Nuo Picasso iki Kanye Westo. Trumpa Afrikos meno įtakos ir nusavinimo istorija

Prekybos centruose groja muzika. Tyrimai rodo, kad tai daro įtaką laiko, pirkėjų praleidžiamo parduotuvėje, trukmei ir net išleidžiamai pinigų sumai. Rinkdamasis sūrį ar laukdamas prie kasos, muzikos dažniausiai negirdžiu, tačiau kartais, prisiminęs minėtą rinkodaros triuką, vis dėlto atkreipiu dėmesį.

Arnas Rasimavičius yra Prienų „Žiburio“ gimnazijos abiturientas. Šis tekstas ir komiksas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.

Tuomet imu galvoti: koks tai muzikos žanras, kuris atlikėjas? Statistika rodo, tačiau ir be jos aišku, kad populiariausios muzikos srovės šiuo metu yra hiphopas, ritmenbliuzas – muzika, sėkmingai įsišaknijusi visame pasaulyje.

Laukiant ilgoje eilėje tenka dažnai spoksoti į ryškiaspalvius plakatus ant sienos – lietuvišką reklamą, kuri atrodo visai neblogai: ornamentais išmarginta, raštais apipinta – gal net kažkur matyta, pažįstama.

Atrodo, visai įprasti dalykai. Nepagalvotum, kad kokio nors reklaminio piešinio ar atsitiktinai paleisto muzikos kūrinio istorija gali siekti šimtus metų, o tai, ką laikome pažįstamu, savu, yra atėję iš už tūkstančių kilometrų.

XIX a. prasidėjo sparti Afrikos kolonizacija. Vietiniai buvo pavergiami, relikvijos ir meno kūriniai – grobstomi. Kur visa tai dabar? Pasirodo, visas kultūrinis paketas buvo paskleistas Europoje, vėliau – ir kitose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, kuba tekstilių iš centrinės Afrikos (dabar Kongo Demokratinė Respublika) rasime Bruklino, Metropoliteno, Britų ir kituose didžiuosiuose muziejuose. Kas iš to?

Juodaodžių kultūra ilgainiui susimaišė su kitomis pasaulio kultūromis. Afrikos menas buvo nusavinamas, pateikiamas kaip atradimas. Tarkim, Picasso, vienas žymiausių menininkų pasauly, viešai pripažino naudojęs, sėmęsis įkvėpimo iš afrikietiškų kaukių ir kitų afrikietiškos buities elementų. Į šio dailininko susvetimėjusius kūrinius tuomet žiūrėta kreivai, tačiau dabar nekyla klausimų, kai parduotuvėje Lietuvoje išvystame plakatą, pilną mums galbūt net nepažįstamų elementų iš Afrikos. Pavyzdžiui, supaprastintas žmonių vaizdavimo būdas, kai antakis pereina į nosį, jau prieš šimtmetį buvo sėkmingai nusavintas Henri Matisse’o, vėliau ir kitų menininkų. Dabar šis būdas dažnai naudojamas ir šiuolaikinėje reklamoje. Ir atrodo taip novatoriškai, moderniai.

O kaip dėl tos prekybcentrio muzikos? Ritmas, improvizacija buvo esminė genčių ritualų ir darbo dalis. Kolonizacijos metu muzikinės tradicijos paplito JAV, tuomet iš afroamerikiečių vergų muzikos gimė spiričiuelis, gospelas, džiazas, vėliau paklojęs pagrindą rokui, galiausiai – hiphopas. Įdomiausia, kad savita juodaodžių kūrėjų muzika per pastaruosius dvidešimt metų užkariavo muzikinius topus, o kitų rasių atlikėjai dažnai ne visai sąmoningai perėmė ritmus, stilius, skambesį.

Mano sukurti komiksai apima kelis šimtmečius (XIX–XXI a.) ir atskleidžia Afrikos pavergimo istoriją, meno kūrinių, kaukių nusavinimą ir pritaikymą naujoms dailės srovėms. Toliau komiksai aprėpia ir genčių garsinių motyvų, ritmo panaudojimą klasikinėje muzikoje, vėliau bliuzo, džiazo išpopuliarėjimą. Galiausiai pasiekia šiuolaikinius kūrėjus juodaodžius, kurių indėlis į muziką, madą ir kitus vizualiuosius menus tapo esminis ir neatsiejamas nuo viso pasaulio kultūros.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Žurnalistinius mokymus-konkursą „Afrika nėra šalis“ rengė NARA žurnalistai ir Afrikos tyrimų ir konsultacijų centras „AfriKo“.