Kalbėdamasis su Emad iškart atkreipi dėmesį, koks turtingas jo anglų kalbos žodynas. Savo anglų kalbos būklę jis kukliai apibūdina kaip „rusty“ – „aprūdijusią“. Gimtojoje Sirijoje jis dirbo anglų kalbos mokytoju, o prieš tai baigė anglų literatūros studijas Damasko universitete.

Bet šiandien jis, 40-ies vyras, dirba už 750 eurų per mėnesį „Paliūčio“ guminių batų fabrike netoli Liepkalnio, Vilniuje. Jis bando pradėti gyvenimą šalyje, kurią lig tol pažino tik per buvusių pataisos namų sienas. Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Gydytojai be sienų“ pasmerkė tokį žmonių sulaikymą Lietuvoje, minėdama tiek fizines, tiek psichologines de facto įkalinimo pasekmes.

Į Vilnių Emad atvyko sudėtingu laiku. Nuomos kainoms mieste toliau augant dėl infliacijos ir karo Ukrainoje, jis apsigyveno nakvynės namuose prie stoties, tarp dažnai apgirtusių, besikeičiančių kambariokų. Už 250 eurus per mėnesį jis gavo lovą aštuonviečiame kambaryje. Pagal integracijos programą jis turi mokytis lietuvių kalbos, bet kursai per „Zoom“ kertasi su jo darbo valandomis.

Emad kasdien bendrauja su Egipte likusiais žmona ir dviem vaikais – septynerių dukra ir ketverių sūnumi. Jis sieks, kad jie taip pat gautų prieglobstį Lietuvoje. Teisiškai tai leidžiama, bet praktika rodo, kad procedūros užtrunka. Pernai vasarą buvo skelbta apie tris pabėgėlių šeimas iš Eritrėjos, kurių nariai galiausiai gavo prieglobstį Lietuvoje, kai vienas šeimos narys jau buvo gavęs prieglobstį anksčiau. Tas procesas užtruko šešerius metus. Emad leidimas gyventi Lietuvoje galioja penkerius.

Pirmą kartą su Emad susitikau liepą Rukloje, jį jau paleidus iš Kybartų užsieniečių registracijos centro. Rukla yra miestas, kuriame apgyvendinti tiek Lietuvos kariuomenės šauktiniai, tiek nuo karo bėgantys prieglobsčio prašytojai. Ir prieglobsčio prašantieji, ir jį gavusieji čia yra fiziškai greta, bet ne kartu. Grupes skiria tvora, žmonės vieni kitus mato, bet negali vienas kitam padėti. Kodėl Emad gavo prieglobstį, kai šimtai kitų į Lietuvą atvykusiųjų – ne, jis nežino.

Emad yra vienas iš beveik septynių milijonų žmonių, kurie paliko Siriją prasidėjus pilietiniam karui 2011 m. Nuo karo pradžios Sirijoje žuvo apie 300 tūkst. civilių, kai kurios šalies gyvenvietės sugriautos iki pamatų. Emad karą matė savo akimis 2012-aisiais, kai turėjo tarnauti šalies kariuomenėje (šaukimas į kariuomenę Sirijoje visuotinis vyrams nuo 18 iki 42 metų). Kai 2017-aisiais jis, kaip rezervo karys, buvo pašauktas vėl, jis atsisakė. Emad su šeima pabėgo į Libaną.

„Aš nebijojau mirti. Visi kažkada mirsime, – sako jis, mums kalbantis Ruklos kavinėje. – Bet aš nenorėjau kovoti. Nenorėjau žudyti žmonių. Mačiau karą savo akimis, kai buvau kariuomenėje. Nenorėjau to matyti vėl. Geriau pabėgti – net jei po to būsi ieškomas valdžios.“

Libane jis ateities nematė. 2019 m. ten prasidėjo ekonomikos griūtis, kurią Pasaulio bankas pavadino „viena iš trijų didžiausių ekonominių krizių (pasaulyje) nuo 19 a. vidurio“. Keturi iš penkių gyventojų Libane šiandien gyvena žemiau skurdo ribos.

Iš draugo sužinojęs, kad Baltarusija pradėjo teikti vizas atskristi į Minską (o iš ten gali bandyti patekti į Europos Sąjungą), jis, kaip ir tūkstančiai kitų žmonių iš skirtingų Afrikos, Azijos ir Vidurio Rytų šalių, nusprendė pabandyti.

