Praėjusių metų rugsėjį, Baltarusijai atidarius migracijos kelią per Lietuvos pasienį, Kybartų pataisos namai buvo perorganizuoti į Užsieniečių registracijos centrą. Į pasienio miestą atvežta virš 700 vyrų iš Viduriniųjų Rytų, Afrikos ir Azijos. Jie sulaikyti, nes sieną kirto nelegaliai. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokius ilgalaikius migrantų sulaikymus pripažino neteisėtais. Dalis vyrų grįžo į savo šalis, dalis pabėgo gilyn į Europą. Bet virš 200 žmonių lig šiol gyvena registracijos centre nežinodami, kas jų laukia, o visai greta gyvenantys Suvalkijos žmonės jų nepažįsta. Straipsnių cikle „Uždaryti Kybartuose“, kurį publikuojame kartu su Suvalkijos laikraščiais „Santaka“ (Vilkaviškis) ir „Suvalkietis“ (Marijampolė), siekiame šią skirtį sumažinti.

Su 28-erių Abatoh Ebenezer Nkeng susitinkame Kybartų užsieniečių registracijos centro vaikų kambaryje, išpieštame „Snieguolės ir septynių nykštukų“ tema. Spalvinga kambario siena kontrastuoja su šaltu buvusių pataisos namų interjeru. Už manęs ir fotografo atsisėda jaunas pareigūnas, kuris paprašo, kad jo nefotografuotume. Jis, savo ruožtu, filmuoja mus. Interviu užsieniečių registracijos centruose (analogiški centrai yra Medininkuose, Rūdninkuose, Druskininkuose ir Rukloje) yra įrašinėjami motyvuojant tuo, kad esant reikalui būtų galima patikrinti, jei migrantas „sakytų netiesą“.

Abatoh stebi pareigūną, bet neatrodo sutrikęs. Jam šiandien džiugi diena – atkeliavo jo draugo perduotas lagaminas su drabužiais, maistu ir batais. Dovanomis jis dalinsis su kambario draugais: dviem kamerūniečiais ir trimis togiečiais.

Liepos viduryje sueina lygiai septyni mėnesiai, kai Abatoh yra apgyvendintas Kybartų užsieniečių registracijos centre. Čia, priešingai nei kituose centruose, gyvena tik vieniši vyrai. Prieš mėnesį jis pirmą sykį gavo galimybę išeiti į miestą. Kaip pats sako, „gavo laisvę“. Tačiau laisvė sąlyginė: Abatoh turi nuolat sugrįžti į centrą arba tos pačios dienos vakarą, arba per 72 valandas, jeigu įrodo prižiūrėtojams, kad turės kur kitur apsistoti.

Dabar jis kasdien vaikščioja po Kybartų miestelį, eina į parduotuvę ir kartais pasikalba su vietiniais žmonėmis. Šie klausia, iš kokios jis šalies ir ar jam patinka Lietuvoje. Į antrąjį klausimą Abatoh atsakyti sunku. „Aš buvau labai depresyvus. Ryte pabundi ir matai metalines grotas. Buvau kitame korpuse, ilgus mėnesius negalėjau niekur išeiti. Dirbti negalėjau, todėl tiesiog nuobodžiavau ir laukiau. Dabar galiu išeiti, pamatyti medžius, įkvėpti oro. Tai padeda“, – savo dienas Lietuvoje apibūdina jis.

Abatoh teisinis statusas „gavus laisvę“ nepasikeitė: jis yra pateikęs prašymą gauti prieglobstį Lietuvoje, jo byla vis dar tiriama. Bet kadangi jis Lietuvoje yra sulaikytas jau metus (prieš tai buvo uždarytas Druskininkų ir Rūdninkų centruose), jam suteikta galimybė trumpam palikti Kybartų centro teritoriją. Analogišką „žalią kortą“ gavo ir dalis kitų Kybartuose gyvenančių vyrų.

Pernai vasarą, migrantams pradėjus masiškai kirsti Lietuvos sieną, nuomonę apie juos formavo ne jie patys, o situaciją stebintys politikai ir komentatoriai. Jie buvo išsigandę. „Kiek mes žinome, kurie [iš jų] atvykę iš ISIS, dar kur nors?“ – pernai rugpjūtį interviu TV3 kalbėjo migrantų uždarymo šalininkas konservatorius Audronius Ažubalis. „Kas gali paneigti, kad pabėgėlių tarpe nėra specialiai parengtų teroristų?“ – pridėjo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius.

