Pagrindinis Ievos tyrimų laukas – medicinos ir sociokultūrinė antropologija. Pavasarį ji apgynė disertaciją „Continuity and change in Wemindji Cree childbirth experiences and practices: past and present“ („Wemindji Cree gimdymo patirčių ir praktikų tęstinumas ir kaita“ – liet.). Simboliškai pokalbį pradedame būtent nuo to – gimimo bei gimdymo temos, ir toliau keliaujame į kolonizacijos, eurocentrizmo ir New Age laukus.

Išgirskite tekstą:

Papasakok daugiau apie savo mokslinių tyrimų lauką – kaip ir kodėl atsiradai Cree bendruomenėje bei kodėl pasirinkai gimdymų temą?

Tyrinėjau kaip Cree (Cree Nation of Wemindji) gimdymo tradicijos keitėsi per paskutinį šimtmetį ir kaip Cree moterys Kanadoje gimdo šiandieną, su kokiomis problemomis susiduria sveikatos priežiūros sistemoje. Vienas svarbiausių aspektų buvo išgirsti Cree moterų ir šeimų patirtis, suprasti, kaip ir kur jos norėtų gimdyti, kas joms kelia daugiausia nerimo, ką norėtų keisti ar kokius pasirinkimus turėti.

Labai didelę įtaką autochtonų medicinos žinių sistemai (Indigenous Medical Knowledge – angl.), taip pat ir gimdymo tradicijoms turėjo kolonizacija, kolonijinė valstybės ideologija ir politika autochtonų atžvilgiu, pagal kurios įstatymus autochtonų gyvenimas yra reglamentuotas dar ir dabar. Cree, kaip ir kiti autochtonai Kanadoje, pergyvena labai sunkias kolonizacijos pasekmes – diskriminacija, sisteminis rasizmas, žmogaus teisių pažeidimai ir toliau yra tos problemos, su kuriomis dauguma jų susiduria diena iš dienos.

Turėjau įsigilinti į kolonijinį kontekstą, identiteto politiką, diskriminaciją, sisteminį institucinį rasizmą ir kultūrinę apropriaciją. Ši dažnai yra viena iš priespaudos formų, ypač kai kalba eina apie sociokultūrines mažumas, grupes žmonių, kurie daugelį metų buvo engiami ir kurie vis dar kovoja už savo teises bei galimybę formuoti ir komunikuoti savo identitetą viešojoje erdvėje, kovoja su primestais stereotipais. O stereotipai labai skaudžiai atsiliepia Cree moterims ir jų šeimoms, susiduriančioms su medicinos personalu, kuris nesupranta kartų traumos (intergenerational trauma – angl.), kultūrinio genocido ir bendrai kolonializmo pasekmių. Cree moterys dažnai negauna kokybiškos sveikatos priežiūros, ir tai tiesiogiai daro įtaką motinos ir kūdikio sveikatos būklei bei Cree šeimų ir bendruomenių gerovei.

Wemindji Cree bendruomenėje lankausi nuo 2005 metų, kai pradėjau magistro studijas Kanadoje. Nors magistrinis darbas buvo iš Lietuvos archeologijos aktualijų, taip pat dirbau archeologe Wemindji, Cree inicijuotame projekte (Wemindji Protected Area Project – angl.). Vasaromis nemažai laiko praleisdavau su Cree šeima jų medžioklės plotuose, kaip jie sako, in the bush, mokydamasi jų žinių ir gyvenimo būdo, bei su kolegomis ir Cree atlikdama archeologinius tyrimus. Doktorines studijas pradėjau taip pat kaip archeologė – norėjau surinkti ir užrašyti Cree istorijas ir pasakojimus apie jų kraštovaizdį kartu su tų vietovių archeologine medžiaga, tačiau taip susiklostė, kad išėjau motinystės atostogų ir reikalai pakrypo į kitą pusę.

Mano Cree draugė iš Wemindji laukėsi panašiu metu kaip ir aš. Bendraudama su ja, pamačiau su kiek daug problemų, nusivylimų, nerimo ir pažeminimo ji turi susidurti šiandieninėje Kanados sveikatos priežiūros sistemoje. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių iššūkių yra privaloma gimdyvių evakuacija iš Wemindji į didžiuosius šalies centrus, kur moterys turi laukti savo gimdymų toli nuo šeimos ir bendruomenės. Daugeliui Cree moterų tos kelios savaitės ir kartais mėnesiai svetimoje aplinkoje sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

Būdama motinystės atostogose vis svarsčiau, kokiu būdu man reikės atlikti archeologinius tyrimus Kanados miškuose su dviem mažamečiais, bet gimdymų tema man pasirodė labai aktuali, įdomi ir artima. Taigi kai grįžau iš motinystės atostogų į doktorines studijas, persiorientavau į antropologiją, surašiau naują tyrimų planą ir išvažiavau su vaikais į man jau gerai pažįstamą Wemindji atlikti antropologinių lauko tyrimų apie Cree gimdymus. Čia praleidau keletą metų su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis ir kalbėjau su Cree moterimis, jų šeimomis, bendruomenės senoliais ir vietinės nedidelės klinikos medicinos personalu apie Cree gimdymus.

Kalbėdama vartoji žodį „autochtonas“, o ne visiems įprastą „indėnas“. Slavojus Žižekas interviu dalinosi, kad vienas autochtonų Šiaurės Amerikoje jam sakęs, kad mielai ir toliau bus vadinamas „indėnu“, nes šis pavadinimas – tai paminklas baltojo žmogaus kvailumui. Kaip manai, kodėl visgi „indėnas“ – mūsuose vis dar vartojamas žodis, ir kodėl nebeturėtų taip būti?

Sutinku, terminas „indėnas“ yra neblogas paminklas baltojo žmogaus kvailumui, ir pridurčiau – eurocentrizmui. Bet gal tegul jis paminklu ir lieka, o ne bendriniu ir normalizuotu terminu mūsų žodyne. Ypač Lietuvos kontekste šitas terminas siejasi su ir taip labai gaju fiktyviu „indėno“ stereotipu, kuris mažai ką bendra turi su realybe, ir tiesiog skatina tolesnį „indėno“ stereotipo plitimą vietoj to, kad ragintų žmones pasidomėti, kas iš tikrųjų yra senieji Šiaurės Amerikos gyventojai ar kuo jie gyvena šiandieną ir kokios problemos jiems aktualios.

