Kažkas manyje intuityviai ruošiasi šiai patirčiai. Skrisdama į Dortmundą klausausi Martynos Šulskutės tinklalaidės apie pelkių sausinimą ir industrializaciją Lietuvoje – raktiniai žodžiai „durpė“ (kuras pokario Vilniaus atstatymui) ir „stachanoviečiai“; traukinyje skaitau Aude de Kerros tyrimą apie konceptualaus meno kelią į Prancūzijos bažnyčias XXI a. Šių metų „Manifestos“ šūkis – „Tai ne bažnyčia“.

Ši bienalė prieš trisdešimt metų Olandijoje sumanyta kaip alternatyva Bazelio mugei ir Venecijos bienalei – nuo pradžių „Manifestai“ vadovavusi Hedwig Fijen šiemet ją kuruoja paskutinį kartą. Kūrybinėje komandoje dar aštuoni kuratoriai, įskaitant Rūro regionui svarbių mažumų atstovus: Krzysztofą Kosciuczuką, pristatantį nemažai Lenkijos kūrėjų, ir Gürsoy Doğtaş, kurio tėvas atvyko iš Turkijos dirbti anglies perdirbimo fabrike kaip gastarbeiteris.

Prieš šturmuodama numatytą meno maršrutą, pusdienį vaikštinėju po „Zollverein“ – šis šimte hektarų išsidėstęs anglies kasybos ir perdirbimo (kokso) kompleksas dabar yra UNESCO saugomas paveldo objektas. Milžiniškos mašinos, sraigtai ir nesibaigiantys bėgiai, pavėsingi parkai su skulptūriniais objektais, kur rytą netrūksta bėgiotojų ir šunų vedžiotojų – industrinis estetizuotos architektūros efektyvumas kelia nejaukumą apmąstant čia dirbusių žmonių kasdienybę, taršą ir triukšmą. Kompleksas priklausė Eseno Kruppų pramonininkų dinastijai ir buvo vienas pagrindinių ginklų tiekėjų įvairioms Europos šalims – dėl to Antrojo pasaulinio karo metu bombarduotas itin intensyviai. Čia veikiančiame muziejuje sužinau, kad XIX a. dirbti į Rūro šachtas ir fabrikus masiškai migravo Silezijos ir Prūsijos lenkai – tai jų rankos įsuko industrinės revoliucijos sraigtus. Nors regione steigėsi stiprios profsąjungos, vyko protestai prieš išnaudojimą ir lenkai tapo didžiausia etnine mažuma, šie darbininkai taip ir liko antrarūšiais piliečiais.

Kuratoriaus Krzysztofo klausiu, kaip šie žmonės nesusivienijo prieš hitlerinės Vokietijos politiką ir agresiją. Anot jo, tai nebuvo organizuota diaspora, lenkai linkę integruotis ir laikytis kas sau, o glaudūs verslo ir politikos ryšiai jų balsams nepaliko šansų. Antrojo pasaulinio karo metu Kruppų plieno ir anglies industrijai paspirtimi tapo prievartiniams darbams čia atvežti lenkai iš Rytų Europos ir žydai – dar viena kančios banga. Pokario metu atstatymo darbams Vokietija aktyviai kvietėsi darbininkus – gastarbeiterius – daugiausia iš Turkijos, taip pat Italijos, Graikijos ir Ispanijos. Kuratorius Gürsoy pasakojo, kad jie būdavo apgyvendinami išlikusiuose nacių koncentracijos stovyklų barakuose ir dirbo prižiūrimi buvusių stovyklų komendantų. Iki 1982-ųjų šachtose legaliai galėjo dirbti jaunuoliai nuo 14 metų – tais metais pakeistas įstatymas darbininkų amžių kilstelėjo iki 16 metų… Besikartojančioje istorijos spiralėje Vokietijos pramonė vėl atsitiesė beteisių darbininkų dėka.

Ekonomikai vystantis šuoliais ir darbininkams įsitvirtinant 1950–1970 metų laikotarpiu sparčiai dygo rajoninės bažnyčios – pantofelkirche, pažodžiui, esančios taip arti namų, kad patogu ten nueiti su šlepetėmis. Šiuo atžvilgiu galima prisiminti Vilniuje po nepriklausomybės iškilusias Viršuliškių pal. Jurgio Matulaičio ir Pilaitės šv. Juozapo bažnyčias, architektūriniu stiliumi artimas jas supantiems daugiabučiams. Religinė bendruomenė Rūro šachtininkams buvo stipri atrama, ypač krizių ar nepriteklių metu, o valstybė ir verslas skatino tokį būrimąsi ne tik kaip erdvę palaikymui, bet ir kaip tam tikrą socialinės kontrolės struktūrą.

