Pašnekovų vardai šiame straipsnyje pakeisti siekiant apsaugoti jų tapatybę.

Kai spalį pirmą kartą atvykstame į Priėmimo ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centrą, poilsio erdvėje vyksta muzikos užsiėmimas, kurį veda menų agentūros „Artscape“ edukatorius. Erdvė užpildyta garsu – valandą klausomės, kaip jauni vaikinai iš Somalio, Sudano, Egipto, Afganistano paeiliui improvizuoja ir repuoja anglų, arabų, somalių kalbomis. Į kambarį įeina Aminas, atsisėda ant sofos, bet prie jamo neprisijungia. Sako, jam labiau patinka šokti.

Aminas Ruklos centre gyvena jau beveik du mėnesius. Jis vienas iš nedaugelio jaunuolių, kalbančių angliškai – išmoko žaisdamas videožaidimus. Vienas pirmųjų dalykų, kuriais pasidalina, tai nerimas dėl šeimos – mamos ir jaunesniojo brolio – likusių Sudane. Penkis mėnesius apie juos neturėjo jokių žinių.

O Sudane – pilietinis karas. Jis prasidėjo 2023 m. balandį, kai tarp Sudano ginkluotųjų pajėgų (SAF) ir paramilitarinių Greitojo reagavimo pajėgų (RSF) kilo susirėmimai dėl šalies kontrolės.

Karui intensyvėjant, Aminas nusprendė, kad likti namuose per daug pavojinga. Iš Sudano išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus, vėliau – į Rusiją, kur šių metų pradžioje pradėjo mokytis. Turėjo planą: baigti mokslus, susirasti darbą, siųsti pinigus šeimai. Bet nutrūko ryšys su mama ir broliu, o be šeimos finansinės paramos Aminas nebegalėjo tęsti mokslų, vėliau nerado darbo. „Sakiau: gal jei atvyksiu į Europą, galėsiu ką nors padaryti. Ar galėčiau dirbti? Padėčiau savo šeimai?“ – pasakoja jis.

„Manau, niekas nežino apie karą mano šalyje“, – sako Aminas. Jungtinės Tautos konfliktą vadina viena iš didžiausių XXI amžiaus humanitarinių krizių. Skaičiuojama, kad per 2,5 metų žuvo daugiau nei 150 tūkst. žmonių, o 14 milijonų buvo priversti palikti savo namus.

Aminas atsidaro instagramą ir parodo vaizdo įrašą. Jo antraštė skelbia: „Breaking: a massacre is taking place in Sudan right now“ („Karščiausios naujienos: šiuo metu Sudane vyksta žudynės“). Vaizdo įraše – ant žemės sėdintys beginkliai žmonės. Prieš juos stovi ginkluoti vyrai karinėmis uniformomis. Vienas jų atsainiai užsitaiso automatą, pakelia jį ir tada vaizdas suliejamas. Pasigirsta šūviai. Neberyškiame kadre matyti, kaip sėdintys žmonės suglemba. „Štai ką jie daro, – sako Aminas. – Sugauna žmones, atgabena juos čia ir nužudo.“

Tai vaizdai iš al Faširo, miesto Vakarų Sudane, kurį RSF galutinai užėmė šių metų spalį, po 18 mėnesių trukusios apgulties. Per ją kovotojai užkirto kelią tiekti maisto ir humanitarinę pagalbą (kurios, 2025 m. vasario duomenimis, reikia 30 mln. žmonių – daugiau nei dviem trečdaliams šalies gyventojų). Gyventojai turėjo išgyventi valgydami žolę ir gyvulių pašarą.

Aminas irgi kilęs iš Vakarų Sudano, tik kito regiono – Kordofano, kuriame šiuo metu taip pat fiksuojama smurto eskalacija. Baiminamasi, kad Kordofanas taps „dar vienu al Faširu“. Aminas pasakoja, kad daug žmonių bando pabėgti iš savo namų, tačiau negali dėl susidariusios situacijos. „Jie uždaro juos vienoje vietoje ir pradeda visus žudyti, – sako vaikinas. – Ateina ir sako, kad tu turi būti mūsų grupėje. Jei pasakysi „ne“, tave nužudys.“

Aminas keliavo kartu su organizuota šešių žmonių grupe ir į Europos Sąjungą patekti bandė kirsdamas Baltarusijos ir Latvijos sieną. Pirmą kartą to padaryti nepavyko, Latvijos pasieniečiai jį sulaikė. „Aš jam parodžiau savo pasą, pasakiau, kad man septyniolika, – prisimena Aminas. – Jis atsakė: „Man tai nerūpi.“ Jis mane sumušė ir išsiuntė [į Baltarusiją].“ Aminas tikina, kad nuo pasieniečio smūgio lazda į galvą jis iki šiol turi klausos problemų. Kelis kartus centre jį apžiūrėjo gydytojai, tačiau problema išliko.