Abatoh, kaip ir kitų Kybartuose uždarytų vyrų papasakotos istorijos kontrastavo su šiuo gąsdinančiu įvaizdžiu. Jis bėgo nuo teroro atakų, o ne norėjo jas vykdyti kitur. Su teroru, patirtu pašnekovo, Lietuva ir pasaulis nėra gerai susipažinęs.

„Pamirštas karas“ – taip BBC žurnalistai pernai apibūdino situaciją Kamerūne, 26 milijonus gyventojų turinčioje Centrinės Afrikos šalyje. Pilietinis karas čia prasidėjo 2017 m., kai anglakalbė Kamerūno mažuma pradėjo priešintis prancūzakalbių valdžios diktatui. Per penkerius metus daugiau nei milijonas gyventojų paliko šalį.

„Ten gyventi nėra saugu. Ypač jeigu esi jaunas“, – sako Abatoh, kuris yra anglakalbis krikščionis. Kurį laiką jam pavyko karo išvengti. Jis kasdien iš gimtojo kaimo važinėdavo į Kumbos miestą Vakarų Kamerūne, kur dirbo ligoninėje, kraujo tyrimų laboratorijoje. Baigęs medicinos studijas Bamendos universitete Kamerūne, jis taupė pinigus magistrantūrai. „Aš imdavau kraują iš venos ir darydavau tyrimus. Maliarijos tyrimai, ŽIV tyrimai – ligoninėje darėme visa tai“, – prisimena Abatoh. Atlyginimas už darbą buvo nedidelis: 40 tūkst. Centrinės Afrikos frankų per mėnesį, maždaug 60 eurų. Norėdamas prisidurti prie atlyginimo jis ūkininkavo ir dirbo statybose.

Vienos iš Kamerūno kariuomenės atakų metu ligoninė buvo padegta motyvuojant tuo, kad joje slepiasi sukilėliai. Abatoh tą dieną dirbo laboratorijoje. Pamatęs dūmus, skubėjo pranešti kolegoms, kad reikia bėgti. Padegimai yra dažnas ginklas Kamerūno pilietiniame kare. Abatoh tai jau buvo patyręs skaudžiausiu būdu – tokio gaisro kaime metu žuvo jo tėvas. Abatoh sesė žuvo per kitą ataką. Savo mamos jis nematė nuo gimimo, jį augino senelė. Karui intensyvėjant, kita sesė pabėgo į kaimyninę Nigeriją. Abatoh liko rūpintis jį užauginusia močiute. Radęs jai prieglobstį jis pasiryžo palikti namus ir pats.

Abatoh sužinojo apie galimybę skristi į Baltarusiją ir studijuoti Baltarusijos valstybiniame technologijų universitete (BNTU) Minske, prieš tai išklausius bazinį rusų kalbos kursą. Agentas, su kuriuo tarėsi dėl studijų, žadėjo, kad Abatoh galės ne tik mokytis, bet ir gauti teisinį prieglobstį ir pradėti dirbti. Nemažai kamerūniečių susigundė šia galimybe. Patikėjęs pažadu ir atvykęs į Minską Abatoh sužinojo, kad vienintelė tikra šio plano dalis buvo rusų kalbos kursai. Po pusės metų jis liko be pinigų, tačiau nusprendė eiti tolyn – kirsti Lietuvos sieną.

Oficialus Abatoh prieglobsčio prašymas buvo užregistruotas tik šių metų balandį. Su migracijos pareigūnu jis kalbėjosi „15–20 minučių“ – trumpiau, nei truko mūsų interviu. Jis lig šiol nežino, kokia yra jo bylos situacija. Nors kreipėsi į centro prižiūrėtojus ir rašė laiškus migracijos departamentui, jis vis dar laukia atsakymo.