Tačiau „Zollverein“ (ir dauguma kitų kompleksų) užsidarė 1987 metais, kai vokiška anglis tapo nebekonkurencinga žaliava: liberalizavus Europos rinką krito kainos. Branduolinis kuras ir nafta siūlė gerokai pigesnes energetikos alternatyvas, o baigiantis Šaltajam karui glaudžiai su anglies gavyba susijusi plieno pramonė taip pat nebebuvo tokia paklausi. Darbininkai masiškai atleisti, o regionas pamažu smuko į depresiją. Vaikštant po Eseną smelkiasi liūdesys dėl apytuščių šiukšlinų gatvių, daugybės jose matomų benamių ir nuo priklausomybių kenčiančių asmenų.

Kartų kaita atnešė sekuliarizaciją (kaip ir didžiojoje Europos dalyje) – tūkstančius nebenaudojamų bažnyčių ruošiamasi griauti dėl brangaus išlaikymo arba joms ieškoma naujų funkcijų. „Manifestos“ kuratoriai teigia, kad regione netrūksta muziejų ar kultūros institucijų – jie akcentuoja norą gaivinti socialinę bažnyčių funkciją, užuot pastatus konservavus ieškoti būdų juos aktyvuoti ir siūlo paplūdimį kaip metaforą erdvei, kurioje visi kūnai galėtų jaustis laisvai (beje, Gelzenkircheno St. Josef bažnyčia užpildyta smėliu ir paplūdimys čia iš tiesų veikia). Prisimenu koncertus Amsterdamo „Paradiso“ muzikos klube, kurį 1968-aisiais hipių bendruomenė įkūrė XIX a. bažnyčioje, ir Mastrichto „Domincanen“ knygyną, įsikūrusį XIII a. bažnyčioje.

Skirtingose „Manifestos“ erdvėse pristatomuose kūriniuose ryškios migrantų ir etninių mažumų diskriminacijos temos, susijusios ne tik su ekonominiais aspektais, bet ir karo siaubu – pabėgėliais, gamtos žalojimu. Nors menininkės (-ai) kūrinių nekoordinavo, dažnai pasitelkiamos vargonų ir varpų bei bažnyčios suolų transformacijos šioms temoms įvaizdinti. Augustas Serapinas iš Eseno Markuskirche suolų konstruoja auditoriją pakylėjančią platformą („Pew Tower“), o Jarosławas Kozłowskis sukapoja St. Marien bažnyčios suolus ir jungia juos į skulptūrinį objektą („Be pavadinimo“).

Bochumo Gethsemane-Kirche baltarusių menininkė Marina Naprushkina siūlo šokinėti pripučiamoje varpo formos pilyje („Kein Geläut“), – anot jos, tai nestabilios migrantų būklės metafora. St. Josef „Dúo Barber-Palacios“ „kalbasi“ išgaudami garsus iš varpų perdarytais instrumentais („How long a Clapper’s Shadow Falls“). Ryškiai rožine krepšinio ir futbolo sale paverstoje Bochumo St. Ludgerus bažnyčioje vargonai suskamba kamuoliui nepataikius („CaboSanRoque“ instaliacija „Fail Louder“), o St. Marien bažnyčioje, buvusių vargonų vietoje, kabo William Engelen „grojama užuolaida“ iš statybinių vamzdžių („Variation on Godspeed 4/4 Time“).

Viena paveikiausių instaliacijų – Abbas Zahedi „Ouranophobia 47051“ Duisburgo Kulturkirche Liebfrauen: britų menininkas subombarduotos Kyjivo Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonus paverčia elektroninės muzikos instrumentu, o sulankstytus, apdegusius vamzdžius komponuoja kaip raketų baterijas. Klausiu jo, ar ši muzikinė ginkluotė nukreipta į rusų pajėgas. Menininkas kategoriškai neigia tokią interpretaciją: „Kūrinio pavadinimas nurodo į dangaus baimę, į dangų, lyjantį bombomis. Nenorėčiau to dauginti – mano raketos nukreiptos į mūsų klaidingus įsitikinimus ir užsispyrimą, vedančius prie nesibaigiančių konfliktų.“ Kūrinys dera su architekto Tonio Hermannso projektuota erdve – Liebfrauen stovi ant per Antrąjį pasaulinį karą subombarduotos bažnyčios liekanų: žvelgiant iš lauko vitražai languose atrodo kaip išdužę, o tebenaudojama pamaldų salė pirmame aukšte dėl itin žemų lubų primena priedangą nuo bombų.

