su sūnumi rūpinosi gyvūnais, kuriuos rasdavo aplink savo namus: juos maitindavo, gydydavo ir nešdavo į veterinarijos klinikas sterilizuoti. Gyvūnus, kurie labiausiai prie jų prisirišdavo arba kuriems reikėdavo medicininės priežiūros, jie pasilikdavo globoti savo bute.

Pasakodama apie savo gyvenimą iki karo, Tatjana prisipažįsta, kad nors ir didelę dalį savanoriškos veiklos ji remdavo iš literatūros mokytojos atlyginimo, mokykloje ji negalėjo pasidalinti tuo, ką daro: „Darbe niekas nežinojo, kuo užsiimu. Žinojo, kad turiu keturis šunis, ir net to užteko, kad už nugaros mane vadintų lengvai pačiuožusia, o jeigu sužinotų, kad laikau dar ir 20 kačių, būtų palaikę visiškai nenormalia. Bet aš nesijaučiu nenormali. Manau, kad jeigu tokių atsakingų žmonių kaip aš būtų daugiau, man nereikėtų laikyti 20 kačių, benamių gyvūnų nebūtų tiek daug. Žmonės galvoja, kad aš noriu turėti daug gyvūnų ir kad man patinka juos rinkti. Tačiau tai netiesa. Su malonumu išdalinčiau visus savo gyvūnus į geras rankas, kad tik jie turėtų namus, bet niekas šių gyvūnų nenori. Ir jeigu jais nesirūpintume, jie neišgyventų.“

<p>Tatjana savo bute.</p>

Tatjana savo bute.

Dėl geografinės padėties, prie pat Baltarusijos sienos esantis Černihivas buvo be paliovos bombarduojamas nuo pirmų karo dienų. Diena iš dienos jų 171 buto bendrabutis tuštėjo. Gyventojai evakavosi į saugesnes šalies vietas.

„Visi mums siūlė tą patį – palikite gyvūnus ir gelbėkite savo kailį, bet mes atsisakydavome, negalėjome palikti savo globotinių, – pasakoja Tatjana. – Gyvenome nuolatinėje baimėje, o kovo 15 dieną raketa atskrido ir į mūsų namą. Aš miegojau savo kambaryje, o sūnus – savo. Mes visada žinojome, kad tai atsitiks, nes kaimynystėje, 50 metrų nuo mūsų namo, Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo sutelkusios karinę techniką. Antskrydžio naktį turėjome nuojautą, kad smogs į mūsų namą.“

Artimiausioje slėptuvėje beveik nebuvo vietų, tad per apšaudymus Tatjanos namo gyventojai slėpdavosi pirmame aukšte. Ten buvo storiausios sienos, žmonės galvojo, kad jos apsaugos. Kovo 15-ąją pirma nakties pusė praėjo gana ramiai, todėl apie vidurnaktį žmonės iš pirmo aukšto pradėjo skirstytis po butus. Galiausiai tai juos ir išgelbėjo, nes raketa tąnakt pataikė tiesiai į pirmą aukštą ir tik per laimingą atsitiktinumą aukų pavyko išvengti.

<p>Pavelas ir Rožė šalia subombarduoto bendrabučio.</p>

Pavelas ir Rožė šalia subombarduoto bendrabučio.

Kai į namą atskrido sviedinys, Tatjana miegojo savo bute. Nuo artilerijos smūgio sprogo vandentiekio vamzdžiai ir butą užtvindė vanduo. Moteris išbėgo į koridorių pro sprogimo bangos išmuštas duris, nedelsdama puolė gaudyti išsilaksčiusias kates ir uždarinėti jas į atakos atvejui paruoštus narvus.

Kaimyniniame namo korpuse kilo gaisras, visi gyventojai paliko savo butus ir laukė ugniagesių apačioje. Tatjana su Pavelu pasiliko su gyvūnais.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Gelbėtojai važiavo dvi valandas, nes namai degė visame mieste. Kai atvyko, liepsnos jau buvo pasiekusios devintą namo aukštą.

„Mes su sūnumi ir gyvūnais likome savo bute. Drėkinome rankšluosčius ir jais dengėme gyvūnams nasrus. Sakiau sūnui: „Žiūrėk, Pavelai, kaip ateina mirtis – juodų dūmų pavidalu.“ Iš lėto dūmai pildė visą mūsų aukšto koridorių, tarsi demonas. Atvyko ugniagesiai ir liepė mums išeiti į lauką, bet aš nesutikau. Jeigu išeičiau – mūsų šunys išsilakstytų. Jiems ir taip buvo streso, iš išgąsčio visi gyvūnai apsikakojo ir apsisisiojo – jie buvo ištikti šoko. Negalėjome tokioje būsenoje išvesti jų iš namų. Drauge su sūnumi nusprendėme, kad gyvūnų nepaliksime – jeigu reikės, sudegsime kartu su jais. Negalime jų išduoti, jie pasitiki mumis, pasirinko mus savo šeimininkais“, – sako Tatjana.