„Aš laukiu daugiau informacijos apie savo bylą. Nežinau, kokioje stadijoje ji yra, kiek toli nueita. Niekas man to nesako. Nebuvau susitikęs su savo advokatu“, – sako jis ir telefone ieško laiško, siųsto į Migracijos departamentą. „Jie atrašė, kad turiu klausti savo stovyklos vadovo. O kai paklausiau vadovo, jis atsakė – nežinau.“

Paklausus Kybartų užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus viršininko Almanto Marcelionio apie Abatoh bylos būklę, jis negalėjo situacijos patikslinti, bet paminėjo, kad sprendimų priėmimas gali užtrukti ir kelis mėnesius.

Tad šiandien Abatoh, kaip ir kiti Kybartuose uždaryti vyrai, laukia. Abatoh nėra toks kritiškas Lietuvai, kaip dalis kitų čia uždarytų migrantų. Bet jis kalba apie monotoniją ir nežinojimą, kas bus toliau. Migrantai, kurių judėjimas apribotas, negali įsidarbinti, tad gyvenimas centre susideda iš „miego, valgymo, telefono ir kartais futbolo“. Gavęs leidimą išeiti iš centro teritorijos, Abatoh nuolat išeina pasižvalgyti po Kybartus, nors iš pradžių jam atrodė baisu. „Buvau gal tik antras afrikietis, kuris galėjo išeiti į laisvę. Nežinojau, kaip žmonės reaguos į mano odos spalvą. Dabar, kai mūsų daugiau, jaučiuosi drąsiau. Bet vakarais nevaikščioju“, – sako jis.

Kybartuose jis pirmą kartą pamatė sniegą. „Sniegas yra nuostabus. Paliečiau jį ir bandžiau suprasti – ar čia tikrai vanduo? Jūs turite keturis metų laikus. Kur aš užaugau, yra tik du – lietaus ir sausros. Sausros metu karštis pakyla iki 45 laipsnių“, – prisimena jis.

Dabar viskas priklauso nuo to, ar teismas suteiks Abatoh oficialų prieglobstį Lietuvoje. Jeigu ne, jis bus Lietuvos pareigūnų išlydėtas į Kamerūną – atgal į pilietinį karą. Įtakinga žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, atlikusi išsamų tyrimą Lietuvos užsieniečių registracijos centruose, paantrino tam, ką kalbėjo ir patys migrantai, – kad šis „laikinas apgyvendinimas“ yra žmonių įkalinimas. Tokį sprendimą migrantų byloje prieš Lietuvą birželį priėmė ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Šis Teismo sprendimas svarbus, nes gali tapti precedentu galvojant apie kitų migrantų, tarp jų ir Abatoh, teisę būti paleistiems į laisvę.

„Amnesty International“ ragina paleisti tiek Kybartuose, tiek kituose centruose Lietuvoje laikomus migrantus. Kaip tviteryje rašė vienas tyrimo autorių Nicola Delvino, „prašyti prieglobsčio nėra nusikaltimas“, – net jeigu šalyje įvesta nepaprastoji padėtis, net jeigu sieną kerti nelegaliai. Teisė į saugumą yra svarbiau. Įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva sutiko įgyvendinti ir Europos Sąjungos prieglobsčio politiką, kurios pagrindinis principas nurodo, kad Europos Sąjungoje visi žmonės turi teisę prašyti prieglobsčio. Abatoh ir kitų Kybartuose, Medininkuose, Rukloje ir kitur uždarytų žmonių situacijos yra pirmas tokio masto išbandymas Lietuvai.

Interviu pabaigoje Abatoh paklausia mūsų – „gal turite laisvą vietą į Vilnių?“. Migrantų bendruomenę Lietuvoje palaikantis Vilniaus restoranas „Delta mityba“ pakvietė jį prisijungti dažant sienas, o baigus darbus visiems kartu surengti vakarienę.

Vietą turime. Važiuojame Marijampolės link, sustojame degalinėje. Pavaišinam Abatoh dešrainiu, jis nusiperka buteliuką kolos. Važiuodami kalbamės apie skirtingus vairavimo įpročius Europoje ir Afrikoje: „Čia visi vairuoja tyliai. Kamerūne visi daug pypina.“ Vilniuje atsisveikiname: čia jis nakvos pas savo naujus draugus, mes grįšime į savo butus. Mūsų gyvenimai tampa panašūs – bent 72 valandoms.