„Mano tikslas visada buvo išgyventi, nepalūžti ir išeiti į laisvę. Noriu, kad visi neteisėti tardymai ir kankinimai būtų paviešinti ir už juos būtų atsakyta teisme. Svajoju liudyti Hagoje prieš režimą. Vis dar tikiu, kad tai įmanoma. Aš vis dar tikiu, kad Lukašenka ir jo milicininkai sės ant kaltinamųjų suoliuko. Jis yra mano priešas ir aš noriu skirti savo gyvenimą jo nusikaltimams atskleisti. Tai mano kerštas jam.“

Michailui Žamčužnui šį rugpjūtį sukaks 69-eri. Jis yra fundamentaliųjų mokslų daktaras, buvęs Vitebsko technologijų universiteto docentas, išleidęs dvi monografijas. Taip pat jis – buvęs politinis kalinys, Baltarusijos kalėjimuose praleidęs vienuolika su puse metų.

Išgirskite tekstą:

Prieš šešis mėnesius Michailas nelegaliai kirto Lietuvos sieną ir pats pasidavė pasienio pareigūnams. Vieno sekmadienio popietę kalbamės su juo Vilniuje, pilį su daug kambarių primenančiame dideliame name, kuriame jis gyvena su kitais baltarusiais, priverstais bėgti iš savo šalies. Jų yra penkiolika, trečdalis – buvę politiniai kaliniai. Dabar Lietuvoje jie dirba statybose, valymo įmonėse, išvežioja maistą.

Šiandien juos visus matau antrą kartą. Perpiet buvome susitikę Kudirkos aikštėje, kur jie rengė akciją šių dienų politiniams kaliniams Baltarusijoje palaikyti.

Pirmą kartą Michailas buvo suimtas 2007 m. Tuo metu jis vadovavo Vitebsko universiteto laboratorijai ir dirbo su valstybės finansuojama programa, siekiančia sukurti technologiją pramoniniu būdu gaminti vandenilį, kuris būtų naudojamas kaip alternatyvus kuras. Baltarusijoje jis pirmasis įregistravo savadarbį vandeniliu varomą automobilį.

Tų laikų save Michailas apibūdina kaip mokslams atsidavusį anarchistą, į politiką nesiveliantį, tačiau į valdžią žiūrintį kaip į dirbti trukdantį parazitą. Jo žodžiais, universiteto vadovybė engė mokslininkus taip pat kaip Lukašenka žmones.

2004 m. Lukašenka surengė referendumą, kuriuo buvo panaikintas prezidento kadencijų skaičiaus ribojimas. 2006 m. tai leido jam kandidatuoti trečią kartą. Valdžios institucijoms paskelbus, kad Lukašenka rinkimus laimėjo, dešimtys tūkstančių žmonių susirinko į protestus Minske. „Viasna“ duomenimis, daugiau kaip tūkstantis buvo areštuoti.

Michailas kėlė universiteto valdžios nepasitenkinimą – net ir dėl mažų dalykų, pavyzdžiui, atsisakius išduoti studentų, kurie praleisdavo paskaitas dėl protestų, pavardes, ar atsisakius mokėti rektoriui dalį finansavimo pinigų, kuriuos gavo savo moksliniam darbui.

Po to, kai 2007 m. Švietimo ministerijai jis išsiuntė pareiškimą apie korumpuotą universiteto valdžią, KGB jam iškėlė baudžiamąją bylą, liudijančią, kad pastaruosius penkerius metus jis gaudavo valstybės atlyginimą veltui. Pagal Baltarusijos baudžiamąjį kodeksą, už turto pasisavinimą piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi jam grėsė iki dvylikos metų laisvės atėmimo.

Ėjo trylikti Lukašenkos valdymo metai. Trečios jo kadencijos pradžia sutapo su pirmuoju Michailo suėmimu. Tada Michailas dar turėjo vilties, kad teismas jį išteisins.

Jis pradėjo studijuoti teisės kodeksus, analizuoti kitų kalinių bylas ir įvaldė biurokratijos kalbą. Michailas parodydavo kitiems nuteistiesiems, kur jų bylose yra nenuoseklumų ar klaidų. Anot Michailo, tai padėjo daliai teisiamųjų sušvelninti teismo nuosprendžius, o kai kuriems – būti išteisintiems.

