Pagaliau išnyra nedidelis patikros punktas. Kiek pasimetu – prie jo ant aukštų stulpų plevėsuoja raudona-mėlyna-balta vėliavos. Bosnijos ir Hercegovinos vėliava visai ne tokia. Į mus atsisuka du pareigūnai – vienas jų pasiima mūsų pasus ir ilgai, įdėmiai varto rankose lyg kokią knygą, parašytą pirmąkart gyvenime matoma kalba. Kažko paklausia. Kartojam „Prijedor“ – miesto, esančio už 40 km nuo čia, pavadinimą. Pareigūno žvilgsnis lieka keistai nepatiklus, bet atgauname savo pasus ir galime važiuoti.

Žinojau, kad įvažiuodami į šią Bosnijos ir Hercegovinos dalį įvažiuojam ne visai į Bosniją ir Hercegoviną – čia yra Republika Srpska, kitaip tariant, Serbų Respublika. Tai tampa labai aišku nuo pirmųjų minučių vingiuojant siaurais šalies keliukais – visi gyvenviečių pavadinimai ant kelio ženklų čia pirmiausia rašomi kirilica, kaip kad rašo serbai, o tik vėliau lotyniškais rašmenimis, kaip rašo bosniai. Aplink gausu raudona-mėlyna-balta vėliavų – dabar jau suprantu, kad čia Serbų Respublikos vėliavos. Vykstame į Kozaraco miestelį – prasideda kelias, matytas 2010 metais filmuotoje „Independent Television News“ dokumentikoje. ITN reporterė ten pasakoja, kad prieš dvidešimt metų važiuodama šiuo keliu matė tik sugriautus ir sudegintus namus. Dairausi – aplinkui dideli, nauji, šviesūs namai, ir net nepagalvotum, kad čia vos prieš trisdešimt metų vyko karas ir kiekvienas šių apylinkių namas, kuriame gyveno bosniai musulmonai (vadinami bošniakais), buvo užminuotas, susprogdintas, sudegintas.

Sustojame Kozarace šalia kavinės, kurioje būreliais sėdi žmonės, ant staliukų – daug kavos puodelių ir limonado stiklinių, beveik kiekvieno rankoje smilksta cigaretė. Man suspurda širdis – pagaliau susitiksiu Satko Mujagić – bosnį, kurio pasakojimas apie išgyventą Omarskos koncentracijos stovyklą per Bosnijos karą mane palietė taip, kad susitikti su juo, jo šeima ir draugais atvažiavau į jo gimtąjį miestelį. Kai pamatau ateinantį Satko, jaučiuosi taip, lyg jį jau puikiai pažinočiau. Trumpai pasikalbame ir esame palydimi į mūsų laikinus namus – viena vietinė moteris, išgirdusi apie jaunuolius iš Lietuvos, atvažiuojančius į Kozaracą, leido mums pagyventi savo namuose.

Mūsų namai – ant kalno, kur miestelis matosi kaip ant delno. Šių namų šeimininkė augina gėles, turi šiltnamį, kuriame mums leidžiama nusiskinti pomidorų. Įžengus į namus apima ramybės, bet ir vienišumo jausmas – kažkodėl pagalvoju, kad šiuose namuose moteris gyvena viena. Garsiai pamąstau, kad, jeigu tai tiesa, tikiuosi, kad to priežastis kokia nors gyvenimiškai paprasta, o ne prieš trisdešimt metų čia vykęs karas ir genocidas, per kurį šalyje žuvo apie 100 000 žmonių. Atvažiavau čia perskaičiusi Sebinos Sivac-Bryant knygą „Re-making Kozarac“, kurioje ji puikiai nupiešia karo kontekstą, pateikia daug detalių. Ten skaičiau apie moterį vardu Nana, gyvenusią ant kalvos Kozarace (maždaug ten, kur esame mes), per karą įkalintą koncentracijos stovykloje, kur išgirdo gandų, kad jos vyras yra nužudytas ir užkastas jų pačių sode, tiesiai prie namų. Po karo Nana su sūnumi Iso iš tiesų rado savo vyro palaikus lygiai ten, kur girdėjo juos esant – savo sode. Galvodama apie šią istoriją žiūriu į darželį prie mūsų namų, kur vėjy siūbuoja geltonos gėlių galvos.

Įsivaizduojami namai

Kai vėl susitinkame su Satko, iškart paklausiu apie karą ir dabartinį kontekstą – jaučiu, kad iki galo nesuprantu, kas yra Republika Srpska ir kodėl tokio nedidelio Kozaraco gatvėse tiek daug žmonių.

Kol aplinkui zuja naujutėlaitės mašinos vokiškais, austriškais, švediškais, suomiškais, šveicariškais ir kitokiais numeriais, Satko man trumpai papasakoja apie Kozaracą. Prieš karą Kozaraco miestelis buvo išskirtinai musulmoniškas – čia gyveno apie 20 000 bosnių, ir tik keli čia stovėję namai buvo serbų. Jugoslavijoje blogėjant ekonominei situacijai, o 1991 metais prasidėjus karui Kroatijoje, didžiulės įtampos buvo jaučiamos ir dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje – kaip vėliau man pasakys Satko žmona Azra, „įtampą ore iškart po 1990-ųjų čia galėjai pjaustyti peiliu“. Užkurtas propagandos aparatas tikino serbus, kad dėl visų problemų kalti musulmonai, „turkai“, kurie kadaise atvyko čia, neva užgrobė jų žemes ir tuoj ims žudyti serbus. Taigi dalis Bosnijos ir Hercegovinos serbų ėmėsi priemonių užkirsti kelią tariamai artėjančiam pavojui – 1992-ųjų balandį čia prasidėjo karas, ir visi ne serbų tautybės žmonės buvo pradėti „valyti“ – uždaryti į koncentracijos stovyklas (dažniausiai vadintas pabėgėlių arba karo nusikaltėlių stovyklomis), išvaryti iš namų (jeigu jiems pavykdavo išvykti, prieš tai darydami jie privalėjo pasirašyti dokumentą, liudijantį, kad visą savo turtą savanoriškai palieka Serbų Respublikai) arba nužudyti.

