Ši garso dokumentika yra lietuvių ir anglų kalbomis, jos galite klausytis su subtitrais:

Namai, darbas, santykiai. Mano partnerė sako, kad jei gyvenime yra balansas tarp šitų trijų dalykų, žmogus yra ramus ir laimingas. Kai krausčiausi gyventi į kitą šalį, žinojau, kad ten manęs jau laukia jaukūs namai, o dirbant per nuotolį, darbas visur keliauja su manim. Bet kaip susikurti naujus santykius su žmonėmis, miestu, kultūra? Kur ieškoti bendraminčių ir draugų?

Atsakymų pradedu ieškoti Kalnų parko stotelėje, belaukdama Augusto Lapinsko, architekto, kuriam „labai rūpi, kas gyvena mieste be mūsų – žmonių“. Augustas priklauso ekologinio ir erdvės aktyvizmo kolektyvui mikro-empathy (liet. Mikroempatija), su kuriuo vysto projektą Space Nursing (liet. Erdvėrūpa). Tai dirbtuvės, kurių metu dalyviai vaikšto po apleistas miesto erdves su mikroskopais ir susipažįsta su skirtingomis gyvybės formomis.

Bioįvairovės prasme, kerpės yra tikros pionierės – jos gali gyventi ten, kur negyvena jokie kiti organizmai, pavyzdžiui, kalnuose, prie ledynų, dykumose ar ant sustingusios lavos. Jos sukuria dirvą ir suformuoja palankią buveinę visai kitų organizmų bendruomenei. Jei kas ir išmano santykius, tai tikrai kerpės.

Mūsų ekskursijos metu dar aplankome Jono Meko Skersvėjį ir Žirmūnų žiemos uostą. Per pastaruosius metus visos šios vietos išgyvena greitą ir didelį kismą, kuris nėra palankus bioįvairovei. „Ir bėda ta, kad tas nutiko labai tyliai. Kaip gali tyliai ir greitai nugriūti stadionas Vilniuje? Ir kas gali nutikti su svarbia kultūrine vieta kaip Jono Meko Skersvėjis?“ – sako Augustas Lapinskas.

Vasaros pabaigoje vykstu į eksperimentinės muzikos stovyklą KLUB MØNTAGE. Ji vyksta Austrijos kalnų miestelyje Grünbach am Schneeberg (liet. Žalias upelis prie snieguoto kalno).

Apsistoju pensionate Talwiese (liet. Slėnio pieva). Praeito amžiaus viduryje tai buvo viešbutis ir restoranas. Čia atvykdavo slidinėtojai ir keliautojai. Laikui bėgant pastatas buvo apleistas ir visai neseniai vietiniai gyventojai pradėjo jį atstatinėti. Dabar čia gyvena stovyklos dalyviai, darbininkai ir viena pora geriausių draugų: Huberta ir juodas labradoras vardu Shanti.

Stovykla irgi vyksta apleistame pastate – Urhof20. Nuo 1920-ųjų čia buvo kalnakasių bendruomenės socialinis ir kultūrinis centras. Dabar apleistoje pokylių ir kino salėje vyksta stovykla, kur 40 dalyvių susinešė visą įmanomą muzikinę įrangą, kad kasdien kartu improvizuotų, mokytųsi ir žaistų.

Čia susitinku su viena stovyklos įkūrėjų Daphne von Schrader. „Įsivaizduoti – (...) manau, kad niekas kitas negali to padaryti geriau nei menininkas. Manau, kad kolektyvinis įsivaizdavimas yra labai svarbus, norint galvoti apie ateitį ir apie tai, kaip norime kažką pakeisti.“

Tolimesniam domėjimuisi:

• „Natura Urbana: The Brachen of Berlin“ (2017). Dokumentinis filmas apie Berlyno „dykvietes“, virtusias bioįvairovės oazėmis tankiai gyvenamame mieste.

• „Marginalia: Cultural and Scientific Aspects of Urban Wastelands“ (2012). University College London profesoriaus Matthew Gandy paskaita apie urbanistines „dykvietes“.

• „Restoring our Urban Microbiome: A RAZOR special“ (2022). Dokumentinis filmas apie mikrobiomą.

• „Can Urban Greenspace & Biodiversity Reverse Increases In Chronic Inflammatory Disorders?“ (2013). University College London profesoriaus Graham Rook paskaita apie mikrobiomo įvairovės santykį su sveikata.

• „Südgelände, Berlin: Transforming A Wild Urban Wasteland to A New Kind of Nature Park“ (2022). Technische Universität Berlin profesoriaus emerito Ingo Kowarik mokslinis straipsnis apie vieną geriausių kraštovaizdžio architektūros pavyzdžių, kai miesto dykvietė buvo paskelbta saugotina gamtine teritorija ir parku.