„Kodėl nori apie tai rašyti?“ – klausia ji. Nes Dalios Truskaitės kūriniai nėra nepatogūs. Jos matinio stiklo lankstiniai ir vėduoklės kažką manyje sujudino dar 2023-iųjų gruodį. 2024 m. ši estetika pelnė Japonijos Tojamos tarptautinės stiklo trienalės aukso premiją. Gražiu grožiu grožėtis atrodė net per lengva. Nuo tada laukiau progos, laukiau erdvės.

Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ pirmiausia pasitinka metalas. O dar anksčiau – perspėjamieji užrašai ir atitvarai, saugantys lankytojas (-us) nuo kūrinių labiau nei šiuos nuo lankytojų. Ribos ir saugus atstumas? Rugpjūčio pirmą savaitę buvo galima stebėti parodos instaliavimo procesą – menininkė kuria aktyvų santykį su patyrėjomis (-ais), norėtų artimesnio kontakto: kad kūriniai būtų apžiūrimi iš visų pusių, kad galima būtų patirti šviesos žaismą, bet tenka atsitverti. Žmonės kliūva – ne dėl to, kad būtų išskirtinai nevėkšlūs. Menininkė minėjo pati kelis kartus atsitrenkusi į nerūdijančio plieno stygas. Sunku atsispirti metaforai apie žmonių bendravimą – artumo ilgesį ir sveikų ribų būtinybę. Ir vis dėlto, net daug kartų įsipjovus, užkliuvus, smalsumas išlieka: negi tikrai negalima – prieiti arčiau, dar arčiau, prisiliesti…

Parodos estetika švari, be klastos žiūrinčiųjų viduje ką nors kliudyti. „Labai stengiuosi, kad čia būtų gera“, – sako Dalia. Gal nedrąsu, neįprasta pasitikėti menu, autorių kontroliuojamos šviesos ir erdvės poveikiu, bet jei leidžiamės, ši erdvė atpalaiduoja. Jokių įmantrių kuratorinių poteksčių, žaismės pavadinimais. Imkit mane ir patirkit. Bandant tai reflektuoti, pinasi meditacijos vaizdiniai: pasakojimai, kur meistras į mokinio kamantinėjimus atsako šypsniu, ar pradėjusiųjų eiti dvasiniu keliu noras pasakotis (ir lyginti) patirtis – ar ir tau taip buvo, ar taip ir turi būti? JAV mistikė Carolyne Myss kalba apie drąsą pasitikėti vidiniais potyriais, neieškant išorės patvirtinimo. Geros parodos įkvepia ir pripildo, geriausios – pritildo.

Tai kam rašyti? Antras „nes“ – kritiškiausia meno kritika yra nerašymas, meno istorijos susiaurinimas iki reguliariai minimų kūrinių. Traukiant kas užmiršta iš paraščių, ar ne tos pačios rankos brėžia naujas paraštes? Rašyti čia – dokumentuoti patyrimo galimybę: net jei neateisite į parodą, atrodo svarbu pažymėti, kad tarp aktyvistinio, protesto, (savi)terapinio, komercinio, avangardinio ir kitaip aštraus meno egzistuoja ir TAI – „KAI“.

Trys rodomos instaliacijos – be pavadinimų. Menininkė sakosi įvairiomis prasmėmis nutolusi nuo žodžių. Save ji laiko vitražinio mąstymo atstove: visi Dalios darbai – apie konkrečios erdvės dalijimą stiklu ir/ar metalu. Atėjus į parodą saulėtą vidurdienį, įtemptas metalas atkartoja pro langą krintančių spindulių trajektorijas. Tai arfos stygos ir stygų teorija, visatos muzika. Vizuali įtampa, kviečianti atsipalaiduoti, – tuo, ką reikia laikyti, įtempti, jau pasirūpinta. Daugiausia tai – tuštuma, kaip ir viskas aplink – didžiąja dalimi tarpai tarp molekulių. Tai ir Vanšu tiltas Rygoje. Jungtis tarp Vilniaus debesų už lango ir tarpų tarp grindų plytelių – ne žemės ir dangaus, tik nuorodų į artėjimą prie jų. Tai ir ištiesintas raizginio tinklas iš Dalios Truskaitės instaliacijos „Dabar“, sunormintas ir sutvarkytas. Ir dėmesys – gretimoje salėje metalas laiko stiklą, o čia savarankiškai pjausto erdvę. Tai visi šie dalykai ir nė vienas jų, ir dar serija kitų – žodžiai sumirga ir keičiasi kaip šešėliai ant sienų. Filosofė bičiulė Milda B. ragina interpretuojant abstrakciją [šiuolaikinėje skulptūroje] nepersistengti su įvaizdžiais – radiatoriui leisti būti tiesiog radiatoriumi.

Šiuos kūrinius įžodinti ne ką lengviau, nei mėginti juos fotografuoti (nesistebiu, kad Dalios Truskaitės parodos dažniausiai aptariamos interviu formatu, nesiryžtant siūlyti interpretacijų). Menininkė minėjo, kad tenka išprašyti besiselfinančias (-ius), įbridusias (-ius) tarp 2D debesų iš stiklo (aha, smalsumas ir ribos). Pasiduodu pagarbiam buvimui. Patirti – ne parodyti, panašiai kaip 2018 m. parodoje „Vieta“. Atkreipti dėmesį į galerijos erdvę, kūriniais jos negožti. Man gera justi, kaip jai pavyksta. „Žmonės klausė apie sudužusį galerijos langą ir pastebėjo dryžuotas grindų plyteles“, – vadinasi pamatyta, nurimdyta iki galimybės stebėtis tuo, kas jau ilgai čia yra.

Už plonastygių tiltų plūduriuojantys lelijų ar lūgnių lapai, tik šiek tiek aukščiau žemės, švelniai semia kolonas – neužlieja, nenardina. Tai ne veidrodinės „balos“ („Iš aukščiau“, 2023), kūriniai gerokai atsargiau elgiasi su pro juos slystančia šviesa. Stiklų santykis su laikančiais lynais primena akmenų balansavimo meną. Procesas natūraliai netobulas – eksponuojant dūžių neišvengta. Menininkė sako, kad daug kas siūlė sudužusius darbus palikti kaip parodos dalį – „bet čia juk ne apie šukes“.

Trečio parodos užkaborėlio pirmąsyk atėjusi neatradau – neieškojau. Pirmų dviejų instaliacijų atrodė tiek daug. O gal pristigo budrumo? Juk žemėlapį turėjau. Prieblandoje – du stiklo lakštai simetriškai atkartoja priešais esančią durų ertmę. Siena slenkantis stiklinis šešėlis. Ne veidrodis, nors sunku rasti kampą, kuriame savo atspindžio nematytum. Ir ne langas – nebent senovinis, užmūrytas, į neperregimą kitokį buvimą. Erdvė atvira – durys neužkaltos, – bet nepereinama. Čia lyg ir nieko nėra – bet lyg ir visko pakankamai.