Žymiausias Bosnijos etninio valymo pavyzdys – Srebrenicos žudynės, įvykusios 1995 metais, kai virš 8 000 bosnių musulmonų berniukų ir vyrų buvo sušaudyti per kelias dienas. Tačiau prieš Srebrenicą karas dar trejus metus vyko kitose teritorijose, tarp jų ir čia, kur esame dabar. 1992 metais Kozaracas buvo visiškai „išvalytas“, kol Serbų Respublikos armija, vadovaujama generolo Ratko Mladić, stūmėsi gilyn į Bosniją ir Hercegoviną. „Buvo pasakyta, kad bošniakai neturi savo kalbos (bosnių, serbų ir kroatų kalbos yra panašios, skiriasi tik taip, kaip skirtųsi dialektai – aut. past.), kad jie neturi savo identiteto, teisės čia būti“, – sako Satko. Iškart pagalvoju apie Rusijos retoriką Ukrainos atžvilgiu. Daug kas sutampa – lygiai kaip ir „prevencinis genocidas“, kurį dabar rusai vykdo ukrainiečiams teigdami, kad taip nuo genocido saugo Ukrainos rusus. Apie šią paralelę kalba ir pats Satko – jis teigia girdintis daugybę panašumų tarp Rusijos ir serbų retorikos kadaise. Atrandame paralelę netgi tarp Republikos Srpskos ir kai kurių Ukrainos teritorijų. Republika Srpska karo pradžioje buvo sukurta kaip darinys, saugantis ir ginantis serbų interesus per karą, o oficialiai pripažinta 1995 metais, kai buvo pasirašytas Daytono susitarimas, užbaigęs Bosnijos karą – nutarta padalinti Bosniją ir Hercegoviną į dvi plotu beveik lygias dalis – Serbų Respubliką ir Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją. Iš esmės Daytono susitarimas buvo laikinas konflikto sprendimas, savotiškas įšaldymas, leidžiantis serbams turėti savo „valstybę“ Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje. Artimiausia paralelė čia tikriausiai būtų Rusijos sukurtos vadinamosios Donecko ir Luhansko respublikos – skirtumas tik tas, kad Serbų Respublika kartu su Daytono susitarimu buvo pripažinta tarptautiškai.

Pasibaigus karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, skirtingai nei žmonės tikėjosi palikdami namus, daugelis čia taip ir negrįžo – šalies infrastruktūra ir ekonomika buvo suniokota karo, o daugelis pasaulio valstybių, ypač Vakarų Europoje, sukūrė palankias sąlygas Bosnijos ir Hercegovinos pabėgėliams įsikurti. Taip susidarė bosnių diaspora, viena didžiausių diasporų pasaulyje, lyginant su šalies populiacija – 2017 m. duomenimis, mažiausiai du milijonai bosnių gyvena svetur, o tai sudaro 56,4 proc. visos Bosnijos ir Hercegovinos populiacijos. Satko yra vienas jos atstovų – po kalėjimo Omarskos ir Manjačos koncentracijos stovyklose jis pasitraukė į Nyderlandus.

„1992 metų gruodžio 16 dieną aš ne išvykau, o buvau deportuotas iš Manjačos koncentracijos stovyklos į Karlovacą Kroatijoje. Vadinu tai deportacija, nes mes serbų autobusais buvome paimti ir nuvežti į Kroatiją, kur tuo metu buvo Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija. Kadangi mes visi buvome iš koncentracijos stovyklų, JT ir Raudonasis Kryžius davė mums specialias karo belaisvių korteles. Ir tuo metu su tomis kortelėmis mes buvome nevisiškai laisvi vykti ten, kur norime, bet galėjome keliauti į trečiąsias šalis, tai yra Europą už Balkanų, net JAV, Kanadą. Kai kurie mano draugai galiausiai pasiliko Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Taigi dabar bosnių diasporos yra visur pasaulyje. Man regis, bosnių yra net Malaizijoje, Indonezijoje.“

Į Kozaracą po karo sugrįžo ir visam laikui gyventi liko vos apie 2 000 bošniakų. Įkūrus Serbų Respubliką bošniakai čia nebuvo laukiami, tačiau kai kurių žmonių ryžtas sugrįžti namo buvo stipresnis: Bryant savo knygoje pasakoja, kaip žmonės po karo nelegaliai grįždavo į vietas, kuriose kadaise stovėjo jų namai, o dabar buvo likę griuvėsiai, pasistatydavo palapines ir nesileisdavo išvaromi.

Vėliau vienose (bošniakų diasporos organizuojamose) architektūros studentų iš Danijos, Švedijos ir Kolumbijos dirbtuvėse Kevljani miestelyje (kur 2004 metais buvo atrasta viena masinių kapaviečių) išgirdau istoriją apie vyrą, kuris po karo ateidavo ant savo namų griuvėsių, pasistatydavo kėdę ir klausydavosi radijo. Jaunas architektūros studentas iš Danijos, išgirdęs šią istoriją, iš putplasčio lentų suklijavo rožinės spalvos kėdę ir dedikavo ją kiekvieno bošniako „įsivaizduojamiems namams“. Išklausiusi vaikino užsirašiau: „Kai baigsis karas, tau reikės įsivaizduoti savo namus.“ Šis sakinys man ilgam užsiliko galvoje kaip bošniakų, kuriuos radau ir su kuriais susipažinau, apibūdinimas – tai žmonės su įsivaizduojamais namais.

Dabar daug didelių, netgi, sakyčiau, ištaigingų namų Kozarace pabunda tik vasarą, kai čia atostogauti suplūsta diaspora, o rugpjūčio pabaigoje užrakinami ir visiems metams paliekami. Dalis diasporos atstovų dirba arba savanoriauja nevyriausybinėse organizacijose, turi nemažai ryšių ir išteklių ir daug jų skiria Bosnijai ir Hercegovinai: tiek siųsdami pinigų, tiek Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kitose šalyse organizuodami minėjimus, bendruomenės renginius ir susitikimus. Vėliau, kalbėdama su skirtingais diasporos atstovais, vis tiek neatsikračiau jausmo, kad net niekada čia negrįžę žmonės savo tikraisiais namais laiko Bosniją ir Hercegoviną. Tai tikriausiai iš dalies lemia ir didžiulis neišspręstų problemų jausmas net po karo praėjus trisdešimčiai metų, net savo darbą beveik baigus Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiai Jugoslavijai Hagoje, kuris nuteisė dalį didžiausių karo nusikaltėlių, net tada, kai kai kurie serbai ir bošniakai vėl yra draugai ir teoriškai atrodo, kad karas nuvilnijęs gilyn į praeitį.

„Shit happens“ vietoj „Niekada daugiau“

Esame pakviesti į kasmet Kozarace organizuojamas krepšinio varžybas. Prieš tai Satko žinute paklausia, ar mano draugas nenorėtų žaisti jų komandoje – po tos žinutės pasiekia kitos su žodžiais „Kurtinaitis“, „Marčiulionis“, „Sabonis“. Varžybas organizuoja Ervin Blažević, kaip vėliau iš jo paties sužinojau – ne tik buvęs Trnopolje koncentracijos stovyklos kalinys, bet ir buvęs Bosnijos armijos karys, po karo iškart grįžęs į Kozaracą atstatyti savo namus ir padėti kitiems, taip praradęs visas savo karo veterano išmokas – Bosnijos pusėje kariavusiems žmonėms Serbų Respublikoje išmokos mokamos nebuvo.

