Vykstant karui, Lietuvos muziejai aktyviai prisidėjo gelbstint ir eksponuojant vertybes iš Ukrainos. 2022-aisiais po Lietuvą keliavo ukrainiečių paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“. 2023-iaisiais Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos dvi parodos šia tema: Antano Sutkaus fotografuoti pabėgėlių Lietuvoje portretai ir kibernetinį karą nagrinėjanti „Sutrikus tai tampa apčiuopiama“. Šiemet „Drifts“ galerijoje Vytenis Burokas šovinių dėžėse įkurdino daržo augalus („Nežinomybės sodai“). Perfrazuojant JAV poetę Joy Harjo: kas benutiktų, reikia valgyti, reikia sėti – nepaisant nežinomybės ar karo.

ŠMC parodoje taip pat gausu karo įspaudų žemėje. Juodos videoinstaliacijų salos nesuteikia saugios pastogės milžiniškoje erdvėje – atvirkščiai, stoginių įtampa tarp aštrių strypų veikiau įspėja apie grėsmės šešėlį, kuris gali užklupti įvairiomis formomis. Ramybe ir įsižeminimu alsuoja senųjų tradicijų ženklai, primenantys apie tarpkultūrinius panašumus. Kosta Rikos menininko Christiano Salablancos skulptūrinė instaliacija „Gyvatės kaulas“ (2021) ne tik referuoja į tradicinį gydymą, bet ir gyvatės uodegoje įtaiso kolbas su džiovintais lietuviškais augalais. Šios anglies gyvatės galva – trintukas: simboliška, kad kultūriškai intelektui priskiriant vis didesnę svarbą, kūnas ir jo pėdsakai pamažu naikinami, kartu prarandant ryšį su aplinka.

Šis motyvas atsikartoja ir kitoje salėje: Gvatemalos autochtonės Sandros Monterroso „Rombas gijimui Nr. 2“ rezonuoja su Emilijos Škarnulytės vaistažolių deimantu, kuris visai parodai suteikia kvapų koloritą (tačiau žmonėms, turintiems alergijų, džiovinti žolynai gali tapti dirgikliu).

Kitas aspektas, labiau dirginantis nei praturtinantis patyrimą – garsinis fonas. Nors dauguma videodarbų pristatomi su ausinėmis, Prabhakaro Pachpute kūrinio „Tamsūs ateities debesys“ (2014) pasikartojantys spragsėjimo garsai ir sulėtintos sovietinės giesmės, sklindančios iš Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacijos „Družba“ (2003), užlieja visą salę. Nuo tamsios – kaip nafta ar anglies kasyklos – praeities šmėklų ar klimato krizės padarinių čia nepasislėpsi.

Koks karas be žemėlapių? „Družba“ klimpsta į XIX amžiaus vaizdiniją: nors Urbonai teigia kūrinį nuolat atnaujinantys, groteskiškas žemėlapis išlieka pabrėžtinai eurocentriškas – lyg pasaulio galios ir aktualijų centrai per dešimtmečius nebūtų pasislinkę. Pakraščiuose šmėžuojančiuose Šiaurės Afrikos kontūruose nerasime nei nuorodų į Arabų pavasario (2011) ištakas, nei po jo Europą supurčiusios Sirijos pabėgėlių krizės (2015) užuominų, nekalbant apie atsinaujinančius konfliktus Vidurio Rytuose ar augančią įtampą su Kinija. Galbūt menininkai sąmoningai siekia atspindėti posovietinės erdvės traumą, kai patyrus Rusijos agresiją sąmonė tarsi įmagnetinama ir todėl negebama matyti platesnio geopolitinio paveikslo, įstringama lyg sulėtintame paraleliniame laike – kaip atotrūkis tarp garso ir vaizdo jų žemėlapį lydinčiame videodarbe. Tačiau aštri vizualinė satyra čia veikiau primena sovietines patyčias kitoniškumo atžvilgiu nei sąmoningą savo patirties ribotumo pripažinimą. Nors projekto pavadinimas nurodo į energetiką kaip kolonializmo įrankį, vaizdas ant ŠMC sienos radikaliai skiriasi nuo 2019-aisiais eksponuotų naftotiekio schemų ir, atrodo, pamažu praranda ryšį su pirmine idėja, o naują vargiai išplėtoja.

