Gruodžio 28 d., ankstyvas žiemos rytas Mykolajive, Ukrainos pietuose. Keliamės anksti, stengiamės išnaudoti kiekvieną šviesos valandą. Dėl nuolatinių Rusijos atakų prieš Ukrainos kritinę infrastruktūrą elektros energijos tiekimas smarkiai ribojamas ir sutemus miestai bei keliai paskęsta bauginančioje tamsoje.

Lauko žibintai nešviečia, iš retų veikiančių užeigų sklinda generatorių burzgimas, o gyvenamųjų namų kvartalai paeiliui atjungiami nuo bendrų tinklų, kad būtų suvartojama mažiau elektros.

Mykolajivas sužeistas, bet gyvas. Nuolatiniai blackoutai ir apšaudymai nepalaužė miesto. Išlaisvinus už 70 kilometrų esantį Chersoną, Mykolajive apšaudymų žymiai sumažėjo, žmonės ėmė grįžti į namus, miestas šiek tiek atgijo. Apie miesto kovas liudija apgriauti namai ir užkalti langai. Matant tai man skauda.

Vakar apžiūrėjome sugriautą miesto administracijos pastatą. Negalėjome prie jo priartėti – jis aptvertas spygliuota viela. Kovo 29 d. per rusų aviacijos antskrydį į namą pataikė sparnuotoji raketa. 37 žmonės žuvo, dar tiek pat buvo sužeisti. Prisimenu, koks stebuklas buvo internete perskaityti, kad Mykolajivo administracijos vadovas Vitalijus Kimas tądien vėlavo į darbą. Tautos herojus liko gyvas, nes pramiegojo.

Ant spygliuotos vielos padėtos gėlės. Šalia jų kabo kažkoks maišelis. Atidžiai įsižiūriu, jame – vaikiškos kojinės, plaukų gumytė, megztukas. Skausmas dar labiau įsiskverbia į mane.

Prieš palikdami miestą sustojame degalinėje prisipilti degalų. Girdime sirenas. Pasižiūriu į telefoną: perskaitau, kad iš Baltarusijos išskrido lėktuvas, turbūt rusiškų hipergarsinių raketų „Kinžal“ nešėjas Mig-31K. Vitalijus Kimas savo telegramo kanale rašo apie „mopedų“ grėsmę – taip jis vadina iš pietų paleistus iranietiškus dronus „Shahed“. Šis slengas atsirado tiek dėl panašaus „šachedų“ ir mopedų ūžesio, tiek dėl žodžių panašumo. Šiame kare slengas gimsta nuolat, jis persikelia ir į oficialias žymių politikų kalbas.

Denis pripildė automobilio baką ir dar kanistrą, o dabar, kaukiant sirenai, bagažinėje ieško šiukšlių maišų, kad dyzeliu neprasmirstų automobilio salonas. Per oro antskrydžius degalinėje stovėti draudžiama, nes tai – didelės rizikos zona, tačiau atrodo, kad miestas susigyveno su sirenos garsais ir niekas mums nesako, jog neturėtume čia būti.

Man neramu. Visada, kai pasigirsta sirenos, jaučiu, tarsi nematoma ranka pradeda veržti man plaučius ir šonkaulius. Labai sunku ramiai sėdėti ir nieko neveikti. Norisi bėgti arba važiuoti. Pagaliau iš degalinės pajudame link Chersono.

Toliau skaitau naujienas: visoje Ukrainoje paskelbtas oro pavojus. Visų prašoma slėptis. Važiuojame toliau. Dešinėje – sudegusi degalinė ir susprogdintas pilaitės formos viešbutis. Pastatas apšaudytas ir apgriautas, be langų, aplinkui griuvėsiai.

Kelias į Chersoną yra visiška dykynė. Šen bei ten stovi apleisti, sugriuvę, sudegę namai. Nėra nė vienos neapgadintos degalinės. Nė vieno žmogaus. Prie namų vaikšto tik šeimininkų palikti šunys. Tokį kelią matau pirmą kartą. Noriu sustoti ir nufotografuoti kiekvieną sugriautą namą, kiekvieną Rusijos nusikaltimą mano tautai.

Važiuojame pro laukus. Ateinantį pavasarį jie turėtų būti užsėti, bet vargu ar taip bus – tikriausiai jie užminuoti kaip ir viskas, ką po savęs palieka Rusijos armija. Išminuotojai nespėja pakankamai greitai neutralizuoti objektų, todėl ne tik žmonės, bet ir gyvūnai žūsta nuo paliktų minų. Aprimus karo veiksmams gyvūnai dažnai pirmi sugrįžta į nesaugias teritorijas – kasa urvus, suka lizdus ir susižeidžia arba žūsta.

Kuo arčiau Chersono, tuo stipresni adrenalino antplūdžiai. Chersonas ir jo apylinkės apšaudomi diena iš dienos. Privažiuojame paskutinį blokpostą, kur mus patikrina vaikinas šiek tiek išsigandusiu žvilgsniu ir tankiais juodais antakiais. Jo veidas paslėptas po balaklava, tačiau pamačiusi tamsias akis ir juodus plaukus pagalvoju, kad jis iš Vakarų Ukrainos. Atrodo, kad jam maždaug 25 metai.