Kai ateiname į rungtynių vietą, veiksmas jau prasidėjęs – vienoje aikštelės pusėje kamuolį į krepšį mėto suaugusieji, o kitoje – vaikai ir jauni paaugliai. Per kolonėles garsiai groja bosniška muzika, stovi šaldytuvai su Coca Cola ir stendai, prie kurių galima nusipirkti marškinėlius su turnyro atributika. Mus pamatęs Satko iškart abiem padovanoja po marškinėlius. Aplinkui zuja ir Ervin – pamatęs mane įdėmiai žiūri, o tada nusišypso – atpažįsta mane iš Facebooko, kur rašiau jam norėdama susitikti. Susitariame pasimatyti po kelių dienų, kai baigsis turnyras ir visi su juo susiję darbai.

Prasidėjus rungtynėms iš tokių komandų pavadinimų kaip „Torontas“ suprantu, kad tarpusavyje varžosi daugiausia diasporos atstovai, tačiau yra ir vietinių bošniakų. Jaučiuosi ne iki galo suprantanti visą kontekstą – ar renginys skirtas tik bošniakų bendruomenei, ar visiems norintiems, todėl tyliai palinkstu prie Satko ir klausiu: „O čia yra serbų?“ „Taip! Štai vienas jų“, – taria jis rodydamas į jauną vyrą prie teisėjų stalo, labai įdėmiai stebintį rungtynes.

Paskui supratau, kad viena pagrindinių užduočių, kurias sau ir aplinkiniams kelia Bosnijos ir Hercegovinos žmonės, siekdami išgyti nuo praeities – atsisakyti šalies gyventojų, bosnių, skirstymo į stačiatikius serbus, musulmonus bošniakus ir katalikus kroatus. Visi žmonės, gyvenantys Bosnijoje ir Hercegovinoje, yra bosniai, o etninis ir religinis skirstymas tarnauja suskaldymo naratyvui, naudotam kare ir vis dar naudingam propagandai tų, kuriems susiskaldymas atneša naudos. Pavyzdžiui, tai naudinga pačiai Serbų Respublikos vyriausybei, vis dar neigiančiai vykdytus nusikaltimus ir netgi siekiančiai atsiskirti nuo Bosnijos ir Hercegovinos: vienas iš trijų Bosnijos ir Hercegovinos prezidentų, serbų atstovas Milorad Dodik spalį paskelbė turįs planą atskirti Serbų Respubliką nuo Bosnijos ir Hercegovinos, tačiau visai neseniai paskelbė plano atidėjimą dėl karo Ukrainoje.

Sprendimui atsiskirti būtent dabar įtakos turėjo buvusio valstybės Aukštojo Atstovo (Aukštojo Atstovo ofisas Bosnijoje ir Hercegovinoje veikia kaip tarptautinės bendruomenės protektoratas ir yra skirtas padėti situacijose, kai trys etninės grupės nesutaria, todėl Aukštasis Atstovas gali leisti įstatymus, atleisti pareigūnus) Valentin Inzko inicijuotas naujas įstatymas, draudžiantis neigti genocidą ir garbinti karo nusikaltėlius. Taigi Serbų Respublika planuoja veikiau atsiskirti nuo Bosnijos ir Hercegovinos, nei pripažinti vykdžius karo nusikaltimus.

Tęsiantis rungtynėms man susidaro įspūdis, kad visi čia esantys žmonės yra draugai – sveikindamiesi apsikabina, pabučiuoja į abu skruostus. Šios varžybos mane nuteikia gana optimistiškai – atrodo, kad susitaikymo iniciatyvos ir procesai vyksta gana sėkmingai, o vietiniai žmonės nebenori būti skirstomi pagal tautybes ir religijas. Kažkurią akimirką pastebiu sąmyšį aikštelėje – žaidimui sustojus ginčijasi komandos. „Dėl kokių nors pražangų“, – pagalvoju. Vėliau man papasakoja, kad, kilus ginčui dėl žaidimo, susiginčyta ir dėl kai ko daugiau: vienas žaidusiųjų bandė įžeisti Satko sakydamas: „Šįkart tu ne pats geriausias ir ne pats gražiausias.“ Satko tikrai yra vienas ryškiausių bošniakų diasporos veidų – apie jį rašoma Bryant knygoje, jo veidą galima pamatyti ne vienoje dokumentikoje apie Bosnijos karą. Balandį Satko kartu su bendraminčiais suorganizavo aplink pasaulį išsibarsčiusios diasporos protestus už taiką Bosnijoje ir prieš Vakarų pasyvumą Bosnijos ir Hercegovinos atžvilgiu, kadangi karas Ukrainoje sujudino nemažas įtampas ir Balkanuose.

Dėl savo aktyvumo Satko yra susilaukęs grasinimų iš Serbų Respublikos valdžios – jam buvo sakoma, kad bošniakų diaspora veikia prieš vietinių sugyvenimą, Satko ir jo šeima man taip pat prasitarė įtariantys, kad kartais yra klausomasi jų telefoninių pokalbių. Tačiau, regis, konkrečių bošniakų veidų matomumas tarptautinėje arenoje nepatinka ne tik vietos valdžiai. Po rungtynių pagalvoju, kad susitaikymas, lygiai kaip traumos ir skauduliai, šaknijasi daug giliau ir plačiau nei į dvi skirtingas kariavusias puses. Žmonių, kartu patyrusių karą, kalėjusių koncentracijos stovyklose arba kovojusių su ginklu rankoje likimai čia labai skirtingi, o įsivaizdavimai apie tai, kaip turi tęstis gyvenimas – irgi.

Nesutarimų egzistavimą ir tarp kariavusių pusių, ir tarp toje pačioje pusėje kariavusių ar kalėjusių žmonių patvirtina ir Ervin, jau trisdešimt savo gyvenimo metų skyręs vietos bendruomenės telkimui. Kai pagaliau susitinkame, jis man prasitaria, kad gyvendamas pagrindinėje Kozaraco gatvėje pastaruoju metu negali miegoti – diaspora čia vasaromis grįžta kaip į kurortą, taigi naktimis nerimsta vakarėliai, muzika, šūkavimai, automobilių ūžesys ir pypsėjimas. Ervin pasakoja, kad kartais, kai išlenda pro langą paprašyti tylos, pamato girtus žmones, laikančius Bosnijos ir Hercegovinos vėliavas. „Šiandien gali aiškiai matyti gyvenimo skirtumus. Sunku kalbėti apie patriotizmą šiandien, kai vietiniai žmonės palieka šalį dėl politinės situacijos, kai jiems [diasporai] sunku pasakyti, kodėl jie negrįžta. Jie nesugrįžo – jie parvežė savo turtą, bet patys negrįžta. Ir tai yra Kozaraco problema, nes daugiau nei 80, gal net 90 procentų mūsų gyvena ne čia. <...> O genocidas nukirto mūsų bendruomenės galvas – jie nužudė visus sporto, verslo lyderius, ir visi mes esame traumuoti stovyklų, taigi turime neįgalius žmones, kuriems šiandien sunku būti lyderiais“, – sako Ervin.