Louisos Bufardeci „Pasaulio planas“ (2003–2022) kuria sterilią statistinę atsvarą Urbonų siūlomai vaizdinijai. Tai lyg didelis gyvenamųjų patalpų brėžinys: šalys jame vaizduojamos kaip kambariai – dėl įvairių ribojimų ne iš kiekvieno jų galima patekti į esantį čia pat, už sienos. Kambarių mastelis atspindi populiacijos tankį – priminimas, kad Kinija ir Indija jau pranoksta JAV. Žinoma, viskas susiję: padegus vieną patalpą, dūmai netrukus persismelks ir į kitas. Tačiau tai nebūtinai įkvėps praverti užkaltas duris: krizės nepaliečia visų vienodai. Žemėlapiais supjaustytos žemės trapumą perteikia ir Shen Yuan „Derivé“ (2015): aštrūs stiklo kraštai – lyg tektoninių plokščių skilimai ar tarp geologinių sluoksnių įstrigusios svajonių šukės žmonių, kurie vis labiau atskiriami vieni nuo kitų. Tirpstančių ledynų estetika primena Dalios Truskaitės stiklinio „popieriaus“ reljefą.

Parodoje pristatomi ir dviejų Japonijos kūrėjų darbai, nagrinėjantys Fukušimos branduolinės jėgainės avarijos padarinius – veikiausiai ieškant paralelių su Černobyliu (tačiau vien šiedu pavyzdžiai rodo, kad branduolinė energetika ar jos katastrofos nebūtinai siejamos vien su kolonijiniais ar autoritariniais režimais, kaip tarsi sufleruoja parodos tematika). Shimpei Takedos kūrinyje „Žymė #10“ (2012) radioaktyvus dirvožemis naudojamas kaip šviesos šaltinis fotografiniams atvaizdams gauti – čia vietomis sukeistos žemės ir dangaus stichijos. Kota Takeuchi „Rodymas į Fukušimos stebėjimo kamerą“ (2011) atkartoja Vito Acconci „Centers“. Rodymas pirštu tampa kaltinimu – kažkas turi tvarkyti nelaimės padarinius tolimuose „kambariuose“. Tačiau Acconci originale pirštas rodo į savo atspindį – ar tai galėtų būti kvietimas prisiimti atsakomybę už tai, ką patys galime paveikti, užuot kaltinę kitus neveiklumu?

Branduolinių pėdsakų galima aptikti ir Nikolay’aus Karabinovychiaus videodarbe „Čia ir kitur“ (2023): iš Ukrainos į Izraelį emigravusi jo mama Negevo dykumoje be garso groja nematomais vargonais. Negevo dykumoje veikia Izraelio branduolinių tyrimų centras, ir manoma, kad būtent šioje teritorijoje saugoma šalies branduolinė ginkluotė. Nors kūrinys pristatomas kaip refleksija apie praradimus dėl Rusijos okupacijos, apie Izraelio ir Palestinos konfliktą neužsimenama. Iš esmės tai – pabėgimas iš vieno konflikto į kitą, dar ilgiau besitęsiantį: ne visa Ukraina bombarduojama, o Izraelis reguliariai patiria „Hamas“ ir Irano atakas. Nors daugumą raketų pavyksta numušti, dalis vis dėlto pasiekia taikinius – taigi saugumas čia sąlyginis. Be to, lyginant Rusijos–Ukrainos ir Izraelio–Palestinos konfliktus, Lietuvoje Izraelis dažniausiai tapatinamas su Ukraina (nors pasauliniame diskurse dažniau brėžiama priešinga paralelė), o ilgametis Vladimiro Putino ir Benjamino Netanyahu bendradarbiavimas nutylimas. Pats menininkas teigia, jog nei jis, nei jo šeima tiesioginio karo poveikio nepatyrė, o kūrinys perteikia jo santykio su motina dinamiką. Dykumos skersvėjų ištaršyta istorija.

