Pro Priscos kambario langą Naujininkų pabėgėlių stovykloje girdisi cerkvės varpas. Vienas. Du. Trys. Keturi. Penki. Su juo varžosi lauke žaidžiančių vaikų juokas ir šurmulys iš koridoriaus, kur zuja vakarienę gaminanti kaimyninio kambario šeima. Ant Priscos lango kabo vaivorykštės spalvų vėliava, o kambarys dvelkia nagų laku. Nagus ji lakuoja ryškia rožine su blizgučiais – savo mėgstamiausia spalva. Prisca yra translytė ir nebinarinės lyties tapatybės (jos lyties tapatybė neatitinka nė vienos griežtai binarinės – vyro ar moters – kategorijos), tačiau kalbėdama apie save vartoja moteriškus įvardžius.

Vakarienei Prisca pagamino veganišką patiekalą, nes ​​„lietuviams kažkodėl labai patinka veganiškas maistas“. Gaminti ji išmoko iš mamos, kurią būdama maža stebėdavo virtuvėje. Naujininkai neatstoja namų, tačiau čia ji jaučiasi saugi, nors ir sulaukia transfobiškų replikų. Kartais kiti pabėgėlių stovykloje gyvenantys prieglobsčio prašytojai, sužinoję, kad ji translytė, pradeda laikytis atstumo, ypač turintys vaikų. Yra buvę atvejų, kai Vilniuje ją bandė užpulti. Stoties rajonas nėra saugiausias grįžti namo į Naujininkus, tačiau užgauliojimai ten dažniausiai baigiasi žodžiais, nes išsigąstama Priscos ūgio. Vieną vakarą troleibuse nepažįstamas vyras bandė Priscai trenkti į galvą. Smūgio ji išvengė, o kiti keleiviai nustūmė užpuoliką į troleibuso galą ir liepė jai nekreipti dėmesio.

Kai nori jaustis saugi, Prisca vaikšto be makiažo ir su gobtuvu ant galvos. „Savo berniukiškoj formoj.“ Judant Vilniaus gatvėmis jos savisaugos refleksai beveik visada įjungti. Saugiausia ji jaučiasi šalia LGBTQ+ žmonių. Šiemet ji savanoriavo „Vilnius Pride“ ir sako, kad net klubuose nėra tiek šokusi, kiek ten.

Prieš dvejus metus Prisca dar buvo miške Baltarusijoje, kur kirto sieną į Lietuvą. Po to – COVID-19 karantine Druskininkų pasienio užkardoj. Po to Kybartuose, Pabradėje, Rukloje – visuose šiuose miestuose buvo įrengtos stovyklos, kuriose buvo apgyvendinti Lietuvos ir Baltarusijos sieną kirtę prieglobsčio prašytojai. Į Naujininkus ją perkėlė 2022-ųjų gruodį, nes dar būdama Rukloje ji susirado darbą Vilniuje – įsidarbino gatvių šlavėja. Po dvejus metus trukusio laukimo, šio pavasario pabaigoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą suteikti Priscai prieglobstį. Jo ji siekė kaip LGBTQ+ asmuo, negalintis grįžti į savo gimtąją šalį – Kamerūną – dėl ten jai kylančios persekiojimo grėsmės.

Kiekvienas pabėgėlis, gavęs prieglobstį Lietuvoje, turi pereiti oficialų integracijos procesą bendradarbiaudamas su viena iš nevyriausybinių organizacijų, kuriai yra priskiriamas rotaciniu būdu. Šis procesas trunka nuo septynių mėnesių iki trejų metų, priklausomai nuo asmens pažeidžiamumo, pasiryžimo toliau integruotis savarankiškai, noro būti programoje.