Kalbant apie Kanados kontekstą – autochtonų tautų ir bendruomenių yra labai daug, virš šešių šimtų. Jos turi skirtingas kalbas, tradicijas, ir save vadina skirtingais vardais. Kai kurie autochtonai naudoja terminą „Indian“, bet tai, sakyčiau, labiausiai ginčytinas terminas jų tarpe, ir galintis įžeisti. Kiek pastebiu, jis dažniau vartojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, rečiau Kanadoje.

Žodis „indėnas“ ilgą laiką buvo vartojamas norint paniekinti, pabrėžti autochtonų tariamą laukinę prigimtį, necivilizuotumą, neišprusimą, kvailumą, purvinumą ir t. t. Taigi šis terminas turi neigiamą istorijos pusę, nuo kurios daugeliui autochtonų sunku nusigręžti. Galima būtų paminėti ir tai, kad, pavyzdžiui, Kanados teisinėje kalboje ir sistemoje „indėno“ terminas yra įsitvirtinęs giliai, nes pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis autochtonų gyvenimą – „Indian Act“ (Indėno Aktas – liet.), sudarytas devyniolikto amžiaus pabaigoje. Toks dokumento pavadinimas ir išlikęs. Dokumentas apibrėžia kas yra „indėnas“, kokios „indėnų“ teisės, pareigos, apribojimai ir t. t. Šiuo giliai kolonistiniu dokumentu, su begale pataisymų, ginčų ir debatų yra vadovaujamasi iki šiol. Pagal šį dokumentą Kanadoje tu esi arba nesi „indėnas“, gauni arba negauni savo „indėno“ tapatybės kortelę. Jeigu ją gauni, visi tavo gyvenimo aspektai yra reglamentuoti „Indėno Akte“.

Svarbu pabrėžti, kad žmonių bendruomenės, įskaitant ir autochtonus Šiaurės Amerikoje, turi skirtingų nuomonių ir požiūrių, ir tai yra absoliučiai normalu! Vieni žmonės yra labiau politiškai aktyvūs ir daugiau įsitraukia į politines veiklas, kiti mažiau. Vieniems mažiau rūpi, kaip juos pavadinsi, kitiems daugiau. Vieniems tinka „indėno“ terminas, kitiems – ne. Kai kalba eina apie autochtonus ar kitas sociokultūrines mažumas, dažnai norima vieno aiškaus ir paprasto atsakymo. Dažniausiai tokio atsakymo nėra. Taip ir šiuo atveju, bendro susitarimo dėl terminų tarp autochtonų Kanadoje nėra. Tačiau viena yra žinoma ir aišku, kad terminas „indėnas“ autochtonams Šiaurės Amerikoje buvo priklijuotas kolonizatorių, kurie net nesuprato, kokioje žemėje atsidūrė, ir taip vietinius gyventojus pavadino per klaidą. Nenorėdami per daug gilintis į begalę skirtingų kultūrų ir kalbų, tiesiog suplakė visus į vieną krūvą.

Taigi klausimas – ar mes ir toliau norime vartoti tokį terminą? Ar tai yra pagarbu ir teisinga? Prisiminkime, kaip mums nepatikdavo, kai, bent jau anksčiau, dažnu atveju užsienio valstybėse žmonės, sužinoję, kad esame iš Lietuvos, sakydavo: „Aaaa, tai iš Rusijos? Jūs kalbate rusiškai, ar ne?“ Tai čia panašiai.

Mokslo bendruomenėje, dabar jau ir Kanados medijose, plačiausiai vartojamas bendras terminas yra „Indigenous peoples“, tai lietuvių kalboje tikriausiai reikštų autochtonai / autochtonų tautos.

Kalbant konkrečiai apie kurią nors autochtonų grupę, svarbu naudoti būtent tokį pavadinimą, kokiu save vadina ta grupė. Beje, dabar jau eilę metų vyksta aktyvūs autochtonų atgimimo judėjimai. Todėl jų tautų, gyvenviečių ir teritorijų pavadinimai keičiasi. Daugelis savo teritorijas ir miestus vadina nebe anglofonų ar frankofonų primestais pavadinimais, bet grįžo prie pavadinimų savo gimtąja kalba.

Pavyzdžiui, Wemindji gyvenvietė ilgą laiką buvo vadinama Paint Hills (spalvų kalnai – liet., dėl jų ochros atspalvio), dabar jau kurį laiką tai yra Wemindji ir šitas Cree pavadinimas yra prigijęs tiek autochtonų, tiek anglofonų bei frankofonų tarpe.

Vartodami autentiškus autochtonų tautų pavadinimus, mes savaime naikiname įsigalėjusį vienalytį laukinio „indėno“ su plunksnomis galvoje stereotipą. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą man pasakius, kad tyrinėju Cree gimdymus, žmonės klausia – o kas yra Cree? Atsiranda puiki proga suteikti konkrečios informacijos apie Cree Nation of Wemindji bendruomenę.

O kodėl pas mus žodis „indėnas“ yra plačiai vartojamas, manau, nereikia toli ieškoti priežasčių. Lietuvoje yra be galo mažai informacijos apie autochtonus. Nemanau, kad kolonizacijos istorija, autochtonų šiandieninė situacija ir problemos giliau apžvelgiamos ar diskutuojamos mokyklose ar medijose. Be to, vis dar skaitomos senos grožinės literatūros knygos, parašytos kolonijinės ideologijos laikmečiu su to meto terminais ir koncepcijomis. Tuos kūrinius reikėtų ne drausti, bet analizuoti jų kontekstą. Per juos parodyti vaikams ir jaunimui, kodėl žmonės mąstė būtent taip, kas, pavyzdžiui, yra socialinis darvinizmas ir socialinis evoliucionizmas ir kodėl šitos teorijos bei ideologijos yra mokslo pilnai atmestos, o terminai, atsiradę šių ideologijų laikotarpiu, yra nepriimtini ir nevartotini šiandieną. Būtent šios teorijos buvo rasizmo, nacizmo ir kitų baisiųjų -izmų pagrindas ir pateisinimas.

