Būti vyresniąja sese. 30-metis Sakartvelas ir mes

„Šiandien važiuosime ilgiau, nes pusė Tbilisio kelių uždaryta, mieste siaubingi kamščiai, – įspėja kartvelas taksi vairuotojas Kacha. – Ką tik atsistatydino mūsų premjeras. Jau penktas nuo 2012-ųjų.“

„Nebenori dalyvauti politinių oponentų persekiojime, – tęsia jis. – Žmonės vėl traukia į gatves protestuoti, nes oligarchas, kuris neformaliai valdo mūsų šalį, liepė suimti vieną pagrindinių opozicijos lyderių. O iš kur jūs būsite? Iš Lietuvos? Pas jus ten gerai, niekas politinių oponentų į kalėjimus juk nesodina, yra koalicinė valdžia ir žmogų valstybė gerbia...“

Iki Sovietų Sąjungos griūties Kacha dirbo vyriausiuoju inžinieriumi viename iš daugybės fabrikų, tačiau, keičiantis santvarkoms, keitėsi ir jo darbai. Į šalį plūstelėjus turistams, taksi vairuotojo darbas Tbilisyje tapo pelningesnis nei mokytojo, ministerijos klerko ar inžinieriaus. Niekas nepasikeitė ir atėjus pandemijai – taksi tapo bene vienintele judėjimo galimybe nuosavų automobilių neturintiems žmonėms, nes visas viešasis šalies transportas buvo uždarytas.

Taip vos judėdami per kamščiuose sustojusį miestą, apšviesti už kalnų keterų besileidžiančios saulės mes šnekučiavomės apie Sakartvelą, laisvės troškimą ir jos sampratą, Lietuvą ir Valdą Adamkų. Kacha nustemba, kai pasakau, jog Sakartvele gyvenu jau gerą dešimtmetį. Jam sunku suprasti, kodėl jauna mergina iš Lietuvos sava valia nusprendė apsigyventi Tbilisyje: „Juk pas jus ten lengviau, kas jus čia atvijo?“

Atvijo noras rasti atsakymą, kodėl tokiame nedideliame regione tiek daug neišspręstų konfliktų? Į Sakartvelą atsikrausčiau 2010-aisiais. Savanoriavau radijuje Abchazijos pasienyje, gyvenau vietinių šeimose, kūriau jaunimo erdvę viename regiono miestelyje, kurio pusė gyventojų yra asmenys, perkelti čia po 1992–1993 m. vykusio karo Abchazijoje. Galų gale įsitraukiau į tarptautinius taikdarystės projektus, kuriais siekiame paprastiems žmonėms padėti susikalbėti vieniems su kitais nepaisant sienų, skiriamųjų linijų, karo metu patirtų traumų, praradimų, politinių diskursų ir skirtingai matomų realybių. Šiuo metu prisidedu prie moterų ir mergaičių įgalinimo ir lyčių lygybės programų Pietų Kaukaze.

Šavšebio kaime vyrai leidžia dienas žaisdami kortomis. Gyvenvietėje įsikūrusios 160 pabėgėlių šeimų iš Pietų Osetijos regiono. ©Mindaugas Drigotas

Balandžio 9-ąją Sakartvelas mini 30-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines ir atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Kelias į laisvę Sakartvelui nebuvo lengvas. 1989-aisiais, būtent balandžio 9-ąją, likus lygiai dvejiems metams iki Nepriklausomybės Akto pasirašymo, sovietų kariuomenė panaudojo jėgą prieš taikius protestuotojus Tbilisyje. Protestavo daugiausia jaunimas, žuvo 21 žmogus, šimtai buvo sužeisti. Tad balandžio 9-ąją Sakartvelas mini ir Tautos vienybės dieną. Balandžio 9-oji čia – it mūsų Sausio 13-oji.

Šiandien Sakartvelą vėl purto jau kone pusmetį besitęsianti politinė krizė. Užsienio šalių mediatorių pastangos susodinti vietos politikus prie derybų stalo baigiasi monologais iš skirtingų tribūnų. Vietiniai, ypač jaunesnės kartos atstovai, kurie turėjo galimybių keliauti už Sakartvelo ribų ar mokytis užsienyje, pastebi, kad jaunai Sakartvelo demokratijai trūksta politinės kultūros, aiškios krypties, tęstinumo ir socialinio susitarimo. Dažnai kalbantis su kartvelais ar stebint viešąją erdvę atrodo, jog laukiama, kad „kažkas“ ateis, viską per naktį sutvarkys ir pasirūpins visuotine gerove. Bet tai neįvyksta.