<p>Pavelas ir Tatjana subombarduoto bendrabučio balkone.</p>

Pavelas ir Tatjana subombarduoto bendrabučio balkone.

Per tris valandas ugniagesiai užgesino pagrindinę liepsną. Laimei, iki Tatjanos namo korpuso ugnis neišplito. Gelbėtojai išvažiavo gesinti kitų objektų, o namo gyventojai iki pat 16 valandos gesino smilkstančius butus.

Nuo tos dienos prasidėjo Tatjanos ir Pavelo gyvenimas susprogdintame ir sudegusiame name. Pasak moters, pirmą savaitę ir ji buvo visiškai demoralizuota – niekur nėjo iš namų, nesiorientavo, kuri diena, negalėjo kalbėti.

„Jaučiausi besikraustanti iš proto. Galvoje iš lėto šaknijosi suvokimas, kad ankstesnis gyvenimas baigėsi. Tai, kas vyko toliau ir vyksta iki šiol, jau nėra gyvenimas – tai išgyvenimas. Jaučiuosi tarsi benamis šuo, bandantis išgyventi dieną. Aš irgi gyvenu šia diena“, – sako Tatjana.

Rūpinimasis gyvūnais padėjo Tatjanai ištverti sunkią realybę. Nuo tada, kai raketa atskrido į jos namą, miesto apšaudymai tęsėsi dar dvi savaites. Moteris pasakoja, kad su laiku prie karo priprato, tačiau šunims buvo labai sunku gyventi tarp nenutylančių karo garsų. Šunys turi aštresnę klausą, todėl sprogimai juos labai baugina, o ypač jie negali pakęsti intensyvaus lėktuvų skleidžiamo triukšmo.

<p>Tatjana kartu su šunimis sūnaus bute. Pavelo butas mažiau nukentėjo nuo sprogimo, todėl jame šeima laiko vandens atsargas ir gesintuvus, kad apsisaugotų, jei vėl kiltų gaisras.</p>

Tatjana kartu su šunimis sūnaus bute. Pavelo butas mažiau nukentėjo nuo sprogimo, todėl jame šeima laiko vandens atsargas ir gesintuvus, kad apsisaugotų, jei vėl kiltų gaisras.

Namui beveik visiškai ištuštėjus, Tatjana ir Pavelas užėmė visą trečią aukštą kartu su koridoriumi, jungiančiu visus aukšto butus. Buvę butų gyventojai tam neprieštaravo. Nuo karo pradžios dar trys šunys papildė Tatjanos gyvūnų gaują. Vieną iš šunų Tatjana rado apdegusiame namo bute, paliktą šeimininkų, kitus du šeima priglaudė iš gatvės – jie vis ateidavo prie jų namo ieškoti maisto.

Grįžti į mokyklą Pavelas su Tatjana kol kas negali, tad išgyvena iš santaupų ir padedami vietinių savanorių, kurie atneša jų augintiniams maisto. „Jeigu ne gyvūnų savanoriai, mes neišgyventume. <...> Mes jungiamės į socialines grupes, palaikome ir padedame vieni kitiems, nors vis dar nežinome, kaip gyvensime toliau. Laukiame karo pabaigos, jokių kitų planų nėra“, – pasakoja Tatjana.

<p>Namo koridoriuje šeima įsikūrė mažą virtuvę maistui gaminti.</p>

Namo koridoriuje šeima įsikūrė mažą virtuvę maistui gaminti.

Gegužę šeima pagaliau paliko subombarduotus namus ir kartu su visais augintiniais persikelė į kaimą už 40 km nuo Černihivo. Gyvūnų gretas papildė dar 15 kačių ir vienas šuo. Pavelas mano, kad karas dar tik prasideda ir su kiekviena diena tik eskaluosis, todėl palengvėjimo nesitiki.

Marina. Borodianka–Kyjivas

Kaip ir Černihivas, greta Kyjivo esanti Borodianka buvo vienas labiausiai nuo Rusijos invazijos karo pradžioje nukentėjusių miestų – negailestingai apšaudomas nuo pirmųjų dienų, o vėliau okupuotas. Prieš karą miestelyje veikė valstybinė gyvūnų prieglauda, kurioje gyveno 485 šunys. Pasak vietos savanorių, prasidėjus karui, prieglaudos darbuotojai paliko gyvūnus likimo valiai be maisto ir vandens daugiau nei mėnesiui. 222 šunys neišgyveno, o likusieji buvo išgelbėti tik vietinių savanorių pastangomis.