Pravažiuojame Čornobajivką. Sustoju pasidaryti asmenukės prie šios memais ir karo legendomis apaugusios vietos. Ukrainos ginkluotosios pajėgos net 26 kartus naikino čia sutelktą priešo karinę techniką ir kareivius. Todėl ši vieta įėjo į karo istoriją kaip Rusijos kariuomenės naikinimo simbolis.

Girdžiu, kaip pro šalį einanti moteris kalba telefonu: „Vakar atskrido į kaimyno namą. Sakau: „Mama, važiuojam pas tetą Sonią.“ Bet tai kur tau… Jos namas liko be langų, o ji vis vien nenori jo palikti.“

2021 m. sausio duomenimis, Chersone gyveno 320 tūkst. žmonių. Miestas nedidelis, išsidėstęs palei Dniepro upę. Kovo pradžioje jis buvo okupuotas ir atskirtas nuo Ukrainos beveik aštuonis mėnesius. Per tą laiką chersoniečiai rengė demonstracijas ir kaip įmanydami priešinosi okupantams, nuolat patirdami Rusijos kariuomenės agresiją ir prievartą. Dabar, anot Chersono gynybos komendanto Dmytro Pletenčiuko, mieste liko 60 tūkst. žmonių – mažiau nei penktadalis.

Chersone esame susitarę susitikti su Oleksijumi Poluchinu. Jam 22 metai, jis yra LGBTQ+ aktyvistas. Per visą okupacijos laikotarpį Oleksijus priešinosi okupantams ir garsiai reiškė proukrainietišką poziciją. Galiausiai rusai jį sulaikė ir dviem mėnesiams uždarė į areštinę.

Į Chersoną atvažiavome šiek tiek anksčiau. Miestas atrodo pilkas ir išvargęs. Langai išdaužyti arba užkalti, gatvės pustuštės, mažai kas dirba. Miesto centre klausiame žmonių, kur galėtume nusipirkti kavos. Sulaukiame nustebusių žvilgsnių. Žiūriu į žmonių veidus, iškreiptus nuovargio ir skausmo. Pirmą kartą matau tokius veidus ir ne iš karto suprantu, ką tas nuovargis reiškia.

Po penkiolikos minučių randame kavos aparatą nedidelėje krautuvėlėje pustuštėmis lentynomis. Atsiskaitymas banko kortele čia neveikia, o grynųjų neturime. Vienintelė vieta išsiimti pinigų – specialus terminalas pašto skyriuje.

Dieną prieš mums atvykstant Chersonas buvo apšaudytas 23, o visa Chersono sritis – 39 kartus. Užvakar – 72. Bandau google’inti slėptuvių nuo bombų, bet randu tik adresus, prie kurių pažymėtos kelios slėptuvės ir namų rūsiai. Nėra jokio žemėlapio, tiesiog surašyti adresai. Suprantu, kad prasidėjus oro pavojui šis sąrašas mums menkai padės. Nesiorientuoju mieste ir jau įsivaizduoju, kaip aidint sirenai bandau chaotiškai vesti adresus į „Google Maps“ ieškodama, kuri vieta arčiausiai mūsų. Vėliau Oleksijus pasakys, kad sąrašą dar reikia peržiūrėti: slėptuvės nuo bombų gali būti netinkamos naudoti, o rūsiai – užrakinti.

Su Deniu kalbamės rusiškai ir man atrodo, kad į mus žiūrima su išgąsčiu ir įtarumu. Todėl į pašto darbuotoją kreipiuosi išraiškinga ukrainiečių kalba. Klausiu jos, kur jie slepiasi per apšaudymus. Moteris šiek tiek nustebusi pažvelgia į mane. Sako, kad netoliese nėra jokių slėptuvių, todėl jie tiesiog išlaukia pavojų savo skyriaus koridoriuje. Žiūriu į koridorių. Nė dvi sienos neskiria jų nuo galimos grėsmės. Esu sutrikusi. Miestas apšaudomas keliasdešimt kartų per dieną, o aš net negaliu tikėtis pasislėpti.

Suvokiu, kad kol klaidžiojome po miestą nemačiau nė vieno besišypsančio veido. Dar daugiau – nemačiau nė vienos galimybės nusišypsoti. Žmonių veidai – baisiausia, ką esu mačiusi Chersone. Išgyvenusieji atrodo emociškai sužaloti, tarsi nieko nebejaustų.

Prisimenu, kaip prieš pusantro mėnesio telegrame stebėjau džiaugsmingus Chersono deokupacijos vaizdus. Šventė ne tik visa Ukraina, bet ir Vilnius. Dabar atrodo, kad džiaugsmas buvo trumpalaikis. Išgyvento siaubo prisiminimai vis dar slegia chersoniečius, o nesibaigiantys antskrydžiai dar labiau užgula jų pečius.

Kadaise dalyvavau psichiatrijos studentų mokymuose ligoninėje. Susipažinome su pacientais, sergančiais įvairiomis depresijos formomis. Vienai ten gydomai moteriai pasireiškė apatija. Gydytoja klausinėjo, kaip ji jaučiasi, ar jai ko nors reikia. Moteris gulėjo ant sofos ir niekaip nereagavo. Atsakinėjo abejingai ir vangiai. Tuomet gydytoja mums pasakė, kad apatija yra tarsi išdegęs laukas, kuriame niekas neauga. Žmogus neturi emocijų, praranda gyvenimo skonį.

Sutikus tą moterį ligoninėje man buvo baisu prisiliesti prie tokios gilios negyvybės būsenos. Dabar man atrodo, kad patekau į apatijoje skendintį miestą.

