We’re all just temporarily abled

Veiksmas – MO

Kiek iš jūsų galėtų įvardyti nors vieną lietuvių menininkę (-ą) su negalia, klausia portugalė Maria Vlachou konferencijoje „Įtrauktis profesionaliame mene“, vykusioje MO muziejuje. Auditorija tikslinė ir suinteresuota, bet rankų pakyla vos dvi... Lietuvos negalios organizacijų forumas teigia atstovaujantis apie 300 tūkstančių žmonių ir jų šeimų narių – apie 12 procentų šalies gyventojų. Statistiškai atrodo tikėtina, kad tarp jų turėtų būti ir meninink(i)ų. Tačiau problema – galbūt ne pavardės, o tai, kas laikytina menu. Vėlesnėse diskusijose ima dominuoti klausimas apie ribą tarp profesionalų ir mėgėjų.

Siūlomas socialinis modelis – teigiantis, kad problema – ne žmogus su negalia, o nepritaikyta aplinka – galėtų skatinti kūrybinę terpę tapti palankesne visiems. Daugybė (jei ne dauguma) kūrėjų susiduria su psichologiniais ir (ar) finansiniais sunkumais, todėl siekiant reikšmingos įtraukties būtina spręsti šiuos klausimus – visų kūrėjų labui.

Žvelgiant iš išorės, kultūros sritis gali atrodyti kaip liberalesnė, atviresnė – puiki terpė „įtraukties eksperimentams“... Tačiau realybėje dėl savo uždarumo, hierarchiškumo ir konkurencijos tokio tipo terpės yra statistiškai palankesnės išnaudojimui (ir jo nutylėjimui).

Paveikslas – harmonija

Aptariant žmonių su negalia sukurtus ar atliekamus meno kūrinius dažnai apsiribojama įtrauktimi: skirtingų kūnų matomumas traktuojamas kaip savaiminė vertybė, o gilesni klausimai lieka nuošalyje. Panašiai nutiko ir su 2025-aisiais Naujojo Baltijos šokio (NBŠ) festivalyje rodytu spektakliu „Harmonia“. Diskusijoje po pasirodymo užsiminta, kad parduoti bilietus į šį spektaklį buvo nemenkas iššūkis. Viena atlikėjų svarstė, kad publika, ateidama į tokį renginį, nesitiki profesionalumo, o ją pačią žeidžia žvilgsniai, kupini atjautos.

Gailestis kažkodėl nėra dominuojanti emocija, su kuria kitame NBŠ spektaklyje „When the Bleeding Stops“ klausomės islandų šokėjos: viename itin fiziškai reiklių pasirodymų ji ir kiti (negalios neturintys) šokėjai turi „rėkdami kristi ant kelių bent 500 kartų“ – lyg ištvermė čia būtų įprastas spektaklio atributas, o ne pagrindinis aptarimo objektas. Žiūrėdami filmus su Marlee Matlin ar „Sostų karus“ su Peteriu Dinklage veikiausiai nesijaučiame užsiimantys labdara? Beveik prieš dešimtmetį Brodvėjuje teko matyti spektaklį, kuriame vaidino Dinklage, – po pasirodymo autografų laukė būrys gerbėjų.

Bet grįžkime prie „Harmonios“ – tai daugiasluoksnis kūrinys su pasikartojančiais nejaukos intarpais. Pavyzdžiui, solo pasirodymų serija kulminacijoje: tai šokėjų su negalia tour-de-force, vitališkas švytėjimas, lydimas ovacijų. Likusi trupės dalis tuo tarpu tarsi susigūžia – lyg kūrėjai baimintųsi, kad negalios neturintys šokėjai, mėgaudamiesi savo kūnais, galėtų nustelbti kolegas. Nejau tokie siauri įtraukties rėmai? Kitas momentas – itin intensyvus Florent’o Devlesaver ir Young-Won Song duetas: ar vyras vežimėlyje žaidžia gaudynių su jauna moterimi, ar ją persekioja? Ar tai meilės scena, ar prievartos aktas? Ar publika taip pat plotų, jei moterį scenoje vaikytų aktorius, neturintis negalios? Šis epizodas atveria ir platesnę nepatogių klausimų erdvę – apie seksualumą ir jo raišką tarp žmonių su įvairiomis negaliomis (ypač aštriai tai liečia asmenis su intelekto negalia). Viena vertus, kitokius kūnus lydi istorinė fetišizavimo stigma ir didesnė išnaudojimo rizika; kita vertus, socialinę izoliaciją patiriantiems žmonėms, dėl įvairių priežasčių stokojantiems gebėjimo valdyti impulsus, seksualinės energijos raiška neretai tampa iššūkiu. Spektaklis, kuriame tiek daug atviro kūniškumo, yra puiki terpė kalbėti apie įvairių kūnų reiškiamą ir jaučiamą geismą. Tačiau diskusijoje po pasirodymo atlikėjai vieningai atmeta šį naratyvą: tai tik jūsų projekcijos, matote tai, ką norite matyti, antrina ir choreografė Adrienn Hód. Kur tada apie tai kalbėti? Apie ką gali ir negali būti įtraukios įvairovės įvaizdinimas?