„Viasna“ renka įrodymus apie Baltarusijos kalėjimuose esančius žmones ir kartu su kitomis šalies žmogaus teisių organizacijomis pripažįsta juos politiniais kaliniais. „Viasna“ žmogaus teisių gynėja Natallia Sacunkevič sako, kad itin aktyviai skundus rašantis Michailas buvo išimtis. „Paprastai žmonės to nedaro, nes kalėjime tave visiškai kontroliuoja administracija, kuri, žinoma, skundų nelaukia. Paprastai žmonės bando išgyventi galvodami „nieko nedarysiu, tiesiog atliksiu bausmę ir sulauksiu, kol ji baigsis“, – sako Natallia.

Tačiau sau padėti Michailas nesugebėjo. Laukdamas teismo nuosprendžio laikinojo įkalinimo įstaigoje jis pastebėjo, kad yra bylų, kurių baigtis tarsi nulemta iš anksto. Dažniausiai tai politinės arba kriminalinės bylos. Jas galima atpažinti iš sufalsifikuotų istorijų ir nenuoseklumo.

Tąkart teisme jis išgirdo savo pirmą nuosprendį – 5 metai Vitebsko pataisos kolonijoje. Atsidūręs už grotų jis išsikėlė tikslą įrodyti, kad yra nekaltas, ir padėti kitiems apginti jų teises. Būdamas kolonijoje jis padėdavo kalintiems ne tik dėl politinių, bet ir dėl kriminalinių priežasčių, tad greitai užsitarnavo pagarbą ir apsaugą žiaurioje kalėjimo ekosistemoje. Įvyko keista simbiozė – sistemos engiamas mokslininkas aplinkoje, kurioje buvo ir tikrų nusikaltėlių, tapo žmogaus teisių gynėju.

Michailas sako, kad kovoje prieš sistemą jis visada naudoja tris pagrindinius ginklus: loginį mąstymą, biurokratiją ir aukšto rango pareigūnų baimę prarasti savo poziciją. Jis akcentuoja biurokratinės kalbos svarbą, nes, palikus bent mažiausią netikslumą dokumente, jis net nebus skaitomas.

„Kiekviena mūsų valdžios vertikalės grandis bijo, kad už jos yra kažkas, norintis užimti jos šiltą vietelę. Labai naudinga rašyti skundus dėl pareigūnų blogai atlikto darbo aukštesnėms institucijoms. Su režimu galima kovoti tik suprantant, kaip jis veikia, nuspėjant jo vidines intrigas ir galimus interesų konfliktus. O kalbėtis su juo – tik jam pažįstama biurokratine kalba, jo įstatymų rėmuose. Aš to išmokau ir man tai puikiai sekasi.“

Logiką Michailo žodžiuose įžiūriu, tačiau žvelgiant į represijas Baltarusijoje iš 2024 m. perspektyvos jie skamba kaip tolimos praeities aidai iš tų laikų, kai „viskas dar nebuvo taip blogai“. Kad buvo įmanoma išteisinti žmogų sukiršinant korumpuotus režimo tarnautojus, skamba neįtikėtinai.

Atrodo, kad po 2020 m. Baltarusijoje neliko net mažiausios galimybės priešintis teisiniu keliu. Žmonės buvo suimami tūkstančiais. Prieš juos buvo fiziškai smurtaujama, kai kurie nužudyti. Juos laikė perpildytose kamerose ir kankino. Stūmė į Lukašenkos diriguojamą sovietinį baudžiamojo auklėjimo kombainą.

Natallia Sacunkevič iš „Viasna“ sako, kad nuo 2020 m. įstatymai tapo griežtesni ir beveik visi skundai yra bevaisiai. „Nepaisant žmogaus teisių gynėjų raginimų, žmonės nėra motyvuoti rašyti skundus.“ Į teismus jie ateina sutraumuoti morališkai. Dar apskųsti suklastotus kaltinimus yra svarbu, nes gavus atsakymus sužinomos kalėjimų sistemoje dirbančių asmenų tapatybės. „Nesiskųsti reiškia sutikti su esama padėtimi.“

Neretai žmonės savo kaltę pripažįsta raštu. Prisipažinimas išgaunamas per prievartą, šantažą arba grasinimus. Pasak Michailo, prisipažinti ir sutikti bendradarbiauti – didžiausia klaida.

