„Jau galvojome, kad neateisite. Ar tikrai pasiruošę Bachmutui? Įsėdus į mašiną kelio atgal jau nebebus, važiuosime iki galo“, – vietoj pasisveikinimo sako savanoris Dmitrijus Artiomovas.

Iš miesto pajudame dviem automobiliais. Mes su drauge Malika važiuojame humanitarinės pagalbos prikrautu autobusiuku. Paskui mus seka visureigis, kuriuo keliauja iš Italijos kilęs klounas Marco Rodari. Daugiau kaip penkiolika metų jis gyvena ir dirba karo suniokotose vietose: Gazos Ruože, Sirijoje, Irake, Bosnijoje, o nuo 2022 metų – ir Ukrainoje. Savo gyvenimo misija Marco įvardija galimybę dovanoti šypsenas ir džiaugsmą vaikams, į kurių vaikystę įsiveržė karas.

Marco yra žymaus italų rašytojo Giannio Rodario, parašiusio „Čipolino nuotykius“, anūkas. Gianni mirė, kai Marco buvo vos dveji metai. Jam neteko pažinti savo senelio, tačiau senelio darbai ir gyvenimo istorija turėjo didelę įtaką jo paties pasirinktam gyvenimo keliui.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai Italijoje į valdžią atėjo Benito Mussolini, šalis pasidalijo į dvi stovyklas. Viena pusė palaikė JAV ir laukė išlaisvinimo, kita pusė palaikė fašistinius Hitlerio ir Mussolinio režimus. Kai kuriuose šalies regionuose įsiplieskė pilietinis karas – italai kovojo prieš italus.

1943 metais Marco senelį prieš jo paties norą ketveriems metams išsiuntė kariauti į Lenkiją ir Vokietiją. Šeimoje mažai kalbama apie tą laikotarpį, tačiau nuo pat Marco gimimo 1975 metais iš savo močiučių jis nuolat girdėdavo, kad karas yra labai blogas ir neteisingas dalykas.

„Manau, kad senelių žodžiai mane labai paveikė, nors tuo metu neįsivaizdavau, kad tiek daug savo gyvenimo laiko praleisiu kare. Dar svarbiau – šeima mane išmokė, kad po karo galima sukurti ir daug gražių dalykų. Mūsų namas Milane buvo sunaikintas, ir mano seneliai atstatė jį dar gražesnį“, – prisiminimais dalijasi Marco.

Marco yra kilęs iš mažo Italijos kaimelio Leggiuno, esančio šalies šiaurėje. Baigęs mokyklą jis pasirinko studijuoti istoriją, ypač domėjosi karais. Tuo pat metu mokėsi aktorystės ir performanso menų ir galiausiai pasirinko klounadą.

1999-aisiais, kai Marcui buvo 19 metų, jis išvyko į Rumuniją su klounų grupe padėti sunkiai sergantiems vaikams ligoninėje. Būtent ten jis suprato, kad sunkiose situacijose jam pavyksta geriausiai atskleisti savo talentą ir būti naudingiausiam. Po to jis išvyko į Keniją ir praleido dvi vasaras Nairobio lūšnynuose linksmindamas vaikus.

Vėliau Marco iškeliavo į atokų kaimą Nigerijoje. Vienas vokietis finansavo ten statomą mokyklą ir paprašė Marco jam padėti. „Tai buvo ypatinga patirtis, nes kaimelio vaikams kiekvienas fokusas, kiekvienas pokštas – tarsi gryna magija. Jie neieško magijos paaiškinimo – jiems tai labai tikra.“

2005 metais prasidėjo Marco kelias po Artimuosius Rytus. Pradžioje tai buvo darbas vaikų su negalia ligoninėse Sudane ir Egipte. Šios ligoninės pastatytos vietinės krikščionių bažnyčios. Vėliau tos pačios bažnyčios kunigas pakvietė Marco vykti kartu su juo į Gazos Ruožą. Būtent Gazoje Marco pirmą kartą tiesiogiai susidūrė su karu. Anot jo, tas momentas padiktavo jam tolimesnę gyvenimo kryptį.

Lypčanivka

Paliekame Charkivą. Iki mūsų pirmojo kelionės tikslo – Lypčanivkos kaimelio – apie 2 valandos kelio šiaurės rytų kryptimi. Kaskart, nepriklausomai nuo kraštovaizdžio ar šalies regiono, važiavimas per deokupuotas gyvenvietes ir buvusių mūšių vietas jau virsta savotišku déjà vu. Apgriauti namai, sviedinių krateriai keliuose, pokalbiai su savanoriais ir vairuotojais apie tai, kad viskas aplinkui užminuota.

Lypčanivkoje – dar vienas liūdnas déjà vu. Prie įvažiavimo į miestelį susprogdintas tiltas, o pagrindinėje gatvėje – vos pora sveikų namų. Važiuojame į vietinę mokyklą, kur Marco laukia pirmas šios dienos pasirodymas.

Mus pasitinka mokyklos direktorės ir mokytojų delegacija, nuveda į vieną iš klasių, kur laukia vaišės: kava, arbata, sausainiai, mandarinai ir sumuštiniai su sūriu. Kambario kampe įrengtas medicininės apžiūros punktas. Kol pusryčiaujame, kitoje kambario pusėje senyvo amžiaus žmogui gydytoja matuoja kraujospūdį. Prie kabineto durų susirinko eilė žmonių, laukiančių pasitikrinti sveikatą.

Susėdus prie stalo, mokyklos direktorė, sužinojusi, kad esame žurnalistai, atsistoja ir sako:

„Žurnalistai, kreipiuosi į jus, nes nežinau, į ką dar kreiptis. Tichonenko Anatolijus Ivanovičius 1963 metų gimimo pradingo be žinios. Gegužės 3 dieną mūsų kaime pasirodė rusų specialusis greito reagavimo būrys ir paėmė jį į nelaisvę. Užmovė ant galvos maišą, viela surišo rankas ir išvežė. Be priežasties… Jis nevykdė jokios partizaninės veiklos.

Mes iki šiol nežinome, kur jis. Jo sūnus atliko DNR testą. Gal jo jau nėra tarp gyvųjų, bet pagal DNR jis nebuvo atpažintas. Sūnus kreipėsi visur, kur įmanoma, ir jokių rezultatų… Mums pasakė, kad yra galimybė, kad jį išvežė į Čečėniją. Dagestane yra plytų fabrikas, į kurį veža kalinius kaip darbo jėgą. Jam jau virš šešiasdešimt metų, tad man tai atrodo mažai tikėtina. Mes labai norime jį surasti, kad bent jau žmogiškai palaidotume.

Anatolijaus sūnus sužinojo, kad jo tėvą laikė kartu su Sergejumi Zayka, mūsų kaimo seniūnu. Išsiaiškinome, kad juos laikė vienkiemio rūsyje Buhaivkos kaime. Sūnus nuvyko ten ir klausinėjo vietinių, rodė tėvo nuotraukas. Vietiniai sakė, kad ten prie vienkiemio buvo įrengti postai ir nieko nepraleido, tad niekas nieko ir nematė, tik patvirtino, kad ten suveždavo žmones.

Sergejus Zayka liko gyvas. Jis pasakoja, kad vieną dieną juos su Anatolijumi nurengė ir kažkur išvežė. Sergejų išmetė iš automobilio viename iš blokpostų, o Anatolijų nuvežė toliau. Neįsivaizduojame, į ką daugiau kreiptis… O dabar gerkite arbatą, kitaip atvės.“

Po dvidešimt minučių trukusių pusryčių Marco persirengia darbiniais drabužiais – geltonais marškinėliais su prisiūta šypsenėle, plačiomis žaliomis kelnėmis ir kepure su propeleriu. Pasiima savo pokštų lagaminėlį ir užsideda raudoną nosį. Savo repertuare jis nenaudoja sudėtingų pokštų. Taip pat nenaudoja grimo ir makiažo. Vėliau jis mums pasakos, kad karo situacijose riba tarp Marco ir jo alter ego – klouno Il Pimpos – praktiškai pradingsta, greitai pavirsti klounu kartais yra labai svarbu. Tai padaryti jis gali per 30 sekundžių.

Gretimoje klasėje mūsų jau laukia būrys vaikų. Vaikai atrodo gana uždari. Mus pasitinka tuščios akys nepatikliais žvilgsniais, neišduodančiais jokių emocijų. Man atrodo, kad tai ne vaikų, bet suaugusiųjų akys. Mačiusios dalykų, kurių vaikai matyti neturėtų. Klasėje tylu, girdisi tik tėvų šnabždesys mažiesiems į ausis. Įsivaizduoju, kaip jie aiškina vaikams, kad į jų kaimą atvažiavo klounas.

