Išgirskite dokumentiką paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykite tinklalaidžių programėlėse:

„Vietiniai nekurdavo istorijų apie velnius ir raganas, vietiniai patys sėdėjo Čepkelių pelkėje“, – sako gidas Gintautas Kibirkštis, vedžiojantis po didžiausią nenusausintą pelkę Lietuvoje. Gamtininko žodžiai primena, kad pelkės šalia mūsų buvo tūkstantmečius, tačiau dabar daugumos jų lankymas ribojamas, grąžinant jas gamtai.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje kurui reikalinga durpė pradėta kasti ir eksploatuoti dar XIX a. Rytprūsiuose, tarpukariu kasyba plėsta visoje Lietuvoje, bet industrinį mastą pramonė įgavo nacių okupacijos metais. Karo mašinai trūko kuro, tad medieną ir anglį papildė pelkių kūnas – durpė. Sunkų durpių kasybos darbą Vilniaus, Kauno, Šilutės, Šiaulių regionuose dažnai dirbo kaliniai žydai, romai ir karo belaisviai.

Tų pačių pelkių salose dalis žydų rado prieglobstį Holokausto metu, XIX a. jos glaudė sukilėlius, o į Lietuvą įžengus sovietams, dar ne visai nusausintos pelkės slėpė partizanus. Partizanai taip pat bandė visomis įmanomomis priemonėmis – užpuolimais, plėšimais ir sabotažu – trikdyti durpynų kasybą, kurią iš nacių perėmė sovietai.

„Ežerėlio durpynui buvo padaryta nuostolių per milijoną to laiko rubliais. Kelis kartus apiplėštos parduotuvės ir du kartus paimti pinigai. Taigi Lietuvos durpės buvo nepigios,“ – savo memuaruose rašo vienas iš nedaugelio išgyvenusių partizanų Povilas Pečiulaitis–Lakštingala.

Durpių kasybai įgavus pagreitį, sovietinė valdžia ėmė statyti gyvenvietes durpynų darbininkams. Pelkės traukėsi, o miestai radosi. Taip pradėjo kurtis ir Baltosios Vokės miestelis Šalčininkų rajone, į kurį iš Pavolgės (Rusija) šeštajame dešimtmetyje atvyko mokytoja Jelena Galkovskaja.

„Per piešimo pamoką daviau užduotį, o mergaitė pakėlė ranką ir klausia: „Kokia spalva yra „goluboj“?“. Šalia sėdintis berniukas paaiškino lenkiškai: „Nebeskij“ – geltona. Aš tada susimąsčiau, kad jie ne visai mane supranta. Kaip man pasidarė gėda. Atėjau kaip į rusų klasę, o klasėje tai lenkai, dar ir lietuvių buvo“, – pirmąsias dienas Baltojoje Vokėje prisimena Jelena.

Menininkė Eglė Vertelkaitė okupacijos metą mato kaip totalaus kultūros ir jos atminties trynimo laiką. O išnaudojama, eksploatuojama ir pervardinama žemė buvo to įrankis. Parodoje „Briedžių sala“ (eksponuota 2023 m. Vilniaus galerijoje „Kairė-dešinė“) ji perkuria tėčio, buvusio inžinieriaus hidrotechniko, išsaugotus sovietinius Lietuvos žemėlapius, jo darytas besikeičiančio Lietuvos kraštovaizdžio fotografijas ir kitus dokumentus.

„Ankstesnės prasmės užsidengia ir galima jų visiškai nematyti, bet visgi aš kalbu apie atmintį, kad reikia matyti, reikia žinoti“, – sako menininkė.

Šiandien į nusausintas Lietuvos pelkes gamtosaugininkai žengia tam, kad jas atkurtų. Gamtotvarkininkai Gabija Tamulaitytė ir Gintautas Riauba prisidėjo prie Baltosios Vokės pelkės atkūrimo. „Yra labai daug vietų, kurių turbūt neįmanoma atstatyt į tokią būklę, kokios buvo. Atrodo, kas čia yra, nu metras durpių, bet kad jis susiformuotų reikia tūkstančių metų ir reikia kad tam tikros sąlygos laikytųsi tūkstančius metų vienoj vietoj“, – sako Gabija.

Ši garso dokumentika – tai bandymas įžengti į pelkes skirtingais laikmečiais, skirtingų žmonių pramintais takais ir suprasti, ką susitikimas su žmogumi reiškia pačiai pelkei.

(norėdami išgirsti dokumentiką, spauskite „Play“ mygtuką viršuje)