Atvažiuojame į apgriautą autobusų stotį, čia turime susitikti su Oleksijumi. Prie mūsų prieina jaunas vaikinas. Apsikabiname ir sėdame į mūsų mašiną pasikalbėti.

Tolumoje pasigirsta pirmas sprogimas. Po kelių minučių – dar vienas. Tada dar ir dar vienas. Nenoriu nutraukti pokalbio, bet sprogimai kelia nerimą. Chersonas vėl bombarduojamas.

„Prasideda artilerijos dvikovos, mūsiškiai šaudo iš dešiniojo [Dniepro upės] kranto, okupantai atsako iš kairiojo“, – paaiškina Oleksijus.

Jis buvo vienas iš nedaugelio Chersono LGBTQ+ bendruomenės narių, išdrįsusių pasilikti okupuotame mieste per visą okupacijos laiką. Vaikinas pasakoja, kad dar prieš prasidedant plataus masto invazijai rusai sudarė sąrašus jiems nepatogių žmonių, tarp kurių žmogaus teisių gynėjai, politiniai aktyvistai ir kiti socialiai aktyvūs žmonės. Oleksijaus vardas taip pat buvo sąraše.

„Dar prieš invaziją NDI [Nacionalinis demokratijos institutas, National Democratic Institute] pradėjo skambinti varpais. Jie susisiekė su mumis ir perspėjo dėl sąrašų. Jeigu prasidėtų karas, jie ragino arba slėptis, arba tyliai išvažiuoti“, – sako Oleksijus.

Rusai užėmė Chersoną 2022 m. kovo 2 d. po savaitę trukusios kovos. Tai vienintelė šalyje srities sostinė, kurią Rusijai pavyko užimti nuo plataus masto invazijos pradžios. Oleksijus pasakoja, kad čia nevyko tokių kovų kaip Charkive ar Bachmute ir dėl kolaborantų miesto valdžios struktūrose gausos miestas buvo greitai atiduotas rusams. Pasak Oleksijaus, kolaborantai išduodavo priešams Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijas, o nuo raketų smūgių kentėjo civiliai, tad Ukrainos karinės pajėgos buvo atitrauktos į Mykolajivą.

Oleksijaus teigimu, didžioji LGBTQ+ bendruomenės dalis išvažiavo tą savaitę, kai vyko kova dėl miesto. Liko tie, kurie nenorėjo palikti artimųjų. Oleksijaus mama vis dar okupuotoje teritorijoje – kairiajame Dniepro krante. Jau mėnuo kaip Oleksijus negali su ja susisiekti.

Iki okupacijos Oleksijus buvo vietinės LGBTQ+ bendruomenės pirmininkas. Jie turėjo pastovią susirinkimų vietą, tačiau atėjus rusams ją patys uždarė. Kasmetinės Chersono „Pride“ eitynės, kaip ir daugelyje Ukrainos miestų, 2022-aisiais neįvyko, tačiau viešojoje erdvėje padaugėjo coming out’ų. Prasidėjus invazijai LGBTQ+ žmonės, kaip ir kiti Ukrainos piliečiai, įsitraukė į teritorinės gynybos būrius arba Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, o birželį, „Pride“ mėnesį, socialinėse medijose queer žmonės iš skirtingų fronto linijų pradėjo atvirai kalbėti apie savo lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją.

Rusams užėmus miestą, pirmą mėnesį Oleksijus praleido namie, bijodamas išeiti į gatvę. Jo draugai įkūrė savanorystės centrą miesto savivaldybės pastate. Pradžioje Oleksijus prisidėjo prie jų veiklos, padėdamas skleisti informaciją internete, tačiau vėliau išdrįso išeiti iš namų ir įsijungė į kasdienes centro veiklas. Okupantų akyse jie pozicionavo save kaip savanorius, pristatančius humanitarinę pagalbą senyvo amžiaus ir negalią turintiems žmonėms, tačiau slapčia užsiėmė partizanine veikla: žymėjo žemėlapiuose rusų blokpostus, fotografavo okupantų buvimo vietas, dokumentavo karo nusikaltimus bei aktyviai prisidėjo prie proukrainietiškų demonstracijų organizavimo.

Visą tą laiką miestas gyveno niūriomis nuotaikomis. Oleksijus pasakoja, kad vyravo nerašyta taisyklė neprovokuoti okupantų, kitaip tariant, chersoniečiai turėjo elgtis „natūraliai“. Pasak Oleksijaus, vaikščioti reikėdavo „ne per lėtai ir ne per greitai“, kad nesukeltų įtarimo, buvo draudžiama būriuotis arba „kreivai“ žiūrėti į rusus.

Pirma okupantų grupė buvo pažymėta Z raide, reiškiančia, kad jie atvyko iš okupuoto Krymo pusės. Oleksijus pasakoja, kad šie buvo „ganėtinai žmogiški“, bet vėliau juos pakeitė V raide pažymėti kareiviai (V žymi Kyjivo krypties puolimą) ir situacija pasikeitė.