„Jeigu žmogus pripažįsta kaltę, teisėjas privalo skirti bausmę. Jeigu teisėjas prisipažinimo atveju bausmės neskiria – jis neįvykdo savo įsipareigojimų režimui. Taip veikia sistema, todėl išteisinti prisipažinusįjį yra neįmanoma.“

Kita klaida – pasinaudoti teise į valstybės suteikiamą advokatą, nes dauguma jų ir gina valstybės interesus. Michailas neturi šeimos. Jis mano, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis nepalūžo ir nepripažino kaltės, nes dažnai režimas baugina nuteistuosius manipuliuodamas jų artimaisiais.

Kai 2012 m. Michailas išėjo į laisvę, jį su muzika, gėrimais ir šašlykais pasitiko būrys buvusių kalinių. Iš kalėjimo jis grįžo psichologiškai užsigrūdinęs ir sustiprėjęs. Ir norėjo toliau tęsti darbą žmogaus teisių srityje.

Michailas prisijungė prie žmogaus teisių organizacijos „Platforma“, pradėjo lankytis dėl politinių priežasčių teisiamų asmenų teismo posėdžiuose ir juos dokumentuoti. 2012 m. „Platforma“ buvo likviduota, tačiau po kelių mėnesių Michailas subūrė buvusius darbuotojus ir kartu įkūrė organizaciją „Platfoma Innovation“.

Michailas jautė, jog yra sekamas ir stebimas KGB. Prie savo laiptinės matydavo budintį agentų automobilį, skambučių metu prisijungdavo trečias žmogus ir atsirasdavo aidas, o kavinėse prie gretimo staliuko prisėsdavo sportinio sudėjimo vyrukai odinėmis striukėmis gerti mineralinio vandens arba espresso. Todėl jis susikūrė judėjimo schemų, pavyzdžiui, nusipirkdavo autobuso bilietą, tačiau važiuodavo traukiniu. Jis žinojo, kad tik laiko klausimas, kada jį vėl sulaikys.

Tai įvyko 2014 m. – likus metams iki ketvirtos Lukašenkos kadencijos. Tuo metu Michailas rinko informaciją apie valstybinės korupcijos schemas ir ketino ją paviešinti žiniasklaidoje prieš rinkimus. Tačiau buvo apkaltintas tarnybinės informacijos apie valstybės pareigūnus rinkimu, atskleidimu ir kyšininkavimu.

Po metų laikinojoje įkalinimo įstaigoje teismas jam skyrė šešerių su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Michailas juokiasi, kad turbūt taip paskaičiuota buvo neatsitiktinai – kad jis nekeltų problemų prieš rinkimus ir išeitų tik prasidėjus penktai Lukašenkos kadencijai.

Tuo metu akivaizdžios valdžios represijos dar nebuvo tapusios norma, bet užuomazgas jau buvo galima jausti. Michailas pasakoja apie „kaukių balius“ – taip buvo vadinami kaukėtų pareigūnų įsiveržimai į kameras. Jie lazdomis daužydavo grindis, metalinius stalus ir radiatorius, o kartais paguldydavo kalinius veidais į betonines grindis ir imituodavo smūgius, kojų ir rankų laužymą.

Tai buvo jėgos struktūrų pareigūnų pratybos. Jie mokėsi psichologiškai ir fiziškai paveikti sulaikytuosius. Visa tai vyko be fizinio smurto, stebint medicinos darbuotojui. Bet filmuojama ir vėliau naudojama kaip mokomoji medžiaga.