Scena – žiūrėti ar būti žiūrimiems

„Paveikslai“ teatre šiuo atveju gerokai skiriasi nuo drobių galerijose. Paradoksalu, bet daugiausia kūnų su negalia galime pamatyti šiuolaikiniame šokyje ir teatre – ten, kur fizinis įsitraukimas reikalauja daugiausia pastangų. Jei valdyti teptuką ar fotoaparato mygtuką teoriškai lengviau nei, tarkime, kojas (žinoma, viskas priklauso nuo negalios tipo), kodėl vizualiuosiuose menuose kūrėjų su negalia statistiškai mažiau? Ar instituciniai barjerai tokie aukšti – tiesiogine ar perkeltine prasme? O gal aplinkos požiūris, žmogų su negalia lydintis nuo vaikystės, taip psichologiškai prislegia ir apriboja, kad mintis apie kūrybinį kelią net nekyla? Menui juk pirmiausia reikia idėjos – ne kūrinio, o savęs suvokimo kaip gebančio(s) kurti kažką vertinga. Veikiausiai tai ir įgūdžio dedamoji: kiek teko patirti, profesionalios šiuolaikinio šokio praktikos yra atviresnės pradedantiems vėlesniame amžiuje nei, pavyzdžiui, tapybos pasaulyje.

Nors nė vienas Lietuvos teatras neturi žmogaus su negalia savo pastovioje trupėje (išskyrus jų pačių įkurtą teatrą), profesionalūs scenos menų kūrėjai kai kuriuose spektakliuose įtraukia tokius asmenis, net jei jie nėra scenos profesionalai. Skulptūros ar fotografijos srityse tokių kolaboracijos pavyzdžių rasti sunkiau, nebent žmonės su negalia būtų meno objektai, ne bendrakūrėjai. Pavyzdžiui, Kamilės Gudmonaitės režisuotas dokumentinis spektaklis „Šventė“, pasakojantis apie žmonių su negalia kasdienybę, rodomas nuo 2021-ųjų, o Dominyko Vaitiekūno su kurčiaisiais kurtas audiovizualinis pasirodymas „Mes taip nesitarėm“ (2024) buvo apdovanotas „Boriso Dauguviečio auskaru“. Skirtingai nuo šių spektaklių, kūnišką juslingumą tyrinėja „Lustopia“ (2024), kurio autoriai – Silke Z, Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė. Čia nevengiama geismo ir impulsų kontrolės temų, o negalia aptariama ir senėjimo kontekste.

Kontrolės perspektyvos

Pasaulyje kūrėjų su negalia – neįtikėtinai daug, daugėja ir jų raiškos formų, o neheteronormatyvių kūnų geismas aktyviai nagrinėjamas tarp kitų sociopolitinių klausimų. 2024-aisiais JAV žmonių su negalia teisių aktyvistė, rašytoja Alice Wong išleido knygą apie negalią ir intymumą; per trachėjos vamzdelį kalbančios autorės tinklalaidėje vieši įvairių žanrų kūrėjos (-ai). Viena jų – afroamerikietė šokio menininkė India Harville – pasakoja ilgus metus slėpusi savo negalią bijodama būti atskirta nuo šeimos. Istoriškai tokios praktikos dažnai taikytos ne tik žmonių su negalia, bet ir autochtonų atžvilgiu, o sovietmečiu – taip pat ir Lietuvoje. Beje, passing – gebėjimas praslysti neidentifikuotam kaip mažuma – tarp žmonių su negalia yra ne mažiau skaudi tema nei tarp LGBTQ+ ar nebaltaodžių asmenų.