Nevyriausybinės organizacijos jau nuo 2021 m. fiksuoja smurtą Baltarusijos ir ES pasienyje – migrantai mušami lazdomis, gąsdinami šunimis, laikomi be maisto. Dar dalis jų, negavę pagalbos, miškuose miršta. Apie tai pasakoja ir paaugliai Rukloje, Aminas per pirmąją kelionę sako matęs dviejų žmonių kūnus Baltarusijos pusėje.

Grupę, su kuria keliavo Aminas, Baltarusijos pareigūnai sulaikė keli kilometrai nuo sienos. „Jie laikė mus ten be maisto, be nieko. Maždaug tris dienas. Paskui prakirpo sieną ir įstūmė mus į Latviją.“ Vaikinas sako, kad pareigūnai sudaužė visos grupės telefonus. Jie kartu – dar du vyrai iš Sudano ir keturios moterys iš Etiopijos – perėjo mišką ir pateko į Lietuvą. Aminas pasakoja, kad vienas iš grupės narių kažkam paskambino telefonu, o tuomet atvažiavo automobilis jų pasiimti.

Vėliau Amino bendražygiai buvo grąžinti į Latviją pagal Dublino reglamentą – ES taisyklę, kad prieglobsčio prašymai turi būti nagrinėjami pirmojoje ES šalyje, į kurią atvyko migrantas. Pats Aminas buvo nuvežtas į Ruklą ir paprašė prieglobsčio Lietuvoje. Gauti prieglobsčio patvirtinimą užtrunka apie pusmetį, jei ne ilgiau. 2024 m. ketvirtadalis pirmą kartą prieglobsčio ES prašiusiųjų buvo nepilnamečiai – apie 234 tūkst. vaikų.

Aminas išsiskiria stiliumi – dėvi plačias juodas kelnes su didelėmis dabar madingomis cargo kišenėmis bei juodą džemperį, kuriame išvedžioti plonų baltų linijų akcentai. Jo smulkios garbanos kruopščiai suformuotos plaukų žele. Aminui patinka mada – dar gyvendamas Sudane mėgdavo įsigyti ką nors gražaus. Dabar tai daro ir Lietuvoje: gyvendamas Rukloje, jis sėda į autobusą iki Jonavos, o tada – iki Kauno, kur ieško naujų drabužių.

Aminas ir norėtų gyventi Kaune. „Sutikau daug žmonių iš įvairių šalių, – sako jis. – Indų, afrikiečių. Jie gyvena Kaune. Susitikau juos prekybos centre, tiesiog vaikščiodamas.“

★ ★ ★

Ruklos priėmimo centro duomenimis, asmenų, jaunesnių nei 18-os ir nelydimų nė vieno iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, migracija į Lietuvą gerokai padidėjo maždaug 2025 m. gegužę. Rugpjūčio pabaigoje kasdien į Ruklos centrą atvykdavo bent po 15 tokių nepilnamečių. Daugiausia jų – iš Somalio, Eritrėjos, Etiopijos, Afganistano ir Sudano.

Rukloje apsistojusiųjų skaičius nuolat kinta. Nors atvykę beveik visi tikina, kad nori likti Lietuvoje, ne vienas bando tęsti savo kelionę į kitas šalis. Ruklos centre jiems suteikiamas apgyvendinimas bei socialinės integracijos pagalba, tačiau iš jo išvykti jie patys gali kada tik panorėję – neteisėtai sieną kirtę nepilnamečiai, skirtingai nei suaugę, nėra sulaikomi ir jų judėjimo laisvė neribojama.

