…bandau mokyti mergaitę,
kurios venomis teka sovietmečio promilės…
– Lina Buividavičiūtė – „Palikimas“ (Kelionių)

Iš anglų kalbos kilęs posakis „neišpilk vaiko kartu su vonelės vandeniu“ ragina įžvelgti vertingus niuansus net ir nepatogiose situacijose. Sovietų okupaciją būtų galima ironiškai pavadinti Lietuvą ištikusia didelių nepatogumų serija, kurios liekamuosius reiškinius liudijame ir šiandien. Vaikystę nemaža dalis žmonių irgi suvokia kaip nepatogią ribotos autonomijos patirtį, kurios padariniai ilgus metus narstomi psichoterapijos kabinete. Lietuvos kultūros lauke pamažu atsigręžiama į vaikystės patirtis sovietmečiu – kai kam tai išties dviguba trauma, tačiau nemažai ir kitokių, šviesių patirčių, kurias dėl prieštaringumo gali būti sunku integruoti. Šis straipsnis – ne tik subjektyvi refleksija vaikštant po Kauno paveikslų galerijos parodą „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ (2024.12.12–2025.07.27), bet ir kvietimas persijoti įsitvirtinančius traumų naratyvus.

Kas kalba apie sovietinę šeimą

Auksės Petrulienės ir Vaivos Mikelionytės kartu su kolegomis kuruota paroda įsiterpia į aktyvią sovietmečio peržvalgą kultūros ir vizualiųjų menų lauke ir tam tikra prasme pratęsia diskursą apie tamsiąją motinystės pusę. Literatūroje dr. Danutės Gailienės akademiniai tyrimai ir 2008-aisiais išleista knyga „Ką jie mums padarė“ paskatino atidžiau įvertinti psichologinius okupacijos padarinius visuomenei, o 2024-aisiais pasirodžiusi dr. Ievos Balčiūnės studija „Augintiniai“ prakalbo apie atsikratymą vaikais sovietmečiu. 2019-ųjų MO paroda „Rūšių atsiradimas“ reflektavo ankstyvąsias nepriklausomybės patirtis, įskaitant šeimos aktualijas, o 2024-ųjų „Šito pas mus nebuvo“ skatino gilesnę diskusiją apie emocinio intymumo stoką, smurtą artimoje aplinkoje ir LGBTQ+ porų stigmatizavimą. Motinystės iššūkiai ir tamsioji pusė vis dažniau gvildenami tiek Lietuvos populiariojoje, tiek akademinėje literatūroje, poezijoje, teatre ir įvairiose diskusijose. Minėtini ir Lietuvą sparčiai pasiekiantys prozos kūrinių šia tema vertimai (pavyzdžiui, Ashley Audrain „Nuojauta“ (2021) bei „Kuždesiai“ (2024) ir Doireann Ni Ghriofa „Šmėkla gerklėje“ (2024)), taip pat filmai (pavyzdžiui, Elizabeth Sankey „Witches“ (2024)).

Pamažu išminuojant socialinių tabu koridorius kolektyviai atsigręžiama į jautriausią užkaborį – kaip šeimines tamsumas patiria vaikai. 2019-aisiais Rūta Grišinaitė, remdamasi Ypatingojo archyvo medžiaga, pristatė virtualią parodą „Vaikystė sovietinėje Lietuvoje“, daugiausia rodydama progines fotografijas (iš švenčių ar atostogų). Tais pačiais metais Giedrė Barauskaitė Prancūzijoje išleido komiksą vaikams „Skardinė žirnelių“, kuriame jos ir mamos vaikystė sovietinėje Lietuvoje ten buvo suvokta kaip gana egzotiška. 2020-aisiais panašiai sovietmečio vaikus savo parodoje Klaipėdoje apibūdino Toma Šlimaitė, įvardydama juos kaip ateivius, keistuolius. Veriasi paradoksalus žvilgsnis į praeitį – ji tuo pat metu atrodo ir nepažiniai keista, ir visų bendrai patirta. Gilinantis visuotinumo iliuzija priblėsta, o nepatogios patirtys pasirodo esančios arčiau šiandienos nei norėtųsi.