„Pirmiausia iš Baltarusijos patekome į Lenkiją. Lenkų pasieniečiai paėmė mūsų telefonus ir nuvijo atgal į Baltarusijos pusę, – praėjusių metų rudenį prisimena Emad. – Tada baltarusių pasieniečiai susodino mus į automobilį. Jie mus išmetė į upę vidury nakties. Nežinojome, kur esame. Galiausiai paaiškėjo, kad esame Lietuvos teritorijoje.“

Kybartų užsieniečių registracijos centre, buvusiuose pataisos namuose, Emad iš viso praleido septynis mėnesius. Pirmas keturias dienas jis ir kiti sulaikyti vyrai buvo uždaryti izoliuotame kambaryje su metalinėmis durimis, be laikrodžio. Dienos Lietuvoje jam buvo neįprastai ilgos, tad jis klausdavo prižiūrėtojo kiek valandų. Maistą gaudavo per mažą skylę duryse. „Meldžiau apsaugos darbuotojo, kad leistų paskambinti žmonai iš jo telefono, bet jis neleisdavo“, – prisimena Emad.

Vėliau jų grupė buvo perkelta į mažą, šešių kvadratinių metrų ploto kambarį. Jame jis turėjo gyventi su dar trimis vyrais. Kambarys būdavo užrakinamas dešimtą vakaro ir atrakinamas aštuntą ryte. Prieglobsčio prašytojai galėjo išeiti į lauką, bet ten juos pasitikdavo šešių metrų aukščio metalinės sienos. Taip Emad gyveno pusantro mėnesio. „Mus laikė kaip nusikaltėlius. O aš taip norėjau pamatyti saulę“, – tą laiką prisimena jis.

Per septynis mėnesius Kybartuose Emad numetė aštuoniolika kilogramų. Apsaugos darbuotojai jam vis primindavo, kad visa tai galėtų baigtis: jis gali savanoriškai grįžti į Siriją – Lietuva nupirks lėktuvo bilietą ir netgi duos tūkstantį eurų. Emad, kaip ir kiti sirai, nesutiko. Grįžti į Siriją, kai esi ieškomas dėl to, kad pabėgai nuo kariuomenės, yra nesaugu – tokią poziciją yra patvirtinusi ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra. O deportuoti sirų, kaip ir irakiečių, Lietuva negali, nes neturi susitarimo su šių šalių vyriausybėmis. Teliko psichologinis spaudimas. „Kodėl nevažiuoji namo? – apsaugos darbuotojo žodžius prisimena Emad. – Važiuok namo.“

Vieną rytą Emad pažadino Kybartų pareigūnai: „Sveikiname, gavai prieglobstį.“ Jo byla buvo išnagrinėta, jis buvo perkeltas į Ruklą, iš kur turėjo išsikraustyti per tris mėnesius ir susirasti darbą. Jam pavyko patekti į laisvę. Bet laisvė buvo sąlyginė.

„Vyriausybė galėtų duoti pabėgėliams namus bent porai metų. Tokia sistema yra Vokietijoje. Leistų pradėti gyvenimą. O pradėjus dirbti, įsivažiavus, paramą „nuimtų“. Lietuvoje yra atvirkščiai – pirmiausia viską turi susikurti pats ir tik tada gauni nedidelius „integracijos“ pinigus. Aš noriu dirbti, noriu mokėti mokesčius, noriu čia gyventi. Dirbsiu raumenimis, dirbsiu keliais viską, ką reikės. Bet pradžia yra labai sunki“, – kalba Emad.

„Neneigiu, kad Lietuva yra gera šalis. Įspūdinga, kaip žmonės laikosi taisyklių, pavyzdžiui, vairuodami, – tęsia jis. – Lietuviams čia gerai. Nes jūs esat piliečiai. Jūs turit namus, jūs turit kalbą, jūs turit teises.“ O jis yra žmogus be vietos.

Emad šiandien jaučiasi kovojantis su laiku. „Aš tiesiog noriu pamatyti savo šeimą. Laikas eina greitai. Kiek mes gyvensime? 60 metų? 70? 80? Daugiau nei pusė mano laiko jau praėjo.“ Šiandien jo tikslas – taupyti pinigus, kad šeima galėtų aplankyti jį su Šengeno viza. O vieną dieną jie visi galbūt sugrįš į Siriją – Emad žodžiais, „kai išeis Assadas ir visi jo žmonės“.

2021-ųjų Sirijos prezidento rinkimus Bashar Al-Assadas sako laimėjęs 95 proc. balsų. Karo nusikaltimais kaltinamam, Rusijos valdžios palaikomam Sirijos prezidentui yra 57-eri. Jo išėjimas greitu laiku sunkiai matomas.

Kybartuose Emad susidraugavo su kitu siru, panašaus amžiaus ir likimo 42-erių baldų meistru Ahmed (vardas pašnekovo prašymu pakeistas). Jo situacija šiandien visai kitokia nei Emad – jo prieglobsčio prašymas Lietuvoje buvo atmestas, šiandien jis yra Leipcige, Vokietijoje, bet pabėgėlio statuso nėra gavęs.

