Per Ukrainos pergalę – į Baltarusijos išlaisvinimą

Rugpjūčio 9-oji, antroji konferencijos „Naujoji Baltarusija“ diena. Lygiai dveji metai nuo masinių protestų Baltarusijoje pradžios. Iš balkono „Vaidilos“ teatre stebiu, kaip prie Sviatlanos Cichanouskajos, sėdinčios pirmoje eilėje, pribėga apsauginis ir kažką sušnabžda jai į ausį. Baltarusijos opozicijos lyderė pakyla iš savo vietos ir lydima apsauginio išeina iš salės.

Maždaug po penkiolikos minučių gyvą diskusiją scenoje nutraukia Cichanouskajos asistentė Aleksandra Logvinova. „Politinis performansas visgi įvyko. Turime laikinai nutraukti konferenciją ir išeiti į lauką, kad policija čia viską patikrintų“, – per mikrofoną į publiką kreipiasi ji. Balkone tuoj pat pasirodo policininkai ir pradeda atsargiai dairytis, kartais nukreipdami žvilgsnį po kėdėmis. Tikrina, ar už garso kolonėlių ir prožektorių nėra įtartinų daiktų. Išėjęs į lauką perskaitau naujieną: Lietuvos policija gavo pranešimą apie galimą šio ir dar 16 pastatų užminavimą.

<p>2022-ųjų rugpjūčio 9 d. Lietuvos policija gauna pranešimą dėl pastato, kuriame vyksta konferencija „Naujoji Baltarusija“. Jos dalyviai laukia lauke, kol policija patikrins, ar patalpose nėra sprogmenų. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

2022-ųjų rugpjūčio 9 d. Lietuvos policija gauna pranešimą dėl pastato, kuriame vyksta konferencija „Naujoji Baltarusija“. Jos dalyviai laukia lauke, kol policija patikrins, ar patalpose nėra sprogmenų. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Gatvėje stoviniuoja pora šimtų į konferenciją atėjusių žmonių, jie ramiai tęsia pokalbius. Panašu, kad Lukašenkos specialiųjų tarnybų provokacijų visi ir tikėjosi.

Sėdžiu ant suoliuko, šalia sėdi moteris. „O ką tu čia veiki, kam atstovauji?“ – kreipiasi į mane baltarusiškai. „Esu NARA žurnalistas“, – atsakau irgi baltarusiškai. Tada prasideda pokalbis apie tai, iš kur aš moku baltarusių kalbą ir kaip baltarusiams sunku Lietuvoje rasti žmonių, su kuriais galėtų ja kalbėtis. Moters vardas Vera, ji yra laisvai samdoma fotografė. Vera paklausia: „Bet, ko gero, dabar lietuviams Baltarusija visai neįdomi?“ Atsakau, kad įdomi, bet priduriu, kad, žinoma, dabar visų dėmesys nukreiptas į karą Ukrainoje. Abu sutinkame, kad pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, baltarusiai dabar laikomi koagresoriais. „Jei ne 2020-ieji, neįsivaizduoju, kaip į mus žiūrėtų. Niekada to nenusiplautume“, – sako Vera. Šimtatūkstantiniai protestai 2020-aisiais Baltarusijoje po suklastotų prezidento rinkimų demokratinio pasaulio akyse tapo įrodymu, kad baltarusiai siekia laisvės. Tai šiek tiek sumažino įtampą jų atžvilgiu, tačiau jos vis dar yra.

<p>Baltarusijos demokratinio judėjimo konferencijos „Naujoji Baltarusija“ dalyviai „Vaidilos“ teatro balkone, Vilniuje. Tuo pat metu pirmame aukšte vyksta viešos opozicijos atstovų diskusijos. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Baltarusijos demokratinio judėjimo konferencijos „Naujoji Baltarusija“ dalyviai „Vaidilos“ teatro balkone, Vilniuje. Tuo pat metu pirmame aukšte vyksta viešos opozicijos atstovų diskusijos. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Jokių bombų teatre nebuvo rasta, todėl po valandos visi grįžtame atgal. Konferencija „Naujoji Baltarusija“ taikosi tapti istorine. Opoziciniam judėjimui Baltarusijoje patiriant krizę ir bandant atsilaikyti prieš kritiką, jo atstovai susirinko Vilniuje priimti sprendimų, kuriais galėtų paspartinti Lukašenkos režimo pabaigą. Svarbu ir tai, kad konferencijos išvakarėse ir jos metu pirmą kartą nuo 2020-ųjų pradėta garsiai kalbėti apie pasipriešinimą jėga Minsko režimui. Taikioji baltarusiška revoliucija transformuojasi ir įgauna griežtesnių formų.

Vadimas Prokopjevas, buvęs verslininkas, o dabar vienas baltarusių savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėjų ir karinio Baltarusijos išlaisvinimo idėjos šalininkas, kritikuodamas Cichanouskają dėl ryžto ir politinės valios stokos, sako, kad yra pasirengęs supažindinti ją ir visuomenę su „baltarusiškuoju Čerčiliu“, kuris galėtų tapti sukurtos alternatyvios vyriausybės ministru pirmininku. Tai yra su buvusiu karininku Valerijumi Sachaščiku.

Pertraukose tarp diskusijų pastebiu, kaip Valerijus Sachaščikas, ant palangės pasidėjęs telefoną ar užrašų knygelę, pašnibždomis kalbasi su savimi. Dvi dienas jis sėdėjo pirmoje eilėje kaip ir Cichanouskaja. Atrodo, kad jis repetuoja kalbą. Sachaščikas yra buvęs Baltarusijos oro desantininkų pulkininkas, vadovavęs elitinei Bresto 38-osios atskirosios gvardijos desantininkų brigadai bei sukūręs prestižinę pratybų sistemą „Juodasis erelis“, skirtą desantininkų ištvermei patikrinti. Baltarusijoje jis didelį autoritetą turintis karininkas. Šiandien jis – sėkmingas verslininkas ir pilietinis aktyvistas. Karo pradžioje jis įrašė vaizdo kreipimąsi į Baltarusijos kariuomenę su raginimu nedalyvauti įsiveržiant į Ukrainą ir nevykdyti neteisėtų Lukašenkos įsakymų.

Nuo pat karo pradžios baltarusių bendruomenėje netilo kalbos apie poreikį turėti vyriausybę užsienyje. Nemažai Cichanouskajos priešininkų ir sąjungininkų pastaraisiais mėnesiais dažnai kalbėjo apie politinių struktūrų kūrimą, kurios padėtų pasidalinti atsakomybėmis ir paspartintų pokyčius Baltarusijoje. Pasiūlymas buvo motyvuojamas tuo, kad Cichanouskaja yra vienintelė demokratinio judėjimo atstovė, turinti tautos mandatą ir pasaulinę įtaką. Prokopjevas buvusių Cichanouskajos sąjungininkų Valerijaus ir Veronikos Cepkalo liepą organizuotame Demokratinių jėgų forume Berlyne sakė, kad „pirmasis klausimas, kurį užduoda tarptautiniai partneriai [bandant užmegzti su jais ryšius], skamba taip: „Kas esate Sviatlanai Cichanouskajai?“

Pati Cichanouskaja sako mananti, kad struktūros galėjo būti kuriamos ir anksčiau: „Nežinau, gal mano nenoras ką nors daryti užsienyje buvo klaida – vyriausybę, parlamentą ir pan. Bet neprisimenu tokio baltarusių prašymo. Suprantu, kad žmonės – ypač buvę pareigūnai – norėjo struktūros, norėjo aiškumo. Norėjo, kad būtų kaip Baltarusijoje: aiškus parlamentas, aiški vyriausybė, pareigų pasiskirstymas.“

<p>Karas paveikė Baltarusijos opoziciją, sukeldamas ginčus tarp skirtingų politinių jėgų. Pastaraisiais mėnesiais kritika skamba ir Sviatlanai Cichanouskajai. ©Berta Tilmantaitė</p>

Karas paveikė Baltarusijos opoziciją, sukeldamas ginčus tarp skirtingų politinių jėgų. Pastaraisiais mėnesiais kritika skamba ir Sviatlanai Cichanouskajai. ©Berta Tilmantaitė

Tai, kad Sachaščikas kartojasi kalbą „Vaidilos“ teatro koridoriuose, yra ženklas, jog sprendimas dėl struktūrų kūrimo jau priimtas. Konferencijos uždarymo proga į sceną žengusi Cichanouskaja pavadina šią struktūrą pereinamosios vyriausybės kabinetu. Ir pradeda kviesti į sceną pirmuosius jo atstovus. Pirmasis į sceną lipa buvęs Baltarusijos kultūros ministras ir diplomatas Pavelas Latuško. Jis atsakingas už valdžios tranzitą. Buvusių Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų, perėjusių į tautos pusę, organizacijos „ByPol“ vadovas Aleksandras Azarovas paskirtas atsakingu už teisėtvarkos atkūrimą. Buvęs diplomatas Vašingtone, šiandien vadovaujantis Cichanouskajos štabui Kyjive Valerijus Kovalevskis atsakingas už užsienio reikalus. Ir galiausiai žmogus, kurį Cichanouskaja savo kalbos metu pavadino „pagrindiniu demokratinio judėjimo atradimu“ – Valerijus Sachaščikas. Jis atsakingas už gynybą ir nacionalinį saugumą. Praėjus mėnesiui kabinetas paskelbė savo pirmąjį dekretą, kuriame kaip didžiausią prioritetą nurodė Baltarusijos suvereniteto išsaugojimą. O Baltarusijos Vidaus reikalų ministerija jau spėjo įtraukti pereinamosios vyriausybės kabinetą į ekstremistinių organizacijų sąrašą.

Visi šie asmenys išrinkti šešiems mėnesiams, vėliau tolesniam jų pareigų vykdymui turės pritarti Koordinacinė taryba, į demokratines permainas Baltarusijoje įtraukianti įvairių visuomenės sričių – verslo, kultūros, pilietinės visuomenės, sporto, teisės, technologijų ir kt. – atstovus.

„Žyve Belarus!“ – pradeda šaukti salė, pasitikdama konferencijos rezultatus ir pereinamąją vyriausybę.