Stiklo pasakos Kaune

Paveikslų galerijos rūsyje pasitinka restauruoti Filomenos Ušinskaitės vitražai iš Kaune veikusios vaikų kavinės „Pasaka“, kurie sulaukė bene daugiausia dėmesio parodos pristatymuose. Istoriškai Ušinskaitė neretai atsidurdavo savo brolio, Stasio Ušinsko, šešėlyje: abu tarpdisciplininiai kūrėjai svarbūs kaip vitražo pradininkai Lietuvoje, tačiau brolio biografijoje sesuo neminima, o trumpas jos aprašas persmelktas nuorodų į brolio įtaką. Itin taiklūs parodos kuratorių tekstai ir prieiga aktualizuoja vitražų liaudies pasakų motyvus sovietmečio realijų kontekste: pavyzdinė daugiavaikė darbininkė tampa naująja Egle žalčių karaliene, o trikampės vitražų formos atkartojamos apipavidalinant Nijolės Miliauskaitės eilėraštį apie našlaitę.

Su vitražų trikampiais rezonuoja ir pietų miegui išrikiuotos standžios pagalvės ant darželinukų lovų, grasinančios užmigdyti ar net uždusinti poreikius, emocijas, individualų ritmą ir raišką. Įdomu, kad ekspozicijoje trinama skirtis tarp darželio ir vaikų globos namų, vizualiai įtvirtinant sovietmečiu normalizuotą vaikų atskyrimą nuo šeimos, iškeliant asmens priklausymą institucijai. Beje, paskutiniai vaikų globos namai Lietuvoje uždaryti 2024-ųjų gruodį, o šeimose globojamus vaikus fotografavęs Artūras Morozovas dalijosi nuostaba nieko egzotiško neaptikęs – priešingai nei tikėjosi pradėjęs projektą ir priešingai nei biologinių šeimų sovietinę tikrovę reflektuojančios parodos.

Saulė pro debesis

Geltoni parodos vizualiniai akcentai sustiprina dvilypumo pojūtį: nors atrodo džiugūs ir lengvi, iš tiesų slepia slegiančią melancholiją ir nuovargį, galbūt kylantį dėl apsimestinio entuziazmo ar sekinančių pastangų atitikti primetamus laimės ir pasiekimų standartus. Geltonai apšviestas pietų miego kambarys vizualiai susijungia su geltonu stiklo aptvaru antro aukšto gimdyvių erdvėje. Turint omenyje aktyvų diskursą apie sudėtingas motinystės patirtis, atrodo natūralu, kad šioje parodoje joms skiriama mažiau dėmesio. Čia pat prisimenu paveikius dokumentinius kadrus iš tipinės rutinos naujagimių ir motinų palatoje Rygoje sovietmečiu, matytus 2023-iųjų parodoje „Tik neverk“, kur buvo eksponuojami Dainos Dagnijos („Riksmas“ (1986)) ir Lilijos Dinerės („Prie lango“ (1979)) darbai, kalbantys apie mamos ir vaiko santykio sunkumus. Susimąstau, kodėl Kauno parodoje pasirinkta mamą pristatyti būtent per gimimo ir gimdymo momentą, o ne per sekinančias patirtis moteriai plėšantis tarp darbo ir šeimos prievolių ar per tam laikmečiui būdingą santykį su vaiku įvairiais jo raidos etapais. Tėvo figūra parodoje atskirai nenagrinėjama. Toks sprendimas gali būti interpretuojamas kaip būdas perteikti režimo požiūrį į motiną kaip funkcinę gyvybės davėją, o ne globėją ar emocinę užuovėją, tačiau žvelgiant iš vaiko patyriminės perspektyvos toks naratyvas čia tarsi užtvirtinamas.

