Žmogaus istorija yra ir gyvūnų istorija. Šiame podkasto epizode atsisuksim į mediciną ir klausime, kaip žmonės gyvūnams – ir kaip gyvūnai žmonėms – padeda pagyti. Ar gyvūnas gali būti lygiavertis partneris, ar žmogus visada bus galios pozicijoje?
Antropologė Martyna Šulskutė kalbasi su biomedicinos mokslininku ir veterinarais. Epizode skamba garso režisierės Katos Bitowt „Mažojo princo“ istorijos interpretacija, atskleidžianti lapės perspektyvą.
Veterinarijos klinikos vadovė Diana Suchocka savo darbo vietoje. ©Martyna Šulskutė
Veterinarą galima įsivaizduoti kaip vertėją tarp gyvūnų ir žmonių – tik kad viena iš pusių nei rašo, nei kalba. ©Martyna Šulskutė
„Kartais žmonės ateina ir sako – „jam tik pora dienų yra blogai“. Tu matai, kad ne pora dienų. Nujauti, kad žmogus tikėjosi, jog gyvūnui bus geriau.“ – sako Diana. Veterinarijoje psichologinės žinios kalbantis su gyvūnų šeimininkais dažnai tiek pat svarbios, kaip ir medicininės. ©Martyna Šulskutė
Veterinarijos gydytojas Aivaras Paukštė yra Vilniaus kolegijos agrotechnologijų fakulteto, veterinarinės medicinos katedros vedėjas. Būsimiems veterinarijos felčeriams jis dėsto anatomijos ir gyvūnų gerovės paskaitas. ©Martyna Šulskutė
Aivaras Paukštė mano, kad svarbiausi dalykai, kuriuos turi perduoti studentams, yra atsakomybė ir neabejingumas. Taip pat, žinoma, ir begalė raumenų, kaulų ir kūno dalių pavadinimų. ©Martyna Šulskutė
„Visi pamesti, į prieglaudas atiduoti gyvūnai yra žmonių abejingumo, nematymo į priekį, impulsyvaus pasirinkimo aukos. Negali sakyti, kad žmogus tyčia tai padarė. Jis tiesiog buvo abejingas kai jį įsigijo. Gyvūnas gali būti keliolikai metų. Žmonės tiek į priekį nenumato“, – Aivaras Paukštė
Veterinaro paradoksas tas, kad žmonės šią profesiją renkasi norėdami pagelbėti gyvūnams, bet gydymo procese jiems neišvengiamai sukelia ir skausmą. Gyvūnus tenka matyti sergančius, senstančius, kartais ir nepagydomus. ©Martyna Šulskutė
Dažnai tenka nuspręsti, ar gyvūną gydyti ar užmigdyti. Veterinarijos gydytojai, pagal statistiką JAV yra padidintoje savižudybių rizikos grupėje. ©Martyna Šulskutė
Šiandien praktiškai neįmanoma susikurti kasdienybės, kuri neįtrauktų medžiagų, pirmiausia testuotų su gyvūnais. Šampūnai, dušo želės, dantų pastos. Vaistai kaip ibuprofenas ar net vitamino C tabletės. Visi jie buvo duodami laboratorijos gyvūnams, prieš atsirandant žmonių namuose. Testavimas su gyvūnais buvo svarbus vystant medikamentus kovai su diabetu, krūtų vėžiu, AIDS. Taip pat kuriant skiepus nuo pasiutligės ar raupų.
Dalis gyvūnų teisių aktyvistų siekia visiškai panaikinti gyvūnų naudojimą mokslui. Anot Juliaus Bogomolovo, Kalifornijos universitete postdoktorantūros studijose tyrinėjančio žmogaus širdies ligas, mokslo bendruomenė šiandien dar negalėtų to padaryti, bet mokslininkai dirbdami su gyvūnais taiko trijų „R“ principą: „Replace, Refine, Reduce“ („Pakeisk, grynink, sumažink“). ©Artūras Morozovas