<p>Pirmieji Baltarusijos pereinamojo demokratinių jėgų kabineto atstovai. Iš kairės: Aleksandras Azarovas, Pavelas Latuško, Sviatlana Cichanouskaja, Valerijus Kovalevskis, Valerijus Sachaščikas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Pirmieji Baltarusijos pereinamojo demokratinių jėgų kabineto atstovai. Iš kairės: Aleksandras Azarovas, Pavelas Latuško, Sviatlana Cichanouskaja, Valerijus Kovalevskis, Valerijus Sachaščikas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

<p>Pereinamasios vyriausybės kabineto paskelbimas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Pereinamasios vyriausybės kabineto paskelbimas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Vėliau dauguma susirinkusiųjų vyksta į katedrą, kur meldžiamasi už Ukrainoje žuvusius baltarusių savanorius. O tada Vilnius, kaip įprastai nutinka baltarusių visuomenei reikšmingomis datomis, trumpam nusidažo balta ir raudona spalvomis. Žmonės eina centrinėmis miesto gatvėmis iki Baltarusijos ambasados, kur uždega žvakes prie kovose prieš Lukašenkos režimą žuvusių savo tautiečių portretų. Pastarąjį pusmetį šiame memoriale veidų rėmeliuose nuolat daugėja, juos papildo ir kare Ukrainoje žuvusių savanorių veidai.

Pastarieji mėnesiai Baltarusijos opozicijai tapo kriziniai. Po plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą de facto valdantis Aleksandras Lukašenka Baltarusiją pavertė karo bendrininke. Būtent po karinių pratybų „Sąjungininkų ryžtas 2022“, kurios vasarį vyko Rusijoje ir Baltarusijoje, prasidėjo įsiveržimas į Ukrainą. Ir, nepaisant to, kad Baltarusijos kariuomenė pati neužpuolė savo pietinės kaimynės, Lukašenka įsileido Rusijos kariuomenę į Baltarusijos teritoriją Ukrainai užpulti.

Visa tai atvedė baltarusius į naują, neįprastą ir sunkią padėtį. Anksčiau laikyti režimo prievartos aukomis jie kai kurių kaimynų ir viso likusio pasaulio akyse tapo globalios prievartos prieš Ukrainos tautą bendrininkais. Karas sukėlė dar vieną emigracijos iš Baltarusijos bangą, o represijos šalyje sustiprėjo. Baltarusijos žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Viasna“ duomenimis, šiandien Baltarusijoje yra 1333 politiniai kaliniai. Po 2020 m. kilusio pasipriešinimo režimui šalyje pradėta daugiau nei 5 tūkst. politinėmis priežastimis grįstų teisinių bylų, dešimtys tūkstančių žmonių kalėjo Baltarusijos kalėjimuose už dalyvavimą protestuose.

Iš šalies pabėgusiai Baltarusijos opozicijai karas tapo ir nubudimo, ir jau keletą mėnesių nesiliaujančių ginčų bei pykčių šaltiniu. Nemažai opozicijos atstovų kritikuoja Cichanouskają neturint ryžto ir plano, atsiranda ir abejojančių jos štabo darbo skaidrumu. Be kritikos Sviatlanos Cichanouskajos adresu, nesutarimų kyla ir tarp kitų politinių jėgų atstovų. Opozicijos konfliktai, atsiradę karo Ukrainoje kontekste, virto didžiule populizmo ir manipuliacijų gniūžte. Sunku suprasti, kaip viešas susipriešinimas gali priartinti Baltarusiją prie Lukašenkos diktatūros nuvertimo. O šalyje likę ir iš jos pasitraukę baltarusiai, kadaise manę, jog permainos jau visai arti, suvokė, kad padėties Baltarusijoje pakeisti nepavyko ir šalis toliau juda Lukašenkos diktuojama kryptimi.

Dveji lyderystės metai

Cichanouskajos štabo pastatas yra viename miegamųjų Vilniaus rajonų. Šalia tiesiasi judri gatvė. Prie įėjimo – apsauga.

Įėjęs vidun pirmiausia pastebiu tautinius Baltarusijos atributus ant lentynų. Visur iškabinti ir sustatyti politinių kalinių portretai, plakatai su protestų užrašais, knygos.

Prisėdu viename iš kabinetų, netrukus įeina Sviatlana Cichanouskaja. Iki jos inicijuotos konferencijos „Naujoji Baltarusija“ dar likusios dvi savaitės.

<p>Per dvejus metus Sviatlana Cichanouskaja kaip politikė stipriai pasikeitė. 2020-aisiais tapusi Baltarusijos opozicijos lydere susiklosčius aplinkybėms, šiandien ji pasaulyje žinoma politikė, turinti diplomatinės patirties. ©Berta Tilmantaitė</p>

Per dvejus metus Sviatlana Cichanouskaja kaip politikė stipriai pasikeitė. 2020-aisiais tapusi Baltarusijos opozicijos lydere susiklosčius aplinkybėms, šiandien ji pasaulyje žinoma politikė, turinti diplomatinės patirties. ©Berta Tilmantaitė

Trys pagrindiniai 2020-aisiais į rinkimus ėjusios Ciсhanouskajos tikslai buvo šie: Lukašenkos atsistatydinimas, prievartos prieš taikius protestuotojus nutraukimas ir visų politinių kalinių išlaisvinimas. Šie tikslai tapo tautos ultimatumo, pateikto Lukašenkai 2020-ųjų rudenį, reikalavimais. Vilniuje įsikūrusi Cichanouskajos komanda pastaruosius dvejus metus ieškojo tarptautinės paramos, siekė sankcijomis sukelti spaudimą režimui. Tačiau Kyjive smogus pirmoms raketoms, pagrindinis opozicijos tikslas tapo išsaugoti Baltarusijos valstybę.

„2020 metais mes nesupratome, kodėl Kremlius taip stipriai užstojo Lukašenką, o dabar, prasidėjus karui, suprantame, kad šis placdarmas jiems buvo reikalingas užimti Ukrainą. Dabar mes suvokiame tiesioginę grėsmę savo nepriklausomybei, nes Lukašenka taip nori likti valdžioje, išlaikyti stiprų kumštį, kad neaišku, kokias nuolaidas Kremliui jis gali padaryti“, – sako Cichanouskaja.

Po vasario 24-osios šalis išlaikė nepriklausomybę nuo Rusijos tik formaliai: Rusijos kariai naudoja Baltarusiją karinės technikos transportavimui ir lėktuvų pakilimui, daiktus, pavogtus Ukrainoje, Rusijos kariai siuntė į gimtinę per Baltarusijos paštą, pasienyje su Ukraina gyvenančios baltarusės tapo Rusijos karių seksualinės prievartos aukomis.

„Prasidėjus karui tapo aišku, jog Kremlius nemato atskirų tautų nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje. <...> Dabar mums reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas su Ukraina, nes mūsų tikslai tie patys. O Kremlius su savo imperialistinėmis ambicijomis nenori paleisti mūsų, kaip iš esmės ir kitų šalių, iš savo kontrolės. Todėl kovojame prieš perteklinę Rusijos įtaką“, – tęsia Cichanouskaja.

<p>Sviatlana Cichanouskaja. ©Berta Tilmantaitė</p>

Sviatlana Cichanouskaja. ©Berta Tilmantaitė

<p>NARA žurnalistas Tomas Valkauskas ir Sviatlana Cichanouskaja jos štabe Vilniuje. ©Berta Tilmantaitė</p>

NARA žurnalistas Tomas Valkauskas ir Sviatlana Cichanouskaja jos štabe Vilniuje. ©Berta Tilmantaitė

Per pastaruosius dvejus metus Cichanouskaja apie Rusiją yra pasisakiusi įvairiai. 2020-ųjų rugsėjį interviu Rusijos leidiniui RBK ji vadino Putiną išmintingu vadovu. O dar prieš Baltarusijos prezidento rinkimus „Euroradio“ žurnalisto paklausta „Kieno Krymas?“, ji pareiškė: „Juridine prasme Krymas – Ukrainos, o faktine – Rusijos.“ Kitame interviu Cichanouskaja pasitaisė sakydama, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau jos pirmasis pasisakymas ilgam įstrigo baltarusių ir Ukrainos piliečių bei vadovybės atminty. Paklausiau jos, ar pritaria, kad Kremlius šiandien – Baltarusijos strateginis priešas. „Baltarusiai nori pakeisti diktatūrinį režimą – tai jų teisė. Kur mes [judėsime]: arčiau Europos, Australijos ar dar kur nors – tai mūsų rūpestis, tikrai ne Kremliaus. Todėl sutinku su šiuo teiginiu“, – atsakė ji.

Keičiasi ne tik Cichanouskajos nuomonė, bet ir jos asmenybė. Jaučiasi stipri charizma, ji kalba atvirai ir aiškiai. Atrodo, kad iš žiniasklaidoje linksniuojamos „namų šeimininkės, kuri politikoje neilgam“, nieko neliko. Šiandien ji susiformavusi, patirties ir pasaulinį pripažinimą įgavusi politikė. „Dvejus metus mane kritikavo, pylė purvą propaganda, todėl į įžeidimus tiesiog nebereaguoju“, – sako Cichanouskaja.

Vakarykščiai sąjungininkai – šiandienos oponentai

Paraleliai formuojasi naujas demokratinių jėgų atstovų sparnas, kurio narius suvienijo kritika Cichanouskajai. Jam vadovauja buvę Cichanouskajos bendražygiai Valerijus ir Veronika Cepkalo.

Konferencijos metu Veronika Cepkalo sakė, kad labiausiai ją neramina tai, jog 2020 m. rinkimų metu susikūręs štabas, į kurio sudėtį įėjo ji, šiuo metu kalėjime sėdinti Marija Kalesnikova ir Sviatlana Cichanouskaja, virto vieno asmens, tai yra Cichanouskajos, štabu. Rinkimuose Cepkalo atstovavo savo vyrui Valerijui Cepkalo, palikusiam Baltarusiją 2020-ųjų liepos pabaigoje. Pats Valerijus pastaraisiais mėnesiais gana griežtai pasisako apie Cichanouskają ir mini tai 120, tai 150 milijonų dolerių Vakarų valstybių jai suteiktą paramą. Tačiau nėra įrodymų, kad tokio dydžio sumos iš tikrųjų buvo skirtos. Prieš kelias savaites Cichanouskajos „YouTube“ kanale pasirodė vaizdo įrašas, kuriame jos atstovas teigia, jog 2022 m. Europos Komisija Baltarusijos demokratiniam judėjimui skyrė 30 milijonų eurų paramą. Pasak jo, šios lėšos naudojamos išvykusiam iš šalies baltarusiškam verslui, nepriklausomai žiniasklaidai, mokslui ir kitoms sritims paremti. Cichanouskajos atstovas sako, kad jie patys lėšų neskirsto, o siekdami gauti finansavimą, kartu su kitomis demokratinio judėjimo iniciatyvomis teikia paraiškas Europos institucijoms. Štabo pinigai aptarinėjami nepriklausomoje Baltarusijos žiniasklaidoje, tačiau Cichanouskajos atstovai per dvejus metus nėra viešai paskelbę savo veiklos finansinės ataskaitos.