Programos metu pabėgėliai kartu su socialiniais darbuotojais išsikelia integravimosi į Lietuvos visuomenę tikslus. Pirmiausia jie turi susirasti būstą, darbą, mokyklą, darželį. Pirmieji žingsniai dažnai būna sunkiausi, nes žmonės dar nekalba lietuviškai ir nėra pripratę prie naujos aplinkos ir kultūros. Gavusiesiems prieglobstį valstybė skiria finansinę paramą – vienkartinę įsikūrimo naujame būste pašalpą (nuo 700 iki 1500 eurų, priklausomai nuo šeimos dydžio) ir kasmėnesinę pašalpą pragyvenimui (nuo 350 eurų). Darbą ir būstą žmogus turi susirasti pats, dėl to dažniausiai pagalbos kreipiasi į su pabėgėlių integracija dirbančias nevyriausybines organizacijas arba „Sienos grupę“.

Prieglobstį gavusiam žmogui duodamas terminas, per kurį jis turi išsikraustyti iš pabėgėlių stovyklos. Terminas priklauso nuo to, kiek asmuo yra pažeidžiamas. Prisca gavo tris mėnesius. Tiksintis laikas kelia daug streso. Anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2024 m. apžvalgos, būstą Lietuvoje translyčiam asmeniui išnuomotų 44 proc. respondentų. Pagal 2023 m. „Diversity Development Group“ visuomenės nuostatų apklausą, 54 proc. respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje su homoseksualiais asmenimis, 19 proc. – su kitos rasės asmenimis. Dauguma apklaustųjų nesutinka, kad Lietuva turėtų priimti pabėgėlius iš ne Europos Sąjungos šalių. Tik 3 proc. tvirtai pritaria, kad pabėgėliai praturtina kultūrinį Lietuvos gyvenimą.

Po varpo dūžių stoja tyla. Prisca pradeda pasakoti apie savo „mergaitišką ir berniukišką“ formas, rodo drabužius, kuriuos labiausiai mėgsta, pasakoja, kur ką pirko – daugiausia „Humanoje“ arba „Sinsay“ „Oze“. Kiekvienas rūbas kelia prisiminimų: „Šitą rengiausi į „Pride“, šitą pirkau vakarėliui, o šita mano mėgstamiausia“, – rodo į rusvą prakarpytą palaidinę. Nuo tada, kai atvyko į Vilnių, ji stengiasi kuo labiau būti savimi. Jos balse girdisi slepiamas nerimas, tačiau apranga ir makiažas padeda su juo susitvarkyti: „Pirma – turi save priimti. Įsikalti į galvą, kad viskas su tavimi gerai. Tu žmogus. Nereikia slėptis. Jei pats priimsi save, niekas tavęs nesutrikdys.“

35-erių Prisca vis dar mokosi gyventi pagal šiuos savo žodžius. Kamerūne ji nežinodavo, ar išėjusi į gatvę dar grįš namo.

★ ★ ★

„Niekada negrįžk į Dualą“ buvo vieni paskutinių mamos žodžių Priscai. Kartą mama pasikvietė ją į kambarį ir pasakė: „Susikrauk visus daiktus, net ir tuos, kurių nenaudoji, ir niekada nedrįsk čia grįžti.“ O priešistorė buvo tokia: Priscos jaunėlis brolis aptiko ją lauko tualete bučiuojantis su vaikinu. Brolis viską papasakojo jųdviejų tetai, o ši – kitiems namiškiams. Priscą visi palaikė homoseksualiu vyru. Tuo metu jai buvo 29-eri.

Po šios žinios iš kaimo atvažiavo Priscos dėdės ir surišę ją mušė grasindami užmušti. „Niekur nepasislėpsi. Gali bėgti, kur nori, mes visur tave surasim“, – dėdės žodžius prisimena Prisca.