Kartais iš gretimo pastato būdavo girdėti jų kovinė skanduotė. „Mes nebijome minios!“ – šaukdavo jie lazdomis ritmingai mušdami skydus. Taip pareigūnai ruošėsi 2015 m. spalio rinkimams. Likus dviem mėnesiams iki jų Lukašenka paleido visus šešis politinius kalinius. Reaguodamos į tai Europos Sąjunga ir JAV sustabdė sankcijas Baltarusijai. Michailo byla buvo įslaptinta, todėl jis politiniu kaliniu paskelbtas tik gruodį. Jis ketverius metus su pertraukomis buvo vienintelis politinis kalinys Baltarusijoje.

„Prisimenu, kad ilgai susirašinėjau su juo laiškais“, – sako Natallia Sacunkevič. „Viasna“ aktyvistai juos politiniams kaliniams rašo norėdami palaikyti morališkai ir padėti jų teisiniame kelyje. „Savo laiškus Michailas pasirašinėjo „paskutinis Baltarusijos politinis kalinys“. Kas galėjo pagalvoti, kad po kelerių metų turėsime tokią situaciją“.

Visą įkalinimo laiką Michailas nenustojo ieškoti teisingumo ir kovoti savo biurokratinės kovos. Jis matė, kad pastovūs ir atkaklūs jo skundų ir prašymų raštai labai erzino įkalinimo įstaigų vadovybes, todėl jį dažnai perkeldavo iš vienos įstaigos į kitą. Galiausiai jis atsidūrė Horkų griežtojo režimo kolonijoje. Ji garsėjo tuo, kad dirbti prižiūrėtojais ten buvo atrinkti žemiausios moralės milicininkai. „Visiškas teisėsaugos bardakas“, – prisimena Michailas.

Oficialiai į Horkus Michailas pateko dėl higienos normų nesilaikymo – mat jo kameroje buvo rasta duonos trupinių ir voratinklis ant sienos. Kolonijoje jis rašė skundą, kad administracija prieš jį smurtauja ir prašė suteikti saugias sąlygas. Tačiau vietoj to jis buvo nuolat baudžiamas. Pavyzdžiui, 2019 m. jis ne kartą buvo laikomas karceryje, patyrė įvairių provokacijų ir suvaržymų, kuriuos „Viasna“ pasmerkė kaip kalėjimo administracijos vykdomą Michailo persekiojimą.

Baltarusijoje artėjo 2020-ųjų (per)rinkimai, todėl 2019–2021 m. Michailą izoliavo nuo kitų nuteistųjų, o kartu ir nuo žmogaus teisių veiklos.

Michailas sėdėjo vienas ir informaciją sužinodavo tik iš nuogirdų. Pavyzdžiui, apie koronaviruso pandemiją jis sužinojo tik praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pirmo atvejo Baltarusijoje. Horkai yra Baltarusijos rytuose, toli nuo Minsko, todėl čia buvo sąlyginai ramu. 2020-ųjų rugpjūtį čia buvo gerokai mažiau pareigūnų, nes dauguma buvo išsiųsti į Minską malšinti protestų, o tie, kurie liko, apsiginklavo smarkiau ir vaikščiojo tik grupėmis.

„Kaukių balius“ iš neafišuojamos imitacijos tapo viešai matoma realybe. Valstybės pareigūnų brutalumas tapo išskirtiniu 2020 m. protestų braižu. Michailas sako, kad toks bauginantis žiaurumo demonstravimas yra dar vienas režimo metodas siekiant nuslopinti pokyčių siekiantį judėjimą ir įbauginti protestuotojus.

Paskutinius savo kalėjimo metus Michailas praleido vienatvėje. Jis sako, kad per tą laiką jį bandė nužudyti tris kartus – nunuodyti, duše perpjauti venas ir nušauti imituojant jo bandymą pabėgti iš kalėjimo. Taip ir liko neaišku, ar tikslas buvo nužudyti, ar prigąsdinti ir sužlugdyti Michailą morališkai. Paskutinius įkalinimo metus jis gyveno mintimi, kad kiekviena diena jam gali būti paskutinė.