„Kol buvo Z-tkės, mes rengėme proukrainietiškas demonstracijas ir į mus net nešaudė. Vėliau atėjo V-tkės ir mitingus pradėjo vaikyti ašarinėmis dujomis, pasigirdo pirmi sprogimai. Su V-tkių pasirodymu prasidėjo ir aktyvistų medžioklė, žmonių grobimas, smurtas, kankinimai ir šaudymai. Visiems pasidarė baisu dėl savo gyvybės ir mūsų partizaninė veikla labai sulėtėjo.“

Viename tokių mitingų vaikydami susirinkusius žmones okupantai dujine granata pataikė senyvo amžiaus moteriai į nugarą. Jai plyšo plautis ir stipriai nudegė krūtinės ląsta. Atėjusiam į mitingą vyrui buvo peršauta koja. Oleksijus su draugais gavo dozę ašarinių dujų, tačiau sugebėjo pabėgti.

Gegužės 9 d. Chersone rusai surengė pergalės paradą. Oleksijus su draugais tą dieną planavo surengti eiseną už Ukrainą, tačiau pakeliui į susitikimo vietą buvo sustabdytas okupantų blokposte. Šis postas buvo visai naujas, dar nepažymėtas Oleksijaus žemėlapyje. Per patikrą jo telefone rastos sugriautų pastatų nuotraukos ir rusų štabų koordinatės. Oleksijus buvo iškart suimtas.

Oleksijus pasakoja, kad okupantai ilgai vežiojo jį po miesto apylinkes, bandydami suklaidinti ir įbauginti, tarsi išveža kažkur toli. Grasino jam, jo artimiesiems ir draugams, bandė išgauti informaciją apie miesto partizaninį judėjimą.

Galiausiai Oleksijus buvo atvežtas į įkalinimo įstaigą, kur prasidėjo fizinis smurtas. Iš nuotraukų telefone okupantai suprato, kad jis priklauso LGBTQ+ bendruomenei, ir pradėjo tyčiotis, kad gal jis įsivaizduoja, jog Chersonas yra Europa, jei leidžia sau būti „tokios“ orientacijos.

Patyčios ir smurtas lydėjo jį per visą įkalinimo laiką. Oleksijus pasakoja, kad iš visų kalinių jį vienintelį vertė kiekvieną dieną tvarkyti visas kalėjimo patalpas akcentuodami, jog tokios pareigos jam skirtos todėl, kad jis gėjus.

Dviejų asmenų kameroje tekdavo miegoti penkiese: du žmonės ant lovos, trys ant šaltų grindų. Vienintelis tualetas buvo kameroje, o nueiti į dušą neleido nė karto.

Oleksijus sako, kad dauguma kalėjimo prižiūrėtojų buvo labai jauni. Kai kurie jaunesni net už jį. Pasak Oleksijaus, jie buvo stipriai įtikėję rusų propaganda ir neabejojo, kad atėjo išlaisvinti Ukrainos nuo nacių ir banderovcų.

Prisimindamas įkalinimo dienas jis pasakoja, kad okupantai dažnai girtuokliaudavo, apsvaigę šaipydavosi ir smurtaudavo prieš kalinius. Su aktyvistais jie elgdavosi švelniau, tačiau jeigu pakliūdavo asmenų iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų arba teritorinės gynybos, kalėjimo prižiūrėtojai kankindavo juos elektrošoku. Tokią praktiką jie vadindavo „skambučiu Bidenui“ arba „skambučiu Zelenskiui“.

„Skambutį Zelenskiui“ dar buvo galima išgyventi, voltažas ne toks pavojingas žmogaus gyvybei. Po „skambučio Bidenui“ žmogus kartais ir neatsigaudavo.“

Kalėjime Oleksijus praleido 64 dienas.

Didžioji dalis jo chersoniečių draugų galvojo, kad jo nėra tarp gyvųjų arba kad jį išvežė į Krymą, – kaip nutinka daugumai suimtų aktyvistų. „Krymo žmogaus teisių grupės“ gruodžio duomenimis, į Krymą iš laikinai okupuotų teritorijų išvežta ir įkalinta 110 aktyvistų. Ryšio su jais nėra ir niekas nežino, kokia jų padėtis.

Išleistas į laisvę Oleksijus pirmą mėnesį užsidarė namie. Žaidė kompiuterinius žaidimus ir bandė visais įmanomais būdais atsiriboti nuo skausmingos patirties. Jam atrodė, kad rusai jį seka, tad net ir trumpam eidamas į miestą telefoną palikdavo namie.

Lapkričio 11 d. Ukrainos kariuomenė išlaisvino Chersoną. Paskutinį mėnesį mieste visai nebuvo interneto ryšio, tad išlaisvinimas daugeliui gyventojų buvo netikėtas.

Oleksijus pasakoja, kad tą dieną pamatęs per miestą važiuojančią karinę mašiną su Ukrainos vėliava tuo nepatikėjo ir priėmė kaip eilinę rusų provokaciją. Galvojo, kad taip rusai skatina žmones išeiti į gatves ir ketina nubausti už proukrainietišką poziciją.

Vėliau Oleksijus nusigavo iki Čornobajivkos priemiesčio ir pamatė Ukrainos karinės technikos koloną.

„Kartu su visais puoliau ant kelių ir pradėjau verkti – pagaliau mes ir vėl buvome laisvi. Žmonės išsitraukė per okupaciją paslėptas Ukrainos vėliavas ir pradėjo jomis mojuoti.“

Čia mūsų pokalbis nutrūksta, nes pasigirsta nauji sprogimai. Po deokupacijos jų ypač padaugėjo, Rusijos kariuomenė kiekvieną dieną intensyviai apšaudo miestą, tarsi keršydami už tai, kad juos iš čia išvijo. Apšaudo ligonines, miesto infrastruktūrą, civilinės paskirties pastatus bei buvusias būstines, naikindami paliktus įkalčius su informacija apie kolaborantus.