Pilkumos atspalviai

Tiek „kiemo“ ekspozicijoje, tiek visoje parodoje atkreipiu dėmesį į išplaukusias geografines ir chronologines ribas. „Vėlyvasis“ sovietmetis paprastai suvokiamas kaip laikotarpis, apimantis daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1960-kažkelintųjų ir 1988-ųjų (Sąjūdžio pradžios). Keista matyti pilnus kiemus klegančių vaikų: nors tiek mano, tiek bičiulių kartos taip pat augo „su raktu ant kaklo“, nepatyriau grūstynių ant karstynių, panašių į eksponuojamus kadrus (ar į iš tėvų girdėtas vaikų būrių istorijas), daugiabučių kiemus prisimenu apytuščius. Rodos, nuo 1960-ųjų mažėjantis gimstamumas turėjo labai apčiuopiamą vizualinę išraišką, kurios kaitą sunkiau perteikti atsisiejus nuo chronologinių gairių. Taip pat susimąstau, kad čia fiksuojamos urbanistinės vaikystės patirtys, kai kurios jų (pavyzdžiui, žaislų daktaras) būdingos išskirtinai Kaunui – kažin kiek iki skausmo pažįstamų gaublių buvo galima aptikti kaimuose ar mažesniuose miesteliuose?

Apeliuojant į patirčių atpažįstamumą kartu rodomi daliai lankytojų neišvengiamai nepažinti klodai – apie kai kurių iš jų paplitimą iki tol nebuvau susimąsčiusi. Kokie nežinomi nežinomieji (angl. unknown unknowns) lieka naratyviniame užribyje? Pavyzdžiui, priverstinių mankštų ar maitinimo sanatorijose ir stovyklose nuotraukos ir aprašymai vienas (-us) galbūt nukels į prisiminimų ir vidinės nejaukos užkaborius, kiti (-os) gal ironiškai ar melancholiškai gūžtelės pečiais. O aš vaikščiodama koridoriais mąsčiau, kiek vaikų neturėjo net ir tokių galimybių. Panašiai ir su eksponuojamais žaislais ar pasakų knygomis: atpažinimo akimirkos teikiamas komfortas pinasi su piktoka nuostaba, kiek vis dėlto būta neprieinamos įvairovės (vėlgi, manau, tai priklausė ne tik nuo šeimos finansinių galimybių, bet ir nuo geografijos bei konkrečios laiko atkarpos toje maždaug dvidešimties metų imtyje). Niekaip nepavadinčiau to nostalgija sovietmečiui, bet suvokimas, kad nepriteklius buvo gerokai graduota skalė, rimuojasi su „augino kaip mokėjo“ naratyvu ir skatina atpažinti individualius aspektus kolektyvinėje traumoje.

Nuogi ir palikti

Parodoje daugybė tekstų ir eksponatų kalba apie sovietinio režimo pastangas nuo kūdikystės kryptingai formuoti tarybinį darbo žmogų, paliekant kuo mažiau laisvo laiko, individualios raiškos ar savarankiško mąstymo galimybių. Panašūs naratyvai skamba ir 2022-ųjų LRT televizijos laidų serijoje „(Pra)Rasta karta“, ir 2023-iaisiais restauruotame 1967-ųjų dokumentiniame filme „Charakterio gimimas“. Tačiau tiek parodoje, tiek medijose pasirenkami pavyzdžiai netiksliai įvardija problemą, nepelnytai priskirdami traumas sovietmečiui ir taip susiaurindami jų suvokimo bei galimų sprendimų spektrą.

Bendras persirengimas prieš mankštas ar pietų miegą, kolektyvinis mažamečių sodinimas ant puoduko ir skiepijimas pristatomi kaip įrodymai, kad per tokį kūno apnuoginimą sistema siekė deindividualizuoti ir pavergti. Žinoma, viešas nuogumas – jautri tema, ir kiekvieno(s) santykis su juo labai skirtingas. Pirtys, nudistų paplūdimiai, moterų ar vyrų ratai ir panašios sąmoningumo praktikos – tai aplinkybės, kur nusimetę rūbus šalia kitų, kitokių galime pajusti tiek į(si)galinimą, tiek menkavertiškumą, o kai kas gal ir visai į tai ne(be)reaguoja. Bandau užčiuopti dirgiklio esmę. Žmogaus branda? Bet tėvai neretai į pirtį ar paplūdimį atsiveda ir vaikus. Vienos (-i) tokius raginimus nusirengti prisimena kaip traumą, kiti (-os), priešingai, jaučiasi traumuoti (-os) raginimų vasarą dėvėti (nuo saulės ar kitų akių) pridengiančius rūbus. Pasirinkimo laisvė? Neretai net ir sąmoningai pasirinkus ką nors išbandyti siekiant pajusti ar išplėsti asmenines ribas kurį laiką nepatogumo jausmas neišvengiamas. Kolektyvinis nuogumas tam tikra prasme išties deindividualizuoja – tačiau tai taip pat gali būti vienas iš būdų patirti ir priimti kūnų įvairovę, o kartu ir savąjį, kaip vieną iš galimų kūrėjo variacijų, neišskirtiną nei gėdai, nei pasididžiavimui. Ar tikrai kūno patyrimas šiuo būdu buvo sovietų priespaudos įrankis? Nuo šešto dešimtmečio panašios sveikatinimo praktikos ir nudizmas buvo dalis Vakaruose (pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje) paplitusio natūristų judėjimo, taip pat propaguojančio vegetarizmą, gydymąsi žoliniais preparatais, žavėjimąsi liaudies menu.