„Kalėjimas Baltarusijoje atima sveikatą ir gyvastį. Šalies kalėjimuose yra mirę šeši politiniai kaliniai. Daugeliu atvejų – nesuteikus kvalifikuotos arba bet kokios medicininės pagalbos“, – sako Natallia Sacunkevič iš „Viasna“. Kai kurių už grotų mirusių politinių kalinių artimieji pasakoja, kad kūnas jiems atiduodamas su smurto žymėmis, nors oficiali mirties priežastis – širdies smūgis.

2021 m. vasarį 5 valandą ryto prasivėrė Michailo kameros durys. Pareigūnai padavė supakuotus jo daiktus, palydėjo iki stoties ir įsodino į traukinį, vykstantį į Oršą. Tai, kad pasibaigus bausmės laikui jį paleido, Michailui atrodė kaip netikėtas stebuklas.

Laisvėje jis jautėsi blogai. Kalėjime jis žinojo, kas bus rytoj ar kitą savaitę. Žinojo, ko tikėtis iš pareigūnų ir kalinių. Žinojo kalėjimo taisykles ir elgesio modelius. Atrodė, kad kalėjime režimas dar laikėsi taisyklių, tačiau gatvėse milicija darė, ką norėjo, čia neegzistavo jokios ribos. Nauja aplinka Michailui pasirodė labai nesaugi.

Michailas jautė, kad ir vėl yra stebimas KGB, tačiau tai nesutrukdė jam tęsti darbo su žmogaus teisių organizacijomis. Jis pradėjo bendradarbiauti su „Viasna“ ir „Dessidentby“, toliau dalyvavo politinių kalinių teismo posėdžiuose ir juos dokumentavo.

Išėjusį į laisvę jį suėmė keturis kartus – du dėl darbo su politinių kalinių bylomis, kitus du – už chuliganizmą, kai šalyje brendo protestai, nors Michailas sako, kad prielaidos tam nebuvo. Pirmą kartą – prieš pat eiseną prieš karą Ukrainoje, antrą – prieš 2022 m. referendumą, kuriuo panaikintas Baltarusijos kaip nebranduolinės šalies statusas ir užtikrinta kadencijas baigusių prezidentų teisinė neliečiamybė. Abu kartus prie laiptinės jo tiesiog laukė milicijos mašina.

Ketvirtą ir paskutinį kartą jį suėmė 2024 m. sausį per šalyje vykusius jėgos struktūrų reidus. Michailo namuose pareigūnai atliko kratą, ieškodami surinktų duomenų apie politinius kalinius. Galiausiai jį apkaltino bendradarbiavimu su organizacija „Dessidentby“, kuri Baltarusijoje pripažinta ekstremistine.

KGB tardymo metu tyrėjas vandens buteliu trenkė Michailui į dantis ir sulaužė keraminį dantų tiltą. Vėliau septynioms valandoms pastatė veidu į sieną.

Michailas kaltės nepripažino ir nesutiko bendradarbiauti. Jį laikė 72 valandas, bandydami priversti pasirašyti tyrimo protokolą, liudijantį, kad neturi pretenzijų dėl pareigūnų darbo. Jis nesutiko, bet tyrėjas pasirašė už jį.

Michailą paleido namo, tačiau jis jautė, kad grįžti jo gali bet kurią dieną. Jis neturėjo teisės palikti šalies. Savaitę slėpėsi pas draugus, o 2024 m. vasario 10 d. miške perėjęs užšalusį upelį kirto Lietuvos sieną.

Lietuvos teritorijoje jis priėjo prie kamerų ir pamojavo. Maždaug po dvidešimties minučių atvažiavo du pasieniečiai ir nuvežė jį į pasienio užkardą. Jis pasiprašė politinio prieglobsčio.

Iš visų Michailo areštų šis buvo vienintelis, sukėlęs palengvėjimą. Gyvendamas Lietuvoje jis grįžo prie politinių kalinių teisių gynimo ir mokslinės veiklos. Jis taip pat kuria baltojo triukšmo technologiją, skirtą dronams neutralizuoti, kurią Ukraina galėtų panaudoti gindamasi nuo Rusijos. Michailas tiki, kad Ukrainos pergalė yra vienintelis būdas išlaisvinti Baltarusiją nuo diktatoriaus pančių ir pasiųsti jį ir jo aplinką į Hagą.