Suprantama, Lietuvoje yra savų aktualijų, temų ir savų bėdų. Bet kolonizacija yra labai didelė Europos ir viso pasaulio istorijos dalis, ir yra tiesiogiai susijusi su daugeliu šiandieninių problemų ir iššūkių – įvairiais etniniais konfliktais, pabėgėlių klausimu, sisteminiu rasizmu ir t. t. Tie klausimai aktualūs ir Lietuvai. Mes visi šiais laikais tampriai susiję ekonomiškai, politiškai, kultūriškai ir visaip kitaip.

Kalbant apie autochtonus, vienas pagrindinių dalykų, apie ką norėtųsi su tavimi daugiau pakalbėti – tai būtent kultūrinės apropriacijos tema. Gal pradėkim nuo to, kas apskritai yra ta kultūrinė apropriacija?

Kultūrinė apropriacija įvyksta tada, kai dominuojanti sociokultūrinė žmonių grupė pasisavina mažumos kultūrinius elementus ir naudoja juos saviems tikslams, pavyzdžiui, turizmui, verslui, rūbų dizainui, erdvių apipavidalinimui, vakaronių, švenčių temoms ir t. t. Tam tikrais atvejais kultūrinė apropriacija yra priespaudos, žmonių nutildymo forma.

Labai svarbus kultūrinės apropriacijos aspektas yra galių santykiai – kai dominuojanti grupė, kuri diktuoja savo sąlygas ir turi sprendžiamąją galią politiniais, socialiniais ir kultūriniais klausimais, naudojasi mažumos kultūriniais elementais ir iš to pelnosi. Pavyzdžiui, niekas labai nekreipia dėmesio, jeigu autochtonai nešioja džinsus, nors taip tarsi aproprijuoja amerikietišką rūbą, ar ne? Na, nebent apgailestaujama, kad jie prarado savo kultūrą... Bet čia jau kita tema: niekas kažkodėl nepergyvena ir neteigia, kad lietuviai ar kanadiečiai prarado savo kultūrą, jeigu žygiuoja į darbą ne su tautiniais rūbais, o rengiasi pagal darbo rūbų kodeksą ar tiesiog taip, kaip patogiau.

Grįžtant prie galios santykių, ir kodėl tai svarbu – viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad europiečiai patys užėmė autochtonų žemes ir daugelį metų vykdė kultūrinį genocidą – draudė vietines praktikas, žinias, tradicijas, kalbą turėdami tikslą „to kill the Indian in the child“ (nužudyti indėną vaike – liet.). Įvelkant į to laikmečio žodyną ir ideologiją (vėlgi socialinis evoliucionizmas) – europiečiai kolonizatoriai norėjo „padėti mažiau išsivysčiusiems primityviems laukiniams“ peršokti kelis evoliucijos laiptelius ir tapti „civilizuotais“. Aristokratas britas buvo to civilizuotumo etalonas ir siekiamybė. Taigi vakarų kultūros atstovų piktinimasis dėl autochtonų nešiojamų džinsų šiandieną būtų tiesiog absurdiškas ir be galo hipokritiškas.

Tai reiškia, kad ne tik galių santykiai yra svarbūs kalbant apie kultūrinę apropriaciją, bet ir istorinis kontekstas, kuris Lietuvoje žinomas labai paviršutiniškai arba visai nežinomas. Jo neišmanant, kažkam gali atrodyti – o kas čia tokio, jeigu per Heloviną ant galvos užsidėsiu kelias plunksnas ir pabūsiu „indėnu“?

O dėl pačios koncepcijos, kultūrinė apropriacija buvo suformuluota postkolonijinės teorijos, kuri nagrinėja kolonizacijos padarinius, diskurse, ir tapo socialinių mokslų tyrimų objektu maždaug 7–8-ame dešimtmetyje. Viešojoje erdvėje pradėta linksniuoti nuo maždaug 2000-ųjų, ir ypač išpopuliarėjo 2010-aisiais.

Galima būtų išskirti keletą pagrindinių būdų, kaip pasireiškia kultūrinė apropriacija – pirma, kai reprezentuojama kita kultūrinė grupė ir ta reprezentacija neatitinka realybės. Tai yra tiesiog stereotipizavimas, misreprezentacija arba dar gali būti įvardinta kaip kitos kultūrinės grupės balso apropriacija, jos nutildymas.

Kitas būdas būtų – kai dominuojanti kultūrinė grupė naudoja išskirtinį meninį stilių ar meninius elementus, priklausančius kitai, dažniausiai mažumos grupei. Suprantu, kad toks paaiškinimas nėra tobulas. Kyla klausimų – kas yra tie išskirtiniai kultūriniai elementai ar stiliai, ir kaip jie gali priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai grupei, ypač kai gyvename tokiame globaliame pasaulyje. Būtent čia ir kyla diskusijos ir nesutarimai. Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo – yra labai aiškių pavyzdžių su paprastais atsakymais ir yra labai sudėtingų situacijų, kur atsakymai nėra vienareikšmiai. Šiaip ar taip, šita apropriacijos forma labai aktuali mados industrijoje, vaizduojamajame mene ar muzikoje.

Galiausiai – trečias atvejis, kai apropriacija yra tiesiog kitos kultūrinės grupės objektų pasisavinimas ir / arba ilgalaikis jų turėjimas. Ir tai labiausiai aktualu muziejams, kurie savo kolekcijose turi atvežtinių objektų, ar tai būtų archeologiniai radiniai, ar sakraliniai objektai, ar tiesiog buities daiktai, kurie dažnai laikui bėgant įgauna istorinę ir meninę vertę. Dažniausiai tai – pasisavinti, pasigrobti objektai kolonizacijos periodu ar vėliau. Dabar daug kur vykdoma tokių objektų repatriacija / rematriacija, kuriami vietiniai muziejai. Kai kuriais atvejais dėl objektų grąžinimo pavyksta susitarti, kitais atvejais vyksta labai aršios derybos ir teismų procesai.