Sirijoje jis, jo liudijimu, buvo pagrobtas ir kankintas vietinės grupuotės. Ahmed artimieji turėjo parduoti jo namą, kad galėtų išmokėti už jį išpirką. Jis taip pat teigė, kad yra ieškomas Sirijos režimo, nes atsisakė eiti į kariuomenę, taip pat kaltinamas susidėjęs su opozicinėmis partijomis.

Prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos jis atvyko praėjusių metų gruodį. Kūčių išvakarėse miške, Lietuvos teritorijoje, jį sunkios būklės rado organizacijų „Gydytojai be sienų“ ir „Sienos grupės“ savanoriai ir nuvežė į ligoninę.

Vėliau Ahmed buvo perkeltas į prieglobsčio prašytojų stovyklą, kur buvo apklaustas. Tik po apklausos jam pasakė, kad tai buvo interviu prieglobsčiui gauti. Po trijų dienų jis sužinojo, kad jo prašymas atmestas. NARA redakcijos gautoje Migracijos departamento išvadoje buvo parašyta, kad Sirija yra saugi vieta grįžti, nors Jungtinių Tautų Sirijos komisija tam nepritaria.

Ahmed apskundė šį sprendimą. Apeliacija buvo priimta, Lietuvos teismas pripažino, kad prieglobsčio bylą reikia svarstyti iš naujo. Migracijos tarnyba šį sprendimą užginčijo, tačiau teismas ginčą atmetė. Šis sprendimas jau nebeskundžiamas. Ahmed byla grįžo į pradinę stadiją.

Kol vyko teismo procedūros, Ahmed laiką leido Lietuvoje už grotų. Jis prisimena pirmas sulaikymo dienas: galėjo praustis kartą per savaitę; iki dušo, lydimam pareigūno, reikėjo eiti 500 metrų, grupėje po tris ar keturis. Nueiti į tualetą taip pat buvo galima tik lydint pareigūnui. „Su mumis elgėsi kaip su žudikais, – prisimena Ahmed. – Klausiau pareigūno – kodėl jūs taip su mumis? „Nes jūs nelegaliai kirtote sieną.“

„Ir kasdien jie mums sakydavo: „Turit grįžti iš kur atvykę“, – tęsia Ahmed. – Pasakiau jiems – geriau mirsiu čia negu Sirijoje. Sirija yra nuostabi, bet Assadas sugriovė viską. Kai jo nebebus, tada sirai sugrįš.“

Kybartuose jis praleido septynis mėnesius, kuriuos išgyventi padėjo tabletės nuo nemigos. „Vakare gauni tabletę ir eini į lovą. Be tabletės negalėtum užmigti. Mes, šešiolika vyrų, gyvenome penkių kvadratinių metrų kambaryje. Mes nesipykome, nedarėme nieko, nes neturėjome jėgų. Tik maistas, miegas ir telefonas.“

Kaip Emad nežino, kodėl jo prašymas buvo priimtas, taip Ahmed nesupranta, kodėl jo prašymas buvo atmestas. Oficiali priežastis, migracijos departamento įvardinta jo byloje – kad Sirija neva yra saugi šalis sugrįžti ir 42-ejų prieglobsčio prašytojas jau yra per senas būti priimtas į armiją (nors kai jis paliko Siriją, jam dar nebuvo 42-ejų).

Ahmed visa ši procedūra atrodo kaip akių dūmimas: „Gal tik trys sirai iš keturiasdešimties buvusių Kybartuose gavo prieglobstį. Prieglobsčio prašymui nagrinėti skiriama trisdešimt dienų. Man atsakymas „atmesta“ atėjo po trijų. Jie mūsų čia nenori. Nesakau, kad būtent tu ar kažkuris kitas žmogus nenorit. Tai ne individualūs sprendimai. Tai – sistema.“

Apeliacinis teismas gegužės mėnesį nurodė, kad Ahmed prieglobsčio prašymą reikia svarstyti iš naujo, tačiau jis, tuo metu jau ilgiau nei pusę metų praleidęs uždarytas Lietuvoje, nebetikėjo, kad teismo sprendimas jam galėtų būti palankus. „Nepasitikėjau jų procedūromis. Norėjau, kad šitas košmaras baigtųsi.“

Liepą gavęs progą palikti Lietuvą, jis ja pasinaudojo, kaip ir kiti sirai, tuo metu gyvenę Kybartuose. Iš pradžių jiems buvo leista išeiti į miestą, įsipareigojant grįžti į stovyklą. Vieną dieną, jie negrįžo. Į Vokietiją vežusiam vairuotojui jis sumokėjo 2 tūkst. eurų – standartinė kaina, kurią mokėjo daugelis kitų prieglobsčio prašytojų. Lenkijoje automobilį sustabdė policija ir grąžino atgal prie Lietuvos sienos. Lietuvos pareigūnai liepė migrantams patiems grįžti į Kybartus. Šie, žinoma, to nepadarė: atvažiavusi kita mašina juos nuvežė tiesiai į Leipcigą.

