Praėjusių metų rugsėjį, Baltarusijai atidarius migracijos kelią per Lietuvos pasienį, Kybartų pataisos namai buvo perorganizuoti į Užsieniečių registracijos centrą. Į pasienio miestą atvežta virš 700 vyrų iš Viduriniųjų Rytų, Afrikos ir Azijos. Jie sulaikyti, nes sieną kirto nelegaliai. Bet Europos Žmogaus Teisių Teismas tokius ilgalaikius prielogbsčio prašytojų sulaikymus pripažino neteisėtais. Dalis vyrų grįžo į savo šalis, dalis pabėgo gilyn į Europą. Tačiau virš 200 žmonių lig šiol gyvena registracijos centre nežinodami, kas jų laukia, o visai greta gyvenantys Suvalkijos žmonės jų nepažįsta. Straipsnių cikle „Uždaryti Kybartuose“, kurį publikuojame kartu su Suvalkijos laikraščiais „Santaka“ (Vilkaviškis) ir „Suvalkietis“ (Marijampolė), siekiame šią skirtį sumažinti.

Kai atvykstame į Kybartų užsieniečių registracijos centrą, Sajjad ieškoti nereikia – jis pats randa mus. Guvus, laibas („Stovyklose netekau trylikos kilogramų“) jaunas vyras pažįsta visus prižiūrėtojus („Tas manęs nemėgsta, o tas yra visai geras“), o kai išeiname į miestą, jis pasisveikina su kiekvienu pakeliui sutiktu likimo draugu. Sajjad puikiai kalba angliškai – šios kalbos išmoko studijuodamas informacinių technologijų bakalauro studijose Babilono universitete Irake, taip pat žiūrėdamas filmus (labiausiai patiko „Tarp žvaigždžių“ – „Interstellar“) ir klausydamasis muzikos (mėgstamiausia dainininkė – Adele).

Kai Raudonojo kryžiaus centro darbuotojams reikėjo vertėjo iš arabų kalbos į anglų, Sajjad padėjo jiems. Vėliau jis anglų kalbos pradėjo mokyti ir kitus prieglobsčio prašytojus, o pats pramoko lietuvių. Oficialų Lietuvos prieglobstį gavusiam irakiečiui dailininkui Karrar jis stovykloje padėjo gauti dažų. „Priverčiu save nuolat kuo nors užsiimti. Antraip būtų labai sunku. Metus praleidau uždarytas Lietuvoje, iš jų devynis mėnesius Kybartuose. Praradau laiko nuovoką, nes visos dienos vienodos. Nepaisant to, stengiuosi visada skleisti pozityvią energiją. Noriu suteikti kitiems čia esantiems žmonėms viltį“, – sako Sajjad, mums kalbantis Kybartų miestelio centriniame parke.

Sajjad nesitikėjo, kad trečioji jo gyvenimo dešimtis atrodys taip. Jis planavo susituokti ir kurti šeimą. Universitete jis įsimylėjo merginą ir jai pasipiršo. Ji sutiko, pora slapta susižadėjo. Bet merginos šeima nepritarė santuokai, nes Sajjad buvo iš kito miesto ir kito „klano“. Nepaisant to, jie vis tiek susituokė, pažeisdami merginos šeimos religinius įsitikinimus. Pora planavo pabėgti, bet jiems nepavyko. „Kur ši mergina dabar?“ – paklausiau. „Šeima ją nužudė“, – atsakė Sajjad.

„Garbės nužudymas“, kaip bausmė už sukeltą gėdą šeimai, yra retas, bet itin konservatyviose religinėse bendruomenėse vis dar pasitaikantis reiškinys. Kitas šeimos taikinys buvo pats Sajjad, todėl jis nusprendė bėgti iš Irako.

Sajjad istorija panaši į daugelio praėjusiais metais į Lietuvą atvykusių prieglobsčio prašytojų. Iš draugo internete sužinojęs apie išduodamas vizas į Baltarusiją, jis nusipirko bilietą, atskrido, tada paryčiais miške kirto Lietuvos sieną. Skrisdamas į Baltarusiją jis keliavo vienas, pirmą kartą atvyko į užsienio šalį, pirmą kartą skrido lėktuvu. Bet prie sienos su Lietuva jis sutiko kitus tuo pačiu tikslu keliavusius žmones. Sajjad lydėjo septyniolikos žmonių grupę: tris šeimas ir kelis vienišus vyrus. Grupę sulaikė Druskininkuose, o vėliau perkėlė į Rūdninkus. Sajjad ir kiti vieniši vyrai galiausiai atsidūrė Kybartuose.

