Mariupolyje dirbęs žurnalistas Evgenijus Maloletka: „Mes užaugome kare“
„Kovo 1 dieną dirbdamas ligoninėje Mariupolyje aš sulaukiau savo gimtadienio. Iš tikrųjų tai buvo laiminga diena, nes mačiau ne tik sprogimus ir mirtį, bet ir kaip ateina nauja gyvybė“, – festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ prasitarė ukrainietis fotožurnalistas Evgenijus Maloletka.
Likus valandai iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, jis kartu su kolegomis iš naujienų agentūros „Associated Press“ Mstislavu Černovu ir Vasilisa Stepanenko atvyko į Mariupolį. Čia jie praleido 20 dienų, dalindamiesi per pasaulį nuskriejusiais su žeme lyginamo Mariupolio vaizdais – iš susprogdintų gimdymo namų išnešamomis besilaukiančiomis moterimis, į ligonines vežamais per apšaudymus sužeistais gyventojais, taikiniais tapusiais gyvenamaisiais namais, civilių kūnais gatvėse ir grioviuose.
Kartu su kolega Deniu Vėju susitikome su Evgenijumi Maloletka Vilniuje trumpai pasikalbėti apie jo patirtį Mariupolyje ir kitus darbus rodant karo Ukrainoje padarinius.
Nors nemažai daliai žmonių jūsų pavardė pirmiausia siejasi su jūsų darbu Mariupolyje šių metų vasarį ir kovą, jūs rengiate publikacijas iš karo Ukrainoje nuo 2014-ųjų. Kokia yra ankstesnė jūsų patirtis kalbant šia tema?
Viskas prasidėjo nuo Orumo revoliucijos, vėliau persikėlė į Krymą, o tada – į Donbasą. Tai ilga įvykių grandinė, atvedusi mus iki šiandieninės plataus masto invazijos. Manau, kad pirmus dvejus karo Ukrainoje metus buvo sunku patekti į labai pavojingas situacijas. Nepalyginama su tuo, ką matome šiemet – oro antskrydžiai, nuolatiniai apšaudymai naudojant sunkiąją artileriją. Tai patyriau pirmą kartą gyvenime. Žinoma, buvome apšaudomi sviediniais ir anksčiau, bet ne taip specifiškai taikantis į civilius. Šįkart tai matėme ir patyrėme savo kūnais ir sielomis.
Iki plataus masto invazijos lankėtės ir okupuotose Ukrainos teritorijose. Kur konkrečiai? Ir ką ten pamatėte?
2014–2015 m. ir vėliau važiavau į Donecką, Luhanską ir kitas okupuotas regiono vietas kaip žurnalistas, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Dirbau su OSCE (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – aut. past.), kartais ir su Jungtinėmis Tautomis. Mes keliavome ir dokumentavome, kas ten vyksta iš tikrųjų, kartu užsiėmėme tiesiogine šių organizacijų veikla – derybomis sprendžiant kai kurias vietos problemas ir mediacija tarp skirtingų pusių. Mano vaidmuo buvo tiesiog dokumentuoti, kaip vyksta šios operacijos ir ką mes matome, – kalbėtis su žmonėmis, suteikti jiems balsą pasakojant, kas vyksta okupuotose teritorijose. Iki 2019 m. ten lankiausi reguliariai.
Šiuo metu patekti į okupuotas teritorijas beveik neįmanoma, tad apie vietos žmonių patirtis daugiausia sužinome tik po deokupacijos – Chersone, Bučoje, Černihive ir kitur.
Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp dabartinės invazijos ir pradinio karo etapo tas, kad anksčiau Rusija šias teritorijas laikė Ukrainos dalimi, bet savo įtakos zona. Ir būtent Ukraina sakė, kad šios teritorijos okupuotos ir visiškai kontroliuojamos Rusijos. Bet iš tikrųjų jau tada tai buvo invazija, tik hibridinio karo pavidalu. Ne pirmas kartas, kai Rusija taip elgiasi, – tai vyko Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir kituose regionuose. Rusija jau turi daug patirties, kaip veikti užimtose teritorijose.
Kaip praverčia jūsų ankstesnė karo Ukrainoje patirtis dirbant plataus masto invazijos sąlygomis?