Šią vasarą Veronika ir Valerijus Cepkalo surengė du demokratinių jėgų forumus, į kuriuos buvo pakviesta ir Cichanouskaja, tačiau ji į juos neatvyko. „Jie (Cichanouskaja ir jos komanda – aut.) nerado laiko, nes yra labai užsiėmę tarptautiniais vizitais“, – interviu sako Veronika Cepkalo ir priduria, kad jai Сichanouskajos susitikimai su pasaulio politikais atrodo nenaudingi.

Vyriausiasis Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas Franakas Viačorka neseniai „Naša Niva“ pasirodžiusiame interviu teigė, kad Valerijus Cepkalo grįžo į politinį lauką tik po šių metų vasario. Anot Viačorkos, prieš tai Valerijus buvo nustojęs jungtis prie kassavaitinių bendrų Cichanouskajos, Pavelo Latuškos ir 2020-ųjų prezidento rinkimuose bandžiusio kandidatuoti politiko, šiuo metu kalinčio Baltarusijoje Viktoro Babarikos komandų narių vaizdo skambučių. Tačiau prasidėjus karui, kai kaltinimai dėl Cichanouskajos ryžto ir kompetencijų stokos pradėjo skambėti garsiau, pasak Viačorkos, Valerijus Cepkalo vėl įsitraukė į politinį gyvenimą, pavyzdžiui, lydėdavo savo žmoną tarptautinių vizitų kartu su Cichanouskajos atstovais metu.

„Baltarusija turės pradėti megzti gerus santykius su visais partneriais ir kaimynais, įskaitant Rusiją“, – Veronika Cepkalo

Veronika Cepkalo sako, kad ji ir Cichanouskaja nepalaiko ryšių: „Su Sviatlana nesikalbėjome daugiau nei metus.“

Atrodo, kad Baltarusijos opozicijos veiksmai karo Ukrainoje atžvilgiu Veroniką Cepkalo ne itin domina. „Man sunku vertinti, nes mes beveik nebendravome. Sunku vertinti tai, kas man ne itin žinoma“, – sako ji, atsakydama į mano klausimą, kaip ji vertina Sviatlanos Cichanouskajos štabo darbo efektyvumą karo kontekste.

Gegužę kartu su Cichanouskaja ji atsiėmė Karolio Didžiojo premiją Vokietijoje. Organizatorių paklausta apie tolimesnius Baltarusijos ir Rusijos santykius, Cepkalo sakė: „Dabar ne laikas kalbėti apie geopolitiką, nes pirmiausia turime atsikratyti Lukašenkos. Bet, žlugus jo režimui, Baltarusija turės pradėti megzti gerus santykius su visais partneriais ir kaimynais, įskaitant Rusiją.“

Cepkalo įvardija tris pagrindines jai, jos vyrui ir jų rėmėjams rūpimas problemas: užkulisinius Sviatlanos Cichanouskajos sprendimus, pinigų paskirstymą ir štabo Vilniuje įtaką nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos darbui.

Tą akimirką, kai Veronika Cepkalo nuo „Vaidilos“ teatro scenos prabyla apie siūlymą sukurti nepriklausomos žiniasklaidos kontrolės komitetą, publika sunerimsta. Iš skirtingų salės kampų pasigirsta ir juokas, ir pasipiktinimas. Kai kurie konferencijos dalyviai pakaitomis kelia rankas, norėdami užduoti klausimą Cepkalo. Siūlymas kontroliuoti žiniasklaidą čia susirinkusius žmones suglumina, o idėjos autorė, susidūrusi su publikos reakcija, atrodo, susigėsta.

<p>Buvusi Cichanouskajos sąjungininkė, o šiandien viena didžiausių jos kritikių Veronika Cepkalo. Konferencijos metu ji pasiūlė įkurti nepriklausomų baltarusiškų žiniasklaidos priemonių kontrolės komitetą. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Buvusi Cichanouskajos sąjungininkė, o šiandien viena didžiausių jos kritikių Veronika Cepkalo. Konferencijos metu ji pasiūlė įkurti nepriklausomų baltarusiškų žiniasklaidos priemonių kontrolės komitetą. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Pasak Veronikos, per pastaruosius dvejus metus ji ir jos vyras dirbo prie kelių iniciatyvų, kurios sulaukė mažai žiniasklaidos dėmesio. Pavyzdžiui, Valerijus Cepkalo paskelbė 11 milijonų dolerių rinkimo akciją, siekdamas įvykdyti Lukašenkos suėmimą. Veronika savo ruožtu įkūrė fondą, padedantį su represijomis Baltarusijoje susidūrusioms moterims.

Tačiau nepriklausoma Baltarusijos žiniasklaida neignoruoja Cepkalų iniciatyvų. Jų organizuojamas Demokratinių jėgų forumas buvo nušviestas pagrindiniuose informaciniuose portaluose, kaip ir Valerijaus pradėta 11 milijonų eurų rinkimo akcija bei Veronikos moterų fondas. Tačiau apie Cichanouskajos štabo įtaką žiniasklaidai kalba ne tik Cepkalo. Rugpjūčio 17 d. portale Zerkalo.io pasirodė interviu su Sviatlanos Cichanouskajos patarėju Franaku Viačorka. Interviu metu, remdamasi savo šaltiniais žurnalistė Tatjana Ošurkevič teigė, kad Viačorka, kuris į politiką atėjo iš žurnalistikos, dalyvavo kelių žinomų Baltarusijos žiniasklaidos priemonių susitikimuose, be to, penkiolikos Baltarusijos „Telegram“ kanalų administratoriams rekomendavo skelbti naujienas apie Sviatlanos Cichanouskajos veiklą. Žurnalistė tvirtina, kad kartais Viačorka net ragindavo ištrinti jam nepatinkančią informaciją. Pats Viačorka neigė, jog siūlydavo medijoms „ką rašyti, o ko ne“, tačiau neneigė, kad dalyvavo susitikimuose.

„Niekada neatsisakėme bendradarbiauti, tiesiog norime skaidrumo, demokratijos, norime būti įtraukti, norime matyti, kaip finansai paskirstomi ir išleidžiami, – interviu sako Veronika Cepkalo ir priduria: – 2020-aisiais mus vienijo ne žmogus, o principai.“

Į Cepkalo pasisakymus konferencijoje Cichanouskaja sureaguoja jautriai. „Turi mano kontaktus, visada gali su su manimi susisiekti“, – Baltarusijos opozicijos lyderė kreipiasi į savo buvusią sąjungininkę, su kuria prieš dvejus metus rengė šimtatūkstantinius mitingus Baltarusijos miestuose. Šiandien buvusio bendradarbiavimo neliko nė kvapo.

<p>Sviatlana Cichanouskaja kreipiasi į žmones nuo „Vaidilos“ teatro scenos konferencijoje „Naujoji Baltarusija“. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Sviatlana Cichanouskaja kreipiasi į žmones nuo „Vaidilos“ teatro scenos konferencijoje „Naujoji Baltarusija“. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Po konferencijos Veronika Cepkalo su vyru paskelbia apie laikinosios Nacionalinės tarybos steigimą. Joje – 17 žmonių, išrinktų Berlyne surengtame Demokratinių jėgų forume. Tarp jų – 2020-ųjų rinkimuose kandidatuoti bandžiusio Viktoro Babarikos rinkiminės kampanijos štabo narė Liubovė Šibaršina, Сichanouskajos rinkimų štabo narė Tatjana Sivačenko bei viena labiausiai Cichanouskają kritikuojančių, iniciatyvos „Naš Dom“ steigėja ir politinė aktyvistė Olha Karač. Mūsų pokalbio metu Veronika Cepkalo sako, kad skirstyti postus politikams taip, kaip tai padarė Cichanouskaja, konferencijoje paskelbdama pirmus pereinamojo kabineto narius, yra destruktyvu ir nedemokratiška, nes, pasak jos, politikus turi rinkti žmonės. „Skirti sau ištikimus žmones – tai eiti diktatūros link, o mes nenorime pakeisti Lukašenkos“, – kalbėjo ji.

Pasak leidinio Zerkalo.io, praėjus mėnesiui nuo laikinosios Nacionalinės tarybos įkūrimo, ją paliko šeši nariai. Pasak jų, skilimas įvyko dėl to, kad dalis narių, nepasitarę su kitais, dalyvavo „Laisvosios Rusijos kongrese“, rugpjūčio 31–rugsėjo 2 d. vykusiame Vilniuje. Taip pat dėl to, kad į rinkimus, kuriuos taryba planuoja surengti Baltarusijos demokratinio judėjimo viduje, planuojama įtraukti ir Rusijos opozicijos atstovus, jie būtų stebėtojai. „Mes ir toliau tvirtiname, kad Rusija yra priešė ir okupantė, o jos imperialistinės ambicijos kelia grėsmę laisvų šalių ir tautų nepriklausomybei ir nacionalinei tapatybei“, – sakoma laikinąją Nacionalinę tarybą palikusių narių pareiškime.

Be Veronikos Cepkalo, Cichanouskajos veikla abejoja ​​ir daugiau konferencijos dalyvių. Pavyzdžiui, Vadimas Prokopjevas, buvęs restoranų verslo atstovas ir vienas iš „Pahonios“ savanorių būrio įkūrėjų, anksčiau yra sakęs, kad Cichanouskaja neturi plano ir per lėtai reaguoja į svarbius įvykius.

Reklama

Lukašenkos režimas, stebėdamas opozicijos tarpusavio ginčus, ploja rankomis.