Prisca užaugo baptistų šeimoje didžiausiame Kamerūno mieste Dualoje. Ji lankė bažnyčią, dainavo bažnyčios chore. Kai suprato, kad jai patinka vaikinai ir kad savo kūne ji nesijaučia gerai, jos šeima taip pat ėmė pastebėti, kad sūnus „ne kaip kiti berniukai“. Prisca informacijos, susijusios su lytine tapatybe, pradėjo ieškoti internete, ten galiausiai susirado queer draugų ir vaikinų. „Man tiesiog nusibodo gyventi slaptai ir aš pradėjau atviriau rodyti savo identitetą“, – pasakoja ji.

Tuo metu Priscos šeima dar neįtarė, kad ji susitikinėja su vaikinais, ir apie jos seksualinę orientaciją sprendė iš jos manierų bei išvaizdos. Bet kokį nusižengimą nuo tradicinių lyties ar seksualumo normų jie laikė homoseksualumu. Taip namuose prasidėjo smurtas ir patyčios iš šeimos narių: „Prisimenu, kai mane tuo pačiu metu ir mušė, ir skelbė Dievo žodį. Klausė, kodėl pasirinkau būti homoseksualu. Sakė, kad užkrėsiu šeimą savo prakeiksmu.“

Kamerūno LGBTQ+ asmenų teisių situacija yra viena prasčiausių pasaulyje. Būti LGBTQ+ žmogumi šalyje nelegalu. Už „homoseksualias veiklas“ skiriama penkerių metų kalėjimo bausmė, iki kurios nuosprendžio dažnu atveju tenka praleisti areštinėje iki metų, o areštinėse prieš įkalintus žmones dažnai smurtauja policija. Jei queer asmenys užpuolami gatvėje, Kamerūno policija greičiau suims aukas, o ne kaltininkus. Pavyzdžiui, 2022 m. balandį mačetėmis, peiliais ir lazdomis ginkluota aštuonių vyrų grupė užpuolė dešimties LGBTQ+ asmenų grupę. Policija sulaikė ir sumušė mažiausiai dvi aukas. Vien šių metų spalį Kamerūno policija suėmė trylika LGBTQ+ teisių aktyvistų.

2020 m. nustatyta, kad Kamerūno policija reguliariai ir savavališkai suiminėja LGBTQ+ asmenis ir prieš juos smurtauja. Homofobiški „vietos taikdariai“ (angl. vigilantes) grasina, persekioja, prievartauja ir smurtauja prieš LGBTQ+ asmenis ir aktyvistus. Apskrtai, vien 2019 m. „Alternatives-Cameroun“ pranešė apie 1 380 smurto prieš LGBTQ+ asmenis atvejų. Tik 12,8 proc. kamerūniečių sutiktų turėti homoseksualų kaimyną.

Homofobija Kamerūne, kaip ir daugumoje Afrikos valstybių, yra kompleksiška problema, kylanti iš kolonialistinių traumų, radikalių religinių judėjimų, neigiamos LGBTQ+ žmonių reprezentacijos žiniasklaidoje, mažo arba neegzistuojančio įstatyminio saugumo, edukacijos ir demokratijos stygiaus.

Kamerūne žmogaus teisės dažnai matomos kaip kolonializmo padarinys, tad Vakarų organizacijų bandymai daryti spaudimą dėl LGBTQ+ asmenų teisių šalyje suprantami kaip dar vienas būdas kontroliuoti ir „gelbėti“ Afriką. Tai paradoksalu, nes iki kolonizacijos homoseksualumas ir translytiškumas buvo dažna Vakarų Afrikos gyvenimo dalis, o homofobiškos idėjos į žemyną atvyko su misionieriais iš Vakarų. Plėsdami krikščionybės įtaką jie taip pat išplėtė ir neapykantą LGBTQ+ reiškiniui. Dabar įtakingi religiniai lyderiai pamokslauja prieš LGBTQ+ žmones ir bando įteigti queer žmonių, kaip tradicinių ir kultūrinių vertybių naikintojų, naratyvą. Kamerūno kultūra susipynusi su krikščionybe, islamu ir kt. religinėmis tradicijomis, o religija – su politika.