ES 2021–2023 m. šiek tiek daugiau nei 50 tūkst. vaikų migrantų dingo atvykę į Europos šalis – tokiais jie laikomi, kai yra užregistruojami valstybės institucijose, tačiau po kurio laiko pabėga iš skirtų apgyvendinimo centrų.

Daugelis migruojančių vaikų patiria traumas tiek savo kilmės šalyse, tiek migruodami ir po to. ES vaikų teisių strategijoje pabrėžiama, kad migrantai vaikai dažniau susiduria su smurtu, seksualiniu išnaudojimu, vaikų darbo rizika. Kadangi nepilnamečiai nėra institucijų akiratyje, jie tampa ypač pažeidžiami ir prekybos žmonėmis grėsmei.

Didžiausias šiemet Ruklos centre apsistojusių nelydimų nepilnamečių skaičius vienu metu – 92. Kai Rukloje lankomės lapkričio pradžioje, jų – apie 20.

Kristina, viena iš centro socialinių darbuotojų ir nepilnamečių globėja, sako, kad darbuotojai dažnai važiuoja prie sienos su Lenkija parsivežti jaunuolių atgal. „Nori nenori, taksi paslaugas atliekam“, – juokiasi ji. Nepilnamečiai jai vėliau pasakodavo, kad važiuodavo pasigrožėti Lietuva.

Dalis nepilnamečių iš miškų į centrą atvyksta labai prastos fizinės būklės – išsekę po ilgo kelio, kartais su negydytomis traumomis, todėl Rukla jiems tampa ne tik stotele, bet ir vieta atsigauti. Centras jaunuoliams tarsi tarpinė erdvė, kurioje jie praleidžia dienas, savaites ar mėnesius. Čia mokosi lietuviškų žodžių, žaidžia futbolą kieme, bando atrasti saugumą. Būtent socialiniai darbuotojai tampa žmonėmis, padedančiais tą saugią erdvę susigrąžinti.

Kristinos kabinete kabo atspausdintos anksčiau Rukloje gyvenusių jaunuolių nuotraukos su užrašu „Kristina, mūsų mama, mes laukiam tavęs“. Aminas jai padovanojo savo pieštus paveikslus. „Jie labai prisirišę, – sako ji. – Labai iš tikrųjų gerą ryšį turim su jais. Jie [vis sako]: mama, mama, mama. Sakau: Kristina.“

Kaskart važiuodamos į Ruklą galvojame apie tai, kad didžioji dalis jaunuolių, kuriuos pažinome, gali būti jau pasikeitusi. Pavyzdžiui, po jam sesijos vykusios per pirmą susitikimą, kalbėjomės su Ahmedu iš Somalio – vaikinas pasakojo, kad į centrą atvyko su dar trimis draugais. Nuleidęs balsą, beveik pašnibždomis pasakojo, kad jo draugai išvyko toliau – į Vokietiją, tačiau pats jų pėdomis sekti neketina ir nori pasilikti Lietuvoje. Atvykusios į centrą kitą savaitę, Ahmedo nebesutikome.

Dabar prieš mus sėdi kiti vaikinai iš Somalio, šiandien atvykę į Ruklą. Bandome susikalbėti – pirmiausia paprastais angliškais žodžiais, tada gestais, tuomet telefonas keliauja iš rankų į rankas ir jie bando sutalpint savo istorijas į kelis sakinius vertimo programėlės lange.

Kai paklausiame, kiek jiems metų, paeiliui sako, kad penkiolika, šešiolika, septyniolika. Vėliau dar kartą pasiteiraujame jų amžiaus ir atsakymai jau kitokie – penkiolika, šešiolika, šešiolika.

Socialinės darbuotojos Rukloje pasakoja, kad didžiosios dalies į nepilnamečių skyrių patekusių migrantų amžių patikrinti sudėtinga, dauguma teigia, kad jiem septyniolika. Ne vienas tvirtina dokumentus pametęs.

Nepilnametystės prezumpcijos principas diktuoja, kad asmuo, teigiantis, jog yra nepilnametis, tokiu ir turi būti laikomas, iki kol įrodoma kitaip. Jeigu kyla abejonių dėl atvykusio asmens amžiaus, inicijuojamas amžiaus nustatymo tyrimas. Paaiškėjus, kad asmeniui iš tiesų daugiau nei 18 metų, jis perkeliamas į kitą skyrių.