Ervin organizuoja krepšinio rungtynes suradęs privačių rėmėjų, kadangi paramą bošniakams iš vietos savivaldybės gauti labai sunku. Tai nėra naujas reiškinys – Ervin ir Satko 2004 metais įkūrė fondą „Optimisti“, skirtą ieškoti privačių rėmėjų, galinčių pagelbėti rekonstruoti Kozaracą ir aplinkines teritorijas, tad net suoliukai ir šiukšlinės Kozarace yra pastatyti iš privačių rėmėjų pinigų. Taigi skirtys čia egzistuoja: ir tarp Serbų Respublikos bei čia gyvenančių bošniakų, ir tarp pačių bošniakų, kuriuos jungia noras padėti savo gimtajam kraštui, bet skiria erdvė – iškart pajuntu, kaip skirtingai situaciją čia mato žmonės, gyvenantys ekonomiškai visavertį gyvenimą svetur, ir tie, kurie gyvena ir dirba čia pat. Sunki ekonominė šalies situacija neleidžia diasporai sugrįžti į Bosniją ir Hercegoviną visam laikui, tačiau, anot Ervin, turint tikslą atkurti miestą ir bendruomenę, tai neišvengiama. Lygiai taip pat neišvengiamas ir dialogas visoje visuomenėje, net tikinčioje skirtingomis istorijos versijomis.

„Juokinga, kad kadaise aš buvau karys, o dabar esu taikdarys. Aš dirbu taikai, aš dirbu su serbais, tai yra sunku. Sunku jiems sakyti, kad „mes privalome gyventi kartu“. Nėra kito būdo susitaikyti. <...> Aš neturiu problemų su serbais, aš turiu problemų su četnikais (serbų nacionalistinių partizaninių jėgų nariai – aut. past.). Kai kariavome, savo gretose mes turėjome ir serbų, ir kroatų. Bet ką aš pavargau daryti, tai aiškinti, kad buvau koncentracijos stovykloje (dalis visuomenės, neigianti per karą Serbų Respublikos karių vykdytą genocidą, neigia ir koncentracijos stovyklų egzistavimą – aut. past.). <...> Aš negaliu pakeisti tavo nuomonės.“

Pavargimo kovoti su vėjo malūnais naratyvas aidi visą laiką. Genocido ir kitų karo nusikaltimų neigimas vietomis čia toks stiprus – Ervin pasakoja, kad dalis Prijedoro savivaldybėje gyvenančių žmonių, pasiskundę dėl blogo geriamojo vandens kvapo ir vėliau sužinoję, kad kvapas yra atsiradęs dėl netoliese buvusios masinės kapavietės, vis tiek neigia masinių kapaviečių egzistavimą. Šiai situacijai nepadeda ir tai, kad tarptautinėje arenoje Prijedoro apylinkėse vykusios žudynės žinomos menkai. „Kai minėjome dvidešimtmetį nuo karo pradžios, Prijedoras pirmą kartą išėjo iš Srebrenicos šešėlio. Nes visada, kai kalbame apie genocidą Bosnijoje ir Hercegovinoje, pirmiausia yra Srebrenica. Prieš Srebrenicą dar turėjome trejus metus karo. <...> Jei jie mus būtų tiesiog žudę sušaudydami, galbūt būtų lengviau. Tas žudymas kaip orgijos, kai žmonės žudydami gerdavo, dainuodavo, jiems buvo linksma, tai mus įskaudino daug labiau. <...> Srebrenicoje jie padarė skaičių – per tris dienas nužudė labai daug žmonių. Prijedore jie turėjo gerą planą – lėtai. Ir mes mėgstame sakyti, kad genocidas prasidėjo Prijedore, o baigėsi Srebrenicoje, tik genocidas čia nėra legaliai patvirtintas kaip genocidas. Bet man nereikia patvirtinimų, aš nešiojuosi genocidą ant kupros.“

Anot Ervin, labai svarbi dalis norint žengti pirmyn po konflikto yra emociškai išeiti iš karo, tačiau karo žiaurumus patyrusiems žmonėms tai ne visada lengva – kartais regisi, kad karas, net jei po jo praėjo ne viena dešimtis metų, vis tiek yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi žmonių gyvenimai, o karo vaizdiniai sugrįžta nekontroliuojami. Viena sutikta moteris iš Prijedoro, kuriai karui prasidėjus buvo 27 metai, man prasitarė, jog dabar, jau trisdešimt metų gyvenant Jungtinėje Karalystėje, tiesiog dirbant mokykloje, prieš akis kartais išnyra karo vaizdiniai, kokia nors scena arba žmogus, kurio jau nebėra. Ervin tuo tarpu sako, kad kare nebegyventi sunku, bet neišvengiama.

„Mes negalime visą laiką būti užstrigę 1992-uosiuose. Tu privalai ištrūkti, privalai gyventi. Taip pat mes privalome būti atsargūs ir neperleisti savo traumos savo vaikams. Aš sakau savo vaikams ne „jie žudė mus“, o „jie žudė nekaltus žmones“, nes jeigu tu vaikus išmokysi, kad jie žudė mus, rytoj mūsų vaikai eis su jais kovoti, tai yra kerštas. Ko mes linkime savo vaikams – kad užaugę būtų kariai ar, pavyzdžiui, futbolininkai? <...> Mes visada sakome „Niekada daugiau“, bet aš mėgstu sakyti, kad geriau vaikams sakyti „Shit happens, tad būk atsargus“. Šiandien mes prisimename žudynes ir sakome „Niekada daugiau“. Tačiau šiandien tai vyksta Ukrainoje, bet mes nereaguojame. Reikia rasti būdą ateinančioms kartoms pasakyti, kad negalima žudyti, negalima žudyti nekaltų žmonių – tai yra nusikaltimas, kuriame galiausiai pralaimi visi.“

Galiausiai Ervin papasakoja apie savo patirtis kariaujant – jaučiu, kad retas buvęs karys taip atvirai tai pasakotų, todėl naudojuosi proga. Jis sako, kad buvimas Bosnijos kariuomenės dalimi jam padėjo „atgauti savigarbą“ po koncentracijos stovyklos, nes, anot jo, koncentracijos stovyklų paskirtis buvo sulaužyti žmonių dvasinį stuburą, palikti be vilties ir ryžto, kad jie nebeturėtų nei fizinių, nei psichologinių jėgų priešintis. Ervin užsimena apie kartą, kai koncentracijos stovykloje vienam vyrui buvo liepta dantimis iškąsti kito vyro sėklides. Aš kiek užtylu bandydama suvokti, ką išgyveno prieš mane sėdintis vyras, bet jis greitai vėl pradeda juokauti, pasakoja apie ginklų embargo metu konservų skardinėse gautus šovinius ir apie „Litvankas“ – iš Lietuvos per karą gautus ginklus. Nustembu dėl tų lietuviškų ginklų – jaučiu keistą pasididžiavimą.