Kamerūno LGBTQ+ bendruomenės viltys laikosi ant nevyriausybinių organizacijų ir aktyvistų, tokių kaip pirma Kamerūno teisininkė moteris Alice Nkom, kovojanti už homoseksualumo dekriminalizaciją ir LGBTQ+ žmonių teises šalyje. Pokyčio šalies LGBTQ+ teisių srityje tikisi ir ilgamečio Kamerūno prezidento Paulo Biya 27 metų dukra Brenda Biya. Norėdama pagreitinti pokyčius ji neseniai atsiskeidė kaip LGBTQ+ asmuo.

Užfiksuota atvejų, kai translyčiai žmonės Kamerūne buvo suimti arba užpulti vien įtarus, kad jie gali būti homoseksualūs. Dauguma užpuolikų yra arba praeiviai gatvėje, arba šeimos nariai. Prisca pasakoja, kad užtenka įtarimo ir skambučio policijai, ir ši gali tiesiog išlaužti namų duris. „Kai supratau, kad esu LGBTQ+, galvojau slėptis. Bet Kamerūne nepasislėpsi“, – sako ji.

Todėl Prisca susikrovė daiktus. Jos mama pradėjo iškraustyti stalčius, sugrūsti į krepšius visus pieštukus, popieriukus ir drabužius, net ir tuos, kurių Prisca nebedėvėjo. Kad namuose neliktų nieko, liudijančio jos gyvenimą namuose. Tada mama išsitraukė šeimos nuotraukų albumą ir vieną po kitos karpė nuotraukas taip, kad jose neliktų Priscos atvaizdo. Skiautes su jos veidu taip pat sukišo į lagaminus. Mama paskambino savo seseriai, gyvenančiai Kamerūno sostinėje Jaundėje, ir paaiškino situaciją. Ji maldavo niekam neprasitarti.

„Tu važiuosi pas savo tetą, – galiausiai tarė mama. – Daryk viską, ką ji lieps, niekur neik, būsi ten, kol rasim sprendimą.“ Tą pačią dieną Prisca jau sėdėjo autobuse, važiuojančiame į sostinę. Ji jautė mamos baimę. „Būtent tada suvokiau, kad vyksta kažkas tikrai negero“, – prisimena ji.

Dabar Prisca jau žino, kad dieną prieš jai išvykstant šeimos susirinkimo metu buvo nuspręsta ją nužudyti. Vienas Priscos dėdė, kuris buvo gėjus, šeimos narių jau buvo nužudytas. Naikinti homoseksualumą jos šeima laikė savo misija. Atvažiavusi į tetos namus Prisca sužinojo, kad dėdės jau ieškojo jos Dualoje. Ji nepakliuvo tik per plauką. Prisca taip pat sužinojo, kad jie įtarė išdavyste jos mamą. Šeima ėmė organizuoti paieškos grupes visoje šalyje. Pasilikti Kamerūne reiškė mirtį.

Greičiausias būdas palikti šalį buvo keliauti į Baltarusiją su studentiška viza, kadangi šalis sudarė palankias sąlygas atvykti studentams iš Afrikos. Internete Prisca buvo susipažinusi su kamerūniečiu, gyvenančiu Baltarusijoje. Jam padedant teta parūpino reikiamus dokumentus. „Oro uoste visą laiką žvalgiausi. Bijojau, kad mane pagaus, kad kažkas atpažins. Tik perėjusi apsaugą pasijutau saugi“, – pasakoja Prisca. Įsėdusi į lėktuvą ji tapo viena iš daugelio LGBTQ+ žmonių, bėgančių iš Kamerūno. Ji suprato, kad mama ir teta ją išgelbėjo. Į Baltarusiją Prisca atvyko 2018 m. gruodį. Vasarį sužinojo, kad mama ir teta buvo nužudytos kaip šeimos išdavikės.