Il Pimpa pradeda pasirodymą. Nedideliais triukais jis bando sužadinti vaikams nuostabą. Auditorijoje pasirodo pirmi šypsniai. Jie dar labai nedrąsūs, bet po kelių minučių visa salė kvatoja. Tuštuma palieka vaikiškas akis ir jos vėl pradeda žibėti džiaugsmu, kuris taip joms būdingas. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji greitai atsipalaiduoja ir leidžia sau juoktis. Net nepastebėjau, kaip pats pradėjau šypsotis ir nenustojau iki pat pasirodymo galo.

Il Pimpa įkūnija savyje du klasikinius itališkos klounų mokyklos personažus – Bianco ir Augusto. Augusto yra pasipūtęs ir arogantiškas – visada galvoja, kad yra teisus ir ginčijasi su visais dėl elementariausių dalykų. Bianco yra kvailas, juokingas ir nerangus – jam niekada nesiseka ir viskas krenta iš rankų.

Beveik kiekvieną savo triuką Marco pradeda kaip Augusto ir baigia kaip Bianco – pradžioje vaikai ginčijasi su arogantišku klounu, bet galiausiai jį nugali ir prieš save pamato nevėkšlą. „Tai momentas, kai menas tampa medicina, – vaikai juokiasi ir jų kūnai gamina endorfiną – laimės hormoną, kuris padeda įveikti stresą.“ Pasak Marco, tai labai svarbu, nes per karą vaikai retai patiria džiaugsmą, juos slegia didelė įtampa, atrodo, jie tarsi pamiršta, kad yra vaikai.

Pasirodymas trunka apie valandą. Vaikai dar nespėja palikti klasės, o prie Marco jau pribėga Olga Bondar-Riznyčenko, Charkivo literatūros muziejaus darbuotoja ir viena pagrindinių šios kelionės organizatorių, sakydama: „Penkios minutės, Marco, turime skubėti į kitą vietą. Vaikai laukia.“ „Būsiu pasiruošęs už keturių“, – atsako jai Marco.

Iziumas

Kita mokykla yra Iziumo priemiestyje. Atstumas iki jos nedidelis – apie keturiasdešimt minučių kelio, tačiau užtrukome ankstesnėje vietoje ir dėl blogų kelių atvažiuojame vėliau, nei sutarta. Prie pagrindinių mokyklos durų mus pasitinka moteris griežtais akinių rėmeliais ir Mardžės Simpson šukuosena. Ji užsipuola mus, mums dar nespėjus išlipti iš automobilio.

„Kuris iš jūsų čia svarbiausias? Kas atsakingas už organizaciją? Jau valandą vėluojate. Ar žinote, su kuo turite reikalų? Su vaikais – pažeidžiamiausiu kontingentu. Pas mus nešildo, temperatūra – minus penkiolika. Vaikai šąla sporto salėje. Mažiausius tėvai jau išsivedė. Vaikai kenčia.“

Kol Olga bando raminti įpykusią moterį, Marco jau skuba pas vaikus. Matosi, kad mokykla nukentėjo nuo oro atakų – dalis langų užkalti lentomis, koridoriuje sukrautos medžiagos remontui. Mokyklos kieme matyti sprogimų krateriai, o sporto salės languose ir sienose – šūvių žymės. Salėje nėra kelių langų, išties šalta. Tą savaitę Ukrainoje oro temperatūra svyravo tarp septynių ir dvidešimties laipsnių šalčio.

Nors Marco visada pasiruošęs triukų programą, kiekvienas jo šou yra improvizacija. Per dvi dienas, praleistas su juo, pastebėjau, kaip pradėdamas pasirodymą jis akimirksniu nuskaito savo žiūrovus ir visada iš naujo atranda kelią link jų šypsenų ir pasitikėjimo.

Jo pokštų įrankiai – daugiausia standartiniai ir nesudėtingi: kortos, pradingstantys daiktai, dvigubo dugno konteineriai, spalvotos skarelės ir butaforinės, spalvas keičiančios gėlės. Tačiau išties ypatingą jo pasirodymą daro gebėjimas užmegzti ryšį su žmonėmis. Ukrainietiškai jis išmoko vos kelis žodžius: padėkoti, suskaičiuoti iki trijų ir spalvų pavadinimus. Visa kita – kūno kalba, kuria jis ir kuria dialogą su savo auditorija.

Kaskart žiūrėdamas Marco pasirodymus stebėjausi jo gebėjimu pralaužti bet kokius liūdesio ledus ir, pasitelkiant humorą, sukurti šiltą pasitikėjimo ir meilės kupiną atmosferą.

Po pasirodymo sporto salė ištuštėjo. Rinkdamas į savo lagaminėlį įrankius Marco atrodo įsikrovęs ir sujaudintas dalijasi įspūdžiais:

„Jau ilgą laiką beveik kas dieną rengiu nemokamus pasirodymus ir visada lieku vienodai nustebintas vaikų gebėjimo šypsotis netgi pačiose sunkiausiose situacijose. Nemanau, kad jų šypsenų kaltininkas yra klounas. Tikroji priežastis yra džiaugsmas, kurį kiekvienas vaikas nešiojasi širdyje. Per karą jie tai pamiršta, o atvykęs klounas sugeba pažadinti jų įgimtą džiaugsmą.

Pažiūrėk, dabar mes mokykloje. Ji apgriauta ir šalta. Vaikai šaltyje laukė mūsų daugiau nei valandą. Ir tu pats matei, kaip jie juokėsi ir šypsojosi. Neaišku, kada jie galės grįžti į mokyklą. Todėl man labai svarbu būti klounu. Jau daug metų matau tik karą: Palestina – karas, Ukraina – karas, Sirija ir Irakas – karas. O kai virstu klounu, pamirštu apie tai. Ir tikiuosi, kad vaikai irgi pamiršta. Tai ir yra mano kaip klouno darbas – bent trumpam sustabdyti karą.

Kartais per mano pasirodymus suaugusieji irgi pamiršta karą. Tai nutinka retai, bet tie momentai ypatingi. Suaugusiems žmonėms daug sunkiau užsimiršti.“

Šiandien mūsų laukia dar vienas pasirodymas, tačiau skubos nebėra. Važiuojame į Iziumo centrą, į slėptuvę nuo bombų, kur vakare turi susirinkti vaikai ir kur mes praleisime artimiausią naktį.

Šio karo istorijoje Iziumo miestas žinomas kaip viena skaudžiausių Ukrainos žaizdų. Pranešimuose apie rusų karo nusikaltimus jis lyginamas su Buča. Miestas buvo okupuotas nuo kovo pradžios iki rugsėjo vidurio, ir visą tą laiką čia vyko kovos dėl miesto kontrolės. Rusijai Iziumas buvo žūtbūt reikalingas dėl jo strateginės padėties – jis leistų Rusijai sujungti savo pajėgas Charkivo srityje ir Donecke. Taip pat miestas yra svarbus transporto mazgas, kurio kontrolė labai palengvintų karinę logistiką.

Rugsėjo 10 dieną ukrainiečiams atkovojus miestą, čia buvo rasta 10 kankinimo rūsių ir masinės kapavietės su 440 kūnų. Iš beveik 47 tūkstančių žmonių mieste liko gyventi tik 10 tūkstančių. Okupacijos metu rusai neišleido žmonių į laisvos Ukrainos teritorijas, vienintelė evakuacijos kryptis nuo karo bėgantiems žmonėms buvo Rusija.

Pro mašinos langą stebint praplaukiančius sugriauto miesto vaizdus susidaro įspūdis, kad važiuojame per miestą vaiduoklį. Gyvenimas galutinai jo dar neapleido, matosi pavienės veikiančios įstaigos, kartais prasilenkiame su dviratininkais ir vienu kitu praeiviu. Visa tai primena poapokaliptinį peizažą – čia esame tada, kai nuo miesto išlaisvinimo praėjo jau penki mėnesiai, bet nežinant šio miesto karo istorijos atrodo, kad išgyvenusieji tik dabar išlenda iš po griuvėsių.

Miesto centre neapgriautų pastatų nėra. Autobusiuką paliekame prie metalinių vartų. Įeiname į kiemą, kuriame tarp suniokotų namų ir jų nuolaužų stovi penkios sudegusios mašinos. Vieno automobilio variklis sprogimo bangos įmūrytas į namo sieną už 25 metrų. Leidžiamės laiptais į namo rūsį.