Marina Budko buvo viena iš prieglaudos savanorių. Iki Rusijos karo pradžios ji kartu su kitais savanoriais globojo gyvūnus Borodiankos prieglaudoje.

<p>Gyvūnų savanorė Marina Budko su šunimi Elviu Kyjivo hipodrome.</p>

Gyvūnų savanorė Marina Budko su šunimi Elviu Kyjivo hipodrome.

Marina pasakoja, kad prasidėjus karui savanoriai iškart ėmė skambinti prieglaudos direktorei Natalijai Mazur ir teirautis, ar darbuotojai atėjo į darbą. Natalija savanorius tikino, kad viskas gerai ir šunimis bus pasirūpinta. Prieglaudos vaizdo kameros buvo išjungtos dar pirmosiomis invazijos dienomis ir niekas negalėjo pasakyti, kas iš tiesų ten vyko.

Prieglauda yra Borodiankos pakraštyje, tarp Hostomelio oro uosto ir kelio, vedančio link Baltarusijos, iš kur ir atėjo Rusijos armija – tai strategiškai svarbus ir aktyvus karo taškas. Tuo metu mieste jau vyko mūšiai, ir nusigauti iki gyvūnų buvo labai pavojinga.

„Skambindavome [direktorei] kiekvieną dieną, bandydami sužinoti, ar reikia mums atvažiuoti ir ar yra koks nors šunų gelbėjimo planas, jeigu karas ateis iki Borodiankos. Mus įtikino, kad bet kuriuo atveju šunimis bus pasirūpinta ir jie visada bus pamaitinti. Po savaitės supratome, kad kažkas ne taip, nes į mūsų užklausas ir skambučius skirtingi žmonės duodavo skirtingus atsakymus“, – sako Marina.

<p>Kalytė Leila.</p>

Kalytė Leila.

Tuo metu prieglaudos direktorės Natalijos Mazur socialinių tinklų paskyros mirgėjo nuo paramos rinkimo įrašų, o jos pateikiama informacija apie situaciją prieglaudoje atrodė pati sau prieštaraujanti. Kovo 4 dieną Natalija paskelbė du įrašus. Viename jų ji džiaugėsi, kad surinko 400 tonų gyvūnų maisto paramos, bet, deja, iki Borodiankos prieglaudos nusigauti negalinti. Tądien anksčiau ji parašė, kad gyvūnai šiandien yra pamaitinti (vėliau šis įrašas buvo ištrintas).

Marina kartu su savo komanda iš organizacijos „Hvostata Banda“ (liet. „Uodeguota gauja“) ėmė ieškoti būdų nusigauti iki Borodiankos.

„Pradėjome rašyti žiniasklaidos priemonėms ir skelbti informaciją per visus socialinių tinklų kanalus. Rašėme kareiviams – ir rusų, ir ukrainiečių, – prašydami evakuacinio koridoriaus gyvūnams. Atsiliepė daugybė žmonių iš viso pasaulio. Visi norėjo padėti, išskyrus oficialius kanalus, kurie tą pagalbą iš tiesų galėjo suteikti. Ukrainos gyvūnų globos asociacija į mus net nesureagavo, tarsi ne jų pareiga padėti 485 šunims, paliktiems likimo valiai. Mes net skelbėme piniginį atlygį žmogui, kuris galėtų patekti į prieglaudą, pamaitinti ir išleisti iš narvų visus šunis“, – pasakoja moteris.

<p>Šuo Atosas.</p>

Šuo Atosas.

<p>Šuo Tofis.</p>

Šuo Tofis.

Patekti į prieglaudą savanoriams pavyko tik po mėnesio – balandžio pirmą dieną, kai priešo kariai atsitraukė iš miesto ir viena savanorė nedelsiant nuvyko patikrinti šunų.

Pasakodama toliau Marina negali sulaikyti ašarų. Savo telefone ji rodo filmuotą medžiagą, kurioje matosi nugaišę gyvūnai narvuose. Vieni kūnai išdžiūvę, kiti apgraužti, o tie, kurie išgyveno – nusilpę ir labai sulysę: „Atrodė, kad prieglaudos darbuotojams – nusispjauti. [Tądien] vienas iš darbuotojų atvažiavo pusvalandžiui ir iš karto pasišalino, netgi nepadėjo surinkti lavonų. <....> Turėjome viską daryti patys. Ketverius metus mes važinėjome pas šiuos šunis, jais rūpinomės, auklėjome, maitinome, o tą dieną rinkome juos po gabaliuką.“

Per keletą artimiausių dienų Marina su savo komanda išvežė likusius šunis į Kyjivą. Tie, kuriems reikėjo skubios medicininės pagalbos, buvo išskirstyti po veterinarijos klinikas. Sveikesni ir stipresni buvo atvežti į Kyjivo hipodromą, kur jiems suteikta laikina pastogė ir jais rūpinosi savanoriai iš „Uodeguotos gaujos“.