Viešo gėdinimo formos parodoje aptariamos atskirai. Be abejonės, patyrusiems bendraamžių pajuoką apsinuoginus, kūno savivoka įgauna papildomų probleminių atspalvių. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kolektyvinis nuogumas nebuvo specialiai skirtas vaikams pažeminti (kitaip nei, pavyzdžiui, kariuomenėje), jis veikiau buvo traktuojamas su rutininiu abejingumu, siekiant optimizuojant rūpybą (pavyzdžiui, spartesnį mažamečių užpakalių valymą).

Deja, pasitaiko atvejų, kai tokiose terpėse esantieji galios pozicijoje pažeidžia ribas. Įdomu, kad nei parodoje, nei viešame diskurse apie sovietinę vaikystę seksualinis priekabiavimas ar prievarta neminimi – nei kaip priežastis laikyti vaikų išrengimą traumuojančiu, nei kaip platesnio pobūdžio grėsmė. Viena vertus, augančio kūno nelaikymas potencialiu geismo objektu neturėtų stebinti – sovietmečiu bet kokios seksualumo temos buvo griežtas tabu. Tačiau ir laisvėjant diskursui apie seksualumą, nuogo kūno vaizdo normalizavimą ar deobjektizavimą iš šiandienos perspektyvos galėtume vertinti pozityviai. Žinoma, sovietų režimas skatino palaikyti piliečių kūnus sveikus, tinkamus darbui ir reprodukcijai, tačiau negalime neigti ir to, kad šiuolaikinės įmonės investuoja į darbuotojų gerovę tikėdamosi našumo, o nemažai Vakarų valstybių taiko gimstamumo skatinimo priemones (nuo abortų draudimų iki vaiko priežiūros atostogų). Galbūt tiksliau įvardiję problemas – pagarbos trūkumą, prievartos atvejus ir panašiai – gebėtume jas atpažinti kituose kontekstuose ir laike.

Panašūs niuansai ryškėja persijojus ir kitus naratyvus, tokius kaip šis: „Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis.“ Sovietmečio žaislai kritikuojami kaip nuo mažumės įkinkantys į sistemą – tačiau ar Vakaruose arba bet kur kitur žaislus galinčiose įpirkti šeimose vaikai nežaidžia su žaisliniais medicinos instrumentais, virtuvės komplektais, statybiniais ekskavatoriais ar lėlėmis-kūdikiais? Galbūt vienų žaislinės mokyklos klasės suole sėdi pliušiniai meškiukai, o kitų – akmenukai, bet žaidybinės profesinės projekcijos į ateitį atrodo kaip laikui ir erdvei mažai pavaldus reiškinys. Žinoma, galima būtų diskutuoti apie aktyvų lyčių profiliavimą, tačiau aptariamose terpėse šie klausimai keliami rečiau.

Kita naratyvų serija traktuoja liudijimus apie ankstyvą atidavimą į lopšelį ar darželį kaip sovietmečio vaikų paliktumo pavyzdžius. Jau aptartos gimdymo nuotraukos ir darželio ekspozicija taikliai iliustruoja sovietines pastangas atskirti vaiką ir ardyti šeimą kaip vienetą, persiorientuojant į kolektyvą – tai išties paliko ilgalaikių, apčiuopiamų traumų. Tačiau emocinio apleistumo patirtys – ūkiuose prie darbų ar valstybinėse ugdymo įstaigose – būdingos įvairiems laikams, nors daugėja šeimų, galinčių sau leisti pasirinkti ugdyti vaikus namuose ar privačiai. Ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpio emigrantų vaikai, auginti senelių ar patyrę nuolatinį kraustymąsi tėvams uždarbiaujant, prie ekranų vienišaujančios šiandienos startuolių kūrėjų ar depresija sergančiųjų atžalos – tos pačios žaizdos variacijos, ekonomikos variklių ar tėvų psichologinės būklės diktuojami kompromisai.