Atsitraukdami okupantai išsivežė ir perspėjimo sirenomis sistemas, tad dabar apie gresiantį pavojų sužinoma tik iš telefonų, atsisiuntus specialias programėles. Šiuo metu Chersone pradėta montuoti nauja sistema. Mieste pastatyta pora naujų sirenų, tačiau jos yra veiksmingos tik skriejant tolimojo nuotolio raketoms. Šios sistemos suteikia daugiau laiko pasislėpti – kai iš kito upės kranto kala artilerija, sirenos tyli.

Norime pamatyti miesto vietas, apie kurias pasakoja Oleksijus. Šiandien giedra ir saulėta, lengva pamiršti, kad vyksta karas. Tačiau pradeda kaukti sirena ir vėl pasigirsta sprogimai. Nusprendžiame vykti į atokesnę miesto dalį, kurioje gyvena Oleksijus. Praėjusio amžiaus namo kieme mus pasitinka penki nuobodžiaujantys šunys. Jie džiaugsmingai šokinėja ant mūsų, ieškodami meilės ir žmogaus artumo. Pro langą žvilgčioja katės.

Šių gyvūnų šeimininkai yra artimi Oleksijaus draugai, jie išvyko iš Chersono, bet negalėjo pasiimti savo augintinių. Dabar jais rūpinasi Oleksijus. Vėl pasigirsta sprogimai. „Tai oro gynyba, jie kitoje gatvėje“, – paaiškina Oleksijus. Jis jau sugeba iš klausos atskirti, iš kur sklinda sprogimas ir kas jį sukėlė.

Praeina valanda ir sprogimai aprimsta. Vykstame į Chersono centrą – pagrindinę miesto aikštę, kurioje per okupaciją vykdavo mitingai. Ji atrodo tuščia ir negyva. Gatvėmis vaikšto pavieniai žmonės. Kai telefono ekrane nebemirksi oro pavojaus signalas, pasidaro ramiau. Tylu. Aikštėje kabo žuvusių Ukrainos didvyrių portretai, proukrainietiški užrašai, paminklas apklijuotas lipdukais su patriotinėmis frazėmis.

Dieną prieš mums atvykstant buvo apšaudyti gimdymo namai. Viename iš kabinetų tuo metu vyko cezario pjūvio operacija ir tik per stebuklą niekas nenukentėjo. Važiuojame ten pasikalbėti su gretimame ligoninės pastate visą okupacijos laiką dirbusiu chirurgu Olehu Dovhopolij.

Aštuonis okupacijos mėnesius Olehas buvo tiesioginių Rusijos kariuomenės nusikaltimų ir jų padarinių liudininkas. Gruodžio 24 d. pasaulį apskriejo žiaurūs vaizdai, kaip rusų raketos uždengė Chersono centrą. Tą dieną žuvo 10 žmonių, dar 68 sužeisti.

Tądien Olehas buvo pagrindiniame miesto turguje, į kurį taip pat „atskrido“. Raketa sprogo už 10 metrų nuo Oleho ir sprogimo banga jį nubloškė į šalia esančią drabužių parduotuvę. Tiesiai prieš jo akis žuvo vaikinas, iš kurio Olehas prieš porą minučių pirko kaulų savo šunims.

Kitą vaikiną Olehui pavyko išgelbėti. Raketos skeveldros paliko plėštinę žaizdą vidury mentės. Nuo dešinės alkūnės buvo išplėšta sąnario dalis, bet, laimei, raumeniniai audiniai ir kaulai nebuvo pažeisti. Olehui pavyko sustabdyti trykštantį kraują, o skubiai vietoje atsiradęs kontržvalgybos būrys nuvežė sužeistąjį į skubios pagalbos skyrių. Jeigu ne Olehas, vaikinui gal būtų tekę amputuoti ranką.

Olehas pasakoja chaotiškai, mums net nespėjus užduoti klausimų. Jis įsėda į mūsų automobilį ir pradeda rodyti kruvinų apšaudymų vaizdo įrašus savo telefone. Su įniršiu pasakoja apie ligoninėje dirbusius rusų kolaborantus.

Pasak Oleho, per okupaciją į jo ligoninę patekdavo daug žmonių su kankinimo elektrošoku žymėmis, nudeginimais, nuo mušimo pamėlusiomis galūnėmis ir šonkauliais.

Kaip ir Oleksijus, Olehas tvirtina, kad Chersonas rusams buvo atiduotas praktiškai be kovos. Vietiniai kolaborantai nutekino informaciją priešui apie užminuotus laukus bei kelius ir kaip juos apvažiuoti.

Anot jo, okupantams užėmus miestą, rusai iš karto pradėjo papirkinėti ligoninės gydytojus, kad jie pasirašytų darbo sutartis su Rusija, ir dauguma jo kolegų tęsė darbą su dvigubais atlyginimais. Ukrainos valdžia pervedinėjo į ligoninės personalo sąskaitas atlyginimus grivinomis, kad jie galėtų tęsti darbą okupacijoje, ir tuo pat metu rusai mokėdavo didžiules sumas rubliais tiems, kurie pasirašydavo dokumentus, kad dabar dirba Rusijai. Olehas sako, kad lojaliausi gaudavo ir iki 100 tūkst. rublių premijas – apie 1350 eurų.