<p>Gyvūnų savanoriai rūpinasi šunimis, evakuotais iš Borodiankos prieglaudos.</p>

Gyvūnų savanoriai rūpinasi šunimis, evakuotais iš Borodiankos prieglaudos.

<p>Organizacijos „Uodeguota gauja“ savanoriai Kyjivo hipodrome.</p>

Organizacijos „Uodeguota gauja“ savanoriai Kyjivo hipodrome.

<p>Foksi ir Kuba.</p>

Foksi ir Kuba.

Dabar šunų hipodrome nebėra. Dalis jų iškeliavo į naujus namus arba prieglaudas Europoje, kiti rado namus Ukrainoje. Borodiankos prieglauda užsidarė. Gyvūnais besirūpinantys savanoriai kreipėsi į teisėsaugą dėl neatsakingo Natalijos Mazur elgesio su gyvūnais, tačiau jų prašymas vis dar svarstomas ir kol kas jokio atsakymo jie nesulaukė.

Mychailo. Demydivas

Vasario 24 d.

„Visi [zoologijos sodo] darbuotojai vietoje, pildome dyzelino atsargas, skaičiuojame likusį maistą. <...> Raketos, sraigtasparniai, lėktuvai skraido aplinkui, dūzgia, netoliese yra atakos objektų. Gyvūnams viskas gerai, maisto yra, dujų tiekimas nenutrauktas. Laikykitės!“

Vasario 25 d.

„Pro zoologijos sodą pravažiuoja didžiulė Rusijos karinės technikos kolona. Į vietovę pataikė viena raketa, aukų nebuvo. Kreipiamės į visus kariškius: „Prašome, nešaudykite į gyvūnus, jie vos gyvi iš baimės...“

Tokiais įrašais pirmosiomis karo dienomis savo socialiniuose tinkluose pasidalino Mychailo Pinčiuk – zoologijos sodo „XII mėnesių“ direktorius.

<p>Demydivo zoologijos sodo „XII mėnesių“ direktorius Mychailo Pinčiuk ir raganosis Arčis.</p>

Demydivo zoologijos sodo „XII mėnesių“ direktorius Mychailo Pinčiuk ir raganosis Arčis.

Atvykome į zoologijos sodą balandžio viduryje. Lankytojams sodas vis dar buvo uždarytas, o dauguma gyvūnų jau evakuoti į kitus šalies zoologijos sodus.

Šis zoologijos sodas yra įsikūręs Demydivo kaime netoli Kyjivo. Pačią pirmą Rusijos invazijos į Ukrainą dieną priešo sraigtasparniai, šturmuojantys netoliese esantį Hostomelio oro uostą, užtemdė dangų virš Demydivo, o antrą dieną buvo susprogdintas į miestelį vedantis tiltas su vandens užtvanka. Upė patvino, ir miestelis kartu su zoologijos sodu buvo izoliuotas nuo likusio pasaulio.

Mychailo taip pat buvo atskirtas nuo savo gyvūnų. Tą dieną jis išvyko į namus už 5 km nuo miestelio, kad surinktų daugiau maisto ir degalų. Sugrįžti jam pavyko tik po mėnesio, kai rusai atsitraukė ir tiltas buvo suremontuotas.

Vasarį temperatūra čia siekė –10, o zoologijos sode gyvena daug šilumamėgių gyvūnų, kuriems šaltis yra toks pat priešas kaip ir alkis. Nepaisant milžiniškų eilių degalinėse, zoologijos sodo darbuotojams pirmą karo dieną pavyko surinkti pusę tonos dyzelino generatoriams ir šiek tiek maisto.

<p>Kanopinių gyvūnų skyriaus prižiūrėtojas Sergejus išleidžia pasivaikščioti į lauką žirafų šeimą.</p>

Kanopinių gyvūnų skyriaus prižiūrėtojas Sergejus išleidžia pasivaikščioti į lauką žirafų šeimą.

<p>Zebras zoologijos sode „XII mėnesių“.</p>

Zebras zoologijos sode „XII mėnesių“.