Kai prieš kelionę klausiau organizatorių, ką reikėtų pasiimti su savimi, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Miegmaišiai, drėgnos servetėlės, užkandžiai, vanduo ir dantų šepetėlis – pasiruoškite nakvoti rūsyje.“ Įsivaizdavau drėgną sovietinį rūsį arba betoninį bunkerį. Įsivaizdavau bet ką, kas būtų antonimas žodžiui „jauku“.

Nusileidęs į apačią pirmiausia pamatau ilgą stalą ir daug kėdžių. Pailga patalpa primena caro laikų požemį su gaubtomis lubomis. Sienų nišose kabo paveikslai, ikonos ir vaikų piešiniai. Kampe stovi didelė, malkomis kūrenama krosnis su dideliais puodais. Kambario viduryje – Kalėdų eglutė. Šilta ir jauku. Vėliau sužinojau, kad šis požemis pastatytas XIX amžiuje ir per Antrąjį pasaulinį karą buvo naudojamas kaip slėptuvė nuo bombų.

Iš pirmos patalpos pro arką galima patekti į dar du kambarius. Vienas jų prikrautas maisto produktų, naudojamas kaip sandėlis. Kitas kambarys – miegamasis, čia stovi trys dvigulės lovos. Kambario kampe įrengta drabužių kabykla, nišoje prie ikonų – altorius su degančiomis žvakėmis. Priešais altorių, kitoje kambario pusėje, erotinis plakatas su apsinuoginusia moterimi. Ant sienos kabo senoviniai (arba butaforiniai) ginklai, stovi televizorius su DVD grotuvu. Kambario kampe – gramofonas su plokštelėmis ir nedidelis alkoholinių gėrimų bariukas. Ant sofos paguldytas medžioklinis šautuvas. Visos šios detalės tik sustiprina apokaliptinį naratyvą, besivystantį mano vaizduotėje nuo pat įvažiavimo į miestą. Atrodo, kad kol virš žemės vyrauja chaosas ir destrukcija, katastrofą išgyvenę žmonės adaptuojasi prie gyvenimo po žeme.

Andrijus Plešanas – 60 metų amžiaus sugriauto namo ir gyvenimui pritaikyto rūsio savininkas – kviečia mus prie stalo. Atidaromi keli buteliai vyno ir konjakas. Pietums – ryžiai su mėsos konservais, marinuoti agurkai ir kopūstų salotos.

Keldama vyno taurę Olga juokauja, kad visas dvi savaites, kol dirba su Marco, jų vairuotojas Jurijus labai išgyvena, kad Marco beveik nevalgo.

– Aš nevalgau? Užtat Italijoje daug valgau. Jeigu grįšiu iš Ukrainos storas, niekas nepatikės, kad čia vyksta karas. O maitinate mane čia labai gerai, – juokdamasis atsako Marco.
– O aš – minus 11 kilogramų, – įsiterpia Andrijus.
– Nuo karo pradžios?
– Nuo rūsio pradžios. Tiesa, dabar jau atsigaunu – daužau kriaušę, darau atsispaudimus, kilnoju štangą.

Andrijus pakelia konjako stikliuką ir pradeda ilgą pasakojimą apie tai, kas vyko Iziume per visą okupacijos laiką.

„Šiame rūsyje spėjo pagyventi virš 100 žmonių. Apie 60 čia gyveno pastoviai. Vieni išvažiuodavo, kiti atvykdavo. Mes čia visi – vyrai ir moterys – ant vieno kibiro vaikščiojome. Čia buvo viena mergaitė, Nikol, dviejų mėnesių amžiaus. Mes bijojome, kad ji apaks, šviesos juk nebuvo, o žvakės greit pasibaigė. Niekas juk nekaupė žvakių karo atvejui. Buvo ilgi tarpai, kai negalėjome išlįsti į paviršių vandens, tai vaiką drėgnomis servetėlėmis tėvai valydavo. Šiame rūsyje aš ją pakrikštijau. Vėliau visa jų šeima išvažiavo pas giminaičius į Kurską. Okupacijos metu vienintelis kelias iš čia buvo per Kupianską į Rusiją. Skambinomės neseniai, sakė, kad pavasarį planuoja sugrįžt. O šiaip iki šiol neaišku, kas išvažiavo, kas pradingo, ką nužudė, o ką nuskandino. Be Nikol, čia gyveno dar 6 ar 7 vaikai ir 4 šunys. Buvo dar toks berniukas Kirilas, jam čia suėjo 10 metų. Per savo gimtadienį jis mamai sako: „Nejaugi išgyvenau iki dešimties metų“, – įsivaizduokite, kaip tai skamba dešimtmečio lūpomis.

Labai daug žmonių Iziume mirė. Galima sakyti, kad daug kas mirė savo mirtimi, bet aš negaliu to pavadinti „sava mirtimi“. Nebuvo medicininės pagalbos, nebuvo medikamentų, močiutės savo kiemuose ir namuose mirdavo. O jų giminaičiai atbėgdavo pas mane ir klausdavo, ką daryti su kūnais.

Pradžioje tokie klausimai skambėjo klaikiai. Normaliame gyvenime tokių klausimų juk nesulauki. O čia apsipranti. O kaip kitaip? Sakau – laidokite kieme. Vasara, butuose kūnų nepaliksi, gatvėse taip pat. Laidojome kiemuose. Visus laidojome – ir pažįstamus, ir tuos, kuriuos gatvėse rasdavome. O kiek dar po griuvėsiais žuvusių buvo. Atsiprašau… Tuojau tęsiu.“

Andrijus giliai įkvepia, nubraukia ašarą ir prisipila stikliuką prieš tęsdamas savo istoriją. Jaučiu, kad jis nori išsipasakoti, bet kalbėti jam labai sunku.

„Kaimyninį namą irgi susprogdino. Mano draugai ten žuvo – visa šeima. Tai buvo siaubinga – vasara, karšta. Praėjo du mėnesiai, kol kūnus iš po griuvėsių ištraukė. Vėliau mums leido laidoti kapinėse, tai teko vėl atkasinėti mirusiuosius. Karstų mes neturėjome – laidojome susuktus į kilimus ir antklodes.

Mums reikėdavo eiti pasiimti duonos į kitą upės pusę per pėsčiųjų tiltą. Atsimenu tą vaizdą, kai mes iš ano kranto duoną nešamės, o iš čia į kitą pusę atkastus kūnus laidoti neša.

O šiaip gamindavomės, ką žmonės sunešdavo. Miestiečiai žinojo, kad pas mane čia 60 žmonių gyvena, tai atnešdavo mums produktų. Turėjome grikių, miltų, sauso pieno, blynus rytais kepdavome. Iš vietinės valgyklos atsinešėme 40 litrų talpos puodus.

Į mūsų namą keturis kartus atskrido, o į kiemą – kokius dešimt. Naktimis, kai vykdavo apšaudymai, mes gulėdavome ir su žibintuvėliais šviesdavome į lubas – stebėdavome, ar neįlūš. Nuo sprogimų paviršiuje pas mus čia viskas drebėdavo.

Man skambino sesuo iš Rostovo. Aš jai pasakoju, kad esu čia, mus žudo, egzekucijas mums vykdo. Pasakoju, kad mano rūsyje žmonės gyvena. Sakau jai, juk esu čia, savo akimis tai matau. O ji netiki… Sako, kad meluoju, kad čia mums smegenis praplovė. Beprasmiška… Pokalbio pabaigoje ji man sako: „Gal nebekalbam apie tai? Svarbiausia, kad visi sveiki gyvi.“ O aš juk rusakalbis. 15 metų Magadane pragyvenau. Mano mama iš Murmansko. Tėvas vietinis, iš Iziumo.

Aš su jų kariais bandžiau kalbėtis – jie net neabejoja, kad yra teisūs. Sakiau, juk ne mes pas jus, o jūs pas mus atėjote. Kas čia per specoperacija? Karas! Vyksta plataus masto karas. Prašiau, kad parodytų man nors vieną nacį, banderovcą, bet ką, nuo ko jie atėjo mūsų išlaisvinti. Beprasmiška. Automatą nutaikydavo, o atsakymų neturėdavo. Labai juos tokie klausimai nervindavo. Jie iš tiesų su išlaisvinimo nuotaikomis atėjo. O mes juk nesidžiaugiame, su gėlėm ir balionais nepasitinkame, rankomis neplojame. Sukos ir debilai. Kai jie iš Iziumo traukėsi, tokių nesąmonių mums pridarė. Į vandens šulinius dyzelio pripylė, nudvėsusius šunis sumetė.

