Kuo daugiau rašau (ir skaitau) apie parodas Lietuvoje, tuo daugiau paralelių matau su politikos komentavimu: neišvengiamai gravituojama prie tam tikrų temų ir (ar) meninink(i)ų (nors to gravitavimo nelabai ir vengiama), idėjiniuose burbuluose vyrauja ir asmeniniai kontekstai, spalvinantys interpretacijas. Metų pabaigos apžvalgose dalis skeletų (ir kitų parodų) sutartinai laikomi karo ženklų atspindžiais. Tebūnie – įdomesnis formos pasirinkimo klausimas: kodėl nuo pernai galerijų sienas aplipo komiškos pamėklės ir fantastinė siaubo gyvūnija? Ką dar galima įžvelgti pro skeletų šonkaulių tarpus?

„Padaryti matoma tai, kas nematoma“, – taip amerikiečių kuratorius Jamesas Johnsonas Sweeney įvardija ir meną, ir religiją; vidinių turinių atspindžius paryškina archetipai – mituose ar taro kortų paveikslėliuose. Klasikinės taro kaladės tryliktoje kortoje skeletas vaizduojamas jojantis ant balto žirgo. Tačiau tame kontekste dėmesys krypsta į rožę skeleto laikomoje vėliavoje: mirtis kalba apie transformaciją, būtinybę paleisti tai, kas atgyveno, atlaisvinti vietą naujiems daigams; be to, ją atjojančią sveikina kūdikis.

Galbūt kolektyvinėje pasąmonėje skleidžiasi pokyčių alkis ar neramina jų neišvengiamybė? Realybėje kaulai neišnirtų vos mirus – asmenybės bruožai nunyksta po ilgokos bakterijų puotos. Atpažįstamų struktūrų irimas, kultūros griuvėsiai? Kaita, kuriai išorinis priešas nebūtinas: pakanka vietinių – ar vidinių – demonų. Auksarūbis tryliktosios kortos popiežius tačiau gi mirties akivaizdoje laikosi įsikibęs: institucijos ir tradicijos miršta ir keičiasi nenoriai – tikisi ją permaldauti ir tapti išimtimi tarp greta kritusiųjų.

Subtilios nuorodos į santykį su kitu / kitokiu, steigiant savastį per konfliktą ir kontrastą, – tęstinė egzistencinė tema, apimanti didžiąją dalį NARA.lt sociopolitinio turinio, mene gali pasirodyti ir taip. Skeletų jaukinimuisi nebūtinas groteskas ar humoras: Clarissa Pinkola Estés jautriai analizuoja mitą „Moteris Giltinė“, kuriame žvejas, iš pradžių persigandęs ir vengęs užkibusio moters skeleto, pamažu susitaiko su jo buvimu šalia ir per atjautą kaulai atgyja į mylinčią moterį. Ėmus versti intertekstų puslapius, subarška ir Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“, klykteli Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ – magiškojo realizmo sugrįžimas lietuvių literatūroje taip pat interpretuotas kaip krizės ženklas.

Tačiau parodose gedulo kol kas neprisileidžiama – galbūt pa(si)leisti, (įsi)leisti pokytį dar per daug nedrąsu. Vienoje iš dviejų Radvilų rūmuose iki kovo veiksiančių parodų Jurga Barilaitė su nuožmia šypsena puola į prevencinę gynybą (mintyse sušvytruoja transatlantinės užsienio politikos paralelės), aplink šokant mistinių būtybių ir ne visai žmonių skeletams. Sapiegų rūmuose Edgaro Gerasimovičiaus ir Post Brothers kuruota paroda, pasak kuratorių, nagrinėjanti „virsmus ir tarpines būsenas“, taip pat kviečia į intensyvias emocijas per juoką ir animacinę stimuliaciją – skeletas-muzikantas, pasitinkantis laiptų viršuje, galbūt čia užsuko iš Meksikos Día de los Muertos tradicijos. Įdomu, kad pastarojo ketvirčio parodose nepastebėjau nė vienos nuorodos į Lietuvos laidotuvių tradicijas, t. y. į mirtį, kokią galėjome liudyti iki susitikdami meno kūrinius. Per arti, per baisu? Įdomu, kad santykio su kitu, santykio su kaita paieškos, jų neišvengiamybės jaukinimasis šiuo metu vyksta ne per atpažįstamą ritualą, o veikiau per atitolintas, užsienietiškas jo versijas.

Parodose nemažai tokių pavyzdžių iš Azijos. Kinijos menininkas Oscaras Chanas Yik Longas pasitinka lankytojas (-us), į horizontą ištempęs begalybę miegančiuose kauluose, tušu ant Radvilų rūmų lubų iškviečia manga pabaisas, o tarpduryje interpretuoja taro arkanus. Menininkas kviečia jaukintis pasąmonės vaizdinius. Virš galvos knibždantis juodai baltas demonynas vidiniame albume tarsi atverčia aliuzinius puslapius su spalvingais barokiniais angelais ir šventaisiais, aptūpusiais Vilniaus bažnyčių skliautus; iš minkšto kilimo žvelgia įmantraus pragaro akis. Paprastomis priemonėmis kuriama intensyvi atmosfera, ir trauktis nėra kur – lygiai kaip nuo kasdienio minčių ir vaizdinijos srauto, naujienose piešiamų grėsmių. Įspūdingas Azijos kūrėjų spektras šokdina pamėkles ir Kaune – nustembu sužinojusi apie parodos koncepcijos sąsajas su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio aktualizavimu per multisensorines patirtis.