Reklama

Įdomu, kad daugeliui kartvelų būtent Lietuva yra pavyzdys, kaip galima kurti savo valstybę. Lietuva matoma lyg kelrodė žvaigždė, einanti laisvės ir demokratijos keliu, nes tai šalis, kuri sugebėjo įstoti ir į Europos Sąjungą, ir į NATO (Sakartvelas kol kas nėra nė vienoje iš šių sąjungų). Ir jokia pasaulio pabaiga po to neįvyko, kaip kad gąsdina kai kurios Sakartvelo visuomenės grupės.

Pagal paskutines visuomenės apklausas, 59 proc. kartvelų mano, jog jų šalis nusuko nuo teisingo kurso. Ta pati apklausa rodo, jog dabartinėje politinėje krizėje nėra aiškių laimėtojų: kartvelai yra susiskaldę, šiuo metu labiausiai susirūpinę vis prastėjančia ekonomine padėtimi, taip pat – pandemija ir stringančia sveikatos sistema.

Daugeliui kartvelų Lietuva yra pavyzdys, kaip galima kurti savo valstybę, nes tai šalis, kuri sugebėjo įstoti ir į ES, ir į NATO.

Per 2008-ųjų karą su Rusija Lietuva buvo viena labiausiai Sakartvelą palaikančių šalių. Daugelis čia atsimena Valdą Adamkų, stovintį Tbilisio aikštėje ir reiškiantį paramą žmonėms. Jiems tai buvo ir yra tikros broliškos meilės bei pagarbos simbolis. Atsidėkodami už paramą, kartvelai vieną kurortinio Anaklijos miestelio prie Juodosios jūros alėją pavadino prezidento Adamkaus vardu. O Tbilisyje atsirado Vilniaus skveras su Angelo skulptūra – kaip Vilniaus Užupyje, ir su „Stebuklo“ plytele – kaip prie Vilniaus arkikatedros bazilikos.

Ir jei prieš dešimtmetį įsėdusi į taksi dažnai girdėdavau: „O, iš Lietuvos! Pažinojau tokią Marytę (Oną, Janiną...). Buvau jūsų sostinėje Rygoje, lengvosios atletikos pirmenybėse... Mes visi žavimės Kurtinaičiu ir Saboniu. Lietuviai tokie aukšti žmonės ir labai gerai išmano krepšinį“, tai dabar vis dažniau išgirstu klausimą: „O kaip jūs ten gyvenate? Ar maistui pinigų užtenka po to, kai eurus įvedė? Jūsų politikai labiau gerbia žmones... Mano sūnus varinėja mašinas iš Europos, kartais ir Lietuvoje būna, sako, ten visko yra, ir žmonės geriau gyvena... Lietuva visada mus palaiko, jūs gerai suprantate Rusijos grėsmę.“

Kartais Sakartvele Lietuva lyginama su vyresniąja seserimi ir užtarėja, kartais – su pagrindine sąjungininke kovoje prieš Rusijos okupacinį režimą. Labai dažnai Lietuva šiandienos kartvelams yra tas apčiuopiamas pavyzdys, kaip, net ir su sovietine praeitimi, galima gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Religija vaidina svarbią rolę kartvelų gyvenime. Apklausos rodo, kad stačiatikių patriarchu Ilja II pasitiki 89 proc. žmonių. ©Regina Jegorova-Askerova

Mokėjimas džiaugtis akimirka, bendruomeniškumas, svetingumas, maistu nukrauti stalai, vynas ir dainos. Ir neskubėjimas. Mokėjimas būti čia ir dabar. Sakartvele atvykėlius labiausiai pakeri būtent tai. Taip pat pasakiškai graži ir įvairi gamta, saulėtos dienos ir arbūzai.