<p>Vykstant Demydivo apšaudymams raganosis Arčis iš šoko lakstė po savo aptvarą ir nuo sienos nurovė savo metalinę vandens gertuvę. Vėliau zoologijos sodo darbuotojams teko traukti metalo liekanas iš jo kūno.</p>

Vykstant Demydivo apšaudymams raganosis Arčis iš šoko lakstė po savo aptvarą ir nuo sienos nurovė savo metalinę vandens gertuvę. Vėliau zoologijos sodo darbuotojams teko traukti metalo liekanas iš jo kūno.

<p>Žirafos patinas Mikola Stepanovičius su šeima.</p>

Žirafos patinas Mikola Stepanovičius su šeima.

Demydivo kaimas kartu su visu zoologijos sodu buvo okupuotas. Su gyvūnais liko dalis darbuotojų, ir tik jų pastangomis mėnesį trukusios blokados nuostoliai buvo minimalūs.

Tie, kurie liko atskirti nuo gyvūnų, rūpinosi maisto ir degalų pristatymu į zoologijos sodą. Pasak Mychailo, rusai pro savo blokpostus praleisdavo tik po keturis Raudonojo Kryžiaus savanorius per dieną. Žinoma, pagrindinė savanorių misija buvo ne gyvūnai, o žmonių iš Demydivo evakuacija. Rusų kariai Raudonajam Kryžiui leisdavo įnešti siuntas į okupacijos zoną, tačiau tik tiek, kiek savanoriai sugeba panešti rankose. Tad zoologijos sodui jų atgabentas maistas nedaug padėdavo. Čia gyvena apie 30 plėšrūnų, tarp kurių – nemažai liūtų ir tigrų. Jie turėtų suvalgyti po 10 kg mėsos į dieną, o dabar geriausiu atveju gaudavo 10 kg bendrai.

Prisimindamas pirmąsias blokados dienas, Mychailo sako, kad, nors maisto tragiškai trūko, buvo be galo svarbu gauti bet kokią pagalbą, nes tai teikė darbuotojams palaikymo jausmą. „Kartais pavykdavo gauti ir kanistrą dyzelino – jo užtekdavo kokiai valandai. Nedaug, bet šis tas“, – pasakoja Mychailo.

<p>Zoologijos sodo „XII mėnesių“ direktorius Mychailo Pinčiuk.</p>

Zoologijos sodo „XII mėnesių“ direktorius Mychailo Pinčiuk.

Per pirmas keturias karo dienas visas zoologijos sodo maistas pasibaigė. Elektros tiekimas į miestelį taip pat buvo nutrauktas. Tą dieną Mychailo socialiniuose tinkluose pasirodė naujas įrašas:

„Deja, išnaudojome beveik visus zoologijos sodo rezervus, ir dabar tik laiko klausimas, kada pateksime į didelę bėdą. <...> Dar neramiau dėl elektros energijos – šaltis bus toks pat baisus kaip ir badas.<...> Mums svarbu gauti maisto, todėl jei turite bet kokią galimybę – net litrą dyzelino ar kilogramą bulvių kur nors mūsų rajone – parašykite mums laišką, mes iki jūsų nusigausime. Mums taip pat labai reikalingi dujų balionai ir šildytuvai.“

Vienas iš zoologijos sodo darbuotojų, nepasitraukusių per visą blokados laikotarpį, buvo Sergejus – kanopinių gyvūnų skyriaus prižiūrėtojas. Jis pasakoja, kad pirmą karo savaitę vyravo chaosas: „Bombos krito 200 metrų spinduliu. Sprogimai ir visas karo triukšmas kėlė gyvūnams stresą; vieni nieko nevalgė, kiti valgė už penkis. <..> Karas karu, bet gyvūnams netiko paaiškinimas, kad žmonės kažko nepasidalijo. Turėjome rasti būdą, kaip juos išmaitinti. Kovo 8 dieną mums išjungė dujas ir pasidarė dar labiau neaišku, ką daryti toliau. Mūsų primatai buvo šildomi tik dujomis, tad teko juos visus perkelti į vienintelę patalpą, kurią šildė katilas. Kitaip nė vienas nebūtų išgyvenęs.“

<p>Raganosis Arčis ir kanopinių gyvūnų skyriaus prižiūrėtojas Sergejus.</p>

Raganosis Arčis ir kanopinių gyvūnų skyriaus prižiūrėtojas Sergejus.

Vietiniai kaimo žmonės taip pat bandė padėti. Vieni atnešdavo maisto, kiti prieš evakuodamiesi iš miesto užeidavo į zoologijos sodą ir nupasakodavo, kur pas juos namuose yra palikta maisto. Situaciją apsunkindavo marodieriai, kurių, pasak zoologijos sodo darbuotojų, miestelyje buvo nemažai.