Sajjad sako, kad jam Europoje nereikėjo pinigų – Irake jis kartu su dėde dirbo interneto ryšių kompanijoje, uždirbdavo iki 900 dolerių per mėnesį ir turėjo savo automobilį. Bet jis ieškojo saugumo. „Nesvarbu, kiek pinigų turi – turėk nors ir milijoną. Jei tavo šalyje tave nori nužudyti, tu turi bėgti“, – paaiškina jis.

Esminis skirtumas tarp Sajjad požiūrio į savo sprendimą ir Lietuvoje vyraujančio naratyvo apie prieglobsčio prašytojus yra tas, kad Sajjad nemano, jog kirsdamas sieną padarė nusikaltimą. Tai išvada, kuriai pritarė ir tarptautinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ bei „Amnesty International“. Jį ypač nuvylė žinia, kaip greitai migracijos bylose priimami sprendimai ir atmetami prieglobsčio prašymai. „Neigiami sprendimai yra tiesiog nukopijuojami pakeičiant vardą“, – sako Sajjad. Jo žodžiams praėjusį rugpjūtį pagrindą suteikė kolegų žurnalistų iš LRT informacija. Slaptas šaltinis, dirbęs valstybės institucijoje, jiems teigė, kad „paklausti, kodėl tu esi čia, Lietuvoje, turėjome geriausiu atveju minutę ar dvi.“

Po mėnesio, praleisto Rūdninkuose palapinėje su kitais sulaikytais asmenimis ir negaudamas informacijos, kas laukia toliau, Sajjad nusprendė pabandyti pabėgti iš stovyklos. Jį sulaikė miške. Jis rodo randus rankoje – tai šuns įkandimas. Jo teigimu, nors ir buvo iškėlęs rankas, policija vis tiek ant jo užsiundė šunį. Pareigūnai purškė į jį ašarines dujas, o vėliau laikė uždarytą penkias valandas ir atėmė telefoną. Sajjad grįžo į stovyklą ir daugiau nesiryžo bėgti. Vėliau iš Rūdninkų jis buvo perkeltas į Kybartus.

Iš viso už grotų skirtingose sulaikymo stovyklose Lietuvoje praleidęs metus, Sajjad galiausiai gavo vadinamąją žalią kortą (leidimą išeiti iš stovyklos į miestą). Pirmą kartą išėjęs pasivaikščioti po Kybartus jis sutiko kunigą – šis Sajjad palinkėjo laisvės. Tuo tarpu miesto vaikinai mašinoje jam ir kitiems prieglobsčio prašytojams parodė vidurinį pirštą.

„Privažiavo prie mūsų, sulėtino greitį, iškėlė vidurinį pirštą ir nuvažiavo toliau. Mes nusijuokėme ir tiek. Taip buvo tris kartus“, – prisimena jis. Vis dėlto susidūrimai su žmonėmis Kybartuose reti. Atvykęs iš didmiesčio, Bagdado, Sajjad sako Lietuvoje labiausiai pasiilgstantis gyvybės. „Mes esame miesto centre. Ar matai daug žmonių aplink?“ Apsidairau ir matau du kitus prieglobsčio prašytojus, atėjusius pasivaikščioti. Kiek tolėliau žaidžia vaikai.

Bet Lietuvoje Sajjad rado tai, ko neturėjo Irake – bent sąlyginį saugumą. „Ar gailiesi, kad ėjai į šią kelionę?“ – paklausiu. „Žinoma, kad ne. Įsivaizduok, tu turėtum du pasirinkimus: gyventi baimėje savo šalyje ar gyventi kalėjime. Ką rinktumeisi?“ Atsakau, kad abu variantai yra blogi. „Tikrai taip. Bet antrasis yra geresnis. Nes šiuo atveju aš vieną dieną gausiu laisvę.“ Sajjad prieglobsčio prašymas Lietuvoje iš pradžių buvo atmestas, jis sprendimą apskundė ir dabar prašymas yra iš naujo svarstomas.