Manau, kad negali būti šimtu procentų pasiruošęs karui, ypač tokio masto. Žinoma, kad galima ruoštis blogiausiam – pripildyti mašinos baką ir į bagažinę prisikrauti daiktų, tačiau viskam pasirengti neįmanoma. Tad manau, kad svarbiausia yra iš anksto suvokti, kad tai iš tikrųjų įvyks, apgalvoti, ko gali prireikti, paruošti savo galvą, neskleisti panikos tarp draugų ir artimųjų, duoti aiškius nurodymus, ką ir kaip daryti, tiek jiems, tiek sau. Galima pasiruošti planą, iš tikrųjų mes tą ir bandėme daryti. Žinoma, jis gali bet kada pasikeisti, nes karas keičiasi ir reikia naviguoti jame. Bet svarbiausia iki karo buvo tiesiog paruošti save.
Į Mariupolį atvykote likus valandai iki invazijos pradžios. Kodėl tąnakt nusprendėte pasirinkti būtent šį miestą?
Pažiūrėjus į žemėlapį, tai suprantama – tai didelis miestas, uostas, strateginė vieta, kurios Rusija negavo kovose 2014-aisiais, ir buvo aišku, kad bandys pasiimti. Taip pat Mariupolis yra dalis sausumos tilto tarp Rusijos iki Krymo. Mariupolyje yra didelė karių bazė – Azovo kariai, jūrų ir kitos Ukrainos pajėgos. Ir buvo aišku, kad jie nepasiduos iki pabaigos.
Koks vaizdinys jūsų galvoje išlikęs iš Mariupolio pirmomis invazijos dienomis ir kaip greitai keitėsi situacija?
Pirmiausia pamatėme degančius radarus ir sprogstančius amunicijos sandėlius šalia. Visur aplink buvo dūmai, tad mes turėjome judėti labai greitai. Tuo metu Rusija taikėsi būtent į Ukrainos uostus ir oro gynybos sistemas. Tą pačią dieną jie atakavo ir Mariupolio gyvenamuosius rajonus. Mes užfiksavome, kaip atrodė pirmasis miesto apšaudymas sviediniais, kaip dirbo ugniagesiai, kaip gyventojai bėgo į slėptuves.
Iš pradžių atrodė, kad ne visi žmonės supranta, jog tai plataus masto invazija. Kai kuriems atrodė, kad, jei pavyko išbūti 2014-aisiais, pavyks ir šįkart. Bet kai jie suprato, kad taip nebus, jau buvo per vėlu. Ir žmonės liko įkalinti mieste. Kiek pamenu, tik ketvirtadalis pasitraukė iš Mariupolio, o kiti nusprendė likti. Taip pat daug žmonių buvo atvežti į Mariupolį iš aplinkinių apšaudomų vietovių, tad čia jiems buvo įkurtos slėptuvės. Ar galite įsivaizduoti, kad iš mažų ir didelių aplinkinių kaimų žmonės buvo evakuojami į Mariupolį? Visi rūsiai buvo pilni žmonių.
„15min“ surengtame susitikime su jumis Vilniuje sakėte, kad ant žemės buvo mirtis, o po žeme – gyvenimas.
Būtent. Važiuojant miestu jis atrodė visiškai tuščias, ypač antrą savaitę. Lyg čia nebūtų nė gyvos dvasios. Tik pavieniai žmonės ieškojo maisto. Bet rūsiuose pilna vaikų, suaugusiųjų. Važiuoji ir matai nuo atviros ugnies kylančius dūmus, o žmonės šalia, prie įėjimų į slėptuves, gaminasi valgyti.
Jūsų ir kolegų darbas Mariupolyje buvo itin svarbus, nes atkreipė viso pasaulio dėmesį į karą Ukrainoje. Jūsų nuotraukos buvo svarbiausių pasaulio leidinių pirmuosiuose puslapiuose. Ar būdami ten galvojote, kokį poveikį jūsų darbas turės ir kad tapsite svarbia informacinio karo dalimi?