Kartą į rūsį mūsų patikrinti atėjo jų karys. Tai buvo vienintelis kartas, kai sutikau daugmaž adekvatų rusą. Šviesos pas mus nebuvo, tai jis prie automato žibintuvėlį prisirišo ir žiūri. Lovų irgi neturėjome. Jis mato, kad pas mus ir seniai, ir vaikai – ir visi ant grindų, sugulę palei kambario perimetrą. Akimirką pasirodė, kad jis mus užjaučia, nes išėjęs į lauką manęs paklausė: „Kaip jūs čia gyvenate?“ „Taip ir gyvename“, – sakau. Visi kiti kontaktai su rusais – naglumas ir chamizmas.

Dar buvo momentas, kai pas mane į kiemą girtas sukilėlis iš LNR (apsišaukėliška laikoma Luhansko liaudies respublika – red.) įvirto. Įvirto ir užmigo. Aš jį ten ir palikau, o kai jis atsibudo – nieko neatsiminė. Aš sumaniau pasinaudoti situacija ir pasakiau, kad jis vakar girtas rusų vėliavą apmyžo ir rėkė: „Putin chuilo!“ Reikėjo pamatyt jo veidą, kaip jis išsigando ir išėjo nežinoma kryptimi.“

Kambarys paskendo tyloje. Atrodo, kad Andrijaus istorija paveikė visus ir niekas neturėjo ką pasakyti. Net Marco, kuris nesupranta rusiškai, pajuto slegiančią atmosferą, paskendo savo mintyse ir tyliai žiūrėjo į savo lėkštę.

Vėliau pradėjo rinktis vaikai. Šį kartą jų buvo labai nedaug. Visus atlydėjo seneliai. Marco išsitraukė savo triukų lagaminėlį ir rūsys greitai prisipildė vaikų kvatojimo.

Staiga pasirodymas buvo nutrauktas. Rūsio durys atsidarė ir laiptais nusileido grupė jaunimo, persirengusio teatro kostiumais. Visiems netikėtai kambaryje susirinko pasakiški personažai: karaliai, angelai, giltinė ir velniai. Tai buvo iš Charkivo atvažiavęs vertepas, tradicinis ukrainiečių lėlių teatras, ketinęs parodyti spektaklį pagal Jėzaus gimimo istoriją. Aktoriai atrodė ne mažiau nustebę nei mes – jie irgi nesitikėjo rūsyje Iziume sutikti klouną iš Italijos.

Iziumo vaikams ta diena buvo įsimintina ir ypatinga. O aš negalėjau atsikratyti apokaliptinio, siurrealistinio jausmo. Esame bombų slėptuvėje visiškai sugriautame mieste, o čia vyksta spektaklis, vaikai gauna dovanų, klounas rodo fokusus, juokiasi ir maži, ir dideli. Man tai atrodė kaip scena iš Gabrielio García Márquezo knygų – tikras magiškasis realizmas.

Kai visi pasirodymai pasibaigė ir apsikrovę dovanomis vaikai grįžo kas į namus, kas į rūsius, mes vėl susėdome prie stalo.

Olga paprašė dėmesio, nes norėjo pasakyti tostą: „Kai buvau dvidešimties, man sakydavo, kad su amžiumi aš nusivilsiu žmonėmis. Dabar vyksta karas ir aš jaučiuosi priešingai. Kuo ilgiau jis vyksta, tuo daugiau aš įgaunu tikėjimo ir pasitikėjimo žmonėmis. Man tai yra didžiausia atrama šiame kare. Kai vyksta karas – pasitikėjimas yra didžiulė kiekvienos draugystės dalis. Už draugystę.“

– Už draugystę!

„Dar norėčiau pakelti taurę už kultūrą, – tęsia Olga. – Aš dirbu Charkive, literatūros muziejuje. Kai prasidėjo karas, rusai užėmę gyvenvietes degindavo ukrainietiškas knygas. Kai sužinojome apie tai, mes kreipėmės į ukrainietiškas leidyklas ir paleidome projektą pavadinimu „Knygos į deokupuotą teritoriją“. Leidyklos pasirenka, kurias knygas sutiktų pardavinėti su didelėmis nuolaidomis. Žmonės sumoka už knygas ir jos yra siunčiamos į Rytų Ukrainą, į išlaisvintas teritorijas.

Šis projektas gimė, kai kartu su Jurijumi veždavome humanitarinę pagalbą į apšaudomus kaimus. Atsimenu, kaip atvežus produktus į Korobočkynę viena moteris priėjo prie mūsų ir sako, kad geriau ne maistą jiems vežtume, o knygas. Jie neturėjo nei interneto, nei televizijos, galėjo skaityti tik knygas. Taip pat reikia suvokti, kad išlaisvintose teritorijose vaikai neturi daug veiklų ir labai svarbu vežti ten kultūrą.“

Marco irgi yra parašęs knygą vaikams. Tai knyga apie karą. Joje jis vaikams suprantama forma aprašė savo patirtį Gazos Ruože. Knyga išleista italų kalba, tačiau dabar jis planuoja išversti ją į ukrainiečių.

Marco pasakoja, kad karas Ukrainoje prasidėjo savaitė po to, kai jo knygą atvežė iš spaustuvės. „Knygoje yra vienas blogiausias ir pikčiausias personažas ir visi galvoja, kad aš aprašau Putiną, be to, knygoje karą vadinu orkų karu. Iš tiesų, aš manau, kad knygos istoriją galima susieti su bet kuriuo karu. Istorija labai paprasta – blogasis personažas gyvena aukštame bokšte. Jis turi viską, ko geidžia širdis, bet yra labai vienišas. Jis galvoja tik apie karą ir valdžią ir iš visų savo kaimynų bando atimti išteklius – kurą, deimantus, auksą. O pagrindinis veiksmas vyksta kaimelyje, kur visi šypsosi, ir blogietis vis puola tą kaimelį, nes nori atimti žmonių šypsenas.“

Šią knygą Marco parašė kovido laikais, padedamas dviejų savo sūnėnų, ketverių ir šešerių metų amžiaus. Kai knyga buvo baigta, jis išsiuntinėjo ją vaikams, kad jie galėtų pasakojimą įvertinti ir parašyti, ką jame pakeistų. Gavęs vaikų atsakymus Marco planuoja antrą leidimą pagal jų pastabas.

Taip pat jis nori papildyti istoriją savo patirtimi Ukrainoje. Pavyzdžiui, knygoje, kai orkų armija atvyksta į kaimą, gyventojai išsigąsta ir pasigirsta žmonių klyksmai. Dabar jis nori pakeisti klyksmus pavojaus sirenų garsais.

„Sirenų garsai man tapo savotiška ukrainiečių karo daina. Kitose [karo] šalyse nėra sirenų. O čia yra netgi telefonų programėlės, perspėjančios apie pavojų. Neseniai susirašinėjau su savo draugu iš Gazos ir papasakojau jam apie tai. Jis labai nustebo ir atrašė: „Wow – that’s a good war, man!“

Kostiantynivka

Iziumą paliekame kitos dienos rytą. Charkivo srities kraštovaizdžius – laukus ir kalvas – keičia Donbaso miškastepės. Pravažiuojame Slovjanską, Kramatorską ir nesuskaičiuojamai daug kaimų, kurių nebėra ir kurie tikriausiai niekados nebus atstatyti. Apie jų egzistavimą liudija lentelės su gyvenviečių pavadinimais ir pelenų spalvos namų pamatai.

Atvykstame į Kostiantynivką, esančią už 30 kilometrų nuo fronto linijos. Tolumoje aidintys sprogimai įsilieja į garsinį šio industrinio miestelio peizažą ir atrodo, kad niekas nekreipia į juos dėmesio. Pafrontės miestelis gyvena įprastą pafrontės gyvenimą.

Čia suplanuotas pirmas šios dienos Marco pasirodymas. Jis vyks muzikos mokykloje, kuri dabar paversta nepalaužiamumo punktu – prieglobsčio vieta, kurioje ilgesnį laiką nutrūkus elektros ar šilumos tiekimui žmonės gali jaustis saugūs, pasirūpinti būtiniausiais poreikiais. Kai atvažiuojame, čia jau vyksta renginys. Vedėja užleidžia Ukrainos himno melodiją ir vaikai po vieną dainuoja. Mokyklos salė pilna vaikų ir suaugusiųjų.