Tačiau politiniu lygmeniu Sakartvelui pritrūksta galvojimo apie rytojų, susitelkimo ir tikslingo kasdienio įdirbio „ruošiantis žiemai“ – kitaip tariant, įgyvendinant strateginius valstybės tikslus. Gyvendama pakaitomis tai vienoje, tai kitoje šalyje, galiu matyti, jog Lietuvoje, kai siekiama bendro tikslo, asmeninės ambicijos ir interesai dažniau atidedami į šalį, susitelkiama „Vardan tos“ ir priimami svarbūs strateginiai sprendimai.

Pavyzdžiui, įstoti į Europos Sąjungą ir NATO buvo svarbiausi strateginiai Lietuvos tikslai po nepriklausomybės atkūrimo, dėl jų buvo pasiekta plačių politinių konsensusų, jiems įgyvendinti buvo mobilizuoti šalies politiniai, diplomatiniai ir analitiniai resursai. Arba politinis susitarimas dėl Lietuvos gynybos politikos gairių. Sakartvele tokių susitarimų kol kas pasiekta nėra.

Anaklija – kurortinis miestas Sakartvelo pietuose, Juodosios jūros pakrantėje. Čia įsikūrusi Valdo Adamkaus vardo alėja. ©Berta Tilmantaitė

Tačiau čia pasiekta kai kas, ko Lietuvai pasiekti kol kas nepavyko. Sakartvelas dar 2017-ųjų gegužę ratifikavo Stambulo konvenciją. Ar dangus sugriuvo? Ne. Ar moterų padėtis ir valstybiniai mechanizmai, saugantys jas ir kitas visuomenės grupes nuo smurto lyties pagrindu, pagerėjo? Be abejonės, taip.

Stambulo konvencijos ratifikavimas Sakartvelui leido ir paskatino vykdyti struktūrinius patobulinimus, teisėkūros ir sisteminius pakeitimus, kurie prisideda prie įrodymais grįstos politikos formavimo, stiprina lyčių lygybės bei moterų teisių apsaugą, skatinimą ir pagarbą. Lyčių lygybės sistema Sakartvelo Konstitucijoje vienuoliktu straipsniu („Teisė į lygybę“) įtvirtinta taip pat nuo 2017 m.

Sakartvelas dar 2017-ųjų gegužę ratifikavo Stambulo konvenciją. Ar dangus sugriuvo? Ne.

Sakartvelo žmogaus teisių gynėjai vienbalsiai tvirtina, jog būtent Stambulo konvencijos ratifikavimas padėjo šaliai sutvarkyti daugelį instrumentų kovoje prieš nelygybę ir smurtą lyties pagrindu.

Pavyzdžiui, siekiant stiprinti šalies teisinę bazę, net 25 Sakartvelo įstatymai buvo iš dalies pakeisti atsižvelgiant į Stambulo konvenciją. Taip pat priimtos žmogaus teisių strategijos ir jų vykdymo planai.

Buvo pakeista, tačiau neapsiribota: smurto prieš moteris ir persekiojimo apibrėžimu ir kriminalizavimu; priverstinės sterilizacijos ir moterų lytinių organų žalojimo kriminalizavimu; nuostatų dėl laikinos gyvenamosios vietos suteikimu smurto aukoms; GPS sekimo apyrankių išdavimu smurtautojams; galimybės teismams suteikimu atimti teisę nešiotis ginklus asmenims, teistiems už smurtą šeimoje… Daugiau apie tai galima paskaityti ketverių metų Sakartvelo ataskaitoje Europos Komisijai.

Prezidento Saakašvilio vadovavimo metais buvo iš esmės pakeista Gruzijos policijos sudėtis. Tarnyboje liko tik apie 5 proc. senųjų pareigūnų. Kitus pakeitė nauji policininkai, vėliau pradėję kovą su organizuotu nusikalstamumu. ©Berta Tilmantaitė

Tuo metu, kai konvencija buvo ratifikuojama, gyvenau Tbilisio centre. Bandžiau prisiminti, ar buvo didesnių protestų ar nesutarimų, tačiau iš atminties nieko nepavyko ištraukti. Paskambinau kelioms moterų teisių organizacijoms pasiteirauti, ir jos visos vienbalsiai sakė, kad nieko panašaus nebuvo. Kalbos apie Stambulo konvencijos ratifikavimą Sakartvele prasidėjo dar 2014-aisiais. Jas lydėjo kelios protesto akcijos gatvėse, organizuotos radikalių ultradešiniųjų, ir kelios televizijos pokalbių laidos. Bet tik tiek. Anot mano pažįstamų moterų teisių gynėjų, taip lengvai viską priimti ir Konvenciją ratifikuoti pavyko todėl, kad buvo politinė valia ir visuotinis bendras sutarimas, kad to reikia.