Ne, tuo metu tiesiog dirbome savo darbą, galvojome apie paprastus dalykus, ką turime daryti. Daugiausia galvojome apie saugumą. Taip pat kaip surinkti ir išsiųsti medžiagą, kur saugiai pernakvoti, kur rasti maisto, įsikrauti baterijas ir t. t. Reikėjo galvoti apie labai daug dalykų vienu metu, tad apie manipuliacijos [mūsų medžiaga] grėsmę neturėjome kada susimąstyti. Tuo metu tai nebuvo būtiniausias poreikis.
Sakėte, kad prieš atvykdami į Mariupolį turėjote planą, kur miegosite, kur yra slėptuvės ir pan. Kiek stipriai tas planas keitėsi vietoje?
Planas buvo keblus, bet vis tiek planas. Buvome numatę, kas gali nutikti ir ką turėtume daryti, jei planas nepavyks. Bet iš tikrųjų jis veikė tik pradžioje. Mes supratome, kad jei Rusijos kariuomenė apguls miestą, bus panašiai, kaip rusai darydavo viduramžiais, – viską apšaudys, sudegins ir tada ateis. Nėra ko siųsti karių iš pat pradžių. Pirmiausia reikia viską sunaikinti, pasėti baimę ir paniką tarp gyventojų. Tad ir šįkart viskas buvo taip pat. Ir, aišku, kai jie ateina, padaro mažą humanitarinį koridorių, kuriame tikrina žmones ir, jeigu jiems niekas neužkliūva, leidžia išvykti.
Ir tada jie humanitarinius koridorius apšaudo.
Tiesa. Tai sudėtingoji dalis. Kaip kam pasiseks. Iš pradžių mes labai dažnai girdėdavome apie tai, kad humanitariniai konvojai nepravažiuoja, kad šaudoma į civilių automobilius. Bet kaip tai patikrinti, jeigu nebuvai tame konvojuje? Tačiau policija sakydavo, kad nėra saugaus kelio iš Mariupolio, keliai jau užminuoti. Mes klausdavome policijos, kas vyksta, ar yra koks nors evakuacijos kelias. Jie sakydavo, kad nėra, reikia laukti. Taip buvo ne tik mums, bet ir gyventojams, kurie bandė evakuoti savo šeimas, vaikus ir neturėjo jokios informacijos. Telefonai neveikė. Žmonės susistabdydavo mus kaip policininkus ir klausdavo, kas vyksta šalyje. „Ar Charkivas užimtas? O Kyjivas?“ Jie buvo ištikti panikos.
Kai viskas dega, pradedama skleisti baimė ir panika, Rusija įjungia propagandą per radiją – mažus radijo bangų imtuvus – ir visais kanalais skelbia: „Ukrainos pusė šaudo į jus. Nėra kito evakuacijos kelio, tik į Rusiją. Rusijos pajėgos tik bando išlaisvinti teritoriją.“ Ir žmonės, kurie to klausosi, supranta, kad jokia kita informacija negali jų pasiekti. Jie kasdien minta propaganda, nors ir netiki tuo, kas kalbama. Tačiau kai kurie žmonės pakeičia požiūrį. Rūsiuose sutikome susiskaldžiusių šeimų – dalis nenorėjo gyventi Rusijoje, o kitai daliai tai nerūpėjo – jie tiesiog norėjo likti gyvi.
Ar buvo sunku užmegzti ryšį su žmonėmis panikos sąlygomis?
Tuo metu žmonės buvo labai agresyvūs, su mumis taip pat. Jie nesuprato, kas vyksta ir ką mes čia darome. Klausdavo: „Kodėl mums neatnešate maisto? Kodėl neiškviečiate ugniagesių?“ Mes tegalėjome atsakyti: „Neturime maisto kaip ir jūs. O ugniagesius vakar apšaudė rusų naikintuvai, todėl jie neturi mašinos, kuria galėtų atvažiuoti ir užgesinti gaisrą jūsų name.“
Norėčiau paklausti apie vieno kadro užkulisius. Viena jūsų plačiai paplitusių nuotraukų yra padaryta tą akimirką, kai raketa smogė į gyvenamąjį namą. Kaip pavyko tai uždokumentuoti?