Vienas skausmas, daug vaistų

Po Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklos, kuriose kalinti ir žudyti žydai, tapo muziejais. Daugelis buvusių masinių kapaviečių taip pat tapo istorinėmis erdvėmis, o getų vietos pažymėtos paminklais ir atminties lentelėmis. Pereinamojo laikotarpio teisingumo kurso universitete metu supratau, kad nusikaltimų pripažinimas, suvokimas, kad nusikaltusios pusės apgailestauja, yra vienas esminių dėmenų, leidžiančių išgyvenusių aukų bendruomenėms judėti toliau. Lankydamasi Bosnijoje ir Hercegovinoje nuvykau į dvi buvusias koncentracijos stovyklas: Trnopolje ir Omarska. Trnopolje stovyklos patalpose šiuo metu veikia mokykla, o Omarskos stovyklos teritorija tapo geležies rūdos kasykla, kuri priklauso didžiausiai pasaulyje plieno gamyklai „ArcelorMittal“. Į Omarskos teritoriją neįmanoma patekti be specialių leidimų, o šalia Trnopolje stovyklos dabar stovi paminklas Antrojo pasaulinio karo serbų partizanams atminti, pastatytas pasibaigus Bosnijos karui. Ten, kur Serbų Respublikos armija kankino ir žudė civilius gyventojus, plevėsuoja serbų vėliavos. Taigi čia to svarbaus pripažinimo dėmens – išgyvenusių aukų bendruomenėms suteikiamų išorės sąlygų gyti ir judėti pirmyn – nėra.

Šiuo metu numanomas Prijedoro apylinkių karo aukų skaičius siekia 3 176. Tikslus skaičius vis dar nežinomas – daug žuvusiųjų kūnų niekada nebuvo rasti, vis iš naujo atrandamos masinės kapavietės, kurios kaskart pakeičia numanomus duomenis. Visą procesą apsunkina ir tai, kad, siekiant paslėpti nusikaltimus, kūnai būdavo perlaidojami, taigi pasitaiko, kad viena žmogaus kūno dalis aptinkama vienoje masinėje kapavietėje, o kita – visiškai kitoje, esančioje už kelių ar net kelių dešimčių kilometrų. „Mladić dienoraščiuose rašoma, kad jo kariai jam sakė, kad turi atsikratyti penkių tūkstančių kūnų. Aš nežinau, Prijedoras dar neturi tikslaus [žuvusiųjų] skaičiaus“, – sako Satko. Būdama čia išgirstu daug pasakojimų apie nesibaigiančias artimųjų kūnų paieškas – kiekvienąkart atradus naują kapavietę žmonės tikisi, kad bus rasti jų artimųjų palaikai. Tačiau dažnai kūnai nerandami ir žmonės ir toliau lieka be artimojo kapo.

Vaikščiodama po Kamicani kapines, kur stūkso dešimtys vienodų antkapių su vienodomis datomis – „1992“, stebiu kapų lankyti atėjusius žmones – dažniausiai tai moterys, einančios per kapines ir keletą kartų pasilenkiančios melstis prie pavardžių, kurias atpažįsta, bučiuojančios antkapius. Galvoju, kaip gedėjimui svarbu turėti žuvusio artimojo vardą, užrašytą ar kur nors iškaltą, kurį galima matyti, prie kurio galima ateiti, kai norisi žmogų prisiminti.

Viename Kozaraco renginių sutinku Anitą Zečić – menininkę, kilusią iš Kozaraco, o dabar jau trisdešimt metų gyvenančią ir dirbančią Vienoje. Ji man papasakoja apie instaliaciją, kurią kuria Omarskos koncentracijos stovyklos minėjimui. Iki jo liko mažiau nei savaitė, ir Anita užsimena, kad jai trūksta rankų, galinčių pagelbėti. Pasisiūlau padėti ir kelių ateinančių dienų vakarais vykstu į netoliese esantį fabriką, kur Anita su keliais savanoriais gamina antkapių imitacijas 432 Omarskos koncentracijos stovyklos aukoms. Tarp iš plastiko pagamintų paminklų – 408 musulmoniški antkapiai, skirti vyrams, 5 musulmoniški antkapiai moterims ir 29 katalikiški kryžiai, skirti atminti stovykloje žuvusiems kroatams. Anitos instaliacija vadinasi „The Truth“ ir yra skirta atminti visus 3 176 Prijedore žuvusius žmones, taigi antkapiai, skirti Omarskai, yra tik viena iš instaliacijos dalių. Vakarais ant plastikinių antkapių imitacijų vienas po kito, dešimtis po dešimties, o galiausiai ir šimtas po šimto klijuojame žodžius „Šehid“, kas reiškia kankinį musulmoną. Jaučiu, kad tas fizinis prisilietimas prie antkapių kūrimo yra savotiškai meditatyvus – lyg ir aš prisidėčiau prie bendro gedulo, prisiminimo ir savotiško mirusiųjų atsiprašymo už tai, kas įvyko.

Fabrike sutinku moterį, vardu Alma. Dirbame tyloje, nes Alma nešneka angliškai, o aš – bosniškai. Vėliau išgirstu, kad Alma gyvena itališkoje Šveicarijos dalyje – nusišypsau ir mes imame šnekėtis itališkai. Aš bandau konstruoti sakinius ir žodžius taip sudėtingai, kaip tik sugebu, o ji bando kalbėti kuo paprasčiau – taip susišnekame. Galiausiai kalbamės apie Komo ežerą, gyvenimą Šveicarijoje ir kaip jos likimas susiklostė taip, kad ji dabar gyvena ten. „Raudonasis Kryžius išgelbėjo mano gyvybę. Trnopolje koncentracijos stovykloje Raudonojo Kryžiaus atstovai tiesiog padalino leidimus išvykti, atsitiktinai paskirstę pasaulio vietas. Man atiteko Šveicarija“, – sako ji. Almai iškart pajaučiu simpatiją, tą minkštą jaukumą, kokį jauti apsilankęs pas tetą, mamą ar močiutę.