Marco pradeda pasirodymą. Publika sužavėta, bet aš šį kartą negaliu atsipalaiduoti. Apžvelgiu bendrakeleivius ir suprantu, kad neramu ne man vienam. Atrodo, kad Olga vienintelė įsitraukusi į Marco vaidinimą. Kas vyksta kitų galvose, nuspėti nesunku, nes pasirodymui pasibaigus mes pajudėsime link Bachmuto. Sunku apie tai negalvoti.

Spektaklis pasibaigia ir mes nusileidžiame prie automobilių. „Šalmus ir bronikus (neperšaunamas liemenes – red.) dedamės dabar, toliau keliai apšaudomi. Išvažiuosime iš Kostiantynivkos – ir mes fronto zonoje“, – sako savanoris Dima.

Atrodo, kad laikas sulėtėja, tarsi mėgindamas atitolinti kelionę. Kažkas skambina artimiesiems, kažkas telefone analizuoja veiksmus Bachmuto fronte, kažkas tiesiog susirado ramų kampą, kad galėtų pabūti tyloje. Pagaliau pajudame.

Aš ir Malika važiuojame autobusiuku su Dima. Jis labai jaudinasi ir nenustoja pliurpti. Pasakoja, kad į Bachmutą važiuoja kas savaitę ir visi galvoja, koks jis drąsus, bet iš tiesų kiekvienas važiavimas toks pat baisus ir prie to neįmanoma priprasti. Už poros dienų rusų kariai užims šalia esantį Soledarą, o šiuo metu Bachmuto apylinkėse vyksta žiaurūs mūšiai. Dima sako, kad šiandien tikrai ne pati geriausia diena ten važiuoti, nes situacija vykstant kovoms ypač įkaitusi.

Časiv Jaras

Pravažiuojame paskutinį Kostiantynivkos blokpostą ir esame kelyje link Časiv Jaro, esančio 10 kilometrų iki Bachmuto. Čia laukia dar vienas pasirodymas. Dideliu greičiu lekiame per apšaudomą kelią. Civilinių automobilių beveik nesutinkame. Neskaitant poros autobusiukų su humanitarinėmis siuntomis, visos mašinos yra maskuojamųjų spalvų. Dima pasakoja, kad dešinėje ant kalvų įsitvirtino rusų artilerija ir jie akylai stebi šį kelią.

Likus 5 kilometrams iki Časiv Jaro nusukame iš pagrindinio kelio ir važiuojame žvyrkeliu tarp aukštų tankių krūmynų. Jų šešėliuose Ukrainos ginkluotosios pajėgos slepia nuo priešo savo karinę techniką. Prasilenkiame su tankais ir haubicomis, kelkraščiuose kariai krauna į sunkvežimius ir pikapus artilerijos sviedinius. Pagaliau atvykstame.

Pagrindinėje miestelio aikštėje mus pasitiks ir pas vaikus palydės vietinė savanorė. Girdime tuos pačius sprogimus kaip ir Kostiantynivkoje, tačiau dabar jie žymiai garsesni, atrodo, kad aidi visai šalia ir jų žymiai daugiau. Dabar pauzės tarp jų vos poros minučių.

Marco sėdi ant paauksuoto paminklo Donbaso kariams ir valgo sumuštinį. Jeigu būtų galima nutildyti artilerijos garsą, pagalvočiau, kad jis medituoja, nes jo veidas spinduliuoja ramybę. Pagaunu save galvojantį, kad norisi laikytis arčiau jo, tarsi taip saugiau. Prieinu paklausti, kaip jis jaučiasi.

„Aš nekenčiu šitų dalykų, – sako Marco, rodydamas į neperšaunamas liemenes, – nekenčiu su jomis atvažiuoti pas vaikus. Vaikai gyvena čia nuolatiniame pavojuje ir tokių dalykų neturi. O mes pagal taisykles privalome jas dėvėti, kitaip mūsų čia neįleistų. Vaikiškų liemenių net negamina. Kodėl? Kai grįšiu į Italiją, paprašysiu, kad pradėtų gamint. Italijoje karo pramonė didžiulė. Jie manęs nekenčia, bet aš būsiu įkyrus klounas. Atvažiuosiu pas juos ir pradėsiu – prašau, prašau, prašau, pagaminkite tokių vaikams.“

Važiuojame į Časiv Jaro dalį, kuri yra prie pat įvažiavimo į Bachmutą. Artilerijos dažnis tankėja, o kai atvažiuojame ir išlipame iš automobilio, atrodo, kad šūviai jau visai šalia. Sustojame prie vieno iš daugelio blokinių, sovietinio tipo daugiabučių ir greitai bėgame iki laiptinės. Nusileidę laiptais atsiduriame ankštoje patalpoje. Turbūt anksčiau namo gyventojai čia sandėliavo daiktus. Dabar jie čia gyvena.

Apšiurusios betoninės sienos papuoštos kalėdinėmis girliandomis, ant sienos kabo televizorius ir provoslaviška ikona. Kambario vidury pastatyta krosnelė. Nuo jos metaliniais voratinkliais link lubų kyla vamzdžiai. Už krosnelės stovi dvigulė lova, už jos patiesti jogos kilimėliai. Tikriausiai dalis šio rūsio gyventojų miega ant grindų. Kambario kampe įrengta kompaktiška virtuvėlė, o sieną puošia kilimas. Prie stalo sėdi keturi vaikai, senelė ir vyras. Šis Marco pasirodymas bus skirtas tik jiems.

Ankštame koridoriuje Marco nusimeta neperšaunamą liemenę ir šalmą, užsideda raudoną nosį ir prieš vaikus pasirodo jau kaip Il Pimpa. Išsitraukia savo pokštų lagaminą ir pradeda.

Pradžioje kambaryje tvyro karo persmelkta tyla. Vaikai stebi Il Pimpą smalsiai ir kartu nepatikliai, tačiau praėjus vos porai minučių pirmas vaikiškas juokas ištirpdo įtampos ledus. Jis toks užkrečiantis, kad netrukus kvatoja visi, įskaitant senelę. Jau mintinai žinau visus Marco pokštus. Juoką ir šypseną man kelia ne pokštai, o patys vaikai, tiksliau, jų įgimtas džiaugsmas, apie kurį pasakojo Marco.

Storos rūsio sienos prislopina sprogimų garsą, ir čia, po žeme, kambarys skendi juoke. Suaugusieji ir vaikai juokiasi iki ašarų stebėdami, kaip Il Pimpa su nematomu skuduru bando valyti senelei Lenai ausis ir kaltina ją dėl to, kad jam nepavyksta pokštai. Atrodo, kad juokas nubraukia visą sukauptą nerimą ir kartu su juoko ašaromis įsitempę kūnai atsipalaiduoja.

Staiga visai čia pat nugriaudi sprogimas. Taip arti, kad namas sudreba.

– Kur mano tėtis? – klausia berniukas vardu Nikita.
– Tėtis tuoj grįš, – atsako mama.

Jurijus ir Dima bėga į viršų pažiūrėti, kur pataikė. Paaiškėja, kad atskrido į kaimynų namą, esantį už kokių 500 metrų nuo mūsų.

Tyla vėl apgaubia kambarį. Marco minutę sutrinka, bet tuojau pat sugrįžta į Il Pimpos vaidmenį ir bando nukreipti vaikų dėmesį. Malika prisijungia prie jo ir jiedu kartu pradeda mokyti vaikus kortų žaidimo. Jauniausias – Tioma – paprašo manęs fotoaparato ir kurį laiką abu fiksuojame, kas vyksta. Vaikai atsipalaiduoja daug greičiau nei suaugusieji. Jie nebesišypso, aptarinėja, kas čia pataikė, ginčijasi, tai artilerija ar oro antskrydis.

Malika užkalbina vaikų motiną, paklausia, kodėl jie neišvažiuoja. Moteris atsako, kad jau du kartus Časiv Jare pateko į apšaudymus ir dabar labai bijo, kad juos gali apšaudyti pakeliui. Rūsyje jai atrodo saugiau.

Dima nubėga iki mašinos ir atneša vaikams dovanų. Mums jau laikas judėti toliau. Šiltai atsisveikiname ir pakylame į viršų.