★ ★ ★

Baltarusijoje Prisca pradėjo kvėpuoti šiek tiek lengviau. Šalies LGBTQ+ teisių indeksas žemas, tačiau Priscai nebegrėsė tiesioginis pavojus. Viešumoje ji slėpė savo identitetą, tačiau ėmė labiau save tyrinėti, pirkti makiažo priemones ir stereotipiškai moteriškais laikomus rūbus bei aksesuarus. „Baltarusijoje buvau saugi ta prasme, kad buvau labai toli nuo Kamerūno ir savo šeimos. Tada supratau, kad nuo mirties pasprukau tik per plauką. Tačiau Baltarusijoje susidūriau su dar kitokia situacija.“

Kadangi į šalį atvyko su studento viza, jai teko išsirinkti, ką studijuos – taip Prisca tapo verslo vadybos studente Gardine. Ji turėjo tik tiek pinigų, kiek prieš išskrendant davė teta, tad jų užteko neilgam. Priscą dalinai išlaikė jos draugas. Ji norėjo susirasti darbą, tačiau legaliai dirbti tik su studento viza negalėjo. Galiausiai Prisca pradėjo dirbti eskorte.

Klientų Gardine, Minske, Gomelyje ir Mogiliave ji susirasdavo per pažinčių programėles. Vieną dieną jai parašė išvaizdus vyras. Priscai jis iš karto patiko. Pakalbėjusi, ji nusprendė su juo susitikti. „Apsidžiaugiau, nes galvojau, kad gausiu ir pabūti su gražiu vyru, ir pinigų. Pasidažiau, apsirengiau moteriškais rūbais, nusilakavau nagus, pasikvėpinau ir išėjau“, – pasakoja Prisca.

Klientas atvažiavo jos pasiimti. Automobilyje jie pradėjo draugiškai kalbėtis, tačiau po kelių minučių į mašiną iš visų pusių ėmė lipti vyrai. Jie atrodė kaip paprasti civiliai, išskyrus vieną detalę – visi turėjo milicininko pažymėjimus. „Pagalvojau, o blet, dabar bus negerai. Jie pradėjo tikrinti, ar neturiu narkotikų ir ginklų. Sakiau jiems, kad nevartoju ir net nerūkau. Taip pat klausė, ar esu nusistačiusi prieš Lukašenką. Atsakiau, kad su politika neprasidedu. Ir tada vienas jų paklausė: „Ar tu homoseksualas?“ Atsakiau „ne“. Jis pažiūrėjo į mano rūbus ir makiažą ir vėl paklausė: „Ane?“

Priscą nuvežė į areštinę ir paskambino į jos universitetą. Universitetas susisiekė su Migracijos departamentu. Tuomet į areštinę atvažiavo viena jos dėstytojų. „Ji nežinojo, kad aš LGBTQ+, nenorėjau jai sakyti, nes ji homofobė“, – prisimena Prisca. Pareigūnai Priscai aiškino, kad eskorto paslaugos Baltarusijoje yra nelegalios, LGBTQ+ – blogai, o kartu sudėjus tai „išvis labai negerai“, todėl ją teks išsiųsti atgal į Kamerūną. Tačiau dėstytoja išsiderėjo, kad studentės nedeportuotų. Vietoj to Priscai buvo skirta 400 dolerių bauda ir pagrasinta, kad jei pagaus dar kartą – deportuos.

„Aš neturėjau progos atsiskleisti pati. Už mane tai padarė baltarusių milicija. Jie visiems pranešė, kad esu LGBTQ+“, – pasakoja Prisca. Saugumo jausmas sutrupėjo. 2021-ųjų vasarą afrikiečiai studentai Baltarusijoje išgirdo apie galimybę kirsti sieną ir taip patekti į Europos Sąjungą. Taip pat sklido gandai apie planuojamą sienos uždarymą. Prisca ėmė galvoti apie galimybę prašyti prieglobsčio Lietuvoje. Ji susisiekė su žmogumi, siūlančiu už pinigus nugabenti į pasienį. Taip 2022 m. vasarą kartu su dar dviem vaikinais iš Nigerijos ir Siera Leonės ji atsidūrė miške prie Lietuvos sienos.