Stipriausią įspūdį „Manifestoje“ paliko paroda Bochumo Christ-König bažnyčioje, kuruota Andos Rottenberg ir Krzysztofo Kosciuczuko. Prie įėjimo pasitinka Mirosławo Bałkos grubios anglies juodoji „Madonna“, nurodanti į religijos vaidmenį šachtininkų gyvenime. Centrinė nava nusėta didžiuliais Evos Koťátkovos siūtais paukščiais, kandimis ir sliekais („When Animals Fall From the Sky“). Su šios čekų menininkės kūryba pernai buvo galima susipažinti Sapiegų rūmuose veikusioje parodoje. Instaliacija mane palietė kaip netikėtas mano kartu su Vaiva Grainyte kurtos pjesės epizodo įvaizdinimas – mėginome įžodinti karo garsovaizdžius, iš dangaus krentančius paukščius, kulkų čaižomus medžius.

Su Koťátková kalbamės apie „kasdieniškesnes“ paukščių kryčio priežastis: fejerverkai, garsūs koncertai, įstiklinti daugiaaukščių langai, audros... „Nukritę gyvūnai greit „sutvarkomi“ ir mūsų pasirinkimų pasekmės lieka nematomos – o čia to negali nepastebėti“, – pasakoja ji. „Beje, šiaip jau į bažnyčią paukščių nei kitų gyvūnų neįleidžia.“ Mintyse praskrieja apleistoje Vilniaus šv. Stepono bažnyčioje matytos kregždės ir žvirbliai, šv. Pranciškaus Asyžiečio pamokslai paukščiams XIII a. ir stebėtinai daug žuvusių balandžių liekanų Eseno gatvėse. „Mano paukščiais rūpinasi vietos mergaitės-skautės“, – tęsia Koťátková, – „tik jos gali liesti paukščius, ne bet kas panorėjęs – gyvūno pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Jos davė jiems vardus, į ausį kuždėjo pasakas“ – pastarąsias galima išgirsti per ausines.

Ant bažnyčios altoriaus po masyviu metalo erškėčių vainiku eksponuojamos romų menininkės Małgorzatos Mirga-Tas rausvo vaško figūros („From the series 29“), skirtos 1942-aisiais nužudytų romų atminimui. Švelnumas ir nuoroda į užkalbėjimų žvakes. Šoninėje navoje – Mehtap Baydu silikoninės išnaros („The Distance Between Me and Everything Else“). Viena jų kabo klausykloje kaip paveiki atvirumo metafora – svarstau, kiek tapimas pažeidžiama, it be odos, yra pasirinkimas, kiek išpažintis išrengia, kiek ritualas ir / ar bendruomenė geba teikti saugią erdvę tokioje jautrioje būsenoje. Ambivalentiškos lyties objektai galėtų būti dvi to paties asmens kūno pusės arba hermafroditiška jungtis su trūkstama dalimi. Ši kūniškumą nagrinėjanti menininkė kitoje bažnyčioje (Gethsemane-Kirche) pristato tradicinius turkiškus patiekalus kaip moterų kūno dalių meniu: dainuojančios virėjos samsto „Našlių sriubą“ ir vaišina „Gražuolės lūpų“ desertu, o nevegetarams (-ėms) siūlo ir „Moters šlaunį“, „Damos pilvą“ bei „Nevaisingumo užkandą“.

Mano „Manifestos“ top trejetą užbaigia Pınar Öğrenci videodarbai Bochumo St. Anna bažnyčioje. Stebiuosi, kad tai vieninteliai kūriniai, tiesiogiai reflektuojantys Rūro šachtininkų patirtis: dokumentiniai kadrai jungiami su interviu, tiriamoji medžiaga – su poetiniais tekstais. „Triukšmas, dulkės, fizinis spaudimas, apsinuodijimas, [...] monotoninio smogo dangus.“ Menininkė dalinasi, kad šachtininkų pasakojimuose gilios psichologinės traumos, nuolat liudijant (ir patiriant) sužeidimus ir mirtis, pinasi su pasididžiavimu savo ištverme – tuo naudodamiesi darbdaviai konstravo paklusnumu grįstą tapatybę, kurią tyrėjai apibūdina kaip „kasyklų militarizmą“. Mano galvoje sukasi miners – minors – minorities aliteracijos (liet. kasėjai – nepilnamečiai – mažuma). Įkvepiu patirtis. Iškvepiu eilėraštį.

Dievo veidas žvelgia nuo altoriaus
prakaituotas ir aplipęs anglies dulkėmis
jo ir vėl nepažino
įkvėpimo misterija jah
iškvėpimo ve
jis turi tik vieną plautį lieka
ahe
begaliniai atsikosėjimai
išvirkščiam požemio kalne
dvasia yra oras visa užpildantis jungiantis
jį vis mažiau
jo sūnus
išgelbėtas
meno istorikas
renkasi dekonsekruotą bažnyčią
kur virš šoninio altoriaus
atsispaudęs madonos karolių šešėlis

Bienalė „Manifesta 16“ vyksta Vokietijos Rūro regione iki spalio 4 d.