Amžiaus nustatymo tyrimas buvo atliktas Aminui – patvirtinta, kad jis tikrai nepilnametis.

Lietuvoje nelydimi nepilnamečiai turi teisę į laikinąją globą, nemokamą apgyvendinimą ir išlaikymą, mokslą, būtinąją medicinos pagalbą, socialines paslaugas, teisinę pagalbą. Į kilmės šalį jie gali būti grąžinami tik tuomet, jei užtikrinama, kad ten bus sudarytos saugios, jų amžių ir individualius poreikius atitinkančios priežiūros sąlygos. Be to, nelydimų nepilnamečių prieglobsčio suteikimo rodikliai aukštesni už suaugusiųjų.

Bendroje erdvėje mūsų sutikti trys somaliečiai pasakoja, kad mėgsta futbolą ir „Netflixą“ – šypsosi, kai tai sako. Paskui naudodamiesi „Google Translate“ pasakoja, kad iš Somalio skrido į Rusiją – ten agentūra suorganizavo automobilį. Iš Rusijos – į Baltarusiją, tada – į Latviją, o dabar – čia. Kalbame trumpais sakiniais, pavieniais žodžiais. Suprantame tik tiek, kad „Somalis yra problema“, „nėra geros valdžios“, „Somalyje nėra ateities“, o jie „norėjo gyvenimo“.

Yuusufas – irgi iš Somalio, jam penkiolika, į Lietuvą atvyko gegužės pabaigoje po savaites trukusios kelionės per Keniją, JAE, Rusiją ir Baltarusiją. Paskutinę atkarpą ėjo pėsčiomis per miškus.

Somalyje jau kelerius metus tęsiasi vyriausybės ir islamistų grupuotės „Al-Shabab“, vykdančios teroro atakas prieš civilius, kovos. Per puolimus ir atsakomąsias atakas žūsta civiliai, žmonės palieka namus.

Smurtą Somalio visuomenė patiria ir dėl klanų konfliktų – 2023–2025 m. jie sukėlė daugiau kaip 470 saugumo incidentų, kurie nusinešė per tūkstantį gyvybių.

Išvykti iš Somalio baisu nebuvo – Yuusufas sako, kad baisiau ten pasilikti. Išvykti jis nusprendė, kai grupė vyrų jį užpuolė ir sumušė netoli jo namų. „Aš nukritau. Atėjo keletas žmonių, ir jie [grupė vyrų] pabėgo.“ Yuusufas niekada nesužinojo, kas ir kodėl jį užpuolė, sako tik tiek, kad smurtas Somalyje tapęs kasdienybe.

Yuusufas teigia apie užpuolimą pranešęs policijai, tačiau pareigūnai reikalavo jiems sumokėti. O užpuolikai, sužinoję, kad jis kreipėsi pagalbos, vėl grasino.

Skaičiuojama, kad per pastaruosius dvejus metus skirtingų incidentų metu Somalyje žuvo beveik 15 tūkst. žmonių – tiek saugumo pajėgų narių, tiek civilių. Šalyje šiandien beveik pusė – 9,1 mln. – gyventojų kenčia nuo daugybės sukrėtimų – ne tik nuo konfliktų, bet ir nuo potvynių, sausrų, ligų protrūkių. 2025 m. humanitarinės pagalbos reikia trečdaliui gyventojų.

Kelionę iš Somalio vaikinui suorganizavo pažįstamų surastas kontrabandininkas. Vyras žadėjo padėti pasiekti Baltarusiją be išankstinio apmokėjimo.

„Noriu laikytis įstatymų, – tvirtina Yuusufas. – Kol esu saugioje vietoje, man nereikia bėgti, kad išgelbėčiau savo gyvybę.“ Teta gyvena Jungtinėje Karalystėje, ir jis tikisi, kad vieną dieną galės pas ją apsigyventi. „Man sakė, kad jei turi šeimos narių Europoje, jie gali tave atsivežti, – sakė jis. – Todėl nebėgau.“

Gruodžio pradžioje Yuusufo Rukloje jau nebebuvo.

★ ★ ★

Kai pirmąkart sutinkame Abelį, į poilsio kambarį jis įeina pasiremdamas ramentais – sako, kad koja lūžo bandant kirsti Baltarusijos ir Latvijos sieną, bėgant miško link.