Ne tik vaikystėje žaidėme „indėnus“, bet ir suaugę jais persirengiame – plunksnų karūnos, šukuosenos, veido dažymas, kiti elementai, pavyzdžiui, „spirit animal“ sąvokos naudojimas. Kodėl tai yra polemiška? Autochtonu persirengęs žmogus Helovino vakarėlyje galėtų pasakyti, kad tai iš meilės ir pagarbos „indėnų“ kultūrai, kaip ir, pavyzdžiui, Vilniuje esantis knygynas „Mint Vinetu“ ar „Vinetu kaimas“. Ar tai yra tinkamas būdas išreikšti meilę ir pagarbą kultūrai? Kur yra riba tarp pagarbaus žavėjimosi (appreciation – angl.) ir kultūrinės apropriacijos? Siekis viską padaryti teisingai – įsigilinti, išsiaiškinti gali būti labai sekinantis ir gąsdinantis. O baimė klysti gali paralyžiuoti, suvaržyti norą pažinti, atrasti, kurti. Kaip išlikti budriam, sąmoningam ir atsakingam, bet nebijoti kurti, eksperimentuoti ir vertinti, išvengiant apropriavimo? Gal galėtum paminėti gerų pavyzdžių?

Prieš porą dienų klausiausi autochtonų mokslininkų (-ių) ir aktyvistų (-čių) organizuotos diskusijos apropriacijos klausimu, ir viena iš dalyvių, atsakinėdama į panašų klausimą apie apropriaciją ir pagarbą, pasakė, kad pagarba ir meilė negali būti prievartinės, primestos. Manau, labai taiklu. Pagarbos ir meilės nėra, kai sąlygas diktuoja žmonių grupė, nelabai ką išmananti apie autochtonų gyvenimo realijas ir patirtis, arba žmonių grupė, esanti galios, privilegijos ar opresoriaus pozicijoje.

Tokia primestinė pagarba greičiau yra paternalizmo, eurocentrizmo ir to paties kolonijinio požiūrio išraiška. Būdų išreikšti pagarbą autochtonų kultūroms ir bendruomenėms yra įvairių. Bet tai tikrai nėra imitacinės plunksnų karūnos nešiojimas, veido dažymas, teminiai vakarėliai, kostiumų rengimasis ar stereotipinių atvaizdų naudojimas logotipuose ir prekiniuose ženkluose. Ir tikriausiai sukelsiu audrą taip sakydama, – bet vaikų žaidimai persirengiant indėnais turėtų būti gili praeitis, taip kaip veido dažymas juodai (blackface – angl.) ar karo spalvomis, jau nekalbant apie „indėniškų“ pramogų ir stovyklų organizavimą pinigams užsidirbti.

Suaugusieji turi jausti atsakomybę ir vaikams pasakyti, kad tokie žaidimai yra nepriimtini ir žeminantys kitos tautybės žmones, kurie gal ir negyvena šalia mūsų, bet nenori būti vaizduojami būtent taip. Į detales su vaikais galima gilintis atsižvelgiant į jų amžių ir interesą. Čia atsiveria puiki galimybė pasikalbėti apie skirtingas kultūras, istoriją, pasidomėti, kuriuose žemynuose gyvena autochtonai, paskaityti autochtonų parašytų knygų vaikams, susirasti mitų ir legendų, papasakoti, kas yra žodinė tradicija, paklausyti šiuolaikinės ir / ar tradicinės autochtonų muzikos ir t. t. Vien kiek dėmesio vertas inuitų gerklinis dainavimas! Žodžiu, suteikti tikros informacijos, o ne plintančios stereotipų pavidalu.

Kita klausimo dalis buvo apie persirenginėjimą autochtonais ir kodėl to neturėtų būti. Trumpai ir paprastai – todėl, kad tai yra žalinga autochtonų bendruomenėms. Kultūrinė apropriacija kuria ir įtvirtina stereotipus, o tai prisideda prie metų metus egzistuojančio sisteminio / institucinio rasizmo ir diskriminacijos autochtonų atžvilgiu. Cree, atėjęs į gydymo ar ugdymo įstaigą, parduotuvėje ar gatvėje susiduria su begale žmonių, kurie elgiasi jo / jos atžvilgiu pagal nusistovėjusius stereotipus. Moksliniai tyrimai rodo, kad autochtonų stereotipai visuomenėje mažina autochtonų pasitikėjimą savimi, ypač jaunimo tarpe, skatina įsitikinimą, kad jų ir jų bendruomenių balsas neturi įtakos, vaikai sieja ateitį su neigiamais išgyvenimais, didėja depresijos tikimybė. Taip pat pastebėta, kad dalis autochtonų vaikų ir jaunimo vengia sporto, vengia būti sporto komandos ar klubo dalimi, dalyvauti varžybose, nes Šiaurės Amerikoje daugelio mokyklų komandų ir sporto klubų pavadinimai bei logotipai vaizduoja stereotipizuotus autochtonus, naudoja žeminančius šūkius rungtynių metu, rasistines skanduotes.

Helovino kostiumas redukuoja ir nuvertina šimtus įvairiausių autochtonų kultūrų, turtingų kalbų, papročių, praktikų ir išminties. Pabandykite įsivaizduoti Helovino kostiumą, vaizduojantį europietį. Kaip toks kostiumas turėtų atrodyti? Ar žmonės suprastų koks tai kostiumas? Tikriausiai vakarėlyje reikėtų nemažai aiškinti, ką jis reiškia ir kodėl būtent toks. Paprastai yra laikoma, kad europiečiai – skirtingų kultūrų atstovai, ir netgi tose pačiose kultūrose jie yra individai, turintys skirtingas pažiūras, patirtis, charakterius ir nuomones. Kolektyvinėje pasąmonėje europiečio kostiumas tiesiog neegzistuoja.

Persirenginėjimas kitos tautybės atstovu paniekina žmonių patirtis, jų išgyvenimus, siekius ir kovas. Pavyzdžiui, Kanadoje, autochtonės moterys ypač kenčia nuo smurto ir seksualinės prievartos. Moterys ir mergaitės žudomos ir dingsta be žinios, o jų bylos lieka netirtos. Jau daug metų Kanadoje vyksta akcija „Missing and Murdered Indigenous Women and Girls“ ir kovos, kuriomis siekiama teisingumo nužudytų ir dingusių moterų bei mergaičių vardu. Kai moterims ir mergaitėms tiesiog pavojinga būti savimi, kaip gali kažkas sau leisti užsidėti autochtonės moters kostiumą, pasiimti jos identitetą vienkartinei pramogai?