Buvusių Baltarusijos saugumo pareigūnų, perėjusių į piliečių pusę, asociacijos „ByPol“ vadovas Aleksandras Azarovas mūsų interviu metu teigia, kad Rusija pasidalino su Baltarusija technologijomis hibridiniam karui vykdyti. Anot Azarovo, Rusijos vadovybė sukūrė informacinių atakų ir civilių gyventojų dezinformacijos koncepciją karo Ukrainoje pradžioje, dar 2014 metais. Ji buvo sukurta siekiant užtikrinti, kad Donbaso užgrobimas ir Krymo aneksija vyktų kuo mažiau priešinantis vietos gyventojams. Pasak Azarovo, prasidėjus protestams Baltarusijoje, šias technologijas Rusijos saugumo pajėgos perdavė savo kolegoms Minske.

„Kai 2020-ųjų rugpjūtį išėjau iš tarnybos, informacinio karo skyriai buvo tik pradėti kurti. Jie buvo kuriami visose struktūrose: Vidaus reikalų ministerijoje, Gynybos ministerijoje, KGB. Visur yra tokių skyrių, o jų užduotis – įsitraukti į informacinę konfrontaciją. Matome šiuos botus, taip pat neigiamus komentarus, nuolat pasirodančius žiniasklaidoje. Tai jų darbas. Šie skyriai plečiasi. Žinau, kad [2020-ųjų] rugpjūtį šiame skyriuje GUBOPiK (Baltarusijos jėgos struktūrų padalinys, skirtas kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Azarovas anksčiau jame tarnavo – aut. past.) buvo penki žmonės, dabar jų yra dvidešimt. Tai reiškia, kad Lukašenka mato naudą ir stiprina šią kryptį, samdo vis daugiau darbuotojų“, – sako Aleksandras Azarovas.

<p>Buvusių Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų, perėjusių į tautos pusę, organizacijos „ByPol“ vadovas ir pereinamosios vyriausybės narys, atsakingas už teisėtvarkos Baltarusijoje atkūrimą, Aleksandras Azarovas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Buvusių Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų, perėjusių į tautos pusę, organizacijos „ByPol“ vadovas ir pereinamosios vyriausybės narys, atsakingas už teisėtvarkos Baltarusijoje atkūrimą, Aleksandras Azarovas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Baltarusių savanorių pėdsakas kare Ukrainoje

Kai pirmosios raketos smogė Kyjivui ir kitiems Ukrainos miestams, dalis baltarusių matė šiuos raketų smūgius gyvai. Po 2020 m. protestų Baltarusijoje Ukraina kartu su Lietuva, Lenkija ir Latvija tapo prieglobsčiu nuo režimo bėgantiems baltarusiams.

Prasidėjus karui, vieniems iš jų vėl teko bėgti, o kiti liko – pasiėmė į rankas ginklus, kad pasipriešintų bendram priešui.

Baltarusių kariai sudaro antrą pagal dydį (po kartvelų) užsieniečių grupę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (UGP) gretose. Ukrainoje susiformavo keli atskiri baltarusių savanorių padaliniai, visi jie yra tarptautinio legiono, apie kurio sukūrimą vasario 27 d. paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, dalis. Visgi nemažai savanorių iš kitų šalių Ukrainoje kariauja jau nuo 2014-ųjų, taip pat ir baltarusiai.

„Kai atvykau [į Ukrainą] 2014 metais, buvau įsitikinęs, kad prasideda didelis karas tarp Rusijos ir Ukrainos“, – sako vienas didžiausio baltarusių karinio padalinio – Kastusio Kalinausko pulko – vadų Vadimas Kabančiukas. „Karas [Ukrainoje] suteikia visoms mūsų regiono tautoms galimybę susilpninti Rusiją arba sukelti jos karinį pralaimėjimą – tai istorinė galimybė visam regionui pasitraukti iš kolonijinės priklausomybės nuo Rusijos.“

<p>Vienas iš Kastusio Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas. ©Kastusio Kalinausko pulkas</p>

Vienas iš Kastusio Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas. ©Kastusio Kalinausko pulkas

Suvokimas, kad Lukašenka veda šalį į nebūtį, Kabančiukui atėjo jau dešimtajame dešimtmetyje. Kai 1994-aisiais Šklovo valstybinio ūkio „Gorodec“ direktorius Lukašenka buvo išrinktas nepriklausomos Baltarusijos prezidentu, jis valstybės valdyme greitai ėmė diegti represinius metodus. Iš pradžių, 1995-aisiais, pakeitė konstituciją, suteikdamas rusų kalbai valstybinės statusą ir pakeisdamas nacionalinę simboliką, o 1996-aisiais jau pasirašė pirmuosius sutikimus dėl integracijos su Rusija. Tai sukėlė tautos nepasitenkinimo bangą, kurią opozicija pavadino „Minsko pavasariu“. Protestai vyko 1996 ir 1997 metais, juose dalyvavo ir Kabančiukas. „Aš dalyvavau keliuose susidūrimuose su milicija Minske, tais laikais tokie susidūrimai buvo ganėtinai dažni“, – prisimena jis.

Po protestų prieš integraciją su Rusija ir akcijų „Čarnobalski šliah“ (liet. „Černobylio kelias“) ir „Dzen’ voli“ (liet. „Valios diena“) Kabančiuką sulaikė ir apkaltino pasipriešinimu milicijai ir masiniu tvarkos trikdymu. Jį pusei metų pasodino į tardymo izoliatorių, vėliau nuteisė trejiems metams kalėjimo atidedant bausmę, o tai reiškė, kad kaltinimai bus panaikinti, jei nuteistasis gerai elgsis. „Aš esu vienas pirmųjų politinių kalinių Baltarusijoje“, – sako Kabančiukas. Vėliau už aktyvizmą jis buvo sulaikytas ir 2011 bei 2012 metais.

Į Ukrainą Kabančiukas atvažiavo iškart po Maidano revoliucijos ir iki šiol neišvažiavo. Karo pradžioje, 2014-aisiais, Ukrainos pietuose jis prisijungė prie Ukrainos savanorių korpuso (USK). Tuo pat metu kiti baltarusiai už Ukrainą kariavo skirtinguose savanorių padaliniuose, taip pat ir „Azov“. Nuo 2014 m. Ukrainoje kariaujantys baltarusiai vėliau tapo Kalinausko pulko pagrindu. „Tai vaikinų, kurie žino, ką reiškia karas, branduolys“, – sako Kabančiukas.

<p>Kalinausko pulko karių pratybos. ©Kastusio Kalinausko pulkas</p>

Kalinausko pulko karių pratybos. ©Kastusio Kalinausko pulkas

Invazijos pradžioje baltarusių Kalinausko batalionas (dabar – pulkas) buvo Kyjivo teritorinės apsaugos sudėtyje. Tai buvo padalinys, saugantis Ukrainos sostinę ir jos apylinkes. Pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis Kabančiukas vykdė kovines misijas Vyšhorode ir Vasylkive. „Tuo metu jie [Rusijos karinė vadovybė] metė desantą ir bandė užimti Vasylkivo aerodromą. Ten mus suskirstė grupėmis, kiekviena vykdė savo užduotis. Mūsų grupė saugojo priešraketinę gynybą. Vieni saugojo aerodromą, kiti – kareivines, ir t. t.“, – prisimena Kabančiukas. Kita Baltarusijos savanorių dalis dalyvavo sunkiuose mūšiuose Irpinėje ir Bučoje.

Laikui bėgant, kai baltarusių batalionas išaugo į pulką, „kalinovcai“ ėmė kariauti toli už Kyjivo ribų.

„Mūsų vaikinai vykdė užduotis pačiuose karščiausiuose Ukrainos fronto taškuose: kontrpuolime šalia Chersono, <...> [taip pat] dalyvavo ginant Severodonecką ir mūšiuose prie Lysyčansko“, – pasakoja jis.

Pasak Kabančiuko, Ukrainoje Baltarusijos kariai yra gerbiami. Jis sako, kad jų dalyvavimas pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose susidūrimuose buvo nulemtas, nes „kalinovcai“ ir kiti baltarusių savanoriai turėjo gerą reputaciją. Šių metų balandžio pabaigoje politikas ir nepriklausomas Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius įvardijo baltarusių padalinius kaip „vieną iš pajėgiausių Ukrainos armijos dalių“.

Nuo vasario 24 d. Ukrainoje žuvo mažiausiai vienuolika baltarusių savanorių, keturi iš jų buvo iš Kastusio Kalinausko pulko.

Be tiesioginio dalyvavimo kare, Kalinausko pulkas ne kartą skelbė apie savo nusiteikimą su ginklu rankoje išvaduoti Baltarusiją nuo Lukašenkos režimo. „Matome, kad mums reikės pašalinti diktatorių. Jis gali evakuotis arba klausimas bus išspręstas kitaip, jei jis užtemps su savo evakuacija, – sako Kabančiukas. – Bet apskritai šiuo metu įvardyti konkrečių scenarijų, kaip vyks pokyčiai Baltarusijoje, yra neįmanoma, nes niekas negali nuspėti, kas bus po dviejų savaičių Ukrainoje.“

Šiandien baltarusių savanoriai Ukrainoje turi galimybę įgyti patirties ir ateityje surengti ginkluotą pasipriešinimą Lukašenkos režimui. Tarp Baltarusijos demokratinio judėjimo narių ši idėja turi ir skeptikų, ir šalininkų, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą pastarųjų skaičius išaugo.

<p>Vadimas Kabančiukas. ©Kastusio Kalinausko pulkas</p>

Vadimas Kabančiukas. ©Kastusio Kalinausko pulkas

Jėgos scenarijus

„Gerų scenarijų nebėra, dabar tik karas, tik hardcoras“, – konferencijos metu sako vienas savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėjų Vadimas Prokopjevas, planuojantis būti ginkluoto pasipriešinimo judėjimo dalimi. „Jeigu bus pradėtas Baltarusijos išlaisvinimas, norėčiau, kad mane paimtų nors eiliniu, nors kalbininku, nors politiniu įkvėpėju, nors jaunesniuoju šauliu“, – sako buvęs kariškis Prokopjevas.

„Žmonės dėl savo stereotipinio mąstymo yra linkę jėgos scenarijaus idėjos šalininkus laikyti kažkokiais kraujo ištroškusiais vanagais. Tačiau aš manau, kad graži išeitis iš susiklosčiusios situacijos nebeegzistuoja. <...> Mūsų lygties sprendimas kompleksiškas. Jėga – viena sudedamųjų mūsų pasistūmėjimo ir būsimos pergalės dalių“, – sako jis.