„Keletą mėnesių dirbau vienas, kitų chirurgų nebuvo... Galbūt todėl jie manęs neuždarė, kai sakydavau: „Šlovė Ukrainai“. Visi gydytojai slapstėsi, aš vienintelis drąsiai reiškiau savo proukrainietišką poziciją. Buvo ir tokių gydytojų, kurie nebendradarbiavo su kolaborantais ir neėmė jų pinigų, tačiau tylėjo. Buvau vienintelis, kalbėjęs atvirai. Kalbėjau, kad negalima išduoti mūsų protėvių žemės. Jei išduosime ją už ką tik atspausdintą rublį, daugiau jos nematysime. Tapsime vergais ir dirbsime rusams. Pamiršime, ką reiškia nepriklausomybė.“

Pradeda temti ir mes grįžtame į Mykolajivą.

Po poros dienų, gruodžio 30-ąją, vėl keliamės anksti ir važiuojame į Snihurivką – miestelį, įsikūrusį tarp Mykolajivo ir Chersono sričių. Visus okupacijos mėnesius gyvenimas čia virto kova už išlikimą be vandens, elektros ir dujų.

Pagrindinis kelias iš Mykolajivo į Snihurivką tapo nepravažiuojamas susprogdinus tiltą, todėl mums tenka važiuoti aplinkiniais žvyrkeliais. Nors atstumas vos 115 km, užtrunkame apie 5 valandas.

Artėjant Naujiesiems metams, šalyje kyla nematoma įtampa. Visi žino Putino „meilę“ šventinėms datoms ir ruošiasi naujoms atakoms. Keliuose padaugėjo karinės technikos, patikros blokpostuose darosi griežtesnės, pamiškėse kartais išryškėja paslėpti automobiliai su oro gynybos sistemomis.

Palei kelią tie patys vaizdai kaip ir aplink Chersoną – sudaužyti ir surūdiję automobiliai, nuo sprogimų išsilydę tankai ir karinė technika. Sugriauti namai. Norisi sakyti, kad tai jau pažįstamas vaizdas, ir dėl to labai skaudu. Kiekvienas sugriautas namas yra kažkieno sulaužytas gyvenimas arba nutraukta gyvybė.

Važiuojame per Chersono apskrities kaimus. Vištos, žąsys, karvės. Laukai prismaigstyti raketų ir sviedinių – iš šono jie panašūs į milžiniškus grybus. Šviečia saulė, iš po ratų trykšta purvas. Kaimai apgriauti. Vienintelis džiuginantis dalykas – mėlynai geltonos vėliavos, pasitinkančios mus kiekvienoje gyvenvietėje. Dar prieš porą mėnesių čia buvo pakartos Rusijos trispalvės ir dažais pripurkšta Z raidžių.

Medžiuose palei kelią prikabinta medžiaginių juostelių, perspėjančių apie minų pavojų. Kertame pontoninį tiltą – pastebiu juosteles ir upėje ant nendrių.

Vėliau išminuotojas Snihurivkoje mums papasakos, kad apylinkėms visiškai išminuoti prireiks nuo 3 iki 5 metų. Užminuota viskas. Kai kurie žmonės grįžta į savo namus ir netyčia susisprogdina. Užlipa ant minos eidami į mišką ar parduotuvę arba sustoję nusišlapinti pakelėje.

Dažniausiai rusų naudojamos minos – vadinamieji „žiedlapiai“ (PFM-1, priešpėstinė fugasinė mina). Tokią pravardę minos gavo dėl vaizdinio panašumo. Jos gaminamos žalios, rudos arba baltos spalvos, pagal metų sezoną.

Žmogus nuo tokios minos dažniausiai nežūsta, bet gali patirti rimtą pėdos traumą. Pagal Otavos konvenciją, nuo 1997 m. šios minos uždraustos 133 šalių dėl to, kad nesusinaikina savaime ir gali išlikti pavojingos daugelį metų ar net dešimtmečių, keldamos ilgalaikę grėsmę civiliams. Rusija nepasirašė Otavos konvencijos ir tokias minas naudoja tūkstančiais. Sprogstamajam elementui suveikti tereikia 5 kg svorio, todėl ant jo užlipęs gali susisprogdinti ir nedidelio svorio vaikas. Šiuo metu Charkivo, Donecko ir Chersono apylinkės yra nusėtos tokiomis minomis.

Privažiuojame Snihurivką. Mus pasitinka griuvėsiai ir užkalta pakelės kavinė su užrašu: „Nelaužkite durų. Viduje jau tuščia! Labai prašau.“ Vėliau mieste matysime daugiau tokių užrašų: ant parduotuvių, užeigų ir privačių namų. Per okupaciją žmonės čia badavo, plėšikavimas tapo įprastu reiškiniu. Tylu ir niūru – dar vienas pilkas, tuščias, okupantų ir karo suluošintas miestas.

Denis eina ieškoti okupacijos liudininkų, aš tyrinėju griuvėsius. Priešais mane – iki pamatų sudegęs turgus. Ant žemės sukrautos prekystalių, šiferio, plytų, prekių ir dekoracijų liekanos. Turgus virto šiukšlių krūva. Vienur kitur tvarkingai įsmeigtos gėlių puokštės, kurias žmonės atnešė kaip gedulo ženklą. Šalia – sudegęs autobusas. Asfalte sviedinių išmušti krateriai. Toliau matosi susprogdinta policijos nuovada, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo kankinami vietiniai gyventojai.