Važiuodami pro smūgio vietą sustojame padaryti nuotraukų. Artilerija pataikė į namo kiemą, palikdama gilų kraterį. Ore tvyro parako ir šviežios žemės kvapas. Viena laiptinė sugriauta, o visi namo langai išmušti sprogimo bangos. Iš už kampo pasirodo dar pora žurnalistų su press liemenėmis. Staiga pasipila haubicos šūviai. Šaudo mūsiškiai, bet pasigirdus artilerijos smūgiams Dima sušunka: „Greitai atgal į mašiną, tuoj bus atsakas.“

Sušokame į autobusiuką ir Dima iki galo nuspaudžia akceleratoriaus pedalą. Pro langą stebiu, kaip kiti žurnalistai paskubomis bėga iš pavojingos vietos. Pasukame už kampo, o ten, įsispraudusi tarp namų, stovi ukrainiečių karinė mašina su palydovine antena. „Štai ką jie medžioja, reikia greitai nešdintis iš čia“, – sako Dima.

Atrodo, kad kūnas intuityviai siekia atsidurti saugioje vietoje. Prieš palikdami šeimos rūsį, trumpai pasitarėme, kad gal reikėtų sustoti nepalaužiamumo punkte, atsikvėpti ir pralaukti artilerijos dvikovą. Norėjosi bent trumpai pabūti saugiai, bet bėgdami iš apšaudomos zonos pasukame link Bachmuto ir kelio atgal jau nėra.

Bachmutas

Vėl važiuojame apšaudomu keliu, Dima vėl plepa nesustodamas. Jau trečią kartą pasakoja, kaip prieš jo akis Bachmute lenkų savanorei sprogimas nuplėšė koją. Atrodo, kad jis kalba norėdamas nusiraminti, bet mums jo istorijos visai neteikia ramybės. Horizonte jau matosi Bachmutas.

Įvažiuojame į miestą. Pagrindinės kovos vyksta priemiesčiuose. Sprogimų nesigirdi, bet ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad tarp jų nėra pauzių. Jie susiplaka į vientisą garsovaizdį, primenantį seno šaldytuvo ūžesį, tokį stiprų, kad dreba visi namai ir žemė.

Gatvėmis tarp sugriautų namų praeina vienas kitas praeivis, vaikšto benamiai šunys. Kai kur matyti iš namų rūsių išvesti savadarbiai buržuikių vamzdžiai ir iš jų rūkstantys dūmai.

Mūsų pirmas sustojimas – nepalaužiamumo punktas miesto centre, kur turime susitikti su Bachmuto savanore ir iškrauti dalį humanitarinės pagalbos. Punkte daugybė žmonių, daugiausia senyvo amžiaus. Vieni kraunasi telefonus, kiti žiūri per projektorių rodomą Ukrainos televiziją. Keletas savanorių siūlo karšto maisto ir gėrimų. Priešais ekraną sumesti maišai su humanitarine pagalba. Praleidžiame čia vos porą minučių, nes atvyksta mūsų laukiama savanorė ir mes vėl visu greičiu lekiame pas rūsiuose gyvenančius vaikus. Dima ragina nesisegti saugos diržų, nes potencialaus apšaudymo atveju jie tik apsunkintų situaciją.

Vėl leidžiamės po žeme. Keista suvokti, kad saugiai jaučiuosi tik žemės įsčiose. Marco jau virto klounu ir priėjęs prie manęs rodo, kad persirengdamas netyčia užsivilko dvejus vienodus marškinius: „Matai, kaip čia pavojinga? Nusiėmiau [neperšaunamą] liemenę ir nejučia užsivilkau dvejus marškinius. Man atrodo, kad čia savisaugos instinktas – tarsi du sluoksniai mane labiau apsaugos.“

Šioje kelionėje paskutinis Il Pimpos pasirodymas vyksta rūsio koridoriuje, iš kurio patenkama į kitas patalpas, kur gyvena šeimos. Man įdomu pamatyti, kaip čia įsikūrę žmonės, bet susilaikau ir pasilieku su Marco ir vaikais. Visa mūsų delegacija su liemenėmis, šalmais, kameromis ir diktofonu man ir taip atrodo kaip invazija į labai pažeidžiamą socialinę aplinką, nenoriu dar labiau drumsti žmonių ramybės.

Per šias dienas ne kartą savęs klausiau, kodėl tokiose vietose vis dar gyvena vaikų. Niekam kitam šio klausimo neuždaviau, nes atvažiavome čia ne tam, kad įkalbinėtume žmones palikti savo namus. Iš savanorių, užsiimančių žmonių evakuacija, prisiklausiau istorijų, kaip atkakliai jie važiuoja pas tuos pačius žmones ir diena iš dienos įkalbinėja juos išvažiuoti. Kiekvienas turi priežasčių pasilikti, bet, pasak savanorių, dažniausiai žmones sulaiko baimė palikti vienintelius namus.

Il Pimpos pasirodymas jau įsibėgėjo. Šį kartą vaikų vėl nedaug: du paaugliai ir trys maždaug 8–10 metų amžiaus vaikai. Jaunesnieji iškart atsipalaiduoja ir mėgaujasi Il Pimpos pokštais, tačiau vienam iš vyresnių berniukų sunku įsijausti ir jis ilgą laiką stebi viską iš šono, beveik nereaguodamas. Norėdamas įtraukti berniuką į veiksmą, klounas tarsi netyčia išduoda jam vieną iš savo triukų ir žaismingai įtraukia vaiką į pasirodymą kaip savo padėjėją. Eilinį kartą ledai pralaužti ir berniukas jau juokiasi kartu su kitais.

Kol Il Pimpos spalvotos skarelės pačios magiškai susirišdavo tarpusavyje, o pradingusios kortos atsirasdavo vaikų kišenėse, rūsyje diena tekėjo savo vaga. Iš namo gelmių ateidavo vis naujų kaimynų – kažkas ruošėsi arbatą, kažkas skutosi barzdą, kiti fone selfinosi su klounu arba tiesiog šnekučiavosi tarpusavyje. Jeigu gyvenimas viršuje primena mizanscenas iš Tarkovskio filmų, tai ši požeminio gyvenimo scena man primena buitinį absurdą iš Jimo Jarmuscho kino juostų.

Pasirodymui pasibaigus dar turime į porą vietų nuvežti humanitarinę pagalbą ir pristatyti kariams krosneles. Apsisukame per valandą ir pradėjus temti jau esame kelyje link Charkivo.

Per dvi dienas, praleistas su Marco, aš ir Malika daug sužinojome apie jį iš kasdienių pokalbių ir pasirodymų, tačiau taip ir neradome laiko nuosekliam interviu. Todėl dabar, kai įtampa jau atslūgo, jis persėdo į mūsų autobusiuką, kad daugiau papasakotų apie save.

Tavo pirma akistata su karu įvyko Gazoje. Įsivaizduoju, kad ši patirtis labai skyrėsi nuo tavo ankstesnių veiklų. Kaip išgyvenai perėjimą nuo vaikų linksminimo Afrikoje iki darbo karo zonoje?

Iki Gazos aš niekados neįsivaizdavau savęs kare, bet kai tai įvyko, pasijutau esąs savo vietoje ir suvokiau, kaip tai svarbu. Tačiau reikia suprasti, kad kai 2008 metais atvykau į Gazos Ruožą, karo ten dar nebuvo, jis užklupo mane netikėtai.

Tada pirmą kartą išgyvenau bombardavimą kartu su ten gyvenančiais vaikais. Jiems tai irgi buvo pirmas kartas. Man atrodo, tą kartą mano ir vaikų likimai susijungė.

Bombardavimas vyko 8 dienas, per jas namas, kuriame gyvenau, buvo sugriautas. Kartu su 50 vaikų slėpėmės bažnyčioje. Būtent ten ir atradau save kaip karo klouną – išsitraukiau savo pokštų lagaminą ir pradėjau linksminti vaikus. Tai padėdavo jiems pamiršti, kad vyksta karas. Aš ir pats užsimiršdavau žaisdamas su vaikais.

Gazos Ruože karo veiksmai neužsitęsia metus, jie užeina staigiai ir trunka po 10–12 dienų. Tuo laikotarpiu bombarduojama taip intensyviai, kad į lauką išeiti neįmanoma. O slėptis irgi nėra kur, nėra nei bunkerių, nei slėptuvių. „Hamas“ turi bunkerius, bet paprasti žmonės – ne.