Prokopjevo nuomone, kovos pagrindu turi tapti jėgos demonstravimas, o ne tiesioginis jos panaudojimas. Vis dėlto lieka neaišku, kas įvyks, jei demonstravimo nepakaks ir jėgą panaudoti visgi prireiks.

<p>Verslininkas ir vienas baltarusių savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėjų Vadimas Prokopjevas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Verslininkas ir vienas baltarusių savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėjų Vadimas Prokopjevas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

„Reikia pripažinti, kad be aukų neišsisuksime. Tačiau planą vykdysime tik tada, kai būsime įsitikinę šimtaprocentine pergale, kai Baltarusijos žmonės pergalei pribręs. Norime, kad nuverčiant Lukašenką būtų kuo mažiau susirėmimų, praradimų, saugumo pajėgų įsitraukimo“, – sako „ByPol“ vadovas ir pereinamosios vyriausybės kabineto teisėtvarkos atkūrimo „ministras“ Aleksandras Azarovas.

„ByPol“ dar 2021-ųjų gegužės pabaigoje sukūrė mobilizacijos planą „Peramoha“ (liet. „Pergalė“), į kurį, anot Azarovo, įtraukta iki 200 tūkst. baltarusių. Plano idėja yra mobilizuoti Baltarusijos gyventojus skirtingoms kovos su režimu sritims – informacinei, demonstracinei ir ginkluotajai. Visus praeitus metus prie plano jungėsi baltarusiai, bet plačiu mastu jis vis dar nevykdomas dėl šalyje sustiprėjusių represijų ir nesant galimybių užtikrinti dalyvių saugumą.

Nepaisant to, kai kurie baltarusiai priešinasi režimui mažomis grupėmis, tačiau tai reikalauja aukų. Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, baltarusių partizanai ėmė vykdyti sabotažą, gadinti geležinkelio bėgius. Šių diversijų metu Baltarusijos partizanai mėnesiui išvedė iš rikiuotės signalizacijos įrangą, o tai padėjo blokuoti geležinkelius ir apsunkino Rusijos armijos aprūpinimą. Akcijas rengė plano „Peramoha“ dalyviai, o visą procesą kuravo būtent „ByPol“.

Baltarusijoje sulaikytus geležinkelių partizanus teisia pagal baudžiamojo kodekso straipsnį „Terorizmo aktas“

Rezultatas – balandžio pabaigoje rusų daliniai beveik nustojo vežti karinius krovinius per Baltarusijos teritoriją, o jeigu traukiniai visgi judėdavo baltarusiškais geležinkeliais, jie būdavo maskuojami.

Baltarusijoje sulaikytus geležinkelių partizanus teisia pagal baudžiamojo kodekso straipsnį „Terorizmo aktas“, kuriuo gali būti taikoma ir aukščiausia – mirties – bausmė. Kovo mėnesį žmogaus teisių stebėjimo centras „Viasna“ pranešė apie mažiausiai 11 sulaikytų geležinkelio partizanų ir apie dešimtis sulaikytų Baltarusijos geležinkelių darbuotojų. Pastarieji taip pat aktyviai dalyvavo sabotažuose – pavyzdžiui, „Telegram“ kanale „Live. Baltarusijos geležinkeliečių draugija“, kurį Baltarusijos valdžia pripažino ekstremistiniu, dalindavosi konfidencialia informacija. Mažiausiai vienam partizanui Baltarusijos saugumo pajėgų pareigūnai suėmimo metu peršovė kojas.

Tačiau baltarusiai nuo pirmųjų invazijos dienų įsitraukė į karą abiejose fronto pusėse – vieni kariauja už Ukrainą, kiti – Minsko ir Kremliaus režimų pusėje. Baltarusijos tyrimų centro (angl. Belarusian Investigative Center) žurnalistai rugpjūčio pradžioje atliko tyrimą, kurio metu rado apie dešimt baltarusių, kovojančių Rusijos pusėje. Pasak tyrimo autorių, kai kurie šių žmonių praeityje tarnavo Baltarusijos jėgos struktūrose, kiti gimtinėje buvo teisti už įvairius nusikaltimus, nuo alimentų nemokėjimo iki prekybos narkotikais. Pasak žurnalistų, nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios jau žuvo mažiausiai penki baltarusiai, kariavę vadinamųjų Donecko ir Luhansko respublikų kariniuose daliniuose. Be to, kai kurie samdiniai pateko į frontą per „Wagner“ grupuotę, plačiai aptarinėjamą žiniasklaidoje Sirijos ir Ukrainos karų kontekste. Skirtingais duomenimis, nuo 2014 m. Rusijos pusėje Ukrainoje galėjo kariauti nuo 500 iki 750 baltarusių. Tačiau, pasak Baltarusijos tyrimų centro vadovo Stanislavo Ivaškevičiaus, plataus masto invazijos metu daugiau baltarusių kovoja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose nei prorusiškuose kariniuose daliniuose.

Lukašenkos grasinimai duoti Baltarusijos armijai įsakymą įžengti į Ukrainos teritoriją negęsta nuo pat karo pradžios. Be to, jis reguliariai susitikinėja su Putinu, kuris pažadėjo Lukašenkai raketų kompleksus „Iskander М“, galinčius nešti ir branduolinius užtaisus. Tačiau kas nutiks, jei Lukašenka duos įsakymą savo armijai pulti Ukrainą iš šiaurės? Kai kurie žmonės įsitikinę, kad Minskas to nepadarys, o baltarusių kariai savanoriai mano, kad tai jiems išeitų į naudą, nes duotų pretekstą išlaisvinti Baltarusiją iš Lukašenkos režimo kariniu būdu.

Kaip patraukti Lukašenkos jėgos struktūras į demokratijos pusę?

Konferencijoje sutinku vaikiną, dėvintį karinę uniformą. Jis čia vienintelis, pasirinkęs kamufliažą vietoj dalykinio kostiumo, marškinių ir kaklaraiščio. Ant dešiniojo peties – antsiuvas su balta-raudona-balta spalvų vėliava, ant kairiojo – Vytis ir užrašas „Kastusio Kalinausko pulkas“.

„Aš čia kaip privatus asmuo, ne kaip pulko atstovas. Bet esu pulko sudėtyje“, – sako žurnalistas, „YouTube“ kanalo „Sergej Bespalov“ autorius, Kalinausko pulko spaudos tarnybos kūrėjas Sergejus Bespalovas.

Jis sako, kad atvyko į konferenciją pasimatyti su pažįstamais ir pažiūrėti, kas vyksta Baltarusijos demokratinio judėjimo viduje: „Kame [žmonės] verda Kyjive, aš žinau, kame verda Mykolajive, aš taip pat maždaug įsivaizduoju, o štai kame verda Vilnius ir Varšuva... Pusę metų nebuvau, todėl nusprendžiau pasižiūrėti. Įdomu.“

<p>Žurnalistas ir Kastusio Kalinausko pulko kovotojas Sergejus Bespalovas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Žurnalistas ir Kastusio Kalinausko pulko kovotojas Sergejus Bespalovas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Išskyrus Bespalovą, daugiau Kalinausko pulko karių konferencijoje nėra. Jis dar keletą kartų pabrėžia, kad atvažiavo ne kaip savanorių padalinio atstovas. Antrąją konferencijos dieną oficialiame Kalinausko pulko „Telegram“ profilyje pasirodė pareiškimas, kad jo atstovai šiame renginyje nedalyvauja.

„Matau tai (alternatyviosios Baltarusijos armijos sukūrimą – aut. past.) kaip realią galimybę, žinoma, jei Lukašenka įves savo kariuomenę į Ukrainą, būtent kariuomenę. Tada taip. Tada, manau, daugelis žmonių, kurie bus toje kariuomenėje, pereis į mūsų pusę. Be to, ten taip pat bus nesutarimų, ginčų“, – mąsto Bespalovas.

Apie didelę tikimybę, kad baltarusių kariai ir teisėsaugininkai pereis į Ukrainos pusę, jei jiems bus įsakyta pulti, kalba ir kiti mano pašnekovai.

„Mes, žinoma, nesiruošiame kariauti nei su Baltarusijos armija, nei su policijos pajėgomis. Todėl, kad mes suprantame, jog dauguma baltarusių, įskaitant ir teisėsaugininkus, yra šios sistemos įkaitai. <...> Teisėsaugininkų psichologija skiriasi nuo civilių, jie veikia tam tikroje paradigmoje, tam tikrose aplinkybėse, kurios neleidžia jiems išeiti iš už savo kolektyvo ribų. Bet mes manome, kad dauguma baltarusių teisėsaugininkų nuspręs teisingai, kai bus iškeltas Baltarusijos diktatoriaus klausimas“, – mano vienas Kastusio Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas.

Pasak pašnekovų, jau dabar dalis karininkų, neseniai tarnavusių Lukašenkos armijoje, ir teisėsaugininkų, priklausiusių Lukašenkos jėgos struktūroms, kariauja Ukrainos pusėje. „Kai pradėjo formuotis Kalinausko pulkas, į jį pradėjo važiuoti buvę karininkai. Aš asmeniškai žinau porą dešimčių buvusių karininkų, kurie ten tarnauja“, – sako „ByPol“ vadovas Aleksandras Azarovas.

Visi mano kalbinti Lukašenkos nušalinimo jėga idėjos šalininkai mano, kad kariams ir teisėsaugininkams Baltarusijoje būtina matyti jėgą, kad norėtų prie jos prisijungti. „Jei būtų įmanoma atlikti tokią apklausą, iš Lukašenkos bloko tikėčiausi apie 4 tūkst. žmonių, kurie norėtų jį saugoti, kurie nemato kito stulpo, į kurį būtų galima lygiuotis, nemato kranto, į kurį būtų galima pereiti“, – sako Vadimas Prokopjevas, įkūręs Ukrainoje kariaujantį baltarusių savanorių būrį „Pahonia“, kuriame, anot jo, taip pat tarnauja buvę Baltarusijos karininkai.