Prieinu arčiau. Šalia pastato, plytų krūvoje, guli surištas ir permirkęs dokumentų pluoštas iš Mykolajivo srities nacionalinio policijos departamento Pagrindinio skyriaus, Snihurivkos departamento. Viršutinio aukšto praktiškai neliko.

Langai užbarikaduoti smėlio maišais ir padangomis. Išdaužyti langai, grindys padengtos stiklo šukėmis. Apverstos kėdės ir stalai, išlaužtas seifas. Ant kai kurių apgriuvusių sienų išliko raštuoti tapetai. Įsivaizduoju, kad kažkada čia buvo visai jauku. Pareigūnai lakstė laiptais aukštyn žemyn, dirbo savo darbą. Viršininkas sėdėjo savo kabinete, krovė į seifą dokumentus ir vertingus popierius. Dabar jo kabinete nėra nei sienų, nei lubų.

Visur rusų pėdsakai – sublimuoto maisto pakuotės ir ryškios kraujo spalvos dažais nupaišytos Z raidės ant sienų. Vidiniame kieme – tuščios amunicijos dėžės, balomis virtę sviedinių išmušti krateriai ir policijos automobilis, suvarpytas kulkų ir sprogimų nuolaužų.

Denis bando prakalbinti vietos gyventojus, tačiau beveik visi atsisako kalbėti, o tie, kurie sutinka papasakoti, kas vyko mieste okupacijos metu, daro tai anonimiškai. Nuo Snihurivkos išlaisvinimo praėjo pusantro mėnesio, bet atrodo, kad žmonėms vis dar sunku pasakoti apie patirtą traumą.

Kalbamės su dviem vyrais eilėje prie humanitarinės pagalbos išdavimo punkto. Panašu, kad ir jiems nėra paprasta dalintis savo patirtimi. Vyrai sako, kad pirmieji čia atėję rusų kariai „nebuvo žiaurūs“ ir „tiesiog dirbo savo darbą“. O tie, kurie atėjo vėliau, vogė, plėšikavo, smurtavo ir šaudė. Nebuvo ribos, kurios jie nebūtų galėję peržengti.

Pasak vyrų, kariai privažiuodavo kamazu prie garažo, prikabindavo trosą ir išplėšdavo vartus – taip vogdavo automobilius. Į tuos, kurie bandydavo priešintis, nutaikydavo automatus. Vieną jų kaimyną nušovė, nes jis nenorėjo atiduoti savo vienintelės karvės.

Iš namų išnešdavo viską, kas turėjo kokią nors vertę: šaldytuvus, skalbimo mašinas, garso ir vaizdo techniką. Pasitaikydavo atvejų, kai po apiplėšimo namus sudegindavo.

Vienas vyrų pasakoja, kaip rusai atėjo į jo namus, prievarta ištraukė iš lovos, trenkė automatu per kojas, ištempė į lauką ir pradėjo šaudyti virš galvos. Jie nieko nereikalavo, nieko neprašė ir net nebuvo girti, jie žemino jį dėl pramogos. Grasino, kad jeigu priešinsis – nušaus.

Miestelyje nebuvo interneto ir mobiliojo ryšio, todėl gyventojai nežinojo, kas vyko kitose Ukrainos vietose. Kainos parduotuvėse smarkiai pakilo, trūko produktų.

Vienas vyras pasakoja, kad gegužės 6 d. mirė jo žmona. Palaidoti jos negalėjo, nes kapinės buvo užminuotos ir laidojimui reikėjo okupantų leidimo. Laidoti žmoną teko namo kieme.

Po 9 dienų jis gavo leidimą ir žmoną perlaidojo. Sukalė jai karstą iš turėtų dėžių, o kaimynai padėjo iškasti duobę.

Anot vyro, Snihurivkoje jis toks ne vienintelis. Miestelio kiemuose ir daržuose iki šiol yra palaidotų žmonių.

Savo vardų vyrai atskleisti nenorėjo. Tai buvo pirmos istorijos, kurias čia išgirdome. Šokiruoti pajudėjome link miestelio centro.

Neskaitant eilių prie humanitarinės pagalbos punktų, miestelis pustuštis, žmonių gatvėse beveik nėra. Dalis pastatų apdegę, parduotuvėlių durys išlaužtos, jų spynos išgręžtos arba grubiai išpjautos.

Pro mus praeina senutė, besikalbanti pati su savimi. Visi miestelio namai pažymėti arba kryžiukais, arba apskritimais. Kreivi okupantų ornamentai raudonais purškiamais dažais žymi, ar gyventojai jiems lojalūs, ar namai apieškoti ir įsitikinta, kad juose nėra ginklų. Kai kurie apipaišyti Z raidėmis.

Sutinkame moterį, prekiaujančią daržovėmis, išdėstytomis ant savadarbio prekystalio. Klausiame jos, ar galėtų papasakoti, kas čia vyko okupacijos metu. Jos vyras bando ją atkalbinėti, bet moteris atsargiai sutinka.

Ji pasakoja, kad prieš rusams užimant miestą, miestelis buvo stipriai apšaudomas. Kartu su vyru ir keturiais vaikais, iš kurių jauniausiam buvo 5 mėnesiai, jie pasislėpė namo rūsyje, kur pragyveno pirmus du su puse okupacijos mėnesius.