Jeigu kalbėsime apie plunksnas galvoje, labai gerą paaiškinimą ir pavyzdį prisimenu iš Chelsea’ės Vowel knygos „Indigenous Writes“. Chelsea rašo, kad egzistuoja ribojami (restricted – angl.) simboliniai objektai, kuriuos gali gauti ir turėti ne kiekvienas, ir neribojami (unrestricted – angl.). Ribojami simboliniai objektai Vakarų kultūroje yra, pavyzdžiui, valstybinės reikšmės apdovanojimai, ordinai, medaliai ar mokslo diplomai. Šiuos įvertinimus žmonės užsitarnauja įdėję daug pastangų ir įveikę nemažas kliūtis. Neribojami simboliniai objektai yra, pavyzdžiui, valstybinė vėliava ar tradicinės aprangos detalės, kurias, jeigu naudoja ne pajuokai, gali turėti ar nešioti kiekvienas.

Erelio plunksnos daugelyje autochtonų kultūrų yra būtent ribojamas simbolinis objektas, gaunamas tik už tam tikrus nuopelnus ir pasiekimus. Palyginkime tai su Lietuvos nacionaline premija, magistro ar daktaro laipsnio diplomu. Ne kiekvienas tokius įvertinimus ar apdovanojimus gauna. Taip yra ir su erelio plunksnomis – daugelyje autochtonų bendruomenių reikšmingi nuopelnai yra įvertinami erelio plunksna. Daugelis negauna nė vienos plunksnos per visą savo gyvenimą, kiti gauna tik vieną. Labai retas turi tiek erelio plunksnų, kad galėtų pasidaryti plunksnų karūną. Jeigu žmogus tokią karūną turi, ji dėvima tik labai ypatingomis progomis, tinkamu laiku ir tam tinkamoje vietoje. Taigi kaip jaučiasi žmogus, matantis, kaip jo kultūrinis simbolis arba pigi to simbolio imitacija yra be perstojo naudojama pasilinksminimo vakarėliuose? Tokia kultūrinės apropriacijos forma nupigina, paniekina žmogaus pasiekimus ir patį simbolį, pripažinimą ir įvertinimą, kurį jis užsitarnavo.

Tuo tarpu neribojami kultūriniai simboliai – tam tikra apranga, jos detalės – gali būti naudojamos ir autochtonų, ir ne. Įsigyjant autentiškai pagamintą rūbą ar jo detalę, papuošalą ar meno kūrinį iš pačių autochtonų, jūs remiate jų bendruomenę finansiškai ir taip pat išreiškiate savo žavėjimąsi ir pagarbą jų kultūrai. Vėlgi, tikriausiai nereikia priminti, kad tai galioja tik tuo atveju, jeigu įsigyti autentiški objektai nėra naudojami pajuokai ar Helovino vakarėliui.

Pagarbus kultūrų dialogas gali vykti tada, kai žmonių grupės turi lygiavertes pozicijas ir kai jų nuomonės ir balsai yra išklausyti, kai siekiama bendro susitarimo. Šiandieną vyksta nemažai projektų, kur autochtonų bendruomenės bendradarbiauja su mokslininkais ar menininkais, siekdamos bendrų tikslų, kai vyksta kultūriniai dialogai, apsikeitimas žiniomis ir praktikomis. Man teko dalyvauti „Wemindji Protected Area Project“, kuriuo Cree siekė apsaugoti dalį Wemindji teritorijos nuo stambių korporacijų, vykdančių miškų kirtimą ir aukso bei deimantų kasybą, atėjimo. Cree norėjo apsaugoti savo medžioklės ir žvejybos plotus įsteigdami pačių saugomą ir prižiūrimą gamtos rezervatą su teise į tradicinę medžioklę ir žvejybą. Kartu su mokslininkų komanda ir Wemindji Cree bendruomene vykdėme tyrimus, kuriuose vadovavomės tradicinėmis Cree Indigenous Knowledge ir mokslo žiniomis. Mokėmės vieni iš kitų įvairiose srityse – istorijos, archeologijos, biologijos, geologijos ir t. t. Be galo smagu ir įdomu matyti, kaip tos žinių sistemos susikalba tarpusavyje ir papildo viena kitą. Taip Kvebeko vyriausybė buvo įtikinta saugomos teritorijos būtinumu, ir buvo įsteigtas 4500 kvadratinių kilometrų Paakumshumwaau-Maatuskaau gamtinis rezervatas (Paakumshumwaau-Maatuskaau Biodiversity Reserve – angl.).

Yra ir tokių savaiminių kultūrinių mainų, kurie neturi apropriacijos išraiškos. Pavyzdžiui, tam tikrose tradicinėse ar religinėse apeigose kultūrinės normos ir etiketas reikalauja arba leidžia užsidėti tam tikrą rūbą ar galvos apdangalą, ar atlikti tam tikrus veiksmus, tokiu būdu išreiškiant pagarbą vietos žmonėms ir kultūrai, kurioje esi pakviestas dalyvauti kaip svečias. Gali būti, kad gavai dovanų autentišką tradicinį rūbą ar apavą, ir jį padovanojusiems žmonėms yra smagu matyti, kad jų dovaną naudoji ir dėvi atitinkamomis progomis. Gyvendami ar bendraudami su žmonėmis iš kitų sociokultūrinių kontekstų čia, Lietuvoje, ar kituose kraštuose, mes norime ar nenorime perimame vieni kitų praktikas, tam tikras elgesio normas ar kalbos ypatumus, ir tuo pačiu įnešame savo gyvenimiškų patirčių. Tokiu būdu vyksta savaiminiai kultūriniai mainai, tame nematau nieko blogo.

