Išgirskite NARA tinklalaidę, paspaudę mygtuką PLAY viršuje.

Rutulio stūmimo ir disko metimo rungtys Mindaugui buvo pažįstamos nuo dvyliktos klasės, kai pradėjo lankyti lengvąją atletiką, tačiau apie profesionalaus sportininko karjerą jis negalvojo. Baigęs tris kursus Šiaulių universitete, kuriame studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką, Mindaugas vasarą išvažiavo dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten įkūrė savo verslą ir vietoj planuotų kelių mėnesių liko aštuoneriems metams.

Po patirtos avarijos ir trijų ligoninėje praleistų mėnesių jis nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia atnaujino savo studijas ir, atlikdamas praktiką Šiaulių manieže, gavo pasiūlymą išbandyti save neįgaliųjų sporte. Po pusės metų treniruočių lengvaatletis laimėjo Lietuvos čempionatą ir pagerino šalies rekordą.

Dalyvaudamas Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, Mindaugas Bilius pagerino du asmeninius bei vieną Europos rekordą. Jis buvo antras disko metimo rungtyje (53,50 m) ir laimėjo rutulio stūmimą (16,80 m).

Tačiau šiemet vykusiose Tokijo paralimpinėse žaidynėse Mindaugas į rankas nepaėmė nei disko, nei rutulio. Ten jis vyko palaikyti kitų šalies rinktinės sportininkų kaip Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas. Pasak jo, šios pareigos nebuvo jo tikslas, tačiau nuo pat atsiradimo neįgaliųjų sporte jam norėjosi gerintį esamą situaciją.

„Kai pirmą kartą papuoliau į neįgaliųjų rinktinę ir pasakė, kad važiuosim į Čekiją, paklausiau, kokiu lėktuvu skrisim. Bet sėdom į autobusiuką ir važiavom susispaudę. Aš nieko neturėjau, nes galvojau, kad patekau į Lietuvos neįgaliųjų rinktinę, čia viskas kietai bus. Žiūriu, sumuštinių žmonės prisidėję. Pamačiau, kad jie neturi jokio nusistebėjimo – dalinasi sumuštiniais, virtais kiaušiniais. Jau tada, 2011 metais, pagalvojau, kad taip neturi būti, nėra sąžininga, kad žmonės su vežimėliu, be kojos sėda į autobusiuką ir važiuoja 18 valandų iki varžybų. Tada vos ne vos išsimiegi ir jau kitą dieną turi startuoti. Aš prieš tai sportavau ir žinojau, kad iki starto turi turėti mažiausiai 24 valandas poilsio, pramankštą pasidaryti. Bet čia atvažiavęs naktį turi kitą rytą varyti startuoti. Tai supratau, kad taip neturi būti ir pradėjau galvoti, jog tai pakeisiu, ir keičiu“, – pokalbyje dalinasi Mindaugas.

Anot Mindaugo Biliaus, didelė problema neįgaliųjų sporte yra trenerių trūkumas: „Dar šiai dienai treneriai labai sunkiai prasimuša kokį etatą sporto mokyklose, kad turėtų grupę su neįgaliaisiais ir galėtų gauti atlygį už savo darbą.“

Patį Mindaugą varžyboms nuo 2012 m. ruošė buvęs olimpietis ir nusipelnęs Lietuvos treneris Rimantas Plungė, tačiau už savo darbą atlygio negaudavo, nes neturėjo trenerio licencijos.

Tačiau pasak Rimanto, Mindaugui jis padėjo ne dėl pinigų: „Nors aš beveik visą gyvenimą praleidau profesionaliai sportuodamas, nuvažiavęs į Londono paralimpines žaidynes buvau sukrėstas. Stadionas buvo sausakimšas – 80 tūkst. žiūrovų, nėra vietos obuoliui nukristi. Žmonės ėjo nuo ryto iki vakaro, žiūrėjo, kaip tie, įvardyti neįgaliaisiais, daro tokius dalykus, kurie galingiems neprieinami. Ir tas supratimas, kad žmogaus galybė – ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita, tapo vienu iš motyvų, kodėl man norisi padėti Mindaugui.“

Pokalbyje taip pat aptariame šiomis dienomis sprendžiamus su neįgaliųjų sportu susijusius klausimus – premijas ir ilgalaikį finansavimą.