<p>Tomas Valkauskas kalbasi su verslininku, aktyvistu ir vienu iš Baltarusijos savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėju Vadimu Prokopjevu. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Tomas Valkauskas kalbasi su verslininku, aktyvistu ir vienu iš Baltarusijos savanorių būrio „Pahonia“ įkūrėju Vadimu Prokopjevu. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Konferencijoje sutinku aktyvistą Antoną Motolko, kuriantį „Telegram“ kanalą „Belaruski Hajun“ (liet. „Baltarusijos giraitė“). Čia reguliariai publikuojama informacija apie karinės technikos judėjimą Baltarusijos teritorijoje. Motolko kanalą sukūrė šių metų sausį, norėdamas sekti Rusijos karių, atvykusių į mokymus „Sąjungininkų ryžtas 2022“, išvedimą. Prasidėjus karui kanalas tapo dar reikalingesnis, nes publikuojama informacija padeda susekti, kada ir iš kokių Baltarusijos aerodromų pakyla kariniai lėktuvai arba kokia kryptimi skrenda raketos. Rizikuodami savo gyvybe kanalui informaciją teikia baltarusiai, esantys šalies viduje.

„Mes žinome apie maždaug aštuonis arešto atvejus, kai asmenys gavo nuo 2 iki 4 metų kalėjimo. Teisėsaugininkai vykdė didelio masto represijas ir reidus. Rusijos kontržvalgyba taip pat prisidėjo ieškodama informaciją teikiančių žmonių pietiniuose Baltarusijos miestuose“, – sako Motolko.

Šiandien „Baltarusijos giraitė“ turi daugiau nei pusę milijono prenumeratorių, tarp jų ir ukrainiečių. „Žmonės, [„Telegram“ kanale] perskaitę apie paleistas raketas ar oro antskrydžius, bėgdavo slėptis į rūsius. Raketos atskrisdavo į kaimynines laiptines“, – pasakoja Motolko.

<p>Aktyvistas ir „Telegram“ kanalo „Belaruski Hajun“ (liet. „Baltarusijos giraitė“) įkūrėjas Antonas Motolko. Nuo invazijos pradžios kanale publikuojama informacija apie rusiškos karinės technikos judėjimą Baltarusijos teritorijoje. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Aktyvistas ir „Telegram“ kanalo „Belaruski Hajun“ (liet. „Baltarusijos giraitė“) įkūrėjas Antonas Motolko. Nuo invazijos pradžios kanale publikuojama informacija apie rusiškos karinės technikos judėjimą Baltarusijos teritorijoje. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Anot jo, nuolatiniai Lukašenkos grasinimai šiuo metu lieka tik grasinimais. Motolko sako, kad realios grėsmės, jog Lukašenka ruošia savo armiją Ukrainos puolimui, nėra: „Visą šį laiką nuo pirmosios karo savaitės nematome, kad Baltarusijos kariai galėtų peržengti sieną. Nėra nei įrodymų, nei užuominų, nė vieno fakto, iš kurių būtų galima apie tai spręsti.“

Tą patį sako ir „ByPol“ vadovas Aleksandras Azarovas: „Jie užsiima tik gynyba, kasa apkasus, saugo upių perėjas, renka žvalgybos duomenis.“

Pagrindine grėsme lieka Baltarusijos teritorijoje dislokuoti rusų raketų kompleksai ir tai, kad šalies oro erdvė išnaudojama objektų naikinimui Ukrainoje.

„Kamuolys yra Ukrainos vyriausybės pusėje“

Prasidėjus invazijai įvairių pasaulio valstybių lyderiai reguliariai atvykdavo į Kyjivą ir kitus Ukrainos miestus. Ginkluotos sargybos apsuptyje Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Irpinėje bei Bučoje, susitiko su Zelenskiu. Tokie palaikymo gestai kariaujančiai Ukrainai tapo neatsiejama kovos dalimi. Kai kurie valstybių lyderiai, pavyzdžiui, Andžejus Duda, Gitanas Nausėda, Ukrainoje lankėsi jau keletą kartų. O Sviatlana Cichanouskaja ten dar nebuvo. Tai dar labiau padidino jau esamą įtampą Baltarusijos demokratinio judėjimo viduje. Opozicijos lyderės vizitas ypač svarbus baltarusiams savanoriams.

„Tiesą sakant, mane tai labai liūdino, ypač pirmosiomis dienomis, kai Kalinausko pulkas paviešino pareiškimą Baltarusijos opozicijos politikams: „Atvažiuokite į Kyjivą.“ Deja, tai neįvyko. Nesakau, kad Sviatlana turėjo susitikti su Zelenskiu ar kitais atstovais, tačiau ji turėjo atvykti bent jau į pulką, – sako Sergejus Bespalovas ir priduria: – Manau, pulkas dar laukia, bet šaukštai jau po pietų.“

Balandį, kol Kyjive dar nebuvo atidarytas Sviatlanos Cichanouskajos štabas (tai įvyko gegužės pabaigoje), Ukrainos sostinėje apsilankė Baltarusijos demokratinių jėgų atstovų delegacija. Ją sudarė Valerijus Kovalevskis – Cichanouskajos štabo Kyjive vadovas, šiandien pereinamajame vyriausybės kabinete atsakingas už užsienio reikalus, taip pat Anatolijus Lebedko – Cichanouskajos atstovas konstitucijos reformų ir parlamentinio bendradarbiavimo klausimais, ir Valerijus Matskevičius iš Pavelo Latuškos įkurtos Liaudies antikrizinės valdymo tarnybos (organizacijos, įsteigtos 2020-ųjų spalį, skirtos organizuoti derybas su režimu bei paspartinti valdžios tranzitą). Jie susitiko su Kalinausko bataliono kovotojais, bendravo su baltarusiais ir Ukrainos politikais, tarp kurių buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Kornienko.

Cichanouskaja Ukrainoje nesilanko ne be priežasties. „Ukraina ne kartą mūsų prašė prilaikyti šį klausimą. Taip buvo ir prieš karą, taip yra ir jam prasidėjus“, – sako Sviatlanos Cichanouskajos Kyjivo štabo vadovas Valerijus Kovalevskis.

„Ką Ukraina, kuri priekiauja su Baltarusija, gaus, jei ims palaikyti pereinamąjį kabinetą?“ – Michailas Podoliakas

Vienas iš nedaugelio Europos šalių lyderių, kurie po 2020 m. suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų nesusitiko su Sviatlana Cichanouskaja, yra Volodymyras Zelenskis. Jų susitikimas reikštų jos, kaip Baltarusijos lyderės, pripažinimą iš Ukrainos pusės. Tačiau atrodo, kad turėti stabilų ekonominį partnerį, nors ir diktatoriaus Lukašenkos rankose, iki karo Ukrainos vyriausybei buvo svarbiau nei parama jaunai Baltarusijos demokratijai. 2021 m. Baltarusija buvo šešta pagal dydį Ukrainos prekybos partnerė, o prekybos apyvarta tarp abiejų šalių nuo 2020 iki 2021 metų išaugo 36,7 proc.

Liepą Baltarusijos informaciniame portale Zerkalo.io pasirodžiusiame interviu su Volodymyro Zelenskio biuro vadovo patarėju Michailu Podoliaku buvo aptarti ir ekonominiai Ukrainos ryšiai su Baltarusija. „Ką Ukraina, kuri priekiauja su Baltarusija, gaus, jei ims palaikyti pereinamąjį kabinetą?“ – klausė Podoliakas. Jis kalbėjo ir apie „neaiškią Cichanouskajos poziciją dėl daugybės klausimų, liečiančių Rusiją“. Jis sakė, kad Ukraina nemato aiškaus Rusijos invazijos į Ukrainą įvertinimo iš Cichanouskajos, nors politikė ne kartą smerkė Rusijos pradėtą karą.

„Mums <...> būtų labai svarbu užkirsti kelią tokiam santykių formatui, kokį matėme anksčiau, kai Ukraina politiškai smerkė režimą, nepripažino Lukašenkos, bet vis dėlto leido užsidirbti. Tai neturėtų kartotis“, – sako Valerijus Kovalevskis, Cichanouskajos štabo Kyjive vadovas.

<p>Sviatlanos Cichanouskajos štabo Kyjive vadovas ir pereinamosios vyriausybės kabineto atstovas užsienio politikai Valerijus Kovalevskis. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Sviatlanos Cichanouskajos štabo Kyjive vadovas ir pereinamosios vyriausybės kabineto atstovas užsienio politikai Valerijus Kovalevskis. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Antrasis pragmatizmo bruožas yra saugumas. Rusijos ir Ukrainos kare Lukašenka visada mieliau ėmėsi taikdario ir tarpininko vaidmens. 2014 ir 2015 metais Baltarusijos sostinėje buvo pasirašyti Minsko susitarimai, kurių siekiu įvardytas ugnies stabdymas Donecko ir Luhansko srityse. Baltarusija tapo viena svarbiausių regiono derybų aikštelių. 2022 m., kai Rusijos kariai jau žygiavo iš Baltarusijos teritorijos Kyjivo link, Belovežo girioje įvyko ir pirmosios šio karo derybos. Per pastaruosius ketverius metus Lukašenka buvo susitikęs ir su Porošenka, ir su Zelenskiu. Lygiai prieš dvejus metus interviu žinomam Ukrainos žurnalistui Dmitrijui Gordonui jis pareiškė, kad Rusijos kariuomenė „nie-ka-da“ nepuls Ukrainos iš Baltarusijos teritorijos, beveik tą patį pakartojo ir invazijos išvakarėse. Tačiau kitą dieną jau puolė.

Tad Baltarusijos demokratinis judėjimas Ukrainos valdžios viešai remiamas nebuvo. Kam eilinį kartą erzinti Lukašenką?

Prasidėjus plataus masto invazijai, Lukašenka bandė apsimesti, kad šiame įsiveržime nedalyvauja. Po nesėkmingos karinės kampanijos link Kyjivo, Rusijos karių skaičius Baltarusijos teritorijoje gerokai sumažėjo. Kalbama, jog Ukrainos valdžia vis dar vengia kontaktų su Baltarusijos opozicija, taip siekdama išvengti šiaurinio fronto atsivėrimo iš Baltarusijos pusės. „Viena vertus, suprantu Ukrainos vyriausybės atsargumą bendraujant su mumis, nes taip, Lukašenka dabar faktiškai kontroliuoja Baltarusiją. Bet visi matė jo tikrąjį veidą. Esu pasiruošusi susitikti ir dvišaliu lygmeniu, ir daugiašaliuose susitikimuose, kartu su kitų šalių atstovais – formatas nesvarbus. Dabar kamuolys yra Ukrainos vyriausybės pusėje“, – sako Sviatlana Cichanouskaja.