Vieną vakarą padarome pertrauką nuo darbo fabrikėlyje – tas vakaras skirtas Trnopolje koncentracijos stovyklos minėjimui. Trnopolje miestelis yra už 5 kilometrų nuo Kozaraco, minėjimo proga tą vakarą vyksta „Šviesos kelias“ – žmonės, ant kaklo pasikabinę žibintuvėlius, pėščiomis eina iš Kozaraco į Trnopolje. Išgirstu, kad šiandien vyksta ir kitas renginys – „Naktis Trnopolje“, kur žmonės susirenka kalbėtis ir apie išgyvenimus, ir apie ateitį, projektus, padedančius vystytis miestelių gyvenimui. Renginiai vyksta vienas po kito – pėščiomis atėję į stovyklą žmonės pasilieka ten visai nakčiai.

Žygiuoti susiruošiame ir mes – lūkuriuojame kartu su kokiais trisdešimčia žmonių. Iš už nugaros išnyra Alma – pamačiusi mane nusišypso ir ištiesia ranką norėdama kažkur nusivesti. Aš kiek nustembu, bet leidžiuosi. Alma pasiveda mane į netoliese esančio monumento vidų (monumentas suprojektuotas rato principu, taigi jame galima vaikščioti). Jis skirtas atminti Kozaraco karo aukoms. Aukų pavardės išrikiuotos abėcėlės tvarka, sustojame prie a. Alma pirštu beda į „Alić“ pavardę – tokių pavardžių su skirtingais vardais ten gal dvidešimt, išsirikiavusios viena po kitos. Pirštu sustoja prie vieno vardo ir sako „dėdė“. Prie kito – „senelis“. Prie dar vieno – „pusbrolis“. Kol Alma vardina ir vardina, kaip yra susijusi su žmonėmis ant sienos, aš stipriai susigraudinu. Man dar nelabai pavyko suvokti čia vykusių žudynių mastą ar kad aplink nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų ko nors praradęs šiame kare. Alma pamačiusi mano veidą švelniai pasako: „Neverk“, ir vėl liepia eiti su ja – su kažkuo mane supažindins. Jau supratusi, kad Almos šeimos pavardė yra Alić, jaučiu, kad man kažkas kirba galvoje – šita pavardė man labai pažįstama.

Kai sugrįžtame į žmonių būrelį, Alma supažindina mane su savo pusbroliu. Dar jam neištarus savo vardo suprantu, kodėl jų pavardė man tokia žinoma – prieš mane stovi Fikret Alić, žymiausias Bosnijos karo veidas. Jo nuotrauka, padaryta Trnopolje koncentracijos stovykloje, 1992-ųjų rugpjūtį pakliuvo ant TIME žurnalo viršelio su užrašu „Must it go on?“. Šokiruojantį koncentracijos stovyklų egzistavimą kartu su nuotraukomis paviešino žurnalistai Ed Vulliamy iš „The Guardian“, Roy Gutman iš „Newsday“ ir Penny Marshall iš ITN, kuriems pavyko atvykti į, kaip tuomet vadinta, „pabėgėlių stovyklas“ ir užfiksuoti jų realybę. Filmuotoje medžiagoje iš 1992 metų Fikret – neįtikėtinai liesas jaunas vaikinas, spaudžiantis ranką žurnalistams iš už spygliuotos tvoros. Dabar prieš mane – aukštas, iš pažiūros stiprus vidutinio amžiaus vyras, besišypsantis ir žiūrintis į akis.

Kai pradedame eiti „Šviesos keliu“, vis pasišnekučiuoju su skirtingais žmonėmis. Nugirstu, kad renginys „Naktis Trnopolje“ jau prasidėjo – nustembu, nes mes juk ką tik pradėjome žygį. Pamačiusi Satko, jo paklausiu, kodėl du renginiai tam pačiam minėjimui taip nesuderinti. Satko paaiškina, kad renginius organizuoja skirtingi žmonės, o tie žmonės tarpusavyje arba nešneka, arba nesusišneka. Pasirodo, kad egzistuoja tam tikra konkurencija net tarp vietinių veikėjų, kurie iš esmės turi tą patį tikslą – priminti ir prisiminti istoriją ir taikyti visuomenę. Vėliau apie tai paklausiu ir Ervin, o jis situaciją apibūdina taip: „Mes kaip orkestras, kur kiekvienas griežia savo melodiją.“ Iškart prisiminiau dar per krepšinio rungtynes girdėtą kivirčą dėl Satko pozicijos bošniakų organizuojamuose renginiuose. Regis, laikui bėgant išsisijojo kelios veikliausiųjų grupės, kurios ėmė konkuruoti dėl finansavimo ir matomumo.

Pasiekus Trnopolje, prasideda stovyklą išgyvenusių „Šviesos kelio“ dalyvių liudijimai – suprantu mažai, nes viskas vyksta bosnių kalba, todėl dairausi aplink, stebiu žmonių veidus ir bandau pajusti tvyrančias nuotaikas. Aplinkui daug rimties, bet kartu suprantu, kad šis minėjimas, žymintis 30 metų nuo karo pradžios, yra gana kuklus. Pastebiu pagyvenusį vyrą, aistringai ir gana piktai aplinkiniams kažką pasakojantį. Paprašau man išversti – pasirodo, šiuo metu renginys „Naktis Trnopolje“ vyksta kitoje to paties pastato pusėje, o šis vyras, nuėjęs pasiklausyti, apie ką ten šnekama, piktinosi diskusija apie tai, ar šioje stovykloje reikalingas monumentas arba muziejus. Anot jo, klausimų čia neturi būti – žinoma, kad reikalingas. Šią akimirką atminty vėl išnyra Ervin žodžiai – jis man prasitarė, jog muziejų koncentracijos stovyklose nenorėtų, nes tai reikštų, jog čia, Serbų Respublikoje, atsirastų naujų darbo vietų ir, anot Ervin, būtų neteisinga, jeigu serbai, kurie kadaise vykdė nusikaltimus prieš kitas etnines grupes, dirbdami čia galėtų pelnytis iš buvusių kančių.

Regis, kiekvienas čia esantis žmogus kartu su savo trauma nešiojasi ir savo įsivaizdavimą, kaip tą traumą palengvinti arba išgydyti. Deja, Serbų Respublikoje, kur net vietinė valdžia neigia praeities nusikaltimus, visiems nukentėjusiems labai sunku turėti bendrą ir nuoseklų planą istorinio teisingumo įvykdymui.

Trumpam užsukame žvilgtelėti į tai, kas vyksta kitoje pastato pusėje. Čia ant sienos – skaidrės su nuotraukomis iš koncentracijos stovyklos. Žmonėms dalijamos nemokamos knygos – viena įduodama ir man. Ant knygos viršelio – Fikret Alić, toks, kokį sutikau šiandien. Rankoje jis laiko TIME žurnalą su savo nuotrauka iš 1992-ųjų. Žmonės apie šią knygą šnekasi su tokia pat rimtimi ir kuklumu, kaip minėjime šnekėta ir anoje pastato pusėje. Man pasidaro apmaudu pamačius, kad čia be jautrių minėjimų, bučinių į abu skruostus ir stiprių rankos paspaudimų egzistuoja ir susiskaldymas.