Vaikinas paliko namus Etiopijoje, Tigrėjaus regione dėl karo. 2020 m. Etiopijos ministras pirmininkas Abiy Ahmedas įsakė pradėti karinę operaciją prieš Tigrėjaus valdančiąją partiją – Tigrajų liaudies išlaisvinimo frontą (TPLF). Dvejus metus trukęs pilietinis karas pasiglemžė apie 600 tūkst. gyvybių ir savo namus palikti buvo priversti apie 5 mln. žmonių.

Etiopijoje Abelis buvo moksleivis, tačiau, prasidėjus konfliktui, mokyklos užsidarė, pamokos buvo sustabdytos. Karo metu šiaurės Etiopijoje sugriauta apie 6 tūkst. mokyklų ir galimybės mokytis neteko daugiau daugiau nei 2,8 mln. vaikų.

„Mums reikia ištrūkti, viską praradome“, – sako vaikinas. Šalį paliko ir du jo broliai, bet keliavo ne kartu. Dabar jie gyvena Šveicarijoje.

Vienintelis dalykas, kurį Abelis atsivežė iš namų – mamos dovanotas žiedas, kurį jis nešioja kaip pakabuką ant kaklo.

Mama liko Etiopijoje – paskutinį kartą Abelis ją matė prieš lipdamas į lėktuvą, kuriuo išskrido į Rusiją. Taip prasidėjo jo ilga kelionė. Jis pasakoja, kad apie pusantrų metų dirbo statybose Baltarusijoje ir Rusijoje – rodo nuotraukas, kuriose dėvi geltoną atšvaitinę liemenę ir šalmą. Visgi jam buvo sunku išsilaikyti finansiškai – pasakoja, kad mokėdavo apie 150 dolerių už būsto nuomą.

Paklaustas, kaip atvyko į Lietuvą, iš pradžių teištaria „per miškus“. „Buvo šalta, be jokio maisto, be vandens, be miego“, – vardija Abelis. Kartais reikėdavo bristi per šaltą vandenį. Miškuose turėjo praleisti apie penkias dienas be maisto, todėl, pasak Abelio, kai kurie jo draugai pradėjo valgyti medžio žievę.

„Pasienio gyvenimas, ką?“ – sako Abelis.

Praėjus maždaug savaitei po mūsų pirmojo susitikimo, Abelį sutinkame per šokių užsiėmimą.

Abelis jau nebedėvi kojos įtvaro – atrodo guvesnis, o rankoje laiko naują telefoną. Šokių aikštelėje vaikinas spindi energija. Staiga jis paleidžia dainą, populiarią Etiopijoje ir Eritrėjoje, ir pagal ją šokti pradeda penki jauni etiopai, kartu su Abeliu gyvenantys Rukloje.

Pasibaigus šokiams, Abelis telefone atsidaro „TikTok“ paskyrą ir ima rodyti savo vaizdo įrašus. Viename jų – mamos nuotraukos bei paskutinė nuotrauka kartu, kurioje Abelis pozuoja su mama prie lėktuvo, kuriuo išskrido į Rusiją.

Paslinkęs vienu vaizdo įrašu žemyn, jis parodo nuotrauką – asmenukę su grupe žmonių, sėdinčių prie laužo. Paklausiame, ar tai jo draugai iš Etiopijos. „Ne, čia Baltarusijoje, prie sienos.“ Bet nuotraukoje jis šypsosi. „Nėra kito pasirinkimo. Toks gyvenimas“, – atsako jis.

Bendraudamos su Abeliu apsikeičiame socialinių tinklų kontaktais. Tuo metu jo instagramo profilio aprašyme – Lietuvos vėliavėlės. Kai vėl patikriname jo paskyrą maždaug po mėnesio, ten – užrašas „Life goes on“ (Gyvenimas tęsiasi), o jo „TikTok“ paskyroje – Lenkijos vėliavėlės.

Gruodį Rukloje nelydimų nepilnamečių telikę trys. Iš jaunuolių, su kuriais bendravome, vos vienas – Aminas.

Praėjus kiek daugiau nei pusei metų nuo tada, kai teko perkraustyti buvusius centro gyventojus tam, kad būtų galima apgyvendinti visus nepilnamečius migrantus, koridoriai vėl tušti. Bet situacija keičiasi kasdien ir neaišku, kiek tai truks.