Čia, Ukrainoje, yra daug vietų, kur karo veiksmai nevyksta. Gazos Ruožas toks mažas, kad saugių vietų karo operacijų metu tiesiog nelieka. 2014 metais aš išgyvenau virš 50 dienų pastovaus bombardavimo. Izraeliečiai per karo operacijas išjungia elektros tiekimą Gazai, taip pat sustoja maisto tiekimas. Atrodo, kad viskas sustoja. Lieka tik nepaliaujamas bum, bum, bum dieną naktį. Praeina trys dienos ir tai tampa norma. Labai sunkus normalumas, bet prie to priprantama.

Po pirmojo apsilankymo Gazos Ruože aš kasmet šešiems mėnesiams ten grįžtu – tiek, kiek leidžia viza. Po Gazos pradėjau važinėti į Siriją ir Iraką, o nuo praeitų metų – ir į Ukrainą. Mano pirma klouno patirtis karo zonoje labai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Anksčiau daug dirbau ligoninėse su sunkiai sergančiais vaikais. Ten būdamas supranti, kad vaiko gyvybei gresia pavojus, bet pats esi saugus. Kare tau gresia lygiai toks pat pavojus kaip ir vaikui, ir tai padaro jus lygius. Humanitarinis klounas labai skiriasi nuo cirko klouno. Kas vyko šiandien, tai ne pasirodymas ant scenos – mes lankėmės žmonių gyvenimuose.

Plataus masto karas Ukrainoje prasidėjo vasario 24 dieną. Kaip greitai čia atvažiavai?

Kovo pradžioje atvykau į Lvivą. Mane pakvietė vienas iš Lvivo kunigų. Jis asmeniškai manęs nepažinojo, bet susirado per kitą kunigą, su kuriuo dirbau kitur karo zonose. Visada dirbu su religinėmis organizacijomis, nes per jas galiu patekti į vietas, į kurias be jų pagalbos manęs neįleistų.

Lvive ir jo apylinkėse praleidau 15 dienų. Daugiausia dirbau su negalią turinčiais žmonėmis, sunkiai sergančiais bei tėvų neturinčiais vaikais. Pamačiau, kad Lvive įmanoma dirbti ir, įvertinęs saugumo situaciją, grįžęs į Italiją paraginau kitus klounus ten važiuoti.

Rugpjūtį su manimi susisiekė kunigas iš Charkivo ir pakvietė pas save. Atvykau su trimis draugais klounais, juos palikau dirbti Lvive, o pats nuvažiavau giliau. Lvive situacija dabar pakankamai saugi. Charkivo regione kaimai sugriauti, bet dirbti ten įmanoma – daugelyje vietų iš dangaus nebekrenta raketos.

Šiandien buvo labai pavojinga, niekada nesivežčiau kitų klounų į tokias vietas. Mano gyvenimas yra mano gyvenimas, mano atsakomybė. Kitų žmonių nekviesčiau važiuoti kartu, nes nežinau, kaip jie reaguotų kilus pavojui. Aš važiuoju į karo zonas dėl vaikų. Kai žmogus prašo manęs pasiimti jį kartu, aš nežinau jo motyvacijos. Ne kartą teko matyti, kad žmogus atvažiuoja į karą tik tam, jog pasigirtų išgyvenęs kažką pavojingo. Tokie žmonės visa tai daro ne dėl vaikų, o dėl savęs, dėl savo ego. Dažniausiai tokie neištveria ilgiau vienos dienos. Atvažiuoja, nusifotografuoja ir kitą dieną jau nori grįžti į Italiją.

Įsivaizduoju, kad išgyvenai ne vieną situaciją, kai tavo gyvybei grėsė pavojus. Ar kada nors turėjai abejonių dėl pasirinkto kelio?

Žinoma. Ypač per 52 dienų karo operaciją Gazoje. Tais metais praradau daug draugų, jie visi žuvo. Išeidavau į lauką ir matydavau negyvus žmones. Buvo dienų, kai palūždavau ir klausdavau savęs: „Marco, kodėl? Kodėl tu kiši save į tokias situacijas?“ Man atrodo, normalu abejoti.

Tokiais momentais labai svarbu neužsidaryti. Svarbu pasikalbėti su draugu. Turiu artimą draugą, kuriam paskambinu palūžęs, ir jis visada palaiko mane, padeda suimti save į rankas. Sunkiais momentais man visada padeda vaikai.

Kai karo operacija [Gazoje] pasibaigė, išėjau į lauką, o ten viskas buvo sugriauta – visas mano rajonas virto griuvėsiais. O tada prie manęs priėjo vaikas ir paprašė parodyti jam triuką. Klounas neturi teisės pasakyti vaikui „ne“. Man labai įsiminė akimirka, kai stovėjome su vaiku tarp visų tų griuvėsių ir žaidėme kortomis.

Darbas su vaikais tau labai svarbus. Ar galėtum paaiškinti, kodėl nusprendei susieti savo gyvenimą būtent su jais?

Stengiuosi negalvoti apie savo darbą tokiomis klišėmis kaip „vaikai yra svarbūs“, „vaikai man rūpi“ arba „vaikai yra mūsų ateitis“. Jos teisingos, bet skamba kaip politikų frazės. Jie visi taip šneka, bet karai nesibaigia. Kai kuriems žmonėms lemta groti muziką, kiti pasirenka sportą, mano pašaukimas – būti su vaikais, kai jiems sunku.

Dažnai prisimenu savo vaikystę. Gyvenau mažame kalnų miestelyje ir buvau laisvas. Galėjau laipioti medžiais. Turėjau šunį, katę, vištų, avių. Mano šeima nebuvo turtinga, bet gyvenome taikoje. Vėliau gyvenimas apauga problemomis, bet gyvenimo pradžioje taika yra labai svarbu. Kodėl aš turėjau privilegiją gyventi taikoje, o kiti vaikai jos neturi? Vaikui svarbu eiti į mokyklą, žaisti futbolą, turėti draugų, o karas visa tai atima. Atima iš vaiko vaikystę. Aš neprašau aukštojo išsilavinimo kiekvienam vaikui, neprašau televizorių arba kompiuterių – aš prašau taikos.

Turiu svajonę. Šiandien, kol važiavome, aš klausiausi tinklalaidės apie kosmosą. Labai mėgstu klausytis apie žvaigždes ir planetas. Svajoju, kad pirmas žmogus, kuris įkeltų koją į Marsą, būtų iš Sirijos arba Gazos. Bet nemanau, kad ši mano svajonė išsipildys. Vaikai iš karo zonų neturi tokių privilegijų.

Karo zonoje įprasta sutikti įvairių sričių savanorių, skirtingų profesijų žmonių: karių, medikų, žurnalistų. Tu esi klounas. Atrodo, kad tai visai ne karo profesija. Kaip supranti savo vaidmenį?

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad juokas gali sustabdyti karą, bent jau trumpam. Kai slepiesi nuo bombų, ore tvyro įtampa ir tyla, nes klausaisi kiekvieno garso. Jaučiu, kad pasirodymais man pavyksta pralaužti įtampą. Namas vėl virsta namu – jis jau nebe bunkeris.

Kartą Italijoje buvau pakviestas į vieną mokyklą papasakoti vaikams apie karą. Kai baigiau paskaitą, mokytojas paprašė vaikų parašyti savo įspūdžius. Po poros dienų sulaukiau mokytojo skambučio. Jis pasakė: „Marco, klasėje buvo mergaitė iš Damasko. Ji parašė, kad prisimena tave. Damaske ji matė tavo pasirodymą. Štai ką ji parašė: „Kai gyvenau Damaske, vyko karas ir kiekviena diena buvo labai tamsi. Daug, daug, daug tamsių ir baisių dienų. Aš galvojau, kad gyvenimas yra blogas, bet tuomet atvyko Marco ir praleido su mumis 20 minučių. Tuomet pagalvojau, kad gyvenime yra ir gražių dalykų ir kad ne visas gyvenimas yra blogas.“

Ši mergaitė nurodė priežastį, kodėl šiandien aš važiavau į Bachmutą. Esu laimingas galėdamas sukurti bent vieną gražią akimirką visame tame siaube, kurį išgyvena vaikai. Po šiandienos kai kurie vaikai prisimins klouną. Ne mane, ne Marco, jie prisimins klouną. Labai tikiuosi, kad jie turėjo bent vieną valandą normalaus gyvenimo.

Pats gyvenu šia diena. Negalvoju apie savo gyvenimą arba klouno karjerą. Apie ateitį galvoju tik klausdamas, kuo klounas galėtų būti naudingas.