Taigi, kur yra riba tarp apropriacijos ir pagarbos išraiškos? Manau, kiekvieną kartą reikėtų sau iškelti klausimą – kokiu būdu mano konkretus veiksmas prisideda prie būtent tos žmonių grupės gerovės? Kas iš mano veiksmo pelnosi ar gauna naudos? Sąžiningai atsakius sau į šiuos klausimus, paieškojus patikimuose šaltiniuose informacijos, galima suprasti, pajausti, kas yra kas. Beieškant informacijos visada svarbu atkreipti dėmesį į galių santykius, simbolines objekto reikšmes, istorinį tos kultūrinės grupės kontekstą ir šiandienines aktualijas, įsiklausyti, ką sako dauguma tos kultūrinės grupės atstovų. Kiekvienas atvejis gali būti ganėtinai skirtingas ir mažiau ar daugiau sudėtingas. Jeigu abejojama, aš būčiau linkusi tiesiog to atsisakyti.

Mūsų buvę vardai „Nanook“ bei „Nyla“ taip pat atsirado iš noro atiduoti duoklę pirmojo dokumentinio filmo veikėjams, kurie buvo išnaudojami kūrybiniame procese. Tačiau ilgainiui atėjo suvokimas, kad galbūt visgi čia kažkas ne taip, gal nėra teisinga tiesiog imti ir viską naudoti taip, kaip norisi, net jeigu manai, kad darai tai vedinas pačių geriausių ketinimų. Užsiminei, kad ir tau tie pavadinimai užkliuvo, ir kad palengvėjo, kai jų neliko. Gal galėtum trumpai paaiškinti kodėl?

Visada stebiu, kokia informacija apie autochtonus pasiekia Lietuvą, kodėl ir kaip ta informacija naudojama – ar tai būtų logotipas, ar gatvės menas, suvenyrai, prekių pakuotės, ar galų gale podkasto pavadinimas. Man tai įdomu ir svarbu, nes susiję su mano tyrimais ir ilgamečiu darbu Wemindji Cree bendruomenėje. Ir man nuoširdžiai rūpi, kokia informacija pateikiama čia, Lietuvoje, apie žmones, kurie man yra svarbūs, su kuriais aš užmezgusi ne tik profesinius, bet ir asmeninius santykius. Labai nesinori matyti žalingo, neteisingo turinio, atsitiktinio, suegzotinto, neinformuoto autochtonų kultūrinių elementų naudojimo, stereotipizavimo. Norėčiau, kad Lietuvoje žmonės prisidėtų prie pozityvios, apgalvotos, o ne diskriminuojančios žinutės. Deja, dažniau matau stereotipus arba nepagalvotą turinį ir prekę. Kad ir piešiniai ant sienų Užupyje, „Mint Vinetu“ knygynas ar įvairios pramogų stovyklos ir šventės „indėnų“ tematika... Iš kitos pusės suprantu, kad dažniausiai tai kyla iš nežinojimo ir susikoncentravimo į kitas aktualijas, galbūt esančias arčiau Lietuvos realijų ir žmonių.

Kai sužinojau apie jūsų kuriamą podkastą, labai apsidžiaugiau, nes man tikrai patinka jūsų veikla, bet – taip, dėl pavadinimo sunerimau. Kalbant atvirai, nelabai supratau, kodėl buvo panaudotas inuitų terminas „Nanook“, koks buvo tikslas. Man atrodė, kad buvo paimta kitai kultūrai svarbi koncepcija ir nebuvo atsižvelgta į jos kontekstą – t. y. ką konkrečiai šitas terminas reiškia ir kaip yra naudojamas pačių inuitų. Grįžčiau prie mano anksčiau minėtų klausimų – kokiu būdu šis veiksmas (podkasto pavadinimas) prisideda prie inuitų gerovės, arba kaip paveikia šią žmonių grupę? Kas iš šito veiksmo ar, šiuo atveju, pavadinimo, pelnosi ar gauna naudos? Nejauku atrodė tai, kad lietuviškame kontekste tai tampa egzotišku elementu, neturinčiu pagrindo ar priežasties būti šioje vietoje. Beje, suegzotintas autochtonas yra vienas iš labai paplitusių stereotipų, kurio autochtonų bendruomenės bando atsikratyti.

O jeigu pavadinimas buvo pasiimtas dėl paties Roberto Flaherty dokumentinio filmo vertės ar veikėjų, vėlgi – veikėjai buvo sukurti režisieriaus. Fimo produkcija ir jo palikimas yra nevienareikšmiai, turintys tiek etiškų, tiek su kolonijiniu mąstymu susijusių problemų. Pavyzdžiui, Flaherty buvo net keletos inuičių vaikų tėvas, įskaitant filmo heroję Nylą, tačiau jis už savo vaikus niekada neprisiėmė atsakomybės ir jų nepripažino. Beje, tai buvo dažna baltaodžių misionierių, keliautojų ar kailių prekeivių praktika Šiaurėje. Taip, filmas ir kūrybinis procesas turėjo inovatyvių elementų tame laikmetyje, ir Flaherty buvo vedamas, manau, gerų ketinimų, bet filmas atspindi ir vieną iš tuo metu paplitusių stereotipų apie „kilnųjį laukinį“, „primityvų“ inuitą, ir, kalbant to meto terminais, inuitą, kuris yra ties išnykimo riba. Tiek filmo aplinka, tiek apranga, tiek patys herojai, jų vardai ir filmo turinys buvo surežisuoti ir pateikti kaip inuitų realybė. Nesu dariusi gilios šio filmo ir jo konteksto analizės, bet manau, kad pakanka faktų, jog podkastui geriau suteikti neutralesnį ir geriau esmę atspindintį pavadinimą.