Sajjad yra vienas tų žmonių, kurie kalbėdami daug šypsosi, bet jauti, kad tokia išorė slepia vidinį nerimą. Migracijos tyrinėtojai pastebi, kad namų palikimas ir išėjimas į nežinią sukelia traumą – net jeigu žmogus naujoje, nepažįstamoje aplinkoje jaučiasi saugesnis. Sajjad sako užmiršęs savo seną gyvenimą ir dabar jaučiasi tiesiog atbukęs: „Kai lėktuvas nusileido Minske, aš nejaučiau nieko. Kai šešias dienas buvau uždarytas Rūdninkuose, nejaučiau nieko.“ Tokia nejautra dažnai reiškia paslėptas emocijas. Paklausiau Sajjad, ar registracijos centre galima nueiti pas psichologą. Jis sako kelis kartus su juo susitikęs, bet pagalbos nebuvo gana. „Nes psichologas negali pakeisti problemos šaknies – to, kad mes esame čia uždaryti. Kai kiekviena diena yra tokia pati, tu negauni naujų įspūdžių. Tu tampi žmogumi be atminties.“

Su Sajjad gyvai susitikome liepos viduryje. Po mėnesio paskambinau jam per „WhatsApp“, buvo trečiadienio vakaras. Jis sėdėjo ant šalikelės su ausinėmis ir valgė sumuštinį. „Man viskas gerai. Aš dabar Vokietijoje“, – pasakė.

Kaip ir daugelis kitų Kybartuose uždarytų vyrų, Sajjad, gavęs žalią kortą išeiti iš stovyklos, į ją galiausiai negrįžo ir išvažiavo iš Lietuvos. Tam sukurta visa sistema, kuriai, šaltinių teigimu, Lietuvos pareigūnai neprieštarauja, nes ji atitinka vyriausybės vykdomą migracijos politiką – užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojų Lietuvoje liktų kuo mažiau.

Pirmiausia Sajjad nuvažiavo į Vilnių, ten susitiko su taksistu, jam sumokėjo iš dėdės pasiskolintus 1300 eurų ir išvažiavo į Vokietiją. Šiuo metu jis yra stovykloje Freiberge, 40 tūkst. gyventojų turinčiame mieste Rytų Vokietijoje. Jis sako, kad Vokietijoje jaučiasi geriau. „Čia nėra grotų, nėra pareigūnų. Su prižiūrėtojais čia bendraujame paprastai. Jie nesiekia prieš tave rodyti galios. Ir dauguma jų yra iš arabų šalių. Mes gerai sutariame.“

Tik atvykęs į Vokietiją Sajjad užpildė naują prašymą prieglobsčiui gauti – šįkart Vokietijoje. Tačiau pagal Europos Sąjungos Dublino susitarimą, asmuo turi gauti prieglobstį toje šalyje, kurioje pasiprašė prieglobsčio pirmiausia. Sajjad atveju, kirtus Baltarusijos sieną, ta šalis buvo Lietuva. Išimtis padaroma tik jeigu įrodoma, kad pirmoji prieglobsčio prašymą pradėjusi svarstyti šalis asmeniui yra nesaugi.

Sajjad sako, kad galėtų gyventi Lietuvoje, jeigu jam būtų suteikta galimybė dirbti ir būti laisvam. Jis jaučiasi galintis čia susirasti draugų. Prieš iškeliaudamas į Vokietiją jis Vilniuje susidraugaudavo su žmonėmis tiesiog gatvėje. Kai viena iš socialinių darbuotojų Kybartų stovykloje jam, jo prašymu, padovanojo išgelbėtą kačiuką, Sajjad per savanorių tinklą rado, kas kačiuką galės prižiūrėti jam išvykus. „Nėra taip, kad visi sutikti žmonės Lietuvoje būtų blogi, – sako jis. – Bet prieš kelias dienas sapnavau, kad mane grąžino į Lietuvos kalėjimą. Tai buvo košmaras.“

„WhatsApp“ ekrane Sajjad veidas mainosi tarp entuziazmo dėl galimybės saugiai gyventi Vokietijoje ir baimės, kad ta galimybė gali išsprūsti ir jis bus grąžintas į de facto kalėjimą Lietuvoje. Jis dabar gyvena kambaryje su ukrainiečiu ir dviem pakistaniečiais, kurių nė vienas nekalba angliškai. Iš šeimos jis bendrauja tik su mama, kuri už jį meldžiasi. Bet jis nenori jai sakyti visko, ką patyrė. „Ji ir taip dėl manęs išgyveno pakankamai.“

Sajjad skaudu matyti, kaip dėl lėtai veikiančios prieglobsčio prašytojų priėmimo sistemos jo metai yra švaistomi. Bet jis nepasiduoda. „Aš visada kovojau. Negaliu nustoti to daryti dabar, – sako jis. – Man viskas bus gerai.“