Kareivių batų ir šunų miško molyje palikti pėdsakai nuvedė Priscą ir jaunuolius prie pasienio punkto. Kišenėje tuo metu ji teturėjo 50 dolerių. Prisca priėjo prie pasienio pareigūno ir paklausė, kaip patekti į Lietuvą. Tada buvo daug klausimų. Vėliau – Lietuvos sienos apsaugos tarnybos automobilis ir ginkluoti pareigūnai. Dar vėliau – įsakymas gultis ant žemės ir laikyti rankas už galvos. Galiausiai – dveji metai prieglobsčio prašytojų stovyklose.

★ ★ ★

Į darbą Prisca dažniausiai keliasi prieš saulei kylant. Šiuo metu ji dirba valytoja, valo įvairius objektus – dažniausiai laiptines ir ligonines. Tai sunkus fizinis darbas. Be to, jai skaudą kelį, jį reikia operuoti. Lietuvių kalbos nemokantys prieglobsčio prašytojai dažniausiai dirba žemiausios kvalifikacijos darbus. Vienas integracijos sunkumų yra gauti darbą, atitinkantį tavo kvalifikaciją, turėtą gimtojoje šalyje. Dažniausiai taip yra dėl kalbos barjero ir dėl to, kad norint patvirtinti aukštą kvalifikaciją Studijų kokybės vertinimo centras turi susisiekti su atvykėlio gimtosios šalies institucijomis. Politiniai arba grėsmę gyvybei patiriantys pabėgėliai sau to leisti negali. Tačiau Prisca neturi jokios kvalifikacijos. Ir Gardine, ir Dualoje ji studijavo verslo vadybą, tačiau studijų pabaigti negalėjo. Kai jos šeima sužinojo tiesą, nutraukė finansinę paramą, tad Priscai teko ieškotis pavienių darbų. „Bandžiau kažkuo tapti, tačiau homofobija užkirto tam kelią“, – sako ji. Dabar Prisca svajoja tapti aktore – dalyvauja kastinguose, jau filmavosi viename vaizdo klipe.

Vasaros rytai Vilniuje ūkanoti. Pirmiausia Prisca troleibusu važiuoja į Pašilaičius plauti daugiabučių laiptinių. Po to vadybininkė nuveža ją į televizijos bokštą. Prisca kalba prancūziškai, angliškai, vos vos rusiškai. Jos vadybininkė – lietuviškai, rusiškai, šiek tiek angliškai. Jų nesusikalbėjimo kakofonija įspūdinga. Ant galinės automobilio sėdynės čipsus valgo ir „Subway Surfers“ žaidžia vadybininkės sūnus. Pakeliui į televizijos bokštą vadybininkė bando paaiškinti Priscai, kad šiandien ji ten dirbs paskutinį kartą. Prisca linksi: „Okey.“

Televizijos bokšte Prisca turi išplauti tualetus ir restoraną. Kol vadybininkės sūnus vaikštinėja aplink ir reikalauja mamos dėmesio, vadybininkė bando paaiškinti Priscai, kaip ir ką daryti. Prisca išplauna grindis, o vadybininkė ir berniukas per jas pereina. Prisca nuvalo veidrodį, o vadybininkė pervalo. „Ji labai lėtai valo ir vis ką nors praleidžia, mes neturime tiek laiko“, – sako man vadybininkė. Paklausiu jos, ar Prisca žino, per kiek laiko turi išvalyti. „Ai, svarbu valo“, – atsako. Paprastai jos susirašinėja trumposiomis žinutėmis, nes taip Priscai paprasčiau išsiversti tekstą. Naudotis „Google Translate“ būtų sudėtinga – Priscos telefone interneto nėra, tad ji turi tenkintis pabėgėlių stovyklos virtuvėje arba viešose vietose prieinamu internetu.