Tai nutiko, kai mes atvykome užfiksuoti situacijos susprogdintuose gimdymo namuose. Atvažiavę į ligoninę supratome, kad šalia esantis namas jau okupuotas rusų. Už kelių minučių rusų tankai pradėjo važinėti gretimomis gatvėmis, užsiimti pozicijas. Ir matėme, kaip jie pradėjo apšaudymus. Pirmas šūvis, antras, trečias… Tankai šaudė į pastatus ir kelius visomis kryptimis. Pamačiau, kaip tankas šovė į priešais esantį pastatą, ir greitai sureagavau. Tai buvo pirmas kadras, kurį tąkart padariau.
Jūsų nuotraukose daug skausmo ir kančios. Ar buvo momentų, kai galvojote, kad šito nepublikuosite, nes to jau per daug? Kur brėžiate ribą tarp asmeninių konkrečių žmonių tragedijų ir viešojo intereso?
Kartais sprendimas nuo manęs nepriklauso. Mes esame žurnalistai, dirbame vietoje, taigi ir aš stengiuosi pasauliui priminti, kad karas vyksta kasdien. Ir jei jau dirbu, šias istorijas publikuoju – apie karius, civilius, infrastruktūrą, vietas, į kurias taikomasi. Manau, kad mes turime priminti žmonėms, kas vyksta. Ir tai, kas sunkiausia, gali būti svarbiausia. Karuose kasdien vyksta labai daug dalykų, ir žinoma, kad tarp didžiųjų įvykių galima pamesti mažuosius, bet mažosios istorijos lygiai tokios pat svarbios. Kas vyksta su gyventojais, kaip jie kenčia, kaip žudomi jų draugai ir artimieji. Ukrainoje padaroma labai daug karo nusikaltimų, labai daug.
Kaip patirtis Mariupolyje keitė jūsų paties santykį su mirtimi? Būdamas karo žurnalistu turbūt ne kartą esate apie tai pagalvojęs.
Mūsų pagrindinė užduotis buvo išlikti. Sulaukiau daug žinučių iš draugų ir kolegų, kurie klausė, kaip aš laikausi. Visiems nukopijuodavau tą patį atsakymą: „Gyvas.“ Tuo metu tai buvo paprasčiausias atsakymas. Buvo labai daug klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti, bet užteko šių trijų raidžių ukrainiečių ir rusų kalbomis (жив – aut. past.).
Po darbo Mariupolyje jūs tapote rusų karių taikiniais, tad jeigu jus būtų atpažinę, būtų galėję neleisti išvykti iš miesto. Kaip jums pavyko prasmukti pro patikros punktus?
Žinojome, kad jie mūsų ieško ir galime turėti problemų. Bet mums pasisekė pasukti kitu keliu – ne tuo, kuriuo buvo evakuojami kiti žmonės. Ir kažkaip pravažiavome. Mūsų automobilis buvo pilnas skeveldrų, be langų stiklų, atrodė kaip pabėgėlių automobilis, pilnas žmonių ir daiktų. Durelės mano pusėje neatsidarė iš išorės, tik iš vidaus. Langai buvo uždengti plastikine plėvele ir kalendoriumi su ikonomis. Apsupusios automobilį jos tarsi saugojo mus. Mums pasisekė, kad jie tik patikrino mūsų dokumentus ir atidarė bagažinę, kuri buvo prikrauta vaikams skirtų daiktų. Mes neišsidavėme, kad esame žurnalistai, atrodėme kaip civiliai iš Mariupolio. Po pirmos patikros paslėpėme visą savo įrangą.
Jūsų kolega Mstislavas Černovas rašė, kad jums reikėjo pravažiuoti 15 rusų patikros punktų, kol galiausiai pasiekėte pirmąjį su ukrainiečiais kariais.
Taip, kai kurie iš jų mus tikrino, klausinėjo: „Kas čia? O ten?“, bet mes sakėme, kad nieko neturime. Bet mūsų nekratė iš esmės. Vėliau išgirdome, kad kituose punktuose kitais maršrutais buvo tikrinami žmonių telefonai. Bet mūsų netikrino.
Žinoma, kad kiekvienas iš Mariupolio pasitraukęs žmogus kraujyje turi labai daug adrenalino. Patikra buvo gąsdinanti dalis, bet patyrus antskrydžius ir sprogimus – ne pati baisiausia. Tad sutikti rusus kelyje buvo tokia pati grėsmė, kokią jau teko patirti. Tiesiog reikėjo reaguoti, tarsi būtume civiliai, ne kariai.
