Kauno šokėjai ir jų mokytojai kalbėjo antrajame tinklalaidės „Dance Well“ epizode. Išgirskite juos (anglų kalba) grotuve žemiau:

Pirmą kartą su Parkinsono liga susidūriau, kai tėtis man atidavė gitarą. Jis grojo visą gyvenimą, nuo paauglystės. Bet tada jo rankos sustingo ir jis nebegalėjo suvaldyti pirštų. Regis, tą akimirką ir supratau, kad įvyko kažkas negrįžtamo. O galbūt – jau tada, kai tėtis pasakė, kad jo mažylis pirštelis kažkaip nevalingai juda. Mes niekada apie tai nekalbėjome iki pat jo mirties. Bet kiekvieno mūsų susitikimo fone, ypač kai atsisveikindama padėdavau jam užsivilkti striukę, kurios jis nebegalėjo užsivilkti pats, kažkur lūkuriavo tas žodis – parkinsonas.

Niekada nesukūriau progos susidurti akis į akį su tuo, ką jis iš tiesų išgyveno. Man, kaip ir daugeliui, baisu galvoti apie ligas, senatvę ir savo laikinumą. Tad kai gavome pasiūlymą važiuoti į Kauną fotografuoti Parkinsono liga sergančių šokėjų, priėmiau tai kaip ženklą. Ir tai, ką pamačiau, mane įkvėpė ir nuramino.

Jau trečius metus kiekvieną trečiadienį Kaune vyksta Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) koordinuojamos „Dance Well“ praktikos šokių pamokos. Jų metu šiuolaikinio šokio šokėjai ir choreografai kviečia Parkinsono ir kitų judėjimo sutrikimų turinčius žmones į šiuolaikinio šokio užsiėmimus. Ši praktika pradėta 2013 m. Italijoje, o dabar yra išplitusi į skirtingas šalis. 2019 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje „Dance Well“ buvo paminėta tarp pavyzdžių, kaip sėkmingai per judesį dirbti su Parkinsono liga sergančiais žmonėmis.

„Ne kartą nustatyta, kad šokis kliniškai reikšmingai pagerina Parkinsono liga sergančių žmonių motoriką. <...> Lyginant su mankšta, šokis turėjo stipresnį poveikį pusiausvyrai, bet ne kitiems fiziniams rezultatams. Tačiau šokių tyrimai, kuriuose dalyvavo Parkinsono liga sergantys asmenys, taip pat paprastai parodė aukštą motyvaciją dalyvauti, nedidelį pasitraukusių dalyvių skaičių ir besitęsiantį aktyvumą po tyrimo laikotarpio“, – rašoma leidinyje.

Šį kartą, naujųjų metų pradžioje, šokių pamoka vyksta Kauno kultūros centre. Mums susitikus paaiškėja, kad dalyviai matosi pirmą kartą po kelių savaičių pertraukos. Vienas po kito susirenka šokių mokytojai, savanoriai ir šokėjai. Kartu jie sudaro įvairaus amžiaus, charakterių ir patirčių grupę. Girdžiu pokalbius apie kūčiukus ir Naujuosius, apie vaistus ir gydytojus. Mes su kolega Karoliu prisijungiame prie grupės šokti kartu. Prie žurnalistų jie pratę. Sako, kad jau ne kartą buvo telike.

Galvodama apie šokį pirmiausia pajuntu stiprų nejaukumą. Nenorą imti berniukui už rankos per šokių pamokas mokykloje. Nepasitenkinimą savo kūnu ir nepasitikėjimą jo estetika judant pagal ritmą. Baimę atrodyti kvailai. Šokis man asocijuojasi su Edgaro Degas grakščiomis balerinomis ir jų grožio nepasiekiamumu.

Tačiau šiandien, judėdama su šokėjais, jaučiu labiau pirmykštę šokio išraišką. Tai labai instinktyvus judėjimas, kuris po truputį ištraukia iš susikaustymo, pralaužia nejaukumą, sujungia protą su kūnu. Ligoms ir stereotipams šioje erdvėje nelieka vietos. Treneriai vėliau juokavo, kad po pamokų žmonės kartais palieka savo vaikščiojimo lazdas, nes pamiršta, jog jų reikia.

Per valandos treniruotę šokėjų, mokytojų ir savanorių kūnus sujungia simbiozė. „Kaip medžiai ir grybai“, – jie patys juokauja. Dalyviai semiasi energijos vieni iš kitų, improvizaciniai mokytojų judesiai atliepia šokėjų tos dienos energiją. Vienas kitam jie suteikia tai, ko vaistai niekada negalėtų – būti pastebėtiems ir išgirstiems.