Kitą dieną vėl sugrįžtame į fabriką – pabaigiame darbus su visomis antkapių imitacijomis – liko tik markeriu ant jų surašyti visų žuvusiųjų vardus, bet tai ruošiamės daryti jau vietoje, rugpjūčio 6 dieną, Omarskoje. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodys jie visi, subesti į žemę prie koncentracijos stovyklos pastato, ir kaip jausis žmonės, pamatę ant jų savo artimųjų, kurių kūnai galbūt niekuomet nebuvo rasti, vardus.

Penki kambarėliai kančios

Nedidelis būrelis žmonių, padedančių Anitai įgyvendinti instaliaciją, septintą ryto susitinka prieš kartu važiuodami į Omarskos koncentracijos stovyklą. Turėsime nedaug laiko sumontuoti instaliaciją ir sutvarkyti „Baltąjį namą“ – nedidelį pastatėlį, kuriame per karą vyko kalinių „tardymai“ – vienintelę vietą, „ArcelorMittal“ (geležies rūdos kasyklos) savininkų „atiduotą“ buvusiems kaliniams ir kalinių artimiesiems. Tai reiškia, kad tame pastate jokie darbai nevyksta, bet į jį patekti galima tik rugpjūčio 6-ąją, Omarskos koncentracijos stovyklos minėjimo dieną, ir tik kelioms valandoms. Kai paruošime instaliaciją, čia galės patekti ir visi norintys į minėjimą atvykti žmonės.

Mūsų automobiliai sustabdomi prie patikros punkto – ten stovi keli policininkai, kurie negali mūsų praleisti į „ArcelorMittal“ teritoriją, kol iš savo viršininko telefonu negaus patvirtinimo. Laukiame maždaug 10 minučių, kol policininkas prisiskambina ten, kur reikia. Galime važiuoti. Vos mūsų būreliui išlipus prie „Baltojo namo“, prasideda darbai – aišku, kad žmonės čia ne pirmą kartą ir žino, ką reikia daryti, ir kad daryti reikia greitai. Vieni ima grėblius ir lygina vietą žemėje, kur bus Anitos instaliacija, kiti valo „Baltąjį namą“ – ten tiek dulkių, kad iškart pasidaro aišku, jog namas metus stovėjo nejudintas. Vaikštau po nedidelius kambarius – jų čia penki. Esu girdėjusi apie čia vykdytus žiaurius mušimus ir kankinimus ir tai, kad kasdien prie šio namo atsirasdavo bent keli neišgyvenusiųjų kūnai. Į akį man krinta batų žymės ant baltos sienos. Čia nėra nė vieno baldo, bet jaučiu, kad viskas palikta maždaug taip, kaip buvo prieš trisdešimt metų. Žvilgteliu už apsilupinėjusių radiatorių – Anita dar dirbant fabrike man pasakojo, kad Omarskos minėjimai pradėti tada, kai ji buvo dar vaikas. Kartu su suaugusiaisias minėjimų dieną ji užsiimdavo „Baltojo namo“ valymu ir prisimena, kad pirmaisiais metais ant radiatorių buvo kraujo, kurį reikėjo nuvalyti. Dabar ten nieko nėra arba yra po tokiu dulkių sluoksniu, kad nieko nepastebiu.

Įsisuku į darbų sūkurį – turime 432 žmonių, žuvusių čia, vardų sąrašą – kiekvieną vardą reikia užrašyti ant paminklo imitacijos. Pasidaliname po 50 vardų ir imamės darbo. Nors dar ankstyvas rytas, saulė gerokai kaitina nugarą ir man sunku susikaupti. Vis žvilgčioju į Satko – man įdomu, kokius jausmus jam kelia buvimas čia, kur jis vos nemirė dėl gyvenimo sąlygų, patyrė emocinį ir fizinį smurtą. Satko tikriausiai mažai kuo skiriasi nuo daugumos čia esančių vyrų – bene kiekvienas jų kalėjo arba Omarskos, arba Trnopolje koncentracijos stovykloje. Visi jie zuja aplink lyg niekur nieko. Kai baigiame darbus, yra laiko apsidairyti. Nežinant šios vietos konteksto sunku būtų net įtarti, kas čia vyko.

Čia buvus koncentracijos stovyklą liudija tik dvi lentelės ant „Baltojo namo“. Pirmoji skelbia: „1992 metų gegužės 25 dieną Prijedoro savivaldybės krizinis štabas šioje vietoje įkūrė Omarskos koncentracijos stovyklą. Čia buvo laikomi mažiausiai 3 334 ne serbų tautybės kaliniai, tarp jų 36 moterys ir 28 vaikai, prieš juos smurtauta. Iš viso 700 vyrų ir moterų buvo nužudyti stovyklos viduje arba aplink (skirtingais duomenimis, numanomas stovyklos aukų skaičius varijuoja nuo 432 iki 700 – aut. past.). Stovykla uždaryta 1992 metų rugpjūčio 21 dieną. Šią atminties lentelę pakabino Omarskos stovyklos išgyvenusieji, siekiantys atminti žuvusius ir perduoti žinią ateities kartoms.“ Ši lentelė parašyta lotyniškais rašmenimis. Šalia – lentelė, užrašyta kirilica, todėl labiau patraukia akį. „Kad niekada nepasikartotų OMARSKA 1992 metai. Kaimynai“, – parašyta tik tiek. Atsisuku į šalia stovintį žmogų. „Kas tie „kaimynai“?“, – klausiu. „Serbai“, – atsako.

Netrukus į stovyklą ima plūsti žmonės – nesitikėjau, kad jų bus tiek daug. Palikusi automobilius tolėliau link mūsų eina didelė minia. Prieš prasidedant renginio programai jau visiems atvykusiems leidžiama apsilankyti kituose aplinkiniuose pastatuose. Satko pakviečia mus eiti į netoliese esantį angarą. Paklausiu, ar ten taip pat buvo stovykla. „Taip, visur čia“, – atsako. Netoliese pamatau lūkuriuojančią, besidairančią serbų policiją. Kadangi šį renginį reikėjo suderinti su vietos valdžia, renginys saugomas. Didelė eilė žmonių įeina į angarą. Ant stalo sukrauti šalmai, turintys apsaugoti susirinkusiuosius, jei kas nors užkristų ant galvų. Šalmų niekas nesideda. Prie mūsų prisijungia Satko žmona Azra: „Negaliu patikėti, kad jie padėjo mums šalmus, kad nesusižeistume. Tai pasityčiojimas.“ Paklausiu, kaip suprasti jos mintį. Azra rodo į kas kelis metrus išsirikiavusius, mus apsupusius serbų policininkus: „Taip, kaip jie dabar mus saugo, taip jie, ta pati serbų policija, mus čia uždarė ir laikė.“ Aš sutrinku ir paklausiu, ar net policininkai čia tie patys. „Ne, nebent kai kurie“, – sako Azra.