Panašiai akis užkliuvo už maišto darželyje ar mokykloje prilyginimo disidentinei veiklai, nors šiuolaikinių paauglių maištas prieš sistemą (neabejotinai turinčią savų problemų) dažniausiai nelaikomas politišku elgesiu. Irenos Šutinienės akademinė studija atskleidė, kad nemažai daliai jos apklaustų žmonių, gimusių 1970–1979 metais, buvo sunku suderinti vaikystės patirtis su dabartiniu suvokimu apie sovietmečio blogį – jie neretai linkę atsisieti nuo savo vaikystės „aš“, ieškodami būdų pritaikyti prisiminimus prie dabartinės savivokos, atrandant režimo pėdsakų kolektyvinėse patirtyse ir heroizuojant nepritapimą. Tačiau kai šiandien diskutuojama apie kūrybiškumą slopinančią mokyklų aplinką ar patyčias patiriančius vaikus, valstybė dėl to paprastai nekaltinama priespauda.

Atgal į „Pasaką“

Kaip jautrioms sieloms sekėsi peržiemoti autoritarinio ugdymo metus? Vienas pavyzdžių – „Genio“ kritikos tekstai, skirti kūrybą žurnalui siuntusiems vaikams. Nors redaktoriaus prieiga atrodo komiškai absurdiška, įdomu, kad į rašančius vaikus kreiptasi panašiai kaip į suaugusius kūrėjus. Jie buvo aktyviai skatinami rašyti (nors ir režimui palankiomis temomis) ir publikuotis jiems skirtame leidinyje. Šiuolaikiniai teminiai rašinių konkursai vaikams taip pat dažniausiai skatina reikštis pilietinėmis ar socialinėmis temomis, nors yra keletas leidinių, skirtų laisvos formos vaikų kūrybai. Kita vertus, gal šie laiškai iliustruoja lietuviškos kritikos tradicijos šaknis? Galima spėlioti, ar niekinantis tonas kūrėjams suaugus sustiprino savikritiškumą ir kartėlį sėkmingų kolegų atžvilgiu. Be to, susimąstau, kad po griežtos sovietinės (savi)kritikos bangos dabartinėse literatūros ir meno apžvalgose atvirai kritišką natą aptikti sunkoka – galbūt tai atatranka, siūbtelėjimas link priešingo poliaus? O gal natūralus raiškos būdas mažoje bendruomenėje, kur atvirai konfrontuoti niekas nenori?

Trečiame parodos aukšte – vykusiai atrinkti vaikų portretai: vos pamačius rubriką šmėsteli mintis, kaip puikiai čia tiktų Algimanto Kuro besišypsanti „Mergaitė“ (1972) – o ji kaip tik ir puikuojasi ant galinės sienos, greta Elenos Kniūkštaitės „Vilmutės su triušiais“ (1986), Arvydo Šaltenio „Sūnaus“ (1986) ir Snieguolės Michelkevičiūtės-Masevičienės fotografijų ciklo „Mano vaikai“ (1973–1990).

Tarp paskutinėje salėje eksponuojamų žaislų įsiterpia Martynos Plioplytės-Zujienės „Virsmai ir jungtys“ (2024). Išvirkšti ir išpreparuoti pliušiniai žaislai – jautri nuasmeninto, į skaidrius rėmus įsprausto vaiko vizualizacija. Svarbu netapatinti tos pliušinės naštos išskirtinai su sovietmečiu – šiuolaikinių tėvų ir visuomenės lūkesčių kuriamas spaudimas bei skubrus gyvenimo tempas taip pat turi nemenką trauminį potencialą. Atrodo, išpylus sovietines drumzles, šąlantis vidinis vaikas tebesėdi greta pelėsiu apėjusios vonios.