„Kai atvyksti prie namo, kuriame negyveni, ir pradedi kažko ieškoti, sulauki daug dėmesio iš kaimynų, ir ne visada pavyksta paaiškinti, kad ieškai maisto gyvūnams ir turi tam leidimą. Tad po poros dienų šios idėjos atsisakėme“, – prisimena Sergejus.

Anksčiau žurnaliste dirbusi Veronika taip pat visą okupacijos laiką praleido su gyvūnais, nors ir nebuvo zoologijos sodo darbuotoja. Jai nepavyko evakuotis iš okupuoto miestelio ir ji pasiliko su sodo darbuotojais. Karo kontekste jai teko ne tik mokytis gyvūnų priežiūros, bet ir užmegzti ryšį su pirmą kartą matomais, siaubo apimtais egzotiniais gyvūnais.

<p>Mychailo, Sergejus ir Veronika iš zoologijos sodo „XII mėnesių“.</p>

Mychailo, Sergejus ir Veronika iš zoologijos sodo „XII mėnesių“.

Kažkurią akimirką jau atrodė, kad maisto likučiai pasibaigs ir prasidės mirtys iš bado. Tačiau maisto vis atsirasdavo ir iš bado niekas nemirė. Deja, dalis gyvūnų mirė dėl kitų karo pasekmių.

„Gyvūnams tiesiog nenatūralu būti tokioje aplinkoje, kur griaudi sprogimai ir dreba sienos. Nuo streso numirė pora hienų, o psichologinės karo pasekmės gyvūnams jaučiamos iki šiol. Beždžionės, aidint artilerijos smūgiams, bandydamos ištrūkti iš patalpos, daužydavosi į sienas ir prieš savo valią žudėsi. Karo pasekmės – tai ir medikamentų trūkumas. Turėjome sergančią raudonąją vilkę. Dėl karo negalėjome jai laiku gauti vaistų, o kai gavome, buvo per vėlu, ir jos išgydyti nepavyko“, – pasakoja Veronika.

Visą okupacijos laiką „XII mėnesių“ darbuotojai bandė susisiekti su rusų kareiviais, kad praleistų maisto siuntas, tačiau leidimo taip ir negavo. Situacija blogėjo kasdien, kol rusai galiausiai pasitraukė iš Demydivo. Tuo metu Mychailo jau buvo prikaupęs savo namuose daug maisto ir degalų, ir, kai tik kelias buvo atvertas, po trijų valandų jis jau buvo prie zoologijos sodo vartų su sunkvežimiu atsargų.

Reklama

„XII mėnesių“ gavo daug paramos iš Europos zoologijos sodų ir privačių aukotojų. Šią akimirką jų situacija atrodo saugi, tačiau, anot Mychailo, šiandieninės humanitarinės krizės akivaizdoje užtikrinti sklandžią zoologijos sodo veiklą bus labai sunku.

„Reikiamo kiekio rugių šiais metais mūsų šalis nespėjo pasėti, tad bus tikrai sunku aprūpinti visus kanopinius, turbūt teks pirkti šieną iš užsienio. Taip pat turime daug plėšrūnų, kurie valgo tik jautieną, kitos mėsos jiems nereikia, o logistika šalyje dabar tikrai prasta, ir neaišku, iš kur tiek mėsos gauti“, – sako jis.

Aleksejus. Irpinė

Aleksejus Surovcevas iki vasario 24 dienos dirbo teatro ir kino aktoriumi. Dabar jis save laiko zoosavanoriu, pasivadinusiu Borodataja Kotomamulia (liet. Barzdota kačių mamytė).

<p>Teatro ir kino aktorius Aleksejus Surovcevas padeda per karą Irpinėje paliktiems gyvūnams.</p>

Teatro ir kino aktorius Aleksejus Surovcevas padeda per karą Irpinėje paliktiems gyvūnams.

Karo pradžioje, norėdamas būti naudingas, Aleksejus užsirašė į teritorinę gynybą, padėjo patruliuoti Kyjivo gatvėse ir prisidėjo prie žmonių evakuacijos, tačiau greitai suprato, kad gyvūnams pagalbos reikia ne mažiau nei žmonėms.

Gyvūnų gelbėjimas Aleksejui prasidėjo nuo to, kad viename iš „Telegram“ kanalų pamatė prašymą išgelbėti per evakuaciją mašinoje pamirštą katiną. Nuvykęs į tą vietą ir suradęs krepšį su katinu, Aleksejus perdavė gyvūną šeimininkei. Vėliau įkėlė į savo „Instagramą“ vaizdo įrašą ir gavo daugybę prašymų išgelbėti kitus paliktus gyvūnus.

