Neįprasta ritminė darna ir sąskambiai tarp kūrinių šio jauno kūrėjo parodoje traukia vientisumu ir palieka erdvės interpretacijoms. Mato Janušonio (g. 1994) kūrybai būdingas muzikinis dėmuo čia išreikštas subtiliomis nuorodomis. Minčiai leidžiama asociatyviai plūduriuoti be galutinio atsakymo – net jei užtikrintai jo nerasite, neliksite be deguonies kaukės svetimoje planetoje.

Ketaus kėdės ant penklinės („Vidinio kiemo žvaigždės“, 2024) ir auksinė plokštelė – galbūt kosminių „Voyager“ erdvėlaivių nešama – kertanti pilnaties susuktą galvą („Visos 2024 metų pilnatys“, 2025). Į dalis išrinktas kosminis „Saturno“ dulkių siurblys („Vidinis vakuumas“, 2022) ir kosminio keliautojo – o gal Ziggy Stardust – kūnas, tarp kurio sidabriškų segmentų vaikštinėjama parodoje. Tik viena ketaus koja-milžinė tebestovi, rūdimis įsikibusi žemės, nors jau kitu, popieriniu, žingsniu rizikuoja nupleventi Mėnulio link („Moonwalk“, 2024).

Matas yra mano pusbrolis. Tai viena priežasčių, kodėl toliau tekste į jį referuoju vardu; kita priežastis – kad menininkų Janušonių yra trys: Mato brolis Rokas Janušonis ir tėvas Audrius Janušonis. (Parodą apžvelgiu savo, o ne menininko ar galerijos iniciatyva). Matas – vienas retų lietuvių menininkų, liejančių metalą. Modernią skulptūrinę bronzą plėtojo keletas vyresnės kartos kūrėjų (pavyzdžiui, Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius), tačiau šiandien skulptūroje sunkiasvoris medžiagiškumas tampa vis retesnis. Ketus ir popierius Mato kūriniuose dera kontrastingai – kaip gamta ir kultūra, basas pirmapradis kūnas ir urbanizuota metalurgija, tušo kaligrafija ir televizija.

Anatomiškai apytikslės plokščios pėdos pastorintu Achilo kulnu – bandymas mažinti keliautojo pažeidžiamumą, o gal ir nuoroda į ugnies metalurgą, raišąjį skulptorių globėją Hefaistą iš graikų mitų? Padėkos votai? Ne sumažinti, o išdidinti tiek, kad aptryptų palaimintą vietą, neištirptų stebuklingo paveikslo pakraščiuose. Sidabrinė galvakojė arfa („NSO (neatpažintas stovintis objektas)“, 2025) – ir palydovinė antena, laukiniais 1990-aisiais gaudanti naują turinį iš neregėtų kraštų, ir viduramžiškas vienakojis milžinas iš laukinio užjūrio.

Nors kūrinių konsteliacijoje dinamika ir asociatyvumas kuriasi organiškai, tiesiogiai apie dviejų kūnų santykį užsimena tik mažutis „Wish you were here“ (2026). Dvi poros kojų ir viena kitos link besitiesiančios rankos. Tačiau belytės, beveidės būtybės, prisidengę ornamentais, stokoja kitų „komunikuojančių“ kūno dalių (galvos, širdies). Koks santykis tuomet apskritai įmanomas?

Prie įėjimo mojantis efemeriškas delnas („Hi Hello“, 2025) tuoj pat įsitempia ir įsikimba sienos („Poilsis“, 2025). Nusvirusios, nuo kūno atsietos plaštakos – motyvas, kurį pastebiu jau ne pirmo skulptoriaus darbuose: Audriaus Janušonio „Dainų šventėje“ (2024) jos pakibusios ant tautinių juostų, o Andriaus Ermino „Pirštinėse“ (2016) mutavusios į smegenų kumščius. Nuo ko svyra vyrų rankos?

Mato darbuose kūno dalys – be rasės požymių, iškirptos iš istorijos tėkmės; jų lytiškumas veikiau numanomas. Nors moterį-milžinę tokiomis kojomis įsivaizduoju sunkiau (gal tai tik mano ribotumas), šio kosmoso ūke nesklendžia sėdmenys ar krūtys. Tai sveikas jaunas kūnas: nors dalys atskirtos, naratyvai apie kare sprogmenų nutrauktas galūnes ar senatvės suraukšlėtą odą čia vargiai įsiterptų. Kūno žvaigždyne kuriama rimtis nėra sterili, bet ir neišblaškoma aktualijų srauto.

Kūnas – kaip readymade’as: gana kasdieniškas, surandamas vos metus žvilgsnį į save kaip materijos objektą, paslankus meninėms transformacijoms. Išlieti iš metalo šie kūnai priešinasi dvasinės išminties eilutėms apie laikinumą; tuo pačiu belaikiškumas įkalina, o išskaidymas dalimis nurodo į jau įvykusį kūno vientisumo pažeidimą, suirimą. Be to, viešai eksponuojamos išorinės tapatybės dalys atkartoja socialinių medijų veikimo logiką. Mato kūryba įsiterpia į šiuolaikinėje Vakarų skulptūroje populiarėjančią hiperrealistinių kūnų terpę, persmelkiančią nejauka ir kartu magnetiškai traukiančią aptariamų problemų link. Tai ir australo Rono Muecko milžinai, ir italo Maurizio Cattelano meteorito pakirstas popiežius, ir olandų menininkės Margriet van Breevoort toteminiai kūnų stulpai ar humanoidai.

Galiausiai apčiuopomis artėjama prie veido – įvairiomis formomis dauginamo skulptūrinio autoportreto, gana neįprasto tarp šiuolaikinių Lietuvos menininkų. Žygimantas Augustinas ir Šarūnas Sauka groteskiškai tiražuoja savo atvaizdą tapyboje, o Mato veidas drįsta žvelgti be ironijos. Sidabrinė kaukė („Poilsis“, 2025) veikiau primena Žilvino Kempino gipso išlieją ar romėnų pomirtinę kaukę. Didžiulė ketaus galva lėtai suka tą pačią plokštelę popierinių pilnačių fone („Visos 2024 metų pilnatys“, 2025).

Japoniškos estetikos taškas užbaigia parodos vaizdą: abiejose lapo pusėse tas pats Mėnulis – už kulisų daugiau nieko nepaslėpta. Tik... pilnačių čia ne dvylika, o septyniolika. Aštuoniolika, jei priskaičiuotume ir tą auksinę, įstrigusią galvoje.

Mato Janušonio paroda „Žvaigždžių ritmu“ veiks iki kovo 21 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“.