Man stipriai padažnėja pulsas. Žiūriu į policininkus – jie stovi išdidžiai atstatę krūtines, įdėmiai į mus žiūri. Praeiname vietą, kur padvelkia įsisenėjusiu šlapimu. Azra papasakoja, kad čia buvo kalinių tualetas, į kurį jie eidavo tik tada, kai reikalas prispirdavo labai stipriai, kadangi kaskart atėję čia jie buvo mušami. „Ar matai tą moterį su skrybėle priešais mus?“ – klausia Azra. Atsakau, kad taip, ir man papasakoja, kad ji – viena moterų, garsiai papasakojusių savo Omarskos istoriją. Ji kasdien buvo prievartaujama kelių vyrų, o rytais verčiama skaičiuoti lauke suguldytus mirusius kūnus. Įdėmiai žiūriu į elegantišką, kokią septintą dešimtį pasiekusią moterį.

Praėję pro angarą prieiname valgyklos patalpą ir iškart ją atpažįstu – mačiau ją filmuotoje medžiagoje iš Ed Vulliamy apsilankymo čia 1992-aisiais. Vienas vyras, sėdėjęs prie stalo ir valgęs maisto davinį, buvo paklaustas, kokios jų gyvenimo sąlygos čia. Jis atsakė, kad negali sakyti tiesos, bet ir nenori meluoti. Žmonių eilė dabar juda taip, kaip judėtų žmonės, einantys pasiimti maisto. Žengiame pro tuščias metalines lentynas, tokias kaip kiekvienoje valgykloje. Klausiu, koks čia buvo maistas. Satko pasakoja, kad vieną kartą per dieną gaudavo tokį maistą, „kokio žmonės savanoriškai nevalgytų“. Prieš akis man skrieja vaizdai iš matytų dokumentikų ir pasidaro truputį silpna. Akimirksniu policininkai, saugantys renginį, man pasirodo labai pavojingi ir pilni neapykantos, kuri bet kurią akimirką galėtų išsiveržti lauk. Išeinu į lauką ir giliai kvėpuoju.

Lauke aplinkui mane tarp Anitos paminklų vaikšto galvas apsisiautusios moterys. Jos ramios, bet šluostosi ašaras. Pasilenkia prie plastikinių paminklų, meldžiasi ir juos bučiuoja. Paminklai nuo vėjo linksta ir krypsta į visas puses. Nusiraminu, bet noriu kuo greičiau iš čia išvažiuoti.

Alyvmedžiai

Priešpaskutinę viešnagės Bosnijoje ir Hercegovinoje dieną išgirstu istoriją apie kitame miestelyje, dominuojamame serbų, iš vakaro vykusias futbolo rungtynes, per kurias bošniakai buvo pravardžiuojami ir apšaukti. Kitą vakarą kažkas susimušė vietinėje kavinėje, ir nors mušėsi serbai su bošniakais, antraštės internete skelbė, kad muštynės neturėjo politinių priežasčių. Vis dar jaučiu tą keistą Omarskos poskonį ir krūpteliu kaskart gatvėje pamačiusi policininkus su serbų vėliavų antsiuvais. Tuo tarpu atrodo, kad aplink mane esantys žmonės visiškai ramūs. Net Satko, paklaustas, kaip jautėsi Omarskos minėjime, prasitaria, kad nejautė visiškai nieko, lyg būtų buvęs paprastame, su juo tiesiogiai nesusijusiame renginyje.

Many pabudęs didelis neteisybės jausmas, noras kiekvienam sutiktajam pasakoti apie čia tvyrančias įtampas, apie paradoksą, kai nuo karo nukentėjusieji dabar yra „saugomi“ tų, kurie tas kančias sukėlė. Dar viena mano dalis galvoja apie kaimynų lentelę Omarskoje, prisimena išgirstas istorijas apie kelias apylinkių serbų šeimas, slėpusias bošniakus prasidėjus karui. Visgi manęs neapleidžia jausmas, kad pokonfliktinis susitaikymas čia vyksta sunkiai, labai fragmentiškai. Bandau suprasti, kodėl neapykantos šaknys po tų žiaurumų, kurie vyko taip neseniai, niekieno nėra bandomos nukirsti siekiant išvengti konfliktų ateityje, ir kodėl kartais regisi, kad žmonės čia yra labiau susitaikę su pačiu konfliktu, užuot bandę susitaikyti po jo.

Prieš išvažiuodami dar kartą susitinkame su Ervin atsisveikinti ir padaryti jo portretų. Pasidalinu su juo sumišusiais savo jausmais. Ervin sako: „Manau, kad mums reikia kolektyvinės amnezijos“, – ir kikena. Aš irgi kiek atsipalaiduoju. Man atrodo, kad Ervin gana optimistiškas – jis sako, kad ir po nacių nusikaltimų Vokietijoje reikėjo 30 metų tylos. Anot jo, dabar čia ta tyla. Galbūt pasikeitus kartoms pamažu keisis ir nuotaikos. Klausiu jo, ar jis nepavargsta ieškoti dialogo net tada, kai atrodo, kad jis beveik neįmanomas. „Mūsų darbas dabar – sodinti alyvmedžius suvokiant, kad niekada neskinsim alyvuogių“, – sako Ervinas.

Kol automobilio lange tolsta Kozaracas, galvoju apie čia pažintą žmogišką švelnumą ir didžiausio žmogiško žiaurumo atgarsius. Čia pamačiau, kiek daug žmonės gali išgyventi, kaip aiškiai kartojasi istorija, kiek daug iš jos galima mokytis ir kiek daug šansų iš jos mokytis žmogus nepasiima. Čia pamačiau, koks svarbus yra dialogas ir ką reiškia nesusišnekėjimas arba nešnekėjimas apie pačius skaudžiausius, esmingiausias žymes palikusius dalykus.

Kozaracas, genocidą išgyvenusių žmonių visiškai atstatytas miestelis, man suteikia vilties dėl karo Ukrainoje – tą akimirką žinau, kad ukrainiečiai grįš namo, kad bus atstatyti jų miestai. Tą akimirką nežinau, kaip ukrainiečiams po karo reikės kalbėtis su rusais ir kiek metų tylos prireiks pasibaigus karui.

Tą akimirką tikiuosi, kad bet kuriam žmogui, tikinčiam ateitimi, žengiant į priekį neužtenka viso labo numoti ranka į tai, kas praėjo.