Tai bene vienintelė nuoroda į Vidurio Rytus. Įdomu, kad tarp gausybės Prancūzijos KADIST fondo skolintų kūrinių nėra nė vieno, tiesiogiai kalbančio apie šios šalies kolonijinę istoriją – gal tai dar viena selektyvios atminties iliustracija? Tiesa, Christine Rebet darbe „Kareivio galvoje“ (2015) animacinis kraujas ir rašalas sproginėja karo traumų sutrikdytoje sąmonėje, o aprašyme minima, kad menininkės tėvas tarnavo Alžyre. Tačiau apie Prancūzijos kariuomenės ten vykdytus žiaurumus ar apie kolonizuotų alžyriečių bei kitų Šiaurės Afrikos tautų patirtis lankytojui (-ai) nieko nepasakojama. Visgi išryškėja kiti Prancūzijos minkštosios galios svertai: šalis dešimtmečius konkuruoja su JAV dėl kultūrinės ir geopolitinės įtakos, ir čia nepraleidžiama progos įgelti – eksponuojami darbai, primenantys apie JAV karo Vietname padarinius. Thu-Van Tran „Iš žalios į oranžinę“ (2016) primena JAV naudojus „Agent Orange“ – ilgus metus augmeniją naikinantį herbicidą, o Vandy Rattanos fotografijų cikle „Pret Veng“ (2009) – amerikietiškų bombų Kambodžoje išrausti krateriai, virtę tvenkiniais.

Kuratorių siūloma paralelė tarp karų niokojamos gamtos ir kolonizuotų kultūrų naikinimo siūlomoje vaizdinijoje brėžiasi sunkiai. Buvusios ir esamos kolonistinės valstybės dažnai žaloja savo pačių žemę ir žmones ne ką mažiau nei kolonizuotas tautas ir teritorijas (prisiminkime smurto statistiką JAV ar branduolinių technologijų plėtrą Prancūzijoje). Patyrusieji kolonizaciją taip pat retai išsiskiria sąmoningu pasirinkimu nevystyti turimų išteklių aplinkosaugos sumetimais – Indijos, dvasinių praktikų lopšio, atvejis ypač liūdnas. Mažumų tolerancija taip pat neturi aiškios priklausomybės nuo kolonijinės patirties – pakankamai pavyzdžių tam galima rasti Lietuvoje (kuri aplinkosaugos pasiekimais taip pat nežiba). Ukraina, parodoje pozicionuojama kaip naratyvinė ašis, deja, iki 2014-ųjų invazijos negalėjo pasigirti pasiekimais nei gamtosaugos, nei mažumų teisių srityje. Tad plakti probleminius elementus į visumą ir siūlyti priežastinius ryšius atrodo net pavojinga: rizikuojama ne tik nukrypti nuo faktų, bet ir sukurti neišsprendžiamo gniutulo įspūdį – belieka apverkti kolonijines skriaudas, užuot ėmusis atsakomybės ir keitus konkrečius dalykus.

Didžiąją parodos dalį užima sovietų imperijos griūties pėdsakai. Liūdnoka, kad vis dar renkamės prisistatyti (Prancūzijos sezone) kalbėdami apie praeities žaizdas, tarsi įtvirtindami aukos savivaizdį. Ilgus metus sovietinių trėmimų ir kitų, išties baisių, represijų naratyvai buvo naudojami tarsi gynybinis skydas nuo galimų pretenzijų dėl lietuvių kaip agresorių vaidmens, pavyzdžiui, Holokauste. Šalies viduje ši „žaizdologija“ reflektuojama be didesnių naratyvinių pokyčių, o nauji daigai, tokie kaip atsakomybės prisiėmimas ar įvairesnis tiek sovietmečio, tiek nacionalumo traktavimas, sunkiai skinasi kelią.

Cipriano Mureșano iš atminties perlipdytos Klužo muziejaus skulptūros primena, kaip lengva ką nors nubraukti kaip sovietinę atgyveną: nors eksponuotos „socialistiniu laikotarpiu“, pačios skulptūros nurodo archajinius sluoksnius ir liaudies meną, taigi savaime neturi sovietinio krūvio.

Jiří Kovandos meninės miniakcijos primena šiuolaikinio meno kūrinius iš kasdienių, prieinamų medžiagų. Įdomu, kad apraše jis teigia kūriniams neteikęs simbolinės prasmės, nekodavęs žinutės į ateitį – jokio pabrėžtinio disidentizmo ar noro mokyti ateities kartas, jokių pretenzijų į „tikrąją“ tiesą, tik kuklūs kuklių raiškos galimybių pėdsakai. Algirdo Šeškaus „Spalio vidurio retrospektyvoje“ (2012) nusvarbintos žmonių istorijos šmėžuoja tarp atpažįstamų šiandienos fasadų (įskaitant ŠMC). O Aaronas Youngas kūrinyje „Niekada neik be jos iš namų“ (2007) spardo filmavimo kamerą Maskvos Raudonojoje aikštėje – agresyvus protestas prieš agresorių ir tylus kasdienis protestas gyvenimu, neretai agresiją nukreipiant į save. O kur vidinių vulkanų išsiveržimo randai – pasekmių reflektavimas, einantis toliau nei baksnojimas į buitinį alkoholizmą ar smurtą šeimoje?

Kolektyvas „Beyond the post soviet“ iliustruoja mano sausį aptartą aktyvią pastangą performuoti diskursą apie sovietinę okupaciją kaip kolonijinę patirtį. Palei sieną daiginami gluosniai („Pasodinti lazdą“) tampa gyvos – ne džiovintos ar suniokotos – gamtos apraiška parodoje, tačiau rizikuoja tapti dar vienu Aistės Kisarauskaitės taikliai įvardyto „šaknų ir pagaliukų viruso“ pernešėju. To paties kolektyvo dužęs žvilgsnis į Vilnių pro vitražo nuolaužą primena apie trauminių patirčių kuriamus papildomus realybės sluoksnius.

Kiek ši tęstinė švietėjiška misija – pasakoti apie mūsų istorines traumas ir jų nurodomą sukėlėją, (tęstinę) Rusijos agresiją – tebėra aktuali, o kiek lietuviai tiesiog mėgaujasi teisuoliškumu ir įžvalga (nuo 2007-ųjų kiberatakų prieš Estiją, ir ypač nuo 2014-ųjų invazijos į Ukrainą)? Tai platesnis klausimas – ne kuratorėms ar konkrečiai parodai, bet esminis Lietuvos kultūros ir užsienio politikos pozicionavimo aspektas. Akivaizdu, kad visas pasaulis niekuomet negalvos, nepatirs vienodai – visų vitražai skilę skirtingai. Net ir užpildžius mūsų regiono žinių spragas, užsienio partneriai gali rinktis kitokias pozicijas, pavyzdžiui, nuosaikumą Rusijos atžvilgiu. Kiek mes patys esame susipažinę su kitomis grėsmėmis? Kiek atsiveriame globalių pietų požiūriui, jei siekiame tapatintis su kolonijine istorija?

Kita vertus, įdomu liudyti kryptingą ŠMC įsitraukimą į saugumo ir gynybos diskursą: birželio pradžioje Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje proga ŠMC su bendradarbiaujančiomis institucijomis Berlyne surengė dviejų dienų konferenciją (kurioje pasisakiau baigiamojoje mokslininkų ir menininkų diskusijoje). Čia diskursas pasirodė išties progresyvus: vokiečių menininkai kėlė perdėto Lietuvos visuomenės saugumizavimo problemas, kalbėjo apie vokiečių kariams nejauką keliantį buvimą netoli Holokausto vietų ir neįvertintą „skausmo geografijos“ mastą, o „Leopard“ tankus siejo ne su atbudusia grėsme iš Rusijos (kaip Lietuvoje ar Ukrainoje), bet su Vokietijos mažumų opresija ir pilietinių neramumų slopinimu. Štai vienas Europos galios centrų, visuomenė, susipažinusi su Lietuvos aktualijomis, tačiau kelianti kitus probleminius klausimus. Ar esame pasiruošę aktyviai diskutuoti, keisti žiūros kampą, o ne vien edukuoti kartojimu? Rudenį ŠMC pristatys ir parodą apie brigados dislokavimo kontroversijas – nekantriai laukiu tęsinio.