Svarbu paminėti, kad moterų teisės Sakartvele dalies politikų matomos kaip soft issue, kaip kažkas, ko reikia, norint geriau atrodyti prieš Vakarų partnerius. Ši sritis nelaikoma rimtosios politikos dalimi. Tai būtų vienas iš paaiškinimų, kodėl patriarchalinis ir labai religingas Sakartvelas (Bažnyčios patriarchu Ilja II pasitiki 89 proc. žmonių) Stambulo konvencijos ratifikavimo atveju buvo greitesnis ir drąsesnis nei Lietuva.

Sakartvelas kartais pavadinamas Pietų Kaukazo regiono „superžvaigžde“ – čia ratifikuojami tarptautiniai dokumentai, adaptuojamos tarptautinės praktikos. Daugelis ir Lietuvoje atsimena garsiąją Sakartvelo policijos reformą, kai kone pernakt tuometis prezidentas Michailas Saakašvilis atleido didžiąją dalį policijos pareigūnų. Tarnyboje jų liko tik apie 5 proc. Atėję nauji jauni ir nepatyrę pareigūnai pradėjo karą su organizuotu nusikalstamumu ir vadinamaisiais vagimis įstatyme. Taip nauji Sakartvelo policininkai sunaikino organizuotą nusikalstamumą, o visuomenės pasitikėjimas policija išaugo nuo 5 iki 90 proc.

Moteris ir vaikai laukia autobuso stotelėje. Sakartvelas, 2012. ©Berta Tilmantaitė

Tačiau, paklausite, ko tuomet trūksta kartvelams, jei, atrodytų, jie ir taip moka tvarkytis savo namuose?

Mano atsakymas būtų – politinės krypties ir darbų tęstinumo bei strategijos siekiant tikslo. Naujausia Sakartvelo politika sukasi apie asmenybes ir jų idėjas, todėl nuolat deklaruojamas siekis „įstoti į Europos Sąjungą ir NATO“ tarsi lieka tik šūkiu. Po rinkimų jį keičia politinių oponentų persekiojimas, savo aplinkos interesų atstovavimas ir vizitines korteles primenančios „idėjos fix“. Vienas politikas stato fontanus kiekviename Sakartvelo miestelyje, kitas kuria bitkoinų fermas. Tačiau nė vienas nenori tęsti to, ką pradėjo jo pirmtakas.

Vienas politikas stato fontanus kiekviename Sakartvelo miestelyje, kitas kuria bitkoinų fermas. Tačiau nė vienas nenori tęsti to, ką pradėjo jo pirmtakas.

Kartais tai priveda prie kuriozinių situacijų. Prezidento Saakašvilio laikais Sakartvele buvo pradėta vykdyti valstybinė programa, kurios metu senukams ir socialiai remtiniems žmonėms buvo tvarkomi dantys. Specialus autobusiukas su stomatologine įranga važinėjo po atokias gyvenvietes. Tačiau pasikeitus valdžiai visos prieš tai vykdytos programos buvo sustabdytos. Iš karto. Taip daug žmonių liko be savo jau užsakytų protezų ar su burnoje styrančiais geležiniais paruoštukais dantų implantams. Autobusiukas pas juos negrįžo.

Naktinė kelionė Tbilisio link. Neoniniai kryžiai – mažuose miesteliuose psitaikantis parduotuvių atributas. ©Mindaugas Drigotas

Gimtadienį švenčiančiam Sakartvelui norėtųsi palinkėti socialinio susitarimo. Kad nebereikėtų „stiprios rankos“ valdovo, kuris sakytų, kur eiti ir ką galvoti, už ką balsuoti ir kuo tikėti. Kaip juokautų Kacha ir kiti taksistai, kol Sakartvele nebuvo įvesti kontrolės mechanizmai ir baudos už saugos diržų nesegėjimą automobiliuose, tol tai buvo „gruziniškas pasididžiavimas: tu ką, manęs negerbi, kad segiesi saugos diržą?“ Prieš dešimtmetį retas kartvelas būtų segėjęs saugos diržą vairuodamas, tuo labiau sėdėdamas keleivio vietoje. Tačiau pora struktūrinių pakeitimų ir didelės baudos kartvelus per porą metų perauklėjo.