Į namus jie pakildavo vieną kartą per dieną – pasigaminti valgyti. Kai visos maisto atsargos išseko, šeima pradėjo važinėti į Chersoną atsivežti daržovių prekybai. Pasak moters, rusų blokpostuose dalį prekių okupantai visada pasisavindavo.

Aštuonis mėnesius miestelyje nebuvo nei šviesos, nei vandens. Vandenį šeima sėmėsi iš šaltinio, pasišviesdavo žvakėmis.

Paskutinį okupacijos mėnesį ji apibūdina kaip „beribį chaosą, siaubą ir pragarą“ – okupantai užrakindavo merginas rūsiuose, prievartaudavo nepilnametes, vogdavo gyventojų automobilius.

Dalis gyventojų sugebėjo išvažiuoti iš okupuoto miestelio – vieni į okupuotą Chersoną, kitiems pavyko pabėgti į laisvos Ukrainos teritorijas. Dabar jie sugrįžta, tačiau, pasak moters, išvykusieji negali susišnekėti ir suprasti tų, kurie pasiliko.

Kai baigėme įrašinėti pokalbį, Denis paklausė moters, kodėl ji nenori pasakyti savo vardo. Ji atsakė, kad yra rusų kilmės ir bijo abiejų pusių – ukrainiečių dėl savo rusiškų šaknų, rusų – dėl to, kad gali ją nužudyti už tai, ką mums papasakojo. Vėliau kalbėdamiesi su kitais miestelio gyventojais ne kartą girdėjome, kad Snihurivkoje gyvena labai daug Ukrainos rusų.

Toliau judame į Snihurivkos pakraščius, kur vyko didžiausios kovos už miestą. Prieš mūsų akis – gatvė, kurioje nėra nė vieno nesuniokoto namo. Likę tik apdegę namų skeletai. Vėjyje, apšviesta saulės, plevėsuoja Ukrainos vėliava.

Pro išdegusį langą matau šviežius raudonus gvazdikus, šalia jų pastatytos kelios žvakės. Vaizduotėje iškyla gražus privatus namas su prižiūrėtu kiemu ir žydinčiais hiacintais. Veranda, kurioje žmonės susirinkdavo šiltą vasaros vakarą gerti arbatos.

Atrodo, tarsi į kiekvieną namą būtų pataikiusi didžiulė bomba ir susprogdinusi jį iš vidaus. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas namas – nė vieno nebėra.

Rusijos valdžia sąmoningai vykdo ukrainiečių tautos genocidą. Aš, kaip ukrainietė, niekada nesuprasiu, kaip galima kėsintis į kitų gyvenimą, užuot kūrus savąjį.

Saulė jau leidžiasi, o tai reiškia, kad mums reikia paskubėti išvažiuoti iki tamsos. Vairuoti naktį sunku – keliai neapšviesti, už kiekvieno posūkio gali užvažiuoti ant betoninių plytų, likusių apleidus blokpostus, pasitaiko ir sprogimų išmuštų duobių.

Pravažiuojame naują policijos nuovadą, šalia kurios pastatytas nepalaužiamumo punktas. Tai laikina prieglobsčio vieta, kurioje ilgesnį laiką nutrūkus elektros ar šilumos tiekimui žmonės gali jaustis saugūs, pasirūpinti būtiniausiais poreikiais. Čia stovi elektros generatorius, todėl žmonės gali įkrauti telefonus, veikia nemokamas wi-fi, yra karštos arbatos ir užkandžių. Tokius punktus ukrainiečiai steigia visoje šalyje. Bandome pasikalbėti su žmonėmis paskutiniams interviu, bet visi atsisako.

Denis sako pirmą kartą matantis, kad žmonės Ukrainoje taip nenoriai dalintųsi liudijimais. Karas palieka įvairių žaizdų. Siaubingų patirčių ir išgyvenimų negalima lyginti tarpusavyje. Išgyventi miesto apgultį, nesibaigiančius apšaudymus, izoliaciją okupacijoje, prarasti artimuosius arba priverstinai migruoti svetur – visa tai palieka ilgalaikių, sunkiai pagydomų traumų.

Galvodama apie okupacijos pasekmes, mintimis grįžtu prie Oleksijaus istorijos – jo pasakojimų, kaip okupuotame Chersone reikėdavo vaikščioti slepiant žvilgsnį, ne per lėtai, ne per greitai, kad neprovokuotų rusų karių. Pabendravus su žmonėmis Snihurivkoje man atrodo, kad jiems iki šiol sunku pakelti akis nuo žemės. Per aštuonis izoliacijos mėnesius žmonėms įskiepyta baimė ir nepasitikėjimas kitais. Rusai atėmė iš jų viską: miegą, maistą, ryšį su artimaisiais, šventes ir linksmybes. Su automatais rankose jie įsteigė savo valdžią ir demonstratyviai ja naudojosi. Į tuos, kurie bandė priešintis, būdavo nutaikomi ginklai. Tokios represijos sukuria slegiančią bejėgiškumo ir nevilties atmosferą, niokojančią žmogaus orumą ne mažiau, nei raketų smūgiai niokoja namus.

Sugrįžusi į savo šalį supratau, kaip stipriai mane pakeitė karas. Ne mane vieną – daugumą mūsų jis išgrynino, tapome sąžiningi ir tiesūs. Būdama Lietuvoje, iš šalies stebėjau visą siaubą. Atrodė, kad mano kūnas ir širdis yra toli vienas nuo kito. Dabar jie susijungė.