Daugiausia su tavimi kalbėjome apie autochtonus Šiaurės Amerikoje ir jų problemas. Bet kultūrinė apropriacija apima beveik visus žemynus ir visas vietines (indigenous – angl.) kultūras. Ypač aiškiai tą galima pamatyti New Age (Naujojo amžiaus – liet.) judėjimuose, kur dažniausiai baltaodžiai pelnosi iš apropriatyvių veiksmų – nusavintų ritualų, apeigų, neatsižvelgdami į jų kultūrinį ir istorinį kontekstą. Įvairių kultūrų praktikos egzotifikuojamos, fetišizuojamos, o kai kas jau taip išnaudota, kad tampa norma. Pavyzdžiui, kasdienės atsainios apropriacijos: „Buddha bowls“ kavinėse ar dekoratyvios Budos statulėles, indiški bindi ar afrikietiškos kasytės kaip stiliaus elementas, besaikis palo santo naudojimas, kuris jau kelia grėsmę medžių išlikimui, genčių tatuiruotės kaip eilinis kūno dekoras ir t. t. Problema randasi, kai vienai kultūrai kažkas draudžiama, jų paveldas naikinamas, o kitai kultūrai tuos dalykus perėmus – tai tampa madinga popkultūros dalimi. Kita vertus, galbūt šitaip tie elementai ir praktikos yra išsaugomi nuo sunykimo? Kur yra takoskyra tarp natūralaus kultūrų susipynimo, tradicijų išsaugojimo ir žalingų apropriacijų?

Nenorėčiau labai generalizuoti New Age judėjimų, jų yra be galo daug ir labai įvairių, bet tiesa yra ta, kad New Age yra viena palankiausių terpių kultūrinei apropriacijai plisti ir tai vyksta labai dideliais mastais. New Age judėjimai dažnai pasisavina ir suegzotina elementus iš kitų kultūrinių kontekstų, nesigilina į tų kontekstų ar objektų reikšmes, tų elementų naudojimo pasekmes. Žinoma, paklausus, daugelis New Age atstovų pasakytų, kad mokėsi pas guru, ir mano, kad žino pakankamai. Kartais gal pakankamai, o kartais gal ir ne…

Pasisavinti kultūriniai elementai ir praktikos yra naudojami savęs tobulinimui, gydymui, turizmui, komercijai, t. y. saviems tikslams. Klausimas tik kaip ir kokiu būdu toks pasinaudojimas daro įtaką bendruomenėms, iš kurių tie elementai yra imami? Nesakau, gali būti, kad tam tikrose gydymo ar savęs tobulinimo praktikose tai daroma etiškai, bet neigiamų pavyzdžių netrūksta. Pavyzdžiui, viena įtakingiausių New Age asmenybių – Carlosas Castaneda (beje, antropologas), kuris prirašė knygų, paremtų neva Yaqui išminčiaus mokymais, iš to apgynė disertaciją (laipsnis vėliau buvo atimtas) ir susikrovė turtus, kurių užteko patogiai gyventi iki gyvenimo galo. Pasirodo, viskas buvo melas ir iš piršto laužta – lauko tyrimai nebuvo atlikti, o aprašyta išmintis – tik fikcija. Daugelis iki šiol skaito, žavisi ir neturi žalio supratimo, kas iš tikrųjų yra Yaqui ir kokiomis realijomis šie žmonės gyvena šiandien. Jais buvo tiesiog pasinaudota.

Pasaulio autochtonai turi nevienareikšmį požiūrį į New Age. Nemaža dalis autochtonų patys įsitraukę į įvairių praktikų apmokymus, ir iš turistų, ieškančių dvasinių potyrių ar tradicinių gydymo būdų, užsidirba pragyvenimui. Tačiau nemažai mokslinių tyrimų rodo, kad finansiškai tai yra tik trumpalaikis sprendimas bendruomenėms – toks pragyvenimo šaltinis neužtikrina ilgalaikio ekonominio stabilumo, nepagerina pasaulio autochtonų teisių, kurios yra brutaliai pažeidinėjamos beveik visuose pasaulio kampeliuose. Lygiai taip pat nesprendžia klimato kaitos, kuri labai stipriai paveikia autochtonų bendruomenes ir naikina gyvūnų ir augalų rūšis, kurios yra tradicinis ir labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Kai kurios sakraliai ir praktiškai svarbios augalų rūšys tiesiog nyksta dėl didelės paklausos Vakarų pasaulyje – ar tai palo santo medis, ar peyote kaktusas.

Problema tame, kad vakarai įprato pasiimti ką nori, kada nori, smerkti ir numesti kai nebereikia, ir visada turi privilegiją sugrįžti į savo patogią ir, daugeliu atveju, sprendžiamąją poziciją. Pasaulio autochtonai ir POC (people of colour – angl.) su tokiais veiksmais ir tokiu Vakarų pasaulio požiūriu yra susidūrę begalę kartų. Gerai pastebėjai hipokritišką elgesį: visuomenės dalis, kuri yra atsakinga už įvairias priespaudos formas – kolonizaciją, struktūrinį rasizmą, kultūrinį genocidą, mikroagresiją – leidžia sau prisiklijuoti bindi, pasikabinti sapnų gaudyklę, pasistatyti Budos statulėlę, sudalyvauti dvasiniame rituale, įsisegti plunksną į galvą ar surengti „indėnų“ vakarėlį. Tuo tarpu daugelis autochtonų ir POC kovoja už savo teisę būti pilnaverčiais žmonėmis šioje žemėje ir piliečiais valstybėse, kuriose atsidūrė neperseniausiai ir ne savo valia.

Kur yra takoskyra tarp tradicijų išlikimo ir išsaugojimo? Svarbu suvokti, kad tradicijos kinta, jos nėra užsikonservavusios laike, ir tai nėra blogai. Niekas nestovi vietoje, nenorėkime iš autochtonų padaryti archainių liekanų. Cree yra medžiotojai-rinkėjai-žvejai, tačiau jie taip pat yra mokslininkai, rašytojai, menininkai, politikai ir t. t. Jie yra modernūs šių dienų žmonės, lygiai kaip lietuviai, vokiečiai ar britai. Tačiau tradicijų kitimą turi spręsti ir nulemti ne galios pozicijoje esančios grupės, priespaudos ir išnaudojimo forma, o patys žmonės, gyvenantys tose praktikose ir tradicijose. Tradicijos atsisijoja, kinta, žmonės naudoja tai, kas jiems patogu ir tinkama. Šiandien Cree važiuoja į medžioklę sniegomobiliais, o žvejoti plaukia motorinėmis valtimis. Grįžę į miestelį gali įsijungti „Netflix“ ir žiūrėti filmą gurkšnodami arbatą namuose arba prie laužo jaukiame miichiwaahp (tipyje – liet.) savo namų kieme. Ir tai puiku!