Taip, iš tiesų, daugelis vis dar segasi saugos diržus, nes „reikia, jei nenori mokėti baudos“, tačiau atsiranda vis daugiau tokių, kuriems šis veiksmas siejasi su saugumu. Visa tai Sakartvele vyksta įvedant nemažai sisteminių pakeitimų ir naujovių. Ypač vaizdingų pavyzdžių galima rasti kalbant apie šiukšlių rūšiavimą, plastikinius maišelius ir ekologiją.

Bet argi ne taip pat buvo Lietuvoje prieš keletą dešimtmečių? Dar ne taip seniai diržų automobiliuose daugelis nesegėjo, spalvoti šiukšlių rūšiavimo konteineriai buvo laikomi „nereikalingu išmislu“, o plastikinių maišelių kolekcijos netilpo virtuvės stalčiuose ir spintelėse.

Prie Sakartvelo ir Turkijos sienos 2008 m. rugpjūtį. Diena, kai Rusija pradėjo puolimą Pietų Osetijoje. ©Martyna Šulskutė

2009 m. Tbilisyje atidarytas Vilniaus skveras. Betoninės plytelės „Stebuklas“ kopija. ©Mindaugas Drigotas

Jei pasektume lietuviškais pėdsakais Sakartvele, pamatytume, jog lietuviai dažnai dalinosi su kartvelais gerąja patirtimi, mėgo Kaukazą ir dažnai į jį keliavo. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto auklėtinis geodezininkas Juozapas Chocka XIX a. viduryje pirmasis išmatavo Kaukazo viršukalnes ir sudarė pirmąjį mokslinį jų aprašą.

Antanas Vilkutaitis-Keturakis, pirmosios lietuviškos pjesės „Amerika pirtyje“ autorius, pagal išsilavinimą šiaip jau inžinierius, ilgai gyveno Sakartvele ir vadovavo geležinkelio į Boržomį tiesimo darbams. Be kita ko, Sakartvelo nacionaliniame archyve yra saugoma dalis Pažaislio vienuolyno archyvų, kuriuos į Sakartvelą praėjusio šimtmečio pradžioje atgabeno šalies patriarchas Kirionas II. Konkurencijos išsigandusi caro valdžia išsilavinusį ir energingą dvasininką buvo ištrėmusi į tuometės imperijos pakraštį – Lietuvą. 1917-aisiais Kirionas II į tėvynę grįžo atsiveždamas ir vertingus Pažaislio vienuolyno archyvus.

Dar vienas ryškus kultūrinis ryšys – rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, Tbilisyje praleidęs keletą metų ir čia parašęs savo pirmuosius eilėraščius bei garsiąsias „Kaukazo legendas“.

Bendrų sienų neturintys Sakartvelas ir Lietuva istoriškai yra glaudžiai susiję. Apie pirmuosius diplomatinius kontaktus tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Sakartvelo liudija 1465-ųjų kovo 10 d. įrašas. Tai susirašinėjimo tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) ir kartvelų karaliaus Bagrato VI (1439–1478) dokumentas, kuriame kalbama apie pasipriešinimą turkams.

Nuo XIX a. abi šalys kovojo su Rusijos imperija, vėliau – su Sovietų Sąjunga, savo kovas su imperialistine Rusija tęsia ir XXI a. Dažnai šalys renkasi skirtingas taktikas ir strategijas, jų kovų ir galios resursai skiriasi, tačiau viena nesikeičia – Sakartvelas ir Lietuva vertina nepriklausomybę ir viena kitos palaikymą bei draugystę. Trisdešimt metų valstybei yra kone paauglystė. Su gimimo diena, Sakartvelo.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Regina Jegorova-Askerova yra programų vadovė Švedijos vystomojo bendradarbiavimo organizacijoje „Kvinna till Kvinna“ (liet. „Moteris moteriai“).