Atbuli griaučiai, kalbantys apie animaciją; pamėklės, siejančios Vėlines ir Čiurlionį; o mano subjektyvus kompasas traukia sukti link religinių konotacijų. Iškalbingas pavyzdys – „Vartų“ galerijoje veikianti Monikos Radžiūnaitės paroda su Kristijono Žungailos skeletiniais intarpais. Akademiniuose ratuose šiuolaikinė krikščioniškosios ikonografijos raiška lyg skeletas vis dar žibina akiduobėmis iš už istoriškai saugiai nutolusios – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų – bažnytinės dailės: kaip dar vienas kitoniškumas, (pri)pažįstamas ir destigmatizuojamas labai pamažu. Tačiau tokių kūrinių daugėja, ir tai anaiptol ne mėgėjų darbai ar provincijos entuziazmas: vien Agatos Orlovskos kūrinius 2025-aisiais mačiau bent keturiose parodose, o šiuo metu MO veikiančioje parodoje „Amžinai laikina“ eksponuojami rūpintojėliai, Marijos ir šventieji segi daugybės įsitvirtinusių šiuolaikinių autorių pavardes.

Radžiūnaitės kūrybai įprasta spalvinga imaginacinė viduramžių ikonografija skleidžiasi neįkyriai šmaikščiu popartu – smulkiau ir tekstualiau nei, pavyzdžiui, panašioje idėjinėje plotmėje veikiančio Kazimiero Brazdžiūno darbuose. Skambant grigališkajam choralui, priimu kvietimą į ikonologinę žaidimų aikštelę: basa trypinėju bumbuluotu kilimu, lyg ritualine Lila arba Snakes and Ladders žaidimo lenta. Kūrinys vadinasi „Ir saugok mus nuo pikto“ (2025) – o kas jis toks, tas piktasis? Ar tradicinės tekstilės sąsajos su moteriškumu perkeičiamos į apsauginę funkciją kaip įsigalinimo ženklą, susikurtą galimybę nusklęsti tolyn nuo to, kas nepageidaujama? O gal kalba apie apsaugos naštą ir ribotą erdvę, kurioje ji galioja?

Žungaila pragaro sienas nudažo mėlynai – kaip simboliška kitoniškumą, nukrypimus nuo vyraujančių normų bausti lietuvišku šaltuku. Sienų tapyba ir atsiveriančios salių perspektyvos persikloja su Radžiūnaitės paveikslais kaip istoriniai ritualų ir tikėjimų sluoksniai, adaptuojami pagal poreikius. Šiandien mene atgyjantys bestiariumai viduramžiais įkūnijo blogį, t. y. nukrypimą nuo natūralios tvarkos – pavyzdžiui, olandų renesanso tapytojo Hieronimo Boscho „Žemiškųjų malonumų sode“. Tačiau siurrealistai ir Europos pokario menininkai (-ės) fantastinį gyvūną ar gyvūnžmogį rinkosi kaip autentiškesnės būties ženklą žmonių niokojamame pasaulyje – į tokią estetiką nardina čeko Jano Švankmajerio kūryba.

Vienuoliškose celėse veikia stiprios moterys, o tekstai nurodo į populiarėjančią viduramžių mistikės Hildegardos Bingenietės figūrą. Radžiūnaitės moteris įgalinta – ne Šventosios Dvasios veikimo subjektas; galbūt paveiksle „Lenk medį, kol jaunas“ (2024) veikėja balandį nusikala pati, o gal dobia tą institucinį šauklį? Grupinėse figūrinėse kompozicijose dominuoja androgeniškai antropomorfinis elitas – beveidės baronienės ir riteriai, gaidžių ir gyvačių galvomis padabinti didikai. Daugybė meninės atsvaros homocentrizmui paieškų Lietuvoje baigiasi grįžimu į gamtą ant kelių – per šakas, šaknis ir smėlius; tačiau Radžiūnaitė renkasi smagų estetinį sprendimą su mistikos pabarstukais. Grakščiai išsilenkusi žmogaus kaip mažo žemės kirmino vaizdinio, prigimties dvilypumą ir chtuluceno diskursą ji ne mažiau sėkmingai plėtoja aprengusi sliekelius barokiniais brokatais.

Mišrūnai ir asyžietiška meilė gyvūniškumui, šildanti pragarus – o gal pragaras yra totali komercializacija, neaplenkianti sakraliųjų kertelių? „Nerizikuosi, tai ir šampano negausi“ (2025) pora karūnuojama tiek šviesos, tiek tamsos – kodėl gi nepripažinus neišvengiamo, galią lydinčio šešėlio. Penkių dalių altoriaus paveiksle „Saugokitės bestijos – ji atneša apokalipsę“ (2025) kūrėja taikliai lotynizuoja naratyvinius hitus, populiarius tiek santuokinėje buityje („bestija, tu viską sugriovei“), tiek realistiškame žvilgsnyje į saugumo politikos aktualijas („o tave, bestija, įveikę ruošimės kitos atėjimui“). Netikėtai mintyse pastaroji frazė sugroja ir Kristaus nukryžiavimo scenoje – ar kada pakaks jautrumo ir atidos atpažinti pokytį nešantį kitą / kitokį iš karto, pirma jo nenukryžiavus, neišdarinėjus? Kiek bestijomis apšauktųjų, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šiandien pašviečia mums taką savo (pomirtinės) šlovės spinduliais?