<p>Aleksejus padeda gyvūnams ne tik šeimininkams paprašius, bet ir netikėtai sutiktiems keturkojams gatvėse.</p>

Aleksejus padeda gyvūnams ne tik šeimininkams paprašius, bet ir netikėtai sutiktiems keturkojams gatvėse.

„Tai, kas vyko, prilyginau filmo siužetui. Filmo scenarijus visada susidaro iš atskirų scenų. Jeigu iš scenarijaus galima išmesti vieną sceną ir niekas nepasikeičia, vadinasi, ši scena nereikalinga. [Padėdamas evakuoti žmones] jaučiausi kaip nereikalinga scena. Žmonėms padedančių savanorių labai daug, o žmonių, kurie padeda gyvūnams, yra vienetai“, – pasakoja Aleksejus.

Jeigu ne karas, Aleksejus šiuo metu dalyvautų realybės šou apie išgyvenimą Poslednij geroj (liet. Paskutinis didvyris). Dabar, gelbėdamas gyvūnus iš sugriautų butų, aplinkui aidint priešo kulkoms ir sprogimams, vyras pripažįsta, kad jo gyvenimas ir taip tapo išgyvenimo šou.

Tuo metu Irpinėje vyko intensyvios kovos už miestą. Iš vienos pusės buvo ukrainiečių armija, iš kitos – rusų, o kovos ir susišaudymai vyko pačiame mieste. Apie tai liudija kulkų išdaužyti langai ir miesto vitrinos, gatvėse palikti susprogdinti automobiliai bei tankų ir artilerijos išmuštos skylės gyvenamųjų namų sienose.

<p>Kovų žymės Irpinėje.</p>

Kovų žymės Irpinėje.

„Kaskart kirsdamas blokpostus jaučiausi kaip kompiuteriniame žaidime, kai patenki į naują lygį, kur pagrindinė užduotis yra tiesiog išgyventi ir išgelbėti kuo daugiau gyvūnų. Aplink krenta bombos, švilpia kulkos, šaudo snaiperiai“, – pasakoja Aleksejus.

Ukrainoje Aleksejus yra žinomas aktorius, turintis daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose. Pradėjęs naują veiklą, jis aktyviai ja dalinosi su savo auditorija, ir žinia apie Irpinės gyvūnų gelbėtoją sparčiai pasklido. Per mėnesį Aleksejus išgelbėjo apie 400 namie paliktų, pasimetusių arba tiesiog beglobių gyvūnų. Kai balandį susitikau su Aleksejumi, sąraše jų buvo likę mažiau nei 200, tačiau, rusams atsitraukus, į miestą grįžta ir jo gyventojai. Kai kurie pamiršta pranešti, kad jų gyvūnų tikrinti nebereikia. Pasitaiko atvejų, kai Aleksejus atvyksta prie reikiamo buto, išlaužia duris ieškodamas gyvūno ir paaiškėja, kad šeimininkai gyvūną jau išvežę.

<p>Aleksejus lipa per tvorą ieškoti šeimininkų paliktų augintinių.</p>

Aleksejus lipa per tvorą ieškoti šeimininkų paliktų augintinių.

Kartu su Aleksejumi Irpinėje praleidau visą dieną, sekdamas ir dokumentuodamas jo darbą. Privažiuojame prie pirmo namo iš prašymų sąrašo. Iš už tvoros girdisi šuns lojimas. Aleksejus peršoka per tvorą, prašo jam paduoti šunų maisto ir pripildęs dubenėlį prakiša jį į šuns narvą. Šįkart šunį tereikėjo pamaitinti.

Kitame prašyme parašyta, kad raktų nuo namų šeimininkas perduoti negali, tačiau yra išdaužtas langas, pro kurį galima įlipti į namą. Atvažiavę suprantame, kad iš namo liko tik apgriautos sienos, o viskas, kas buvo viduje – sudegė. Bandome ieškoti šuns, bet iš karto pasidaro aišku, kad, jeigu jis ir išgyveno, tikriausiai pabėgo.

<p>Aleksejus užeina į atsitiktinį namą, kurio aliuminė tvora suvarpyta kulkų.</p>

Aleksejus užeina į atsitiktinį namą, kurio aliuminė tvora suvarpyta kulkų.

Grįždami į automobilį, atsitiktinio namo lange pamatome katiną. Atrodo, kad name seniai niekas nesilankė. Susprogdintos aliuminės tvoros likučiai suvarpyti kulkų. Pastebime, kad vienas langas išdaužtas – per jį patenkame į vidų.

<p>Aleksejus pro išdaužtą langą lipa į namą padėti paliktiems katinams.</p>

Aleksejus pro išdaužtą langą lipa į namą padėti paliktiems katinams.