<p>Sviatlana Cichanouskaja savo štabo ofise Vilniuje. ©Berta Tilmantaitė</p>

Sviatlana Cichanouskaja savo štabo ofise Vilniuje. ©Berta Tilmantaitė

Cichanouskajos štabas teigia, jog be to, kad Ukraina vengia susitikti, yra ir tam tikrų grėsmių lyderės saugumui. Kreipimesi į Baltarusijos politikus dėl atvykimo į Kyjivą Kalinausko pulko atstovai pareiškė, kad yra pasirengę pasirūpinti visa logistika.

Be to, kad Cichanouskaja vis dar nesilankė Kyjive, kai kurių savanorių kritika jai ir kitiems Baltarusijos opozicijos nariams skamba ir dėl kitų priežasčių.

„Kai prasidėjo karas, kai kuriais klausimais įvyko nesusipratimų. Kvietėme baltarusius mobilizuotis, priešintis, o jie ragino imtis antikarinių demonstracijų“, – sako vienas iš Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas.

Pasak Kabančiuko, šiandien Kalinausko pulko ir Cichanouskajos štabo santykiai yra geresni. „Vėliau jie – aš kalbu apie Cichanouskajos štabą – pradėjo šiek tiek keisti savo retoriką ir darbotvarkę. Buvo užmegzta tam tikrų ryšių, jie mums pristatė keletą technikos vienetų, buvo suteikta ir kitos pagalbos“, – priduria Kabančiukas.

Savanorių konfliktai

Atrodo, kad nuo scenos apie valdžios nuvertimo jėga scenarijų kalbantys politikai ir visuomenės aktyvistai yra optimistiškesni, nei jiems leidžia realybė. Pavyzdžiui, ne iki galo aišku, kaip būtų planuojama šią armiją apginkluoti ir išlaikyti. „Dar niekada nebuvo galima parengti tokių profesionalių karių už tokius nedidelius pinigus“, – interviu sako buvęs verslininkas, vienas iš „Pahonios“ savanorių būrio įkūrėjų Vadimas Prokopjevas. Šiandien Ukrainos armija reguliariai pasipildo ginkluote ir profesionalių karybos instruktorių iš užsienio patirtimi. Kokybiškas karinis pasirengimas plinta ir link baltarusių savanorių, kuriuos taip pat ginkluoja Ukrainos kariuomenė.

<p>Buvęs verslininkas, vienas iš „Pahonios“ savanorių būrio įkūrėjų Vadimas Prokopjevas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Buvęs verslininkas, vienas iš „Pahonios“ savanorių būrio įkūrėjų Vadimas Prokopjevas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Visi baltarusių savanoriai Ukrainoje yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai, tačiau, pagal Ukrainos įstatymus, užsienio piliečiai negali tapti karininkais. Tai reiškia, kad baltarusiai paklūsta Ukrainos karinei vadovybei, visos karinės užduotys atliekamos vadovaujant Ukrainos karininkams.

„[Kastusio Kalinausko pulkas] neabejotinai pasirengęs [laisvinti Baltarusiją su ginklu rankoje]. Kitas reikalas – ar mums tai spręsti? Vis dėlto mums vadovauja Ukrainos ginkluotosios pajėgos, mums vadovauja UVŽ (Ukrainos vyriausiasis žvalgybos direktoratas – aut. past.). Jie mums išduoda ginklus, jie moka išmokas, rengia. Ir jeigu jie pasakys „ne“, mes paklusime“, – sako žurnalistas ir Kalinausko pulko karys Sergejus Bespalovas.

„ByPol“ nariai įsitikinę, kad, prasidėjus ginkluotai kovai už Baltarusiją, ginklą į rankas paims ir tie, kurie tuo metu bus šalies viduje. „Baltarusijoje labai daug medžiotojų, turinčių leidimus ginklui“, – sako organizacijos vadovas Aleksandras Azarovas.

Visgi kol kas visos šios nuomonės yra hipotetinės. Jėgos scenarijaus šalininkai sutinka tikriausiai tik su tuo, kad nenori pralieti per daug kraujo nė vienoje potencialaus konflikto pusėje. „Suprantama, kad mes, žmonės, kurie matė karą čia, Ukrainoje, visiškai nenorime, kad kažkas panašaus vyktų Baltarusijos teritorijoje. Dėsime visas pastangas, kad pokyčiai pas mus įvyktų kuo taikesniu formatu, kad ir kaip keistai tai skambėtų“, – sako vienas Kastusio Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas.

Baltarusių savanorių padaliniai Ukrainoje nėra vieningi. Birželį Sviatlana Cichanouskaja patvirtino, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose kariauja apie 1500 baltarusių savanorių. Realūs skaičiai gali būti šiek tiek kitokie. „Negaliu pasakyti tiksliai, bet tai šimtai žmonių. Pasakysiu viena: karo sąlygomis pulku laikomas būrys, kuriame yra nuo 450 žmonių“, – sako žurnalistas, Kastusio Kalinausko pulko karys Sergejus Bespalovas. Pulkas – didžiausias Ukrainoje egzistuojantis baltarusių padalinys. Vadimas Prokopjevas neatskleidžia tikslaus „Pahonia“ būrio karių skaičiaus: „Galiu pasakyti tik tiek, kad mes užaugome, bet galėjome užaugti šimtą kartų didesni, jei nebūtų pasipriešinimo. Deja, šis pasipriešinimas atėjo iš tėvynainių pusės.“ Koks tai pasipriešinimas, pašnekovas nepatikslina, tik sako, kad jo pagrindas yra „vidinė kova ir pavydas“.

Klausiu tiesiai: „Kokie būrio „Pahonia“ santykiai su Kalinausko pulku?“ „Dabar normalūs, netgi vykdome bendrą projektą. Yra analitinis centras, kuriame dalyvauja ir jų žmonės, ir mūsų“, – atsako Prokopjevas. Jo žodžiuose nelabai daug entuziazmo. Kalbant su Sergejumi Bespalovu taip pat jaučiasi įtampa, kai kalba pasisuka apie Prokopjevą ir jo žvilgsnį į išlaisvinimo judėjimą: „Vadimas Prokopjevas labai daug kalba apie išlaisvinimo armiją. Gera kalbėti, kai padalinyje turi trisdešimt žmonių (tikslus „Pahonia“ būrio narių skaičius neatskleidžiamas – aut. past.). <...> Man atrodo, Vadimas Prokopjevas truputį nutolęs.“

„Emocijos išblėso, neliko didelio noro, grubiai tariant, kovoti dėl Mykolajivo“, – Sergejus Bespalovas

Viešų konfliktų su kitais savanoriais „kalinovcai“ turėjo ir anksčiau. Pavyzdžiui, invazijos pradžioje Odesoje susiformavo „Iljos Litvino“ baltarusių savanorių būrys. Skirtingais duomenimis, būrį sudarė nuo dešimt iki dvidešimt žmonių. Gegužės pabaigoje tarp „Litvino“ būrio karių ir „kalinovcų“ įvyko konfliktas. Pulko kariai iš Odesos būrio, pastarųjų teigimu, panaudojo jėgą ir atėmė ekipuotę teigdami, jog renka pinigus ir karo nepasiekiančius fronto reikmenis, nes šie dalykai ten reikalingesni. Kitaip nei „kalinovcai“, „Litvino“ būrio kovotojai kariniuose veiksmuose tuo metu nedalyvavo, o užsiėmė tik Odesos saugojimu. Odesos būrio kovotojai vėliau paskelbė savo paaiškinimą, kaip klostėsi įvykiai. Jie teigė, kad „kalinovcai“ grasindami konfiskavo jų turtą bei sumušė vieną iš „Litvino“ būrio vadų. Be to, Odesos būrio atstovai pasakojo, kad atėmę turtą „kalinovcai“ pagrobė jų vadą, kuris susisiekė su jais tik praėjus dviem dienoms po įvykio. Pasibaigus šiam konfliktui, dalis „Litvino“ būrio kovotojų prisijungė prie Kastusio Kalinausko pulko ir įstojo į jame susiformavusį taip pat „Iljos Litvino“ vardu pavadintą batalioną. Vėliau pulkas pareiškė, kad jo ir „Litvino“ būrio vado santykiai liko geri, o žiniasklaida iškraipė incidento eigą ir esmę.

Liepos pabaigoje leidinyje „Belsat“ pasirodė straipsnis, kuriame keli buvę Kastusio Kalinausko pulko kariai dalijosi savo patirtimi tarnaujant pulke. Jie teigė, kad dalinyje egzistuoja „dedovščina“, periodiškai renkami pinigai, o kariai masiškai palieka pulką.

Kalbant apie pinigus, kovotojai iš tiesų perveda 10 proc. savo atlyginimo į pulko fondą. Oficialūs Kalinausko pulko atstovai informacijos apie pinigų rinkimą neneigia. Tačiau, pasak pulko vadovybės, pinigai pervedami savanoriškais pagrindais, o tokios sistemos įvedimą inicijavo patys kovotojai. Pasak vadovybės, šie pinigai skiriami sužeistų karių gydymui ir kitiems svarbiems poreikiams.

Pasak Sergejaus Bespalovo, čia „dedovščina“ painiojama su disciplina: „Paprastas pavyzdys: tas Tichonas (vienas apie „dedovščiną“ Kalinausko pulke „Belsat“ liudijusių buvusių pulko karių – aut. past.) <...> atėjo į mūsų pulką, padarė „samostrelą“ (netyčia į save šovė iš kovinio ginklo – aut. past.), už tai buvo nubaustas. Ant jo neperšaunamos liemenės parašėme: „Paklauskite, kodėl aš nešioju neperšaunamą liemenę?“ Tuomet jis pradėjo sakyti, kad tai „dedovščina“. Įsivaizduokite, jeigu išeitumėte su tokiu žmogumi į žvalgybą, o jis padarytų „samostrelą“? Štai ir visa „dedovščina“.“

Tačiau Bespalovas sako, kad šiandien nė prie vieno baltarusių savanorių padalinio nėra nusidriekusių „ilgų kovotojų eilių“.

„Taip, pradžioje suveikė emocijos, ir aš ten nuėjau tikriausiai vadovaudamasis emocijomis, kai prasidėjo karas, kai buvo bombarduojamas Kyjivas. Dabar emocijos išblėso, neliko didelio noro, grubiai tariant, kovoti dėl Mykolajivo“, – sako Sergejus Bespalovas.