Šokėjai sako, kad toks improvizuotas, laisvas judėjimas padeda pasijusti geriau, nes nėra kaip suklysti. „Iš pradžių buvom susikaustę. Kažkaip buvo netgi gėda atlikti tuos judesius, neišeidavo. O dabar, atrodo, darom netgi panašiai kaip mūsų mokytojai. Patiems taip atrodo“, – sako šokėja Laima, kai susėdame interviu su grupe po pamokos.

Jaučiu, kiek daug pagarbos jie rodo vieni kitiems. Viena iš trenerių, Goda Laurinavičiūtė, sako, kad ji pati mokosi iš šokėjų: „Iš jų semiuosi drąsos. Bandau projektuoti savo ateitį žiūrėdama į juos. Tai, kaip jie ateina į pamokas, kaip save išreiškia – aš tiesiog laiminga stebėdama tai ir bandau pasiekti jų lygį. Turi būti drąsus, kad žengtum tą patį pirmą žingsnį čia ateiti. Kadangi kaip profesionali šokėja jau esu nulipusi nuo scenos, esu patyrusi daug traumų, natūraliai jaučiu šių žmonių judesius. Mintimis esu arčiau jų nei jaunų žmonių.“

Kassavaitiniai susitikimai pavirto savitu ritualu. „Mes laukiam šito trečiadienio užsiėmimo. Visą savaitę galvoju, kad trečiadienį bus kažkas malonaus, kažkoks saldainiukas“, – pasakoja Danutė. Egidijus, sako, kad lanko trejus metus ir praleido gal tik kartą: „Kaip galiu praleisti, kai toks žavus kolektyvas? Čia užmirštam Parkinsoną ir neleidžiam jam pasireikšti. Nes čia reikia judėti, o Parkinsonas nori, kad mes sustingtume.“

Parkinsono liga yra neurodegeneracinis, progresuojantis, lėtinis sutrikimas, kuris paveikia smegenų dalis, atsakingas už judesių kontrolę ir koordinaciją. Dažniausiai Parkinsono liga stereotipiškai siejama su galūnių drebėjimu, tačiau toks suvokimas yra netikslus. Drebėjimas pasireiškia ne visiems sergantiesiems. Parkinsono liga vadinama „nematoma“, nes dažniausiai neturi išorinių požymių.

Kaip rašoma Kauno apskrities Parkinsono draugijos svetainėje, „tai turbūt vienintelė liga, kuri ne tik nuolat progresuoja, bet ir kinta kasdien ir net kas valandą. Vieną akimirką sveikatos būklė pablogėja, po valandos ji jau gali būti patenkinama, ir atvirkščiai. Tam reikšmės gali turėti ne tik stresas, bet ir paprasčiausias susijaudinimas.“

Lietuvoje Parkinsono liga serga apie 11–12 tūkstančių žmonių. Parkinson’s Europe, vienintelės Europoje skėtinės Parkinsono ligos organizacijos teigimu, pasaulyje šia liga serga apie 10 milijonų žmonių. Tai antra labiausiai paplitusi lėtinė neurodegeneracinė liga po Alzheimerio.

Pagrindinis Parkinsono gydymo tikslas – kiek įmanoma sumažinti funkcinės veiklos sutrikimą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Šiuo metu pagrindinis šios ligos gydymas yra medikamentinis. Vaistai gali kuriam laikui palengvinti judėjimą. Ligai progresuojant ir vaistų dozei didėjant, atsiranda ir stiprėja šalutinis vaistų poveikis. Tada siūlomi ir chirurginiai gydymo būdai, tokie kaip gilioji smegenų stimuliacija (GSS), radiochirurgija gama peiliu ir radiodažnuminė branduolių destrukcija. Be viso to, Parkinsono liga sergantiems žmonėms ypač svarbus nemedikamentinis gydymas – psichoterapija, kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija, logoterapija ir fiziniai pratimai.

Į šokių pamokas ateina tiek Parkinsono liga sergantys žmonės, tiek jų draugai, artimieji. Vienas iš trenerių, kaunietis Adrianas Carlo Bibiano, sako, kad šiose pamokose susidaro meilės koncentracija. Aš tai jaučiu. „Ne viskas yra gražu ir šviesu. Vis dėlto tai yra liga. Per šiuos trejus metus sutikome žmonių, kurie labai sunkiai serga ir meta pamokas. Kiekvieną kartą, kai ateinu į pamoką, sveikinuosi su žmonėmis jaudindamasis, nes nežinau, ar kitą kartą juos pamatysiu“, – pasakoja Carlo. Dažnai, kai žmogus pats nebegali ateiti į pamokas, jo sutuoktinis ar draugai ateina parodyti palaikymo kitiems.