Matau sugriautus namus, matau, kaip karas atima iš vaikų tėvus, ir ieškau būdų padėti. Pavyzdžiui, Gazoje atidariau darželį.

Il Pimpa Italijoje yra žinomas ir populiarus. Aš tai išnaudoju teikdamas pagalbą. Per praeitus metus Italijoje surengiau per 60 pasirodymų, kuriuos pamatė virš 400 tūkstančių žmonių. Rinkau pinigus vaikų užsiėmimams darželyje Gazoje apmokėti.

Po savęs noriu palikti atstatytus namus, pastatytas mokyklas. Gazoje man pavyko atstatyti 10 namų. Taip pat apmokau kitus klounus, kad jie galėtų tęsti mano veiklą. Artimuosiuose Rytuose subūriau vietinių klounų grupę – 14 stiprių, jaunų klounų, daug stipresnių už mane. Aš džiaugiuosi galėdamas pritraukti daugiau klounų į karo zonas, nes nežinau, kiek metų pats galėsiu tęsti savo veiklą – laikui bėgant aš nejaunėju.

Matei daug karų. Ar tau jie kuo nors skiriasi?

Jei galvotume apie tai, kaip karas paliečia vaikus, motinas ir šeimas, tarp karų nėra visiškai jokio skirtumo. Karai visur palieka tokią pat destrukciją. Man neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad karas Ukrainoje yra geresnis nei, pavyzdžiui, Irako karas. Jie vienodai sunkūs ir skausmingi.

Šiandien buvome Bachmute. Matyti vaizdai buvo labai panašūs į tuos, kuriuos mačiau Alepe arba Mosule… Miestas sugriautas, žmonės slepiasi giliai po žeme. Gatvės tuščios, jose gali sutikti nebent kareivių. Matau tą patį kiekviename kare.

Žiūrint į karus plačiau, karas Ukrainoje turi vieną didelį skirtumą – prie jo galima prisiliesti. Dažniausiai labai sunku patekti į karo apimtą šalį. Šalys, kuriose vyksta karas, užsidaro. Tačiau į Ukrainą gali patekti visi norintieji. Ir, man atrodo, labai svarbu, kad žmonės gali čia atvažiuoti; gali atvežti maisto, medikamentų – visa tai kuria žmogišką kontaktą su Ukraina. Komunikacija vyksta gyvai, ne elektroniniu paštu, ne telefonu. Žmonės gali savo akimis pamatyti, kas vyksta, gali pasikalbėti su ukrainiečiais. Grįždami į savo šalį jie dalijasi įspūdžiais ir tai leidžia skleisti informaciją – karas išlieka gyvas už Ukrainos ribų ir žmonės jo nepamiršta.

Ukrainoje sutinku žmonių iš viso pasaulio. Kituose karuose labai nedaug žmonių iš svetur. Taip, visur siunčiama humanitarinė pagalba, tačiau žmogiško kontakto labai mažai. Kai kurie italai atveža pagalbą prie Lenkijos sienos. Aš jiems sakau važiuoti toliau – į Lvivą, į Charkivą. Tiesiog nuvažiuokite į Lvivą ir išgirskite sirenas. Išgyvenkite Ukrainos kasdienybę – būkite pažadinti sirenų ir 3 valandą nakties nusileiskite į rūsį. Sirenos nėra pavojingos, bet jos padeda labai aiškiai suvokti karo realybę.

Kai pirmą kartą atvykau į Ukrainą, gyvenau vaikų su negalia ligoninėje Lvive. Tie vaikai buvo atvežti iš Donbaso. Tai buvo penkių aukštų pastatas, ir kaskart skambant sirenoms visi turėjo nusileisti į rūsį. Kiekvienas toks nusileidimas trukdavo valandą, pasitaikydavo dienų, kai sirenos aidėdavo ištisai ir vargšai vaikai visą dieną turėdavo laipioti laiptais. Kai tai matai, supranti, kad karas – tai ne tik krintančios bombos. Gyva pažintis su karo realijomis suteikia daugiau ryžto ir noro padėti.

Tiesioginė patirtis yra tokia pati svarbi kaip ir humanitarinė pagalba. Šiame kare ji yra įmanoma. Aš linkiu Ukrainai nepamesti šio ryšio, nes jeigu jis pasimes – Putinas gali laimėti.

Taip pat apie šį karą galima kalbėti garsiai ir niekas tavęs necenzūruoja. Italijoje aš galiu laisvai pasakoti per televiziją apie savo patirtį Ukrainoje. Tačiau kai per Italijos nacionalinę televiziją bandžiau papasakoti apie Gazą – jie mane iškirpo.

Kodėl, tavo manymu, žmonės Europoje yra tokie draugiški nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, tačiau dažnai nusiteikę priešiškai pabėgėliams iš Artimųjų Rytų?

Nes Ukraina yra Europoje. Ukrainiečiai atrodo kaip europiečiai. Ukrainos vaikai yra panašūs į Italijos vaikus. Palestinos, Irako vaikai jiems neprimena jų pačių vaikų, ir tai labai liūdna, nes visi vaikai vienodi ir vienodai svarbūs.

Taip pat visa žiniasklaida yra už Ukrainą. Dauguma politikų palaiko Ukrainą. Grįžtu iš Ukrainos – mane laiko didvyriu. Grįžtu iš Gazos – teroristu. Savo darbui Artimuosiuose Rytuose nė karto nesulaukiau net mažiausios pagalbos iš savo vyriausybės, tik iš paprastų žmonių ir organizacijų.

Man tai yra juokinga. Pirmą kartą gyvenime klounas yra didvyris. Bet iš tiesų klounas yra niekas, tikrieji herojai yra vaikai, sugebantys išgyventi karą.

Artimųjų Rytų kultūra ir religija skiriasi nuo Ukrainos. Ar pastebėjai, kad skirtingose vietose žmonės skirtingai priima klouno personažą?

Ypač kultūrose. Per mano pasirodymą Bagdade vaikai pirmą kartą gyvenime matė klouną. Jie ne tik nežinojo, kaip arabiškai yra klounas, jie net nežinojo, kad klounai egzistuoja. Taip pat buvau vienas iš pirmųjų klounų Gazos Ruože. Tačiau vaikai yra atviri naujovėms, klounas visur sukelia juoką.

Europoje man sudėtingiau. Stephenas Kingas yra parašęs siaubo knygą apie piktą klouną, o vėliau dar buvo pastatytas filmas. Pastebėjau, kad po šio filmo atsiranda vis daugiau vaikų, kurie manęs išsigąsta. Džiaugiuosi, kad šis filmas neatkeliavo iki Artimųjų Rytų.

★ ★ ★

Mums besikalbant privažiuojame blokpostą, kuriame kariškis patikrina mūsų dokumentus ir nusišypsojęs palinki gero kelio. Marco nusijuokia ir pasakoja, kad jeigu tai būtų Irakas – patikra truktų ne mažiau dviejų valandų.

„Kai ruošiuosi pasirodymui Bagdade, kelionę pradedu prieš dieną. Nuo vietos, kur gyvenu, iki sostinės – 15 blokpostų, po dvi valandas kiekvienam. Kiekviename jų kareiviai atidaro mano pokštų lagaminą ir tikrina kiekvieną įrankį. Aš tiesiog užsidedu ausines ir einu į šešėlį klausytis muzikos“, – sako Marco.

Kelias skendi tamsoje ir tyloje. Jaučiuosi prieštaringai. Kai stebėjau Marco ir besišypsančius vaikus, mane ir patį užliedavo šiluma, tarsi prisilietus prie stebuklo. Dabar, spaudžiant paskutinių dienų įspūdžių krūviui, atrodo, kad tos šypsenos yra ne daugiau kaip džiaugsmo ašaros liūdesio ir skausmo vandenyne.

Šiandien apie 8 valandas praleidome pafrontėje. Dabar grįžtame į Charkivą, kur visi eisime ramiai miegoti. O tie vaikai, kuriuos šiandien sutikome, eis miegoti Bachmute ir rytoj atsibus Bachmute. Vaikus Časiv Jare ryte prižadins sprogimai, jie neis į mokyklą. Iziumo vaikai atsibus sugriautame mieste.

Dar nežinojau, kad Bachmuto vaizdai ateinančias kelias savaites persekios mane sapnuose. Pabudęs rytais džiaugsiuos, kad tai tik sapnas. Mūsų kelionėje sutikti vaikai neturi tokios privilegijos – pabusti iš košmaro, kuriame gyvena.