Mes, kurie nesame autochtonų bendruomenių dalis ir sakome, kad žavimės autochtonų tradicijomis ar kitomis kultūromis, turėtume labai atsakingai pasverti, ką ir kodėl naudojame, ir kokios to pasekmės. Imitacija ir neatsakingas bekontekstis svarbių kultūrinių elementų vartojimas tikrai neišsaugo tradicijų, greičiau jas iškraipo ir užgožia autentiškas reikšmes, atima iš bendruomenių sprendžiamąjį žodį savo identiteto formavime, kuris yra labai svarbus elementas šiandieninio autochtonų atgimimo ir suvereniteto siekimo procesuose. Reikėtų būti gerai informuotiems, šviesti save ir visuomenę, prisidėti prie protesto akcijų, remti finansiškai autochtonų bendruomenių organizacijas, meną ir verslą.

Kolonializmas mus išmokė, kad vietos tarsi pradeda egzistuoti tik tada, kai baltieji atradėjai jas atranda, užkariauja ir staiga tūkstantmečių istoriją, savus pavadinimus turinčios vietos tampa Amerika, savus genčių pavadinimus turintys autochtonai – „indėnais“, Denali kalnas – Makinlio kalnu, ežerai, upės, kriokliai pervadinami vakarietiškais vardais, trinamas vietos žmonių palikimas, autochtonai tampa naujų valstybių gyventojais, jų kultūrinis paveldas išgrobstomas ir eksponuojamas muziejuose Vakaruose. Pats „Vakarų“ apibrėžimas irgi tampa problematiškas. Kai pradedi gilintis, akivaizdu, kad negerai šiaip jau yra labai daug dalykų, ir tai reiškia, kad, norint juos ištaisyti, reikia mokytis, ir svarbiausia – keistis, pripažinti, kad klydai, prisiimti atsakomybę. Juk kartais aproprijuoti gali net to nežinodamas, kai panaudoji kokį kasdienoje jau įprastą elementą, ir nepagalvoji, kad jo istorinis ir kultūrinis kontekstas – problematiškas. Nuo ko pradėti viską narplioti ir kaip keisti(s)? Juk iš esmės turim apversti aukštyn kojom nusistovėjusią kolonialistinę pasaulėžiūrą, kurios mokomi esame nuo pat mažens?

Labai gerai pastebėjai dėl „Vakarų“ termino. Jis tikrai problematiškas, lygiai kaip ir skirstymas į „mes“ ir „jie“. Bent jau antropologijoje bandoma atsikratyti šių kategorijų, atskirčių ir koncepcijų, tik ne taip lengva praktiškai tai padaryti. O žmogui, augusiam tam tikru laiku tam tikroje sociopolitinėje terpėje, žinoma, nėra lengva persiorientuoti ir nubraukti tai, kas jam yra normalu ir įprasta. Kaip ir sakai, negali visko aprėpti, žinoti, dekonstruoti. Antropologija, socialiniai ir humanitariniai mokslai turi daugybę dekolonizacijos procesui pašvęstų tyrimų ir mokslinės literatūros. Pati antropologijos disciplina reikalauja didelių pokyčių.

Nepamirškime, kad antropologijos mokslo ištakos yra giliai kolonialistinės – pirmieji antropologai važiuodavo į tolimus kraštus tirti „egzotiškų“ kultūrų, dėliojo jas į mažiau ar daugiau pažengusias, bendradarbiavo su kolonialistinėmis vyriausybėmis, prisidėdavo prie jų tikslų ir kolonizavimo procesų.

Taigi vienam žmogui viską išnarplioti ir žinoti yra neįmanoma, ir nereikia. Užtenka prisiminti, kad imantis kažkokios veiklos, verslo ar kultūrinių elementų „skolinimosi“ iš tolimų kraštų, ypač jeigu tai kvepia egzotika ir nelabai pažįstamais sociokultūriniais kontekstais, pirma vertėtų pasigilinti ir sužinoti, ką sako patikimi šaltiniai. Taip pat nereikia perdėm bijoti klysti, kažkada suklystame visi. Svarbiausia pripažinti, kad suklydai, o tada padaryti atitinkamas išvadas ir judėti toliau.

Dekolonizacijos procesą gali pradėti kiekvienas asmeniškai nuo savęs – stebėdamas ir kvestionuodamas aplinką. Žinoma, reikia ir sisteminių pokyčių, ypač edukacijoje, kad naujosios kartos augtų kuo mažiau eurocentristinėje pasaulėžiūroje, kad informaciją apie kitokius sociokultūrinius kontekstus ir skirtingas žinių sistemas gautų ne iš turistinių ar hipsterių parduotuvėlių, holivudinių filmų ar „indėniškų“ stovyklų, bet iš edukacinių institucijų, teikiančių ne tik švietimą kolonializacijos ir dekolonizacijos klausimais, bet ir mokančių kritinio mąstymo ir gebėjimo atsirinkti patikimus šaltinius ir informaciją.

O dabar prie konkrečių pirmų žingsnių: kam įdomu mūsų diskutuotos temos apie apropriaciją, autochtonų identiteto reprezentavimą ir šiandienines aktualijas, siūlau lengvai ir linksmai skaitomas blogeres autochtones – Chelsea Vowel iš Métis tautos ir Adrienne Keene iš šerokių tautos (Cherokee Nation – angl.).

Kas mėgsta skaityti knygas, iš negrožinės literatūros siūlau labai aiškiai, paprastai, įdomiai ir su geru humoro jausmu parašytą Thomaso Kingo „Inconvenient Indian“. Beje, tuoj pasirodys ir dokumentinis filmas, paremtas būtent šita knyga. Bent pasižiūrėkite treilerį!

Mėgstantiems skaityti grožinę literatūrą siūlau atsiversti Richardo Wagamese’o knygas. Mano mėgstamiausios – „Medicine Walk“ ir „Indian Horse“. Filmų mylėtojams iš dokumentinių sąrašo rekomenduoju Cree režiseriaus Neilo Diamondo „Reel Injun“ apie autochtonų reprezentaciją Holivudo filmuose. Ir, galiausiai, susiraskite pasiklausyti „Tribe Called Red“.