Galiausiai valyti patalpas Prisca lieka viena. Televizijos bokšto restoranas atsidaro ir prisipildo žmonių. Beveik visur švaru, liko apvalyti sienas. Prisca šioje erdvėje lyg nematoma, su šepečiu ji nardo aplink lankytojų kojas. Išsikraustyti iš Naujininkų jai liko mažiau nei mėnuo, tačiau ji neturi pinigų žengti į naują gyvenimo etapą ir nežino, kada gaus valstybės paramą. Procesas sudėtingas ir Prisca ne visai supranta, kas vyksta ir kaip bus toliau. Ji tiesiog tiki, kad viskas bus gerai.

Tikėjimas visada stūmė Priscą pirmyn. Pabėgėlių stovyklose ji meldėsi, kad gautų prieglobstį. Kol dauguma pabėgėlių, gavę judėjimo laisvę, važiavo gilyn į Europą, Prisca pamatė save Vilniuje. „Norėjau likti Lietuvoje, nes šventai tikėjau, kad gausiu prieglobstį. Svajonėse mačiau save Vilniuje. Aš senstu. Uždarose stovyklose nieko neveikdama praleidau daugiau nei metus. Nenoriu vykti vėl į kitą šalį ir pradėti procesą iš naujo.“ Kai Prisca gavo laišką su žinia, kad jai suteiktas prieglobstis Lietuvoje, pirmiausia pagalvojo apie tuos du vaikinus, su kuriais tada kirto sieną. Patekę į Lietuvą jie išvyko į Vokietiją ir Belgiją.

★ ★ ★

Pro naujo Priscos buto langą girdisi šalimais vykstančios statybos ir tolėliau greitkeliu važiuojantys automobiliai. „Kartą, kai šlaviau gatvę, pro mane praėjo moteris su aukštakulniais ir blizgančia trumpa suknele. Jinai atrodė kaip Lady Gaga, ir aš pagalvojau – o Dieve, ir aš noriu taip rengtis. Aš irgi noriu atrodyt kaip Gaga“, – sako Prisca, stovėdama priešais veidrodį ir tepdamasi skaistalus. Dažydamasi ji tarsi dingsta kitame pasaulyje. Aplinkui jauki netvarka, išduodanti apie naują pradžią – pusiau iškrauti lagaminai, skalbiniai ir daikteliai, dar neradę vietos naujuose namuose. Priscos būstas yra Vilniaus pakrašty, valanda kelio iki centro autobusu. Pagaliau kažkas, kas primena namus. Atsikraustyti čia jai padėjo „Sienos grupės“ savanorė. Prisca sako, kad nori paversti namus saugia erdve queer žmonėms ir sieks, kad kiekvienas LGBTQ+ asmuo jaustųsi čia laukiamas. „Tai nebe svajonė. Svajonėje jau gyvenu. Dabar turėsiu daugiau laiko savo tranzicijai“, – sako Prisca.

Ji dažosi lūpas, makiažas beveik baigtas. „Su tokia išvaizda eičiau kur nors chill, ne į balių“, – pasakoja Prisca. Kažkas šiame kambaryje visgi išduoda apie vienatvę. „Kartais labai sunku, verkiu. Jei išeinu pasivaikščioti, pasidaro šiek tiek geriau. Man sunku suprasti, kas Vilniuje yra mano draugai, kas ne. Lietuviai labai uždari, man sunku įsilieti į jų tarpą. Niekada nežinau, kaip į mane reaguos. Ypač sunku susirasti partnerį. Jei turėčiau partnerį – turėčiau viską“, – kalba ji.

Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) integracijos vadybininkės Viktorijos Pavydytės, dažniausiai integracijos proceso metu pabėgėliai pereina tris sunkumų etapus. Pirmaisiais metais daugiausia sunkumų kyla dėl bazinių poreikių, antraisiais atsiranda psichologinių niuansų. „Dažnai tai susiję su vaikais. Taip pat iškyla visi dalykai, kuriuos šeima patyrė migracijos etape. Dažnai jie vis dar turi giminaičių gimtosiose šalyse, mato, kas ten vyksta, ir tas survivor’s guilt labai jaučiasi“, – sako Viktorija. Trečiaisiais metais atvykėliams baisiausia tai, kad greitai nebeturės kuratoriaus ir viską reikės daryti savarankiškai. Dėl to Raudonasis Kryžius tuos metus skiria būtent savarankiškumo užtikrinimui. Iš Afrikos valstybių atvykę žmonės labai dažnai susiduria su vienatve ir bendruomenės stoka.

Prisca yra buvusi vienos iš Afrikos bendruomenių susitikime. Kadangi į susitikimą ji nuėjo su vaivorykštės spalvų apyranke, tai pastebėję jaunuoliai pradėjo šnabždėtis, kol galiausiai garsiai paklausė: „Nejaugi kažkas atsivedė homoseksualų? Argi taip galima?“ „Jie kalbėjo prancūziškai, tad aš viską supratau. Patikrinau, ar mano telefonas pakrautas, jei reikėtų skambinti policijai. Tuo metu tiesiog patylėjau, bet niekada ten nebegrįžau“, – sako Prisca.

Ant spintos durų kabo kamerūnietiški marškiniai – vienintelis daiktas iš Priscos praeities. Greta – jos tvarkaraštis: vakarais ji žiūri „YouTube“ ir mokosi dažytis, antradieniais ir ketvirtadieniais lanko lietuvių kalbos pamokas. Viktorijos Pavydytės teigimu, vienas iš reikalingiausių pokyčių pabėgėlių integracijos procese būtų lietuvių kalbos mokymo centralizavimas. „Kiekviena NVO, dirbanti su pabėgėlių integracija, privalo užtikrinti lietuvių kalbos mokymus. Organizacijos tai daro savo kaštais, savo resursais ir per viešuosius pirkimus. Bet, mano požiūriu, tai turėtų būti vyriausybės politika“, – teigia ji.

Šiuo metu LRK buria lietuvių kalbos klubus. Anksčiau su LRK lietuvių kalbos mokytis galėjo tik pabėgėliai, dalyvaujantys LRK integracijos programoje. Nuo šių metų, atsiradus kalbos klubams, juos gali lankyti visi migrantai. Trejus metus nuo vadinamosios pasienio krizės iki dabar mokymų kitiems migrantams ar pabėgėliams LRK nebuvo. Per šį laiką dauguma žmonių prarado motyvaciją mokytis kalbos. Lietuvių kalbos kursus taip pat vykdo Užimtumo tarnyba. „Jie yra intensyvūs. Pasiekęs A1 lygį, jei nori tęsti, turi laukti metus. Žmogus, metus nesimokęs kalbos, vėl turi grįžti į A1 lygį“, – sako Viktorija Pavydytė. Jos teigimu, tokiomis sąlygomis lietuvių kalbos galima išmokti tik tada, kai yra galimybė investuoti savo pinigų ir gyvenama aplinkoje, kurioje su pabėgėliu kalbama lietuviškai. Tačiau lietuviai linkę verčiau kalbėti angliškai, o ne laukti, kol besimokantysis suformuluos mintį lietuviškai.

Prisca stebi save veidrodyje. „Jaučiu, kad mano tikroji „aš“ po truputį rodosi. Negaliu į save žiūrėti, kol esu be makiažo. Man nepatinka žiūrėti į savo veidą, kai atrodau kaip vyras. Jau pavargau visiems pasakoti savo istoriją, dabar tiesiog noriu gyventi.“