Nuo 2008-ųjų tarptautinio socialinio teisingumo projekto „Sins Invalide“ performansuose menininkai(-ės) pristato savo eskizus – tai ir tapatybės paieškos, ir intymi poezija, ir pykčiu alsuojantys manifestai su S&M elementais, tęsiantys Carolee Schneemann tradiciją. Šiems pasirodymams nepaplosi iš atjautos – „šaunuoliai, kad daro“ – profesionali raiška ir medžiagos valdymas pertraukia įprastą naratyvą ir kviečia reflektuoti gana nepatogius klausimus. Beje, sadomazochistinės praktikos neretai patraukdavo menininkus, dėl įvairių priežasčių kenčiančius chronišką fizinį skausmą – tokius kaip Ron Athey ar Robert Mapplethorpe; Bob Flanagan šias praktikas apibūdina kaip būdą atgauti bent dalinę kontrolę.

Tačiau Schneeman kvietimas švęsti kūniškumą – savo mėsą kaip kūrybinę medžiagą – performanso žanre mintyse susiduria su smurtingu teatriniu choru Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „Sirenų tyla“, kartojančiu, kad aktorė tėra mėsa, skirta režisieriui. Šmėsteli ir tapytojų modernistų (taip pat ir Lietuvos) sukapoti, iškėtoti beveidžiai kūnai – kitų „mėsa“ deestetizuojama, smurtas ir prievarta (įsi)vaizduojami kaip pasipriešinimo (vizualiniam) režimui formos. Kiek šiandien aktualus autorių pasirinktas būdas įsigalinti kitų kūnus vaizduojant suluošintus?

Siūlės ir ribos

Švelnesnės nejaukos variacijos atsiskleidžia tekstilės mene. Jauna japonų kūrėja Mari Katayama siuvasi antrininkę iš aplink randamų medžiagų, taip pat – daugybę rankų (netekusi kojų, tai mato kaip savęs įgalinimą). Nuotraukose Katayama dėvi korsetą, pozuoja tarp savo kūrinių atvirai erotiškai – šie darbai 2019-aisiais pristatyti Venecijos bienalėje, o Lietuvos publika juos galėjo pamatyti 2024-ųjų NDG parodoje „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“. Sapiegų rūmuose rodyta čekės Evos Kot’átkovos 2021-ųjų instaliacija „Interviu su monstru“ pasirinko aštresnę prieigą: milžiniškos siūtos deformuotos galvos, įstrigusios tarp nepatogių medinių konstrukcijų, man pasirodė kaip gana nejautrus ir stereotipinis būdas vaizduoti „kitą“. Nors paroda buvo pristatoma kaip bandymas atkreipti dėmesį į diskriminaciją, kylančią iš baimės ir nežinojimo, kitoniškumas čia įvilktas į nenormatyvaus kūno formą – menininkę įkvėpė Čekijos miestelio pasipriešinimas žmonių su negalia apgyvendinimui. Lietuvoje panašus susipriešinimas kilo Žiežmariuose 2019-aisiais, kai ten ketinta statyti žmonių su negalia bendruomenės namus.

Pamėklės, monstrai – juk menas, aktyvizmas... Bet kiek tai nutolę nuo žmonių su negalia (ar autochtonų) eksponavimo zoologijos soduose ar žemaūgių dvaro juokdarių, kai kitokie kūnai dehumanizuojami, neretai ir fetišizuojami? Jei tik žydai gali juokauti apie Holokaustą, tik juodaodžiai – vartoti žodį iš N raidės, galbūt tam tikras žodynas kitokių kūnų atžvilgiu taip pat turėtų likti tos bendruomenės prerogatyva? Džiaugiuosi prisiminusi Lauren Elkin „Art Monsters“, kur žodis „monstras“ vartojamas ne kaip pabaisos, o kaip grando ar genijaus sinonimas.

Negalią turintis britų aktorius, muzikantas Mat Fraser ironizuodamas pasitelkia pabaisos ir gražuolės naratyvą dokumentiniame performanse, kuriamame kartu su žmona – nevengiama nuogo kūno, kai kuriose scenos jis pristatomas itin jautriai, kitur – pašiepiant fetišizavimą. Juslingas groteskas ir mitologinės scenos būdingos ir JAV fotografo Joelio-Peterio Witkino prieštaringai vertinamiems darbams. Menininkas rinkdavosi išimtinai modelius su negalia (pats jos neturėdamas) – paaiškindavo, jog jie vizualiai įkūnys jo savasties dalis, bus deindividualizuoti, kad tai – ne fototeatras, o savityra. Fotografuoti pradėdavo tik modeliams sutikus su šiomis sąlygomis. Jo nuotraukos atrodo itin betarpiškos, dvelkia melancholija.

Patikrinti fototikroves

Rūpestis kitokiu kūnu – prausimas, aprengimas, nurengimas ir pan. – amerikiečių menininko Roberto Andy Coombso nuotraukose įgauna intymų atspalvį: šie kasdieniai partnerio atliekami veiksmai kuria jautrią erdvę skleistis seksualumui. Maži pasipriešinimo aktai – verta kalbėti ne tik apie probleminį hiperseksualizavimą, bet ir deseksualizavimą. Panašus estetinis santykis atsiskleidžia ir Janinos Sabaliauskaitės parodoje „Malonumas“ Radvilų rūmuose: geismą ji ne tik fotografuoja, bet ir reflektuoja kartu su pozuojančiais žmonėmis su negalia, parodą lydi jų tekstai ir intervencijos. Kardinaliai priešinga prieiga matoma tuose pačiuose Radvilų rūmuose šiuo metu eksponuojamame Eglės Rakauskaitės videodarbe „Mano Amerika“ (2003): JAV nelegaliai įsidarbinusi menininkė prausia senyvą amerikietę ir filmuoja ją be sutikimo.

Lietuvos muziejuose ar galerijose rodomuose kūriniuose žmogų su negalia dažniausiai galima išvysti fotografijose. Viename menamos skalės gale būtų keletas judėjimo negalią turinčių vyrų, įamžintų Rimaldo Vikšraičio skurstančio kaimo ir išgertuvių vaizdų serijoje „Vienkiemio godos“ (2003–2004). Netoliese šioje skalėje atsidurtų suluošintų karo veteranų nuotraukos ar kadrai iš ligoninių, iliustruojantys istorinį negalios kaip ligos naratyvą. Arčiausiai skalės vidurio ir žvilgsnio pusiausvyros – Antano Sutkaus „Aklas pionierius“ (1962) ir kitos nuotraukos iš Kauno aklųjų mokyklos. Priešingame gale – nuogas paralimpietis Augustas Navickas Neringos Rekašiūtės spalvingame fotoprojekte „Vyrai yra gėlės“, įamžintas kartu su Žydrūnu Savicku ir kitais pasirinktais „herojais“.

Pastarieji portretai taikliai iliustruoja Linos Žigelytės mintis: 2010-aisiais ji rašė apie nacionalizmo pavojų, kai valstybė pristatoma per sveiko kūno metaforas, o žmonės su negalia viešumoje vaizduojami kaip superherojai-paralimpiečiai. Tuo metu silpni kūnai (senstantys, sergantys, kitokie) politizuojami – laikomi ekonomiškai nenašiais, sunkiau evakuojamais ekstremaliose situacijoje. Skirtingos prieigos, geranoriškumas, ir vis dėlto nenutolstama nuo medikalizacijos ir objektifikavimo problemų. 2024-ųjų parodoje JAV menininkai Panteha Abareshi siūlo pažvelgti į šią temą per erotizuotą ironijos prizmę.

Bandau Petro Mazūro skulptūrą „Nikė“ (1978) perinterpretuoti šiam kontekstui kaip atvaizdą-išimtį, kur deformuotas kūnas netapatinamas su liga. Paskutinėje šių reflektyvių etiudų scenoje perfrazuoju JAV aktyvistės su negalia Judy Heumann kreipimąsi į kongresmeną filme „Crip Camp“: jei moteris su negalia turi tiek kovoti ir dėkoti vien už prieinamą tualetą, tai kada – jei apskritai – jai kurti?