„Manau, Lietuvoje labai nauja, kad seni žmonės gali šokti. Mūsų šokėjai parodė, kad šokiui nėra ribų. Jie mums yra pavyzdys, kad turime daugiau rodyti senus žmones, daugiau juos mokyti, daugiau su jais praktikuotis, matyti daugiau tokių šokių viešose erdvėse. Gražu matyti, kaip keitiesi per judėjimą. O kai sensti, turi išminties, ir judesį jauti jau kitaip“, – sako mokytoja Erika Vizbaraitė.

Praėjusių metų rudenį šokėjai kartu su profesionaliomis choreografėmis Agniete Lisičkinaite ir Greta Grinevičiūte surengė pirmą profesionalų pasirodymą prieš žiūrovus Kauno paveikslų galerijoje. Pasirodymas „Šokti 1000 metų“ kvietė žiūrovus permąstyti šokio reikšmę mūsų kasdienybėje ir pamatyti jį kaip bendravimo priemonę. Choreografija, sukurta aplink baltą vakarienės stalą, siekė kvestionuoti visuomenėje vyraujantį „jie“ ir „mes“ naratyvą tarp atstumtų ir nepastebimų senolių bei „aktyvių“ visuomenės narių, o šokio judesiai pasakojo kiekvieno šokėjo išgyvenimus. Pasirodymas taip pat bus rodomas tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ šį balandį.

Darbas su vyresniais žmonėmis jų jaunesnius kolegas moko būti atidesniems ir pamatyti vyresnius žmones savo kasdienybėje. „Jei autobuse matau, kad žmogus dreba, jau šiek tiek atsargiau žiūriu, kaip jis juda. Galvoju, ar jam reikės pagalbos autobusui sustojus. Jaučiu, kad istoriškai Lietuvoje buvome išmokyti nematyti, tad šis projektas suteikia mums kaip komandai kitokį požiūrį į mus supantį pasaulį. Bet aš taip pat manau, kad dalyvaujantys žmonės gali daug geriau reprezentuoti save kasdieniame gyvenime“, – sako Lietuvos šokio informacijos centro projektų koordinatorė Ieva Pranckūnaitė, Lietuvoje kuruojanti „Dance Well“ iniciatyvą. Kiekvieną trečiadienį ji pati vyksta į Kauną šokti.

Po kelių pamokų su Egidijumi, Laima, Idalija, Audrone, Vladu ir kitais šokėjais jaučiu, kaip manyje pradeda griūti stereotipai apie senatvę. Nežinau, kiek pati galėsiu groti tėčio gitara. Tačiau, kaip sakė viena iš šokio mokytojų Gabija Blochina, pabuvus pamokose „pasenti nebėra taip baisu“. Pasaulyje, kuris pilnas pykčio, destrukcijos ir nerimo dėl ateities, šie šokėjai ir jų mokytojai sukuria kažką gydančio ir drąsinančio žvelgti į priekį.

„Kai mes pasensim, tikiuosi, bus kitaip, – šį sentimentą tęsia šokių mokytojas Marius Pinigis. – Nes mes būsim tie, kurie matė šiuos šokėjus kaip pavyzdį. Ir tikiuosi, jais ir tapsim. Apskritai matau, kad šokiai tampa vis labiau prieinami ir kad jų suvokimas keičiasi. Pavyzdžiui, čia (pamokoje – red.) yra Gabijos vaikas. Ir jis viską stebi ir mato, kad jo mama daro kažką gražaus su šiais senais žmonėmis. O senoliai su juo kalbasi, ir tai jam ilgam išliks atmintyje. Mano vaikai irgi manęs klausia: „Tėti, o tu trečiadieniais dirbi su senais žmonėmis?“ Ir aš atsakau: „Taip“. Manau, taip po truputį keičiamės.“

Kaip ir daugelis panašių, savo esme nekomercinių iniciatyvų, „Dance Well“ yra finansuojama Europos Sąjungos, konkrečiai – „Kūrybiškos Europos“ programos. Lietuvoje projektą dalinai remia Lietuvos kultūros institutas, o pernai prisidėjo ir Kauno miesto savivaldybė. Trejus metus besitęsiančio projekto ateitis neaiški. Kol kas – judėjimas tęsiasi.