Nosį iškart užgula nuo kačių šlapimo kvapo. Visur netvarka, ir iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, ar prieš akis – apiplėšimo scena, ar šeimininkai taip greitai ruošėsi išvykti, kad paliko visur išmėtytus daiktus.

Name randame keturis katinus. Visi atrodo išsigandę ir alkani. Pamaitiname juos, sudedame į transportavimo konteinerius ir nešame iki mašinos. Gyvūnus Aleksejus iškart nufotografuoja ir nusiunčia nuotraukas savo asistentei Kyjive. Ji įkelia nuotraukas į socialinius tinklus, kad žmonės galėtų gyvūnus atpažinti. Taip pat Aleksejus name palieka raštelį su savo telefono numeriu ir užrašu: „Jūsų katinai pas mus.“

<p>Netikėtai aplankytame name Aleksejus palieka raštelį su savo telefono numeriu ir užrašu: „Jūsų katinai pas mus.“</p>

Netikėtai aplankytame name Aleksejus palieka raštelį su savo telefono numeriu ir užrašu: „Jūsų katinai pas mus.“

Pagal planą, toliau katinai turėtų keliauti į Kyjivo prieglaudą ir, jeigu per porą savaičių jų šeimininkai neatsirastų, jiems būtų ieškoma naujų namų. Tačiau tam įvykti nebuvo lemta. Jau ruošiamės išvažiuoti su katinais, kai prie mūsų prieina kaimynas ir klausia, ką čia veikiame. Paaiškėja, kad namo savininkai jau pakeliui namo ir dabar stovi poros kilometrų eilėje prie įvažiavimo į miestą. Katinus iškart grąžiname, o kaimynas, šeimininkų prašymu, padovanoja Aleksejui degtinės butelį už rūpestį.

Toliau keliaujame po adresatus iš prašymų sąrašo. Važiuojame į modernių bendrabučių kvartalą. Aleksejus pasakoja, kad šie namai neseniai pastatyti ir naujieji gyventojai iki karo tik pradėjo čia įsirenginėti butus. Dabar rajonas visiškai sugriautas, – atrodo, kad neliko nė vieno pastato, nenukentėjusio nuo gaisro ar sprogimo.

Surandame reikiamą namą ir kylame į penktą aukštą. Laiptinė apdegusi, langai išdaužti sprogimo bangos. Pasiekę ketvirtą aukštą suprantame, kad penkto aukšto nebėra. Stogas nuneštas, o visi butai sudegę, tad tęsti paieškų net nebandome.

<p>Naujai pastatyto bendrabučio paskutinio aukšto nebeliko – butai sudegė, o stogą nunešė sprogimo bangos.</p>

Naujai pastatyto bendrabučio paskutinio aukšto nebeliko – butai sudegė, o stogą nunešė sprogimo bangos.

Per likusią dienos dalį išgelbstime dar du katinus iš sąrašo. Taip pat nuolat sustojame pamaitinti benamių gyvūnų. Prieš mėnesį Aleksejus grįždavo į Kyjivą automobiliu, pilnu gyvūnų narvų, o dabar darbo žymiai sumažėjo ir tai ženklas, kad gyvenimas iš lėto grįžta į miestą, o žmonės – pas savo gyvūnus.

<p>Aleksejus ieško šeimininkų palikto katino.</p>

Aleksejus ieško šeimininkų palikto katino.

<p>Sprogimo bangos suniokotas butas.</p>

Sprogimo bangos suniokotas butas.

Aleksejus jaučia, kad jo žinomumas Ukrainoje gali padėti benamiams ir šeimininkų paliktiems gyvūnams, todėl jis nori tęsti savo veiklą ir karui pasibaigus. Aktoriaus žodžiais, jo išgelbėti gyvūnai ilgai prieglaudose neužsilaiko ir būna greit išgraibstomi. „Kaip karšti pyragėliai“, – priduria.

„Labai padeda pinigų aukojantys žmonės. Tačiau jie siunčia ne tik pinigų, bet ir šunų maisto, transportavimo dėžių, medikamentų. Dažniausiai aukojamos mažos sumos, bet daugelio žmonių, ir tai labai džiugina. Šiuo metu netrūksta nieko, tačiau situacija keičiasi labai greitai. Taip pat suprantama, kad karas kažkada pasibaigs, kartu su juo pasibaigs ir žmonių noras aukoti pinigus, o benamių gyvūnų liks daug ir pagalbos reikės dar ilgai“, – pasakoja Aleksejus.

<p>Katinas Irpinėje.</p>

Katinas Irpinėje.