<p>2022 m. rugpjūčio 9 d. Vilniuje surengta demonstracija, skirta paminėti 2020-ųjų protestus Baltarusijoje. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

2022 m. rugpjūčio 9 d. Vilniuje surengta demonstracija, skirta paminėti 2020-ųjų protestus Baltarusijoje. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Viena keturiasdešimtoji

Liepos vidury Kastusio Kalinausko pulko spaudos tarnyba paviešino vaizdo įrašą, kuriame pareiškė, kad nebebendradarbiaus su didžiausiu Baltarusijos labdaros fondu BYSOL, nes „nenori dalyvauti BYSOL renkamų pinigų grobstyme“.

Pulkas pareiškė, kad vienintelė pagalba, kurią gavo iš BYSOL fondo per beveik šešis invazijos mėnesius, buvo penkiolika šalmų.

2020 m. vasarą BYSOL įkūrė Andrejus Strižakas. Euromaidano revoliucijos metu jis savanoriavo Kyjive, kur 2014 m. pradėjo pirmąją lėšų rinkimo kampaniją, skirtą padėti Ukrainos protestuose žuvusio baltarusio Michailo Žisnevskio šeimai. 2015-aisiais jis įkūrė organizaciją „Humanitarinis maršrutas Baltarusija – ATO“ (oficialiai Ukraina karą su Rusijos remiamais separatistais Donbase vadina antiteroristine operacija – aut. past.), vėliau penkerius metus teikusią humanitarinę pagalbą Donbase, pats reguliariai lankydavosi Rytų Ukrainoje. Anksčiau pagrindinis BYSOL fondo tikslas buvo rinkti lėšas nukentėjusiems nuo režimo represijų baltarusiams. Prasidėjus invazijai, fondas pradėjo rinkti lėšas humanitarinei pagalbai Ukrainos ir Baltarusijos savanoriams.

<p>Andrejus Strižakas, aktyvistas ir didžiausio Baltarusijoje labdaros fondo BYSOL įkūrėjas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Andrejus Strižakas, aktyvistas ir didžiausio Baltarusijoje labdaros fondo BYSOL įkūrėjas. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

BYSOL paviešintoje pusės metų karo finansinėje ataskaitoje nurodoma, kad fondas Baltarusijos savanoriams surinko beveik 156 tūkst. eurų. Iki ataskaitos paskelbimo buvo išmokėti beveik 86 tūkst. eurų. Už šiuos pinigus buvo perkamos transporto, apsaugos priemonės, medicinos reikmenys. Ataskaitoje rašoma, kad Kastusio Kalinausko pulkas iš BYSOL gavo 100 turniketų, 15 taktinių kuprinių ir 20 kevlarinių šalmų.

„Vadovaujantis šia informacija, apie 100 turniketų ir 20 šalmų, palyginus su surinkta suma, būtų tik dešimtadalis šių lėšų. Klausimas: kur likusios lėšos ir kodėl jie nutarė jas paskirstyti tokiu keistu būdu? Dėl jų veiklos kyla labai daug klausimų, tad tiesiog nusprendėme su jais nebendradarbiauti“, – sako vienas iš pulko vadų Vadimas Kabančiukas.

Iš viso Kalinausko pulkui skirta amunicija kainavo 3817 eurų, t. y. 2,45 proc. visų surinktų lėšų, skirtų baltarusiams savanoriams, kariaujantiems Ukrainoje. Tačiau ataskaitoje nurodyta, kad parama Kalinausko pulkui buvo skirta ne iš kariams surinktų lėšų, o iš donorų ir partnerių pinigų. Tai reiškia, kad iš baltarusiams kariams savanoriams žmonių suaukotų pinigų Kalinausko pulkas negavo nė cento.

Būriui „Pahonia“ buvo perduota amunicijos ir transporto priemonių už beveik 30 tūkst. eurų. Už didžiąją savanoriams surinktų lėšų dalį buvo nupirkta automobilių, kuriuos BYSOL perdavė skirtingiems kovotojų būriams. Ataskaitoje nurodyta, kad tarptautiniam būriui „Titanas“, kuriame kovoja keli baltarusiai, buvo nupirkti du automobiliai ir nenurodytas skaičius dviaukščių lovų už 645 eurus, bendra šių pirkinių vertė siekia beveik 27 tūkst. eurų. Pasak būrio vado Igorio Nomano, kol kas jie gavo tik vieną automobilį. Tiek šioje, tiek ir ankstesnėje šimto karo dienų ataskaitoje nurodyta, kad kiti daiktai šiuo metu yra gabenami. Tai reiškia, kad vienas automobilis ir kelios dviaukštės lovos „Titanui“ iš BYSOL keliauja jau daugiau nei du mėnesius.

„Jie pradėjo rinkti lėšas nepaklausę mūsų, ko mums konkrečiai reikia“, – Vadimas Kabančukas

Andrejus Strižakas ne kartą yra teigęs, kad paaukotos lėšos visiems Baltarusijos savanoriams yra skirstomos po lygiai Kastusio Kalinausko pulkui ir „Pahonios“ būriui, dalis tenka pavieniams savanoriams, kovojantiems Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose. Jis sako, kad BYSOL su Kalinausko pulku buvo susitarę, kad savanoriams suaukotus pinigus „kalinovcai“ gaus ne amunicijos ar transporto pavidalu, o tiesiai į pulko sąskaitą. Pasak Strižako, šiuo metu BYSOL sąskaitoje yra rezervuota apie 40 tūkst. eurų (apie 25 proc. visų savanoriams surinktų lėšų), kuriuos baltarusiai surinko Kastusio Kalinausko pulkui, tačiau kariai atsisako šių pinigų ir nebepalaiko jokių ryšių su Strižaku. BYSOL įkūrėjas kvietė „kalinovcus“ „atviro pokalbio“, tačiau pulko atstovai viešai atsisakė.

Pulko vadas Vadimas Kabančiukas teigia, kad problema yra ta, jog BYSOL iš pradžių nekomunikavo su „kalinovcais“: „Jie pradėjo rinkti lėšas nepaklausę, ko mums konkrečiai reikia.“

Pasak Strižako, fondas neima komisinio mokesčio už pervestą paramą, o laikosi iš arbatpinigių, kuriuos gali palikti aukotojai, bei dotacinės stambių verslų, Europos Sąjungos ir JAV paramos. Interviu žurnalistui Nikitai Melkoziorovui jo „YouTube“ kanale „Žizn Malina“ (liet. „Gyvenimas – avietė“) Andrejus Strižakas sakė, kad kai kurių BYSOL darbuotojų atlyginimai gali siekti 3 tūkst. eurų per mėnesį.

Per dvejus savo darbo metus BYSOL pateikė tris ataskaitas. Pirmoje buvo skelbiama apie fondo veiklą nuo 2020-ųjų rugpjūčio iki gruodžio. Ataskaitoje nurodyta, kad per šį laiką BYSOL surinko beveik 3,5 milijonus eurų, iš kurių padėti represuotiems baltarusiams buvo išleista kiek daugiau nei 3 milijonai. Didžioji dalis šių pinigų buvo skirta iš darbo dėl politinės pozicijos atleistiems baltarusiams, streikuoti bandžiusiems gamyklų darbuotojams, politinių kalinių šeimoms bei politiniams emigrantams. Tačiau fondas tęsia lėšų rinkimą baltarusiams padėti iki šiol, o ataskaitos apie kitus pusantrų metų BYSOL vis dar nepateikia.

<p>Pastaraisiais mėnesiais dalis Baltarusijos savanorių, kovojančių Ukrainoje, kritikuoja Strižaką ir fondo BYSOL veiklą. ©Karolis Pilypas Liutkevičius</p>

Pastaraisiais mėnesiais dalis Baltarusijos savanorių, kovojančių Ukrainoje, kritikuoja Strižaką ir fondo BYSOL veiklą. ©Karolis Pilypas Liutkevičius

Kitos, jau minėtos, ataskaitos yra iš invazijos laikotarpio – praėjus šimtui dienų ir pusmečiui nuo vasario 24-osios. Tačiau negalima patikrinti, ar ataskaitose pateikti duomenys yra tikslūs, nes BYSOL nenurodo nei savo tiekėjų, nei dalies nupirktos amunicijos modelių. Galima palyginti: Olego Šurajevo įkurto paramos fondo „Vienas K“, teikiančio pagalbą kariams Ukrainoje, taip pat ir Kalinausko pulkui, ataskaitoje tiksliai nurodomi amunicijos modeliai, kur jie pirkti ir kiek tam išleista pinigų. Pasak Strižako, BYSOL ataskaitose nenurodomi tiekėjai ir prekių modeliai, nes „nė vienas iš tiekėjų nedavė sutikimo viešinti šiuos pirkimus“, nes amunicijos kainos keičiasi ir pirkimo-pardavimo duomenys gali sukelti klausimų institucijoms, vykdančioms finansinės pardavėjų veiklos patikrą. Strižakas sako, kad tokių duomenų viešinimas gali kelti įtarimų pinigų plovimu. Tačiau neviešinimas jų sukelia gerokai daugiau. Paklausus, kaip, nežinant prekių modelių ir vietos, kur jos buvo nupirktos, patikrinti, ar pateiktos išlaidos yra tikros, Strižakas atsako: „Na, aukojimas – tai pirmiausia pasitikėjimas.“ Tačiau pasitikėjimui reikia skaidrumo garanto, kurio BYSOL, remiantis jų ataskaitomis, nesuteikia.

Pasak blogerio ir Kalinausko pulko kovotojo Sergejaus Bespalovo, pulkas nesiruošia atgaivinti bendradarbiavimo su BYSOL: „Ryšių nebuvo ir nebus. Esu tuo tikras.“

Kalinausko pulko kovotojams, kaip ir kitiems kariniams daliniams, reikalinga nuolatinė pagalba technika.

„Kopteriai, termovizoriai, dronai – štai ko reikia šiuolaikiniame kare. Deja, šiuo metu Ukraina susiduria su problemomis, tad 90 proc. misijų dabar vykdo savanorių atvežti dronai ir termovizoriai“, – sako vienas iš Kastusio Kalinausko pulko vadų Vadimas Kabančiukas.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee