„Art Basel“ mugę istoriškai garsina „Unlimited“ sekcija, kurioje eksponuojami itin didelio formato darbai. Atvykusi išankstinių peržiūrų dienomis erdvę aplankau be spūsčių. Savitą atmosferą kuria kiti lankytojai – žiniasklaidos ir muziejų atstovai, bet daugiausia – pasiturinčių vyresnio amžiaus europiečių poros, neskubriai slampinėjančios tarp eksponatų – tarsi gyvas performansas. Atsargūs ir trapūs žingsniai, tykūs pokalbiai. Ilgiau stabteliu prie Roméo Mivekannino instaliacijos – neišvengiamai žvilgsnį patraukia man aktualios temos. „Atlas“ (2025) – tai kabantys masyvūs metaliniai rūmų formos narvai. Menininkas iš Dramblio Kaulo Kranto nurodo į prabangius Europos rūmus ir muziejus, kuriuose eksponuojamos imperijų išgrobtos vertybės, juodaodžiai rodyti zoologijos soduose ar atsivežti kaip vergai ir tarnai. Amžiams įkalinanti prabanga, talpus asmeninio kultūrinio narvelio įvaizdis – simboliška mugės pradžia.

„Unlimited“ – gana vientisa paroda, temiškai dominuoja nusivylimo, utopijos žlugimo vaizdiniai. Olandų „Atelier Van Lieshout“ pristato 80-ies kūrinių instaliaciją „Voyage“ (2025): skulptūrinės grupės išdėstytos beveik šimto metrų linija – ironizuojama civilizacijos progreso idėja, o atpažįstami įvaizdžiai primena, kaip greit ideologijos ir technologijos, skirtos įvairiopam gyvenimo gerinimui, virsta distopine kančia, karais ir priklausomybėmis. Vokiečio Martino Kippenbergerio METRO (1997) panašiai kalba apie žlugusias pasaulio perdarymo vizijas. Kiek nustebina greta kabantis rusų menininko Eriko Bulatovo milžiniškas kūrinys „Vperiod“ (2015–2016): plakatišką tipinės sovietų estetikos darbą sunku suvokti kaip nonkonformizmą, ypač gausios kitų imperijų (savi)kritikos fone. JAV saulėlydžio atspindžiai – vietnamiečio Danho Vo skulptūrinėje instaliacijoje „In God We Trust“ (2020): griūvančios malkų rietuvės su metalo žvaigždėmis primena Jaspero Johnso „Vėliavą“ (1954–1955), o norint – ir Česlovo Lukensko ciklą „Deguliai“. Itin jautriai 2019-ųjų videodarbu temą atskleidžia JAV menininkas Lonnie Holley’is – tamsioje salėje atsisėdu į bažnyčios suolą ir skęstu garse: jis groja tuščioje JAV bažnytėlėje, o keičiantis skurdžios juodaodžių kasdienybės vaizdams lieja bliuzo raudą: „I snuck off a slave ship / just to get back on“ („Pasprukau iš vergų laivo / bet jaučiuos lyg patekęs į kitą“). Holley’ui atstovavusi galerija „Edel Asanti“ išpardavė visus aštuonis pristatytus jo darbus.

Po poros valandų tarp „Unlimited“ skulptūrų ir piniginių aštriau pajuntu savo ribotumą: tolyn – tik daugiau šedevrų, dėmesys sunkiai tiek atlaiko. Idealizmo mirtis ir telefone zvimbčiojančios Izraelio ir Irano raketų salvės, Ukrainos ir Rusijos karo naujienos tirština melancholiją. O gal visai drąsu vienai leistis meno koridoriais, kūrėjoms (-ams) nenuleisti rankų ir akių ne tik nuo globalių, bet ir nuo mažų, kasdienių dramų, o investuotojoms (-ams) derėtis dėl netikėtai į viešumą ištrauktų Leonoros Carrington „Sueño de Sirenas“ (1963) ar Marko Rothko „No. 6/Sienna“ (1962), nepaisant tvyrančių grėsmių? Neprarasti vizijos gebėjimo.

Per tris mugėje praleistas dienas tarp pagrindinėse salėse įsikūrusių galerijų ekspozicijų vis prisimindavau atmosferą dirbant akcijų biržoje: gyvų ir telefoninių pokalbių nuotrupos aplink kurstė derybų nuotaikas – klientai, rinka, investicijos, biudžetai, maržos, draudimai... Tik veikėjos (-ai) buvo ne standartiškai kostiumuotos (-i), o lyg aprengtos (-i) TV serialui apie madą. Raktiniai žodžiai visai kiti nei parodų atidarymuose, patys meno kūriniai, atrodo, aptarinėjami rečiau. Žiniasklaidos diskursas – nuo vietinių laikraščių iki „The New York Times“ – taip pat siejasi ko ne išimtinai su pardavimais: pirmąją mugės dieną parduota daugiau, nei tikėtasi, vėliau keletas pardavimų viršija 10 mln. JAV dolerių, savaitei baigiantis kalbama apie taikomas nuolaidas.

20 mln. dolerių už Joan Mitchell diptichą „Sunflowers“ (1990–1991), 13–17 mln. dolerių už Davido Hockney’io „Mid November Tunnel“ (2006), 16 mln. dolerių už Arshile’io Gorkio piešinį... Tuštybės mugė? Sukirba noras įkontekstinti. Birželio 13 d. Izraelio numestos JDAM bombos iš viso kainavo apie 20–30 mln. dolerių, „Blue Sparrow“ raketos – apie 30–60 mln. dolerių, atsakomoji Irano raketų salvė – apie 100 mln. dolerių, Izraelio priešraketinė gynyba nuo šių salvių – apie 450 mln. dolerių. Neskaičiuojant kariaujančiųjų laiko, prarastų gyvybių, žalos aplinkai, daugybės kitų karybos komponentų – tik viena diena, tik raketos. Žinoma, tai lyg obuolių ir apelsinų lyginimas, tikras nature morte… Gaila, didelė dalis mugėje išleistų pinigų keliauja ne menininkams, bet galerijoms, o darbų meninė vertė ir kaina nebūtinai koreliuoja tiesiogiai, nors nemažai jų nuperka muziejų atstovai. Vis dėlto kitoks jausmas čia matyti Louise Bourgeois, Henry Moore’o, ar Méret Oppenheim kūrinius, tarsi nuperkamumas priartintų. Lietuvoje 2022-aisiais surinkta 5 mln. eurų „Bayraktar“ dronui, kuris, tikėtina, sklandė apie dvi savaites, tad galbūt kada nors kolektyviai įsigysime šedevrų? Palyginimui: visa MO muziejaus kolekcija vertinama daugmaž 4 mln. eurų.

Mugės kūriniuose karo tema tiesiogiai neeksploatuojama, nematyti protestų (ar protesto meno) nei dėl karo, nei dėl komercijos, nei dėl abejingumo. Kita vertus, ilgametės rasizmo ir diskriminacijos (etninės, lyties ar orientacijos) problemos kūriniuose atsispindi netiesiogiai, o dešimtmečiais trunkantys Vidurio Rytų konfliktai panašiai persismelkia, pavyzdžiui, Dalos Nasser „Kunsthalle“ instaliacijoje „Xiloma. MCCCLXXXVI“: pastoliai, aprėminantys nesamos bažnyčios (Kanoje) erdvę kaip vidinę tuštumą, cianotipijos (senovinės fotografijos iš mėlynų antspaudų) nuo mozaikinių grindų, išvežtų į Luvrą ir neeksponuojamų. Pasiklausyti menininkės 10 val. ryto susirenka pilna auditorija. „Kraštovaizdis tiesiog yra, šimtmečiais, nepaisant konfliktų ir žmonių, tą jis ir reiškia“, – sako Nasser, o galvoje suskamba Mindaugo Nastaravičiaus eilutės, išgirstos per „Poezijos pavasarį“: „<...> ir žodžiai vėl reiškia žodžius, kuriuos jie reiškia.“ Jis komentavo, jog rašo apie laisvėjimą nuo ezopinės kalbos ir nuo šaukimo menininkui būti tautos vedliu, laisvę gręžtis į vidų. Mugėje pristatomuose meno žurnaluose anglų, vokiečių ir italų kalbomis bemaž kiekviename numeryje spausdinamos refleksijos apie menininkų laikyseną konfliktų akivaizdoje. Pavyzdžiui, „Art in America“ (2025 m. vasara) interviu prancūzė Camille Henrot teigia, kad menininkams užkrauti politinių pasisakymų lūkesčius yra per daug, jų, kaip autsaiderių, laikysena svarbi primenant apie gyvenimo tęstinumą. O žurnalo „Freeze“ redakcija ironizavo: „<...> nematau čia politiško meno, bet pamačius – tik blogiau.“ Iš apžiūrėtų darbų galėčiau dėlioti replikos koliažą: sienos ir atskirumas – iliuziniai (Do Ho Suh, „Sungbook-Dong“, 2021); atvirumas ir skaidri vidinė laikysena patvaresni ištikus sunkumams, nei galėtum pamanyti (Arcangelo Sassolino, „Everyday Life“, 2025); įkvėpti, iškvėpti, vis dar būti (Georgia Sagri, „Sitting with my breath (Transparent)“, 2024).

Mugėje nemažai (post)kolonializmo ir (anti)rasizmo aidų, nuorodų į autochtonų kultūras, vyriškumo ir moteriškumo raišką. Pavyzdžiui, Gabrielle Goliath skulptūrinėje videoinstaliacijoje „Personal Accounts“ (2024) niekaip prabilti negalinčio juodaodžio portretai tarp išmėtytų vaikiškų kaladėlių su S raide palietė kaip iš kartos į kartą besitęsiančio užtildymo metafora. Šalia daugybės paraleliai vykstančių renginių šiemet Bazelyje pirmą kartą organizuojama „Africa Basel“ mugė. Čia daugiau figūratyvių kūrinių, naudojamos įvairesnės medžiagos (ragas, tablečių pakuotės, sakai, žvejų tinklai ar plūdės) kuria taktiliškumo pojūtį, pavyzdžiui, Anne Zanele Mutemos koliažų serijoje „Senative Pains“ (2025) ar Enocho Nii Amono Hammondo „Woman of substance“ (2023). Pamačiusi Zimbabvės menininko Troy’aus Makazos „My Queen, My Wife“ (2024) nustembu, kad tai vyro darbas – silikono žemėlapis alsuoja gamtiškais, animos, gimdos įvaizdžiais, primena tradicinę tekstilę. Mintimis grįžtu prie „Art Basel“ matytos Indijos menininkės Mithu Sen serijos „Retinal Refusal“ (2025): jos koliažai kalba apie baltaodžių vyrų kūnų pažeidžiamumą, kviečia permąstyti regos, kaip dominuojančio pojūčio, primetamą suvokimą. Gera matyti feministinių idėjų transformacijas, liudyti, kaip švelnus atidumas sunkiasi per žemynus, kartas ir nagrinėjamas problemas, kaip protesto kumščiai rimsta, gręžiamasi į kasdienį reflektyvumą.

Jau užsiminiau apie „Africa Basel“ ir parodas „Kunsthalle“ – plačiai išdėstyti mugės eksponatai mieste ir paraleliniai renginiai tampa atgaiva nuo smegenų rūko, apimančio tarp galerijų stendų. „Parcours“ lauko erdvių programa atvykstančius Mittlere tiltu pasitinka Fionos Banner kūriniu „Disarm Flags“ (2025) – vėliavomis su objektizuotomis (manekenų) kūno dalimis, o po tiltu rodomas Elaine Sturtevant videodarbas „Finite Infinite“ (2010). Reine pliuškenasi bazeliečiai, nemažai ir plaukiančių pasroviui, pro šalį, daiktus susikrovusių į specialius vandeniui nepralaidžius krepšius. Privataus gyvenamojo namo svetainėje eksponuojama Clementine Keith-Roach instaliacija „earth mirrored sky mirrored earth“ (2024), mugė užsuka ir į „H&M“ vitriną, „Soft Hotel“ vintažo parduotuvėje įsikuria viena paralelinių parodų. Itin populiari ketvirtus metus veikianti nemokama „Basel Social Club“ mugė, kurioje savanoriai pasitinka su marškinėliais „Burn galleries not calories“ („Degink galerijas, ne kalorijas“). Buvusiame banko pastate vyksta daugybė performansų (užsuku į skaitymus „Kaip būti nonkonformistu“ ir į Dahoon Nam tęstinį performansą rūsyje „Jeff Koons SPECIAL SALE“), daugelis darbų pašiepia turtėjimą ir elitizmą – nors parduotuvėje prie išėjimo siūlomi marškiniai, kainuojantys daugiau nei 600 eurų. Atokiau įsikūrusioje „Fondation Beyeler“ galerijoje rodomi bene vienintelės į „Art Basel“ patekusios mūsų regiono kūrėjos – latvės Vijos Celmins – darbai. Maloniai nustembu užsukusi į Bazelio botanikos sodą: Pietų Afrikos augalų šiltnamyje skamba svahilių giesmės – pasirodo, tai „Radio Mikoko+“ instaliacija „Tidal Movements“, atkreipianti dėmesį į mangrovių (tankių miškų ekosistemų tropikuose ir subtropikuose) ekologijos tyrimus – gaivi idėja ramioje erdvėje.

Parodas lankau pėsčiomis, keliauju autobusais ir tramvajais (transportas, apsistojus Bazelyje, nemokamas). Nustembu, kad mugės dalyvius mieste iškart atskiriu, nors jų nepažįstu, atsiranda bendrystės akimirkų prasilenkiant, dalinantis pastebėjimais. Vieną popietę sėdu į „Archivorum“ leidyklos laivelį, jam plaukiant Reinu keli rašytojai pristato naujausias knygas. Teiraujuosi pakeleivių bazeliečių, ar plūstantys turistai nevargina, bet jiems patinka: vieną mėnesį čia renkasi „Eurovizijos“ ar futbolo, kitą – meno gerbėjai, „bent nenuobodu“. Su šiais Thomo Friedmano stiliaus „išminties perlais iš vietos taksistų“ užverčiu užrašus. Suleidusi kojų pirštus į Pavilnio žolę leidžiu įspūdžiams fermentuotis, palaipsniui žvilgsnis persikalibruos kitoms vasaros parodoms.