Kai liepos mėnesį su Ahmed kalbėjomės pirmą kartą (kalbėjomės per „WhatsApp“ skambutį), jis buvo guvus ir džiaugėsi, kad Vokietijoje gavo geresnes sąlygas: daugiau erdvės, daugiau maisto ir draugiškesnius prižiūrėtojus. Kai po mėnesio, rugsėjį, paskambinau vėl, jis buvo prislėgtas: „Vokietija atmetė mano prieglobsčio prašymą. Ne todėl, kad jis nebūtų pagrįstas. Bet todėl, kad mano pirmi pirštų antspaudai Europos Sąjungoje užfiksuoti Lietuvoje.“ Taip veikia ES prieglobsčio politika – turi gauti prieglobstį toje šalyje, į kurią patekai pirmiausia.

Tokį pat sprendimą gavo dešimtys kitų iš Kybartų į Vokietiją išvykusių vyrų. Ahmed apskundė Vokietijos sprendimą, motyvuodamas tuo, kad grįžti į Lietuvą, kur jis buvo be teismo sprendimo įkalintas septynis mėnesius, jam nėra saugu. Jis gavo advokatą, kuris, tikisi, jam padės. Pusvalandį trukusio interviu metu jis surūkė tris cigaretes.

„Aš galiu gyventi bet kur, dirbti bet kokį darbą. Bet Sirijoje likusi mano šeima. Noriu, kad ji būtų saugi ir kad galėčiau būti su ja. Netikiu, kad mums tai pavyktų Lietuvoje. Nenoriu ten (Į Lietuvą) grįžti. Po visko, ką ten patyriau, geriau mirsiu, negu ten grįšiu.“

Pernai vasarą prasidėjęs migrantų vykimas į Lietuvą buvo beprecedentis. Per 2021 metus Lietuvoje prieglobsčio paprašė virš 3500 žmonių – ir dauguma jų tai padarė iki rugpjūčio 3-osios, kai buvo pradėta vykdyti „apgręžimo politika“, iš esmės atėmusi galimybę prieglobsčio prašytojams patekti į Lietuvą per sieną su Baltarusija. Anot Valstybės sienos apsaugos tarnybos, per metus „apgręžti“ virš 15 tūkst. žmonių.

Iki praėjusių metų Lietuvoje prieglobsčio prašytojų būdavo keli šimtai per metus – tai vienas mažiausių skaičių Europos Sąjungoje. Lietuva buvo homogeniška šalis, o naujienos apie Sirijos pilietinį karą daugumos Lietuvos gyventojų asmeniškai nepalietė.

Šiandien Lietuva grįžta į tą pačią būseną. Rugsėjo 20-osios duomenimis, Lietuvoje esančiuose prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centruose – Kybartuose, Pabradėje ir kitur – likę gyventi tik 511 žmonių. Migracijos politiką kūrusių politikų akimis tai yra sėkmingo krizės įveikimo rezultatas – atvykusiųjų Lietuvoje beveik neliko.

„Nelegalių migrantų apgręžimo instrumentas yra vienas svarbiausių ir sėkmingiausių sprendimų per pastaruosius kelis metus Lietuvos nacionalinio saugumo srityje“, – pernai metų gale kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, nuo pat pradžių atvykusius žmones piešęs kaip grėsmę, o ne kaip galimybę.

Straipsnių ciklu „Uždaryti Kybartuose“, kur taip pat kalbėjausi ir su kamerūniečiu gydytoju Abatoh, ir su irakiečiu IT specialistu Sajjad, siekiau suprasti kitą šios politikos pusę: kuo Lietuva virsta žmonių, kurie čia praleido uždaryti mėnesius, akyse.

Tai kartu yra ir bandymas suprasti, kaip bus ateityje, kai prieglobsčio prašytojai į Lietuvą vyks ne dėl politinių sprendimų (praėjusių metų atveju – dėl Aliaksandro Lukašenkos vizų politikos), bet dėl klimato krizės. Australijoje įsikūręs Ekonomikos ir taikos institutas prognozavo, kad 1,2 milijardo žmonių pasaulyje yra rizikos grupėje tapti klimato pabėgėliais iki 2050-ųjų. Lietuva, būdama Europos Sąjungos pasienyje ir turėdama Baltarusijos kaimynystę, visada bus migracijos kelyje. Migracijos klausimą vyriausybė siekia parodyti kaip išspręstą – bet veikiau tai tik pradžia.