Mariupolyje praleidote 20 dienų. Ar sunku buvo po to atsigauti psichologiškai?
Dirbti Mariupolyje buvo labai sunku. Bet turėjau ir daug kitų sunkių užduočių. Pavyzdžiui, mano paskutinės kelionės į Iziumą metu buvo taip pat sunku – mačiau daug negyvų žmonių, kartais visko būdavo per daug. Tris savaites rengiau istorijas apie žmonių kankinimus, karo nusikaltimus, masines kapavietes ir kaip iš išlaisvintų vietovių buvo ekshumuojami žmonių kūnai, taip pat ir rusų karių. Civilių kūnai tiesiog gulėjo ant žemės ir niekam nerūpėjo. Buvo sunku kasdien tai matyti.
Kaip su tuo tvarkėtės?
Manau, kad kaip žurnalistai mes turime privilegiją pasakoti istorijas. Tai mūsų misija. Kiti žmonės šios privilegijos neturi. Dėl psichinės sveikatos svarbu kalbėtis su kolegomis ir draugais apie tai, ką matei, ką patyrei. Psichologas taip pat yra geras pasirinkimas.
Jūs užaugote Berdianske, mieste visai šalia Mariupolio. Jis buvo okupuotas per tris dienas nuo invazijos pradžios. Kaip reagavote, kai apie tai sužinojote? Kaip jūsų giminės ir artimieji ten?
Berdianskas buvo okupuotas anksčiau nei Mariupolis, nes visos ukrainiečių pajėgos jį paliko, tad galima sakyti, kad jis buvo užimtas beveik be šūvio. Tuo metu ten buvo mano tėvai. Kai palikau Mariupolį, sakiau jiems, kad privalo išvykti, nes ten nesaugu. Kas nors gali besti pirštu į juos ir pasakyti: „O, čia to žurnalisto tėvai“, ir tai gali baigtis blogai.
Jie paliko Berdianską?
Taip, jie evakavosi.
Kaip jaučiatės suprasdamas, kad jūsų veikla gali kelti grėsmę artimiesiems?
Tai tikrai nelengva. Bet manau, kad daug žmonių taip jaučiasi dėl karo. Kai kurie – nes kovoja, kiti – nes yra medikai arba žurnalistai. Visa šalis dabar bando kovoti. Mes kovojame tiesos ir faktų pusėje, kiti su ginklais kovoja karo lauke, medikai kovoja dėl gyvybių. Manau, kad visi dabar esame priešakinėse linijose.
Kodėl svarbu, kad pasauliui apie karą Ukrainoje kalbėtų ukrainiečiai žurnalistai? Kad tarptautinės žiniasklaidos priemonės geriau samdytų juos, o ne siųstų žurnalistus iš užsienio?
Žinoma, kad žurnalistams, kurie rengia publikacijas iš karo, reikia turėti patirties. Reikia žinoti, kas gali nutikti, ir būti tam pasiruošus. Žinoma, kad nepavyks staiga užauginti gero žurnalisto vietoje. Jis turi norėti gerinti savo įgūdžius ir dirbti kare. Aš tuo domėjausi nuo pat pradžių. Mes užaugome kare. Šitas karas neprasidėjo iškart nuo plataus masto invazijos. Buferinės zonos mums leido suprasti, kas vyksta ir kaip kasdien auga karo mastas. Būtent tada aš išmokau, kaip reikia veikti per karą. Ir pastaruosius aštuonerius metus vis mokiausi ir mokiausi, lankiausi karo vietose Ukrainoje, taip pat kitose konfliktų zonose, pavyzdžiui, Kalnų Karabache. Ten irgi daug išmokau.
Manau, kad svarbu palaikyti Ukrainos žurnalistiką samdant vietos žurnalistus, fikserius ir vairuotojus, jie žino kelius. Naviguoti patiems gali būti sunku, dalis žmonių gali suklaidinti ir tada žurnalistai patektų į bėdą. Todėl labai svarbu turėti gerą vietos žurnalistą, kuris suprastų saugumo situaciją ir galėtų tinkamai nukreipti komandą. Kai dirbu vietoje, ir pats dažnai padedu užsienio žurnalistams.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: