Venecijos bienalėje lankiausi pirmą kartą. Likus porai savaičių iki išankstinių peržiūrų, „Instagramo“ srautas jau ūžė nuo aktualijų, o patyrę lankytojai ir lankytojos linkėjo patogių batų ir perspėjo apie neišvengiamą nuovargį. Dominančius objektus bienalėje ir už jos ribų žymėjausi iš anksto – strategija pasiteisino: padėjo išvengti valandinių eilių, pavyko pasikalbėti su paviljonuose buvusiais (-omis) menininkais (-ėmis). Lietuvos, kitų Baltijos šalių ir Ukrainos kūriniams, kaip neblogai pažįstamai terpei, pasirinkau skirti mažiau dėmesio, nors Eglės Budvytytės „gyva gyva-ta“, atsispirianti nuo Marijos Gimbutienės tyrinėtos neolito vandens gerbimo vietos, siūlo meditatyvią užuovėją. Lietuvos paviljonas ir protestai buvo pagrindiniai bienalės aptarimo aspektai vietos naujienų sraute, tačiau grįžus beveik visi klausimai vis tiek prasidėdavo nuo: „O kaip Lietuva?“

Politinis aktyvizmas ir protestai jau keletą dešimtmečių yra ženklus Venecijos bienalės dėmuo. Jau pirmą dieną patekau į „Pussy Riot“ ir FEMEN akciją priešais Rusijos paviljoną Giardini, o už maždaug 150 metrų esantis Izraelio paviljonas dėl gausių protestų užsidarė ir persikėlė į Arsenale. Įdomu, kad dalis akcijų dalyvių neturėjo oficialios akreditacijos ir pirko 500 Eur kainavusius išankstinių peržiūrų bilietus, norėdami čia protestuoti. Baltijos šalių solidarumo eisena ir politinė Lietuvos laikysena sulaukė dėmesio, tačiau gerokai gausesniuose protestuose prieš Izraelį lietuvių veidų neteko matyti (Lietuvos paviljonas valandai solidariai užsidarė). Vis dar stebina selektyvumas ir jį lydinti lietuvių nuostaba, kodėl kitos šalys prieš Rusiją nepasisako taip griežtai. Pasigedau savirefleksijos, kodėl mums taip nedrąsu ar sudėtinga palaikyti Palestiną. Poezijos skaitymai tapo viena įdomesnių protesto ir solidarumo raiškos formų: Pietų Afrikos menininkė Gabrielle Goliath (iš nacionalinio paviljono išstumta dėl nuorodų į Izraelio žudomas palestinietes kūrinyje) rengė moterų skaitymus savo parodos „Elegy“ prieigose; keletą vakarų įvairūs skaitymai vyko Giardini; o gegužės 7-ąją visą popietę tęsėsi JAV menininkėsMaríos Magdalenos Campos-Pons vadovaujamas poezijos karavanas netikėtai mirusiai bienalės kuratorei Koyo Kouoh atminti.

Be pagrindinės kuratorės, centrinei 111 kūrėjų Bienalės parodai pritrūko vieningos vizijos, vengta aštresnių klausimų, o „etnoamatų“ kryptis nesikeičia jau kelerius metus. Subjektyviai pasidžiaugiau tekstilės darbais – atsirenkant kūrinius pagal dominančią temą ar mediją, mažiau šansų įklimpti vaizdų gausoje. Amerikiečių menininkės Ebony G. Patterson skulptūriniame objekte „...fester...“ (2023) įskaitau paveikią pasienio problemų vizualizaciją: iš raudonų pirštinių sudaryta pusė šaukia apie kontakto ilgesį ir skausmą, o šis kontrastuoja su kitoje pusėje sukabintais šaltai mėlynais audeklais – blizgiais, puošniais ir nepasiekiamais. Kenijos menininkės Wangechi Mutu kinetinė skulptūra „Sweeper“ (2023) žmogaus plaukais lėtai šlavinėja kavą ant grindų, plėsdama vizualią patirtį kvapais ir lytėjimu. Gamtiška magija patraukia Maroko kūrėjos Aminos Saoudi Aït Khay neįprastų formatų šilko tapybos serija „souffle“ (1994–2020), o greta kabantis Pietų Afrikos menininkės Thanios Petersen siuvinys „Cosmological Offerings for a Drowning World“ (2026) remiasi sufijų mistika. Motinystės problemos keliamos Pietų Afrikos kūrėjos Buhlebezwe Siwani instaliacijoje („Amagugu“ ir „Ilifa lakhe“, 2022): ekrane ir žalio muilo skulptūrose besigrūdantys nėščių juodaodžių kūnai susisieja su Mutu nėščiosios pilvu-kalnu („MotherMound“, 2023). Ar šioms moterims čia yra vietos?

Priešingai nei kuruota paroda, nacionaliniai paviljonai siūlo stipresnio turinio. Austrijos paviljonas Giardini iš karto tapo bienalės hitu – valandinės eilės čia driekėsi bet kuriuo metu, pliaupiant lietui ir kepinant saulei. Priešais esanti ryškiaspalvė Alvaro Barringtono instaliacija „Labor Day Parade ’91“ (2026) tapo tarsi nematoma, nors Barringtonas – vienas žinomiausių postkolonijinės tematikos tapytojų. Florentinos Holzinger sukurtus performansus pamatyti verta, tad svarbu tinkamai pasiruošti: apsauga nuo saulės, sumuštiniai ir (ar) ausinukai... Nebent jūs nusiteikę negailėti kūno, kaip austrų atlikėjos, sekančios Vienos akcionistų pėdomis. „SEAWORLD VENICE“ pasirodymus atlieka 25 rotuojančių moterų komanda: nuogi kūnai kas valandą skambina pavojaus varpu – tampa mechanizmo dalimi (šį performansą galima pamatyti ir neužėjus į paviljoną); lėtai vyniojasi į nukryžiuotojo pozą ant besisukančio vėtrungės strypo; kelia bangas vandens motociklu.

Beje, varpo su kūnu vietoje šerdies motyvas kartojasi apokaliptiniuose Hieronymus Boscho paveiksluose – sutapimas, o gal Holzinger įkvėpimo šaltinis? Jau trečią pasirodymo dieną ant atlikėjų kūnų matau saugos diržų paliktas mėlynes ir nubrozdinimus, juntu jų irzlumą ir nuovargį instruktuojant lankytojas (-us), kaip naudotis tualetais, nors viena jų, Sophie Duncan, mane tikina, kad „patirtis „Cirque du Soleil“ ir seseriška bendrystė padės joms ištverti iki lapkričio rimčiau nesusižalojus“. Net suprasdama akcionistų prieigą – kūno kontrolę peržengiant skausmo ir tabu ribas, pasitelkiant atgrasius jo aspektus politinėms žinutėms – apgailiu šių moterų patiriamą skausmą: vaizdų perprodukcijoje joms pavyko atkreipti dėmesį į suprekintą klasinį spektaklį ir ekologinės (ne)perdirbimo katastrofos pasekmes. Bet kodėl mus dirgina tik tokie ekstremumai?

Bienalės tema „In Minor Keys“ („Minoras“) kvietė lėtumui ir refleksijai, tačiau dėmesio besigviešiančiame sraute tai vargiai atliepiama. Lankytojų minios, išstumiančios Venecijos gyventojus, meno finansinis, socialinis ir fizinis (ne)prieinamumas ar prastos darbo sąlygos kultūros lauke – meditatyvūs kvietimai šias temas apeina. Galbūt vizuali fragmentacija ir emocinis atbukimas yra organiškai juntama šių problemų pasekmė? Pastebiu ir audiokūrinių bei multisensorinių patirčių gausėjimą, ieškant atsvaros tradiciniam vizualumui. Vienas ryškesnių pavyzdžių – greta geležinkelio stoties įsikūręs Šventojo Sosto paviljonas „The Ear is the Eye of the Soul“: užsiregistravus iš anksto, siūloma karmelitų vienuolyno sodelyje pasivaikščioti su garso meninink(i)ų (Briano Eno, Patti Smith, Meredith Monk ir kt.) kurtu garso takeliu, įkvėptu XII a. mistikės Hildegardos Bingenietės.

Europos galios trikampis – Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija – Giardini atsiskleidžia vizualiai: trikampiu greta išdėstytuose paviljonuose, statytuose XX a. pradžioje. Istorinį palikimą – ir lėtą bendro sąmoningumo radimąsi – atspindi ne tik nacionalinių paviljonų išdėstymas, bet ir įbetonuoti pavadinimai: greta Austrijos paviljono vis dar galima pamatyti „Jugoslaviją“ (čia prisistato Serbija), o tolėliau – „Čekoslovakiją“ (Čekija ir Slovakija paviljone eksponuojasi pakaitomis). Vis dėlto Prancūzijos paviljonas – man atrodo vienas paveikesnių: Yto Barrada siūlo platų kūrinių medžiagiškumo spektrą ir frankofonišką „Satourne–Ça tourne“ („Saturnas sukasi“) poetiką, salės viduryje akmenyje iškalti laiptai į niekur kuria įdomų kontrastą su spalvingai apšviestais tekstilės darbais.

Simboliškai piečiau įsikūrusiame Brazilijos paviljone „Comigo ninguém pode“ („Manęs neįveiks“) Adrianos Varejão darbuose drėkstinės žaizdos moterų kūnuose jungiasi su spygliuotos vielos pertvaromis, dalijančiomis erdvę. Su antrąja paviljono menininke Rosana Paulino kalbamės apie sakralų moteriškumą: „Nesakyčiau, kad atsigręžiame į gamtą ar jos šventumą: juodaodžiai brazilai ir brazilės visuomet laikė gamtą aukščiau žmogaus, neprarado glaudaus ryšio su ja – ir kitiems būtų pravartu tai prisiminti.“ Nors paviljone – ir bienalėje – dominuoja moterų kūnai, Paulino lytiškumą deakcentuoja; savo „gimbutiškas“ molio deives-verpėjas ji pristato kaip nuorodą į ryšį su protėviais, paveldimų žinių gijas.

Motinystės ir rūpinimosi tema toliau narstoma Japonijos paviljone „Grass Babies, Moon Babies“ su queer menininku Ei Arakawa-Nashu: „Daug lankytojų dalinosi, kad kvietimas rūpintis lėlėmis kūdikiais jiems priminė rūpinimąsi amžėjančiais tėvais.“ Mažėjančio gimstamumo tema nepraranda aktualumo, o Japonija, kaip ir daugelis šalių, ieško būdų jį skatinti – tačiau gal motinystė pateikiama perdėm mielai, siekiant motyvuoti? Ar pakankamai dėmesio skiriama rūpesčiui vaikus auginančiais ar artimuosius slaugančiais žmonėmis? Arakawa-Nashas teigė kaip queer asmuo jaučiantis didelį spaudimą būti pavyzdingu tėvu, atkreipia dėmesį į istoriškai neatlyginamą moterų darbą auginant vaikus, o gebėjimą pasirūpinti savimi auginant mažamečius dvynius kol kas patiria kaip nuolatinį iššūkį.

Gamtišką motinystę vaizdžiai iliustruoja greta Lenkijos paviljono „Liquid Tongues“ įsikūrusi perinti žuvėdra, o viduje menininkai Danielis Kotowskis ir Bogna Burska plėtoja biopolitikos temą. Jų videodarbe kurčiųjų ir girdinčiųjų chorai balsu ir gestų kalba dainuoja apie banginius, brėždami paraleles tarp globalių grėsmių šiems gyvūnams ir autochtonų kultūroms. Su Kotowskiu bendraujame padedami dviejų gestakalbių vertėjų. Menininkas ironizuoja, kad jo kurtumas veikia kaip paviljono reklama, nors stereotipizavimas vargina ir jis stengiasi vaduotis iš meno kaip kurtumo aktyvizmo rėmo – kituose projektuose kalba apie Michelio Foucault filosofiją ir queer temas. Muzika ir vaizdai man pasirodė giliai paveikūs, prisiminiau Dominyko Vaitiekūno projektus su kurčiaisiais ir kurčiosiomis, taip pat Linos Lapelytės performansą Briuselio baseine apie buvimą žuvimi. Tačiau Vakarų auditorijai lenkų paviljone kliuvo banginių temos apropriacija: danų menininkų duetas BenandSebastian teigė, kad jų šalyje toks projektas apie Grenlandijos kultūrą būtų nepriimtinas – esą tik patys autochtonai turi teisę aptarti savo kultūrą ar su ja susijusias problemas. Klausimas daugiaprasmis: 2024 m. Kauno literatūros savaitėje su Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos ir Islandijos rašytojomis diskutavome, kas turi teisę rašyti apie karą Ukrainoje. Išorės balsai padeda atkreipti dėmesį į platesnį problemų spektrą ir ukrainiečiams (-ėms) jie dažnai atrodo pageidautini, nors ir skirtingi, tačiau vakarietės ir vakariečiai temos imasi itin atsargiai, vertina tai kaip tabu.

Vieną dieną skyrus Giardini, o kitą – Arsenale ekspozicijai, pastaroji stebina kontrastu: gerokai mažiau figūratyvo, didžiulės tekstilės ir žemės meno instaliacijos siūlo gaivesnį žvilgsnį. Indijos paviljone laukia Sumakshi Singh nėrinių namai „Permanent Address“ (2026), o Argentinos ir Meksikos paviljonuose – druskos ornamentika. Beje, videodarbas, kuriame nuoga moteris lėtai atlieka jogą, Meksikos paviljone „Invisible Acts to Sustain the Universe“ perteikia praktikos rituališkumą, švelnumą gamtai ir kūnui – ir stipriai kontrastuoja su brutaliu lankstumo demonstravimu Austrijos paviljone. Arsenale mane patraukia videomeno kokybė, nors įprastai nesu didžiausia šio žanro gerbėja. Albanijos paviljone „A Place in the Sun“ Genti Korini nagrinėja albanų kalbos mistiką ir poetiką. Slovėnijos „Nonument Group“ instaliaciją „Soundtrack for an Invisible House“ patiriu kaip gilų empatijos gestą: greta Libano įsikūręs paviljonas kalba apie musulmonų kančią – regis, už tas ir tuos, kurie galbūt negali prabilti. Slovėnų eksponuojami praėjusios architektūros bienalės griuvėsiai įveda perdirbimo motyvą, taip pat nurodo į meno vartotojiškumą.

Maždaug du trečdaliai nacionalinių paviljonų įrengti mieste, už Giardini ir Arsenale ribų. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinės Respublikos paviljonas įsikūręs XVI a. bažnytinės San Lazzaro ligoninės patalpose – skliautuotose galerijose ir sodelyje vaikštinėja gydytojai (-os) ir pacientai (-ės), o prie vandens kanalo budi medikų kateriai; be to, čia pat – didžiulė Santi Giovanni e Paolo bazilika, kur tradiciškai laidoti Venecijos dožai. Verta aplankyti ir Palazzo Mora veikiančią parodą „Personal Structures“: čia trijuose aukštuose eksponuojami įvairių šalių kūrėjų darbai, atspindintys situaciją Palestinoje (Venecijoje ji neturi paviljono), o J. Oscaro Molinos skulptūros kiemelyje – Salvadoro paviljonas.

Dar viena palietusi instaliacija – „Repatriates Collective“ performansas „Ocean Space“ erdvėje: griežiant violončelei kviečiama įsižiūrėti į tarp smėlio kalnų San Lorenzo bažnyčioje išdėliotus ritualinius objektus – videoekrane rodomos jūros kriaukleles vytuluojančios senolės. Vakarais į performansą įsitraukia daugiau instrumentų, o trys merginos neša juodą tekstilės pynę ritualiniam apiplovimui kanale.

Mieste išsibarstę ir daugiau – su bienale nebūtinai tiesiogiai siejamų – parodų. San Marco aikštės prieigose, SMAC galerijoje, veikia Lee Ufano, konceptualaus minimalisto iš Pietų Korėjos, retrospektyva, o šalia esančioje Procuratie Vecchie galima pamatyti lenkų avangardisto Tadeuszo Kantoro (1915–1990) darbus. Pastarasis iš teatro pasaulio atėjęs menininkas man tapo atradimu, taikliai įvaizdinančiu pokario žmonių patirtis. Rekomenduoju skirti laiko vizitui į Gallerie dell’Accademia: jei ateisite vos jai atsidarius, galėsite ramiau susitelkti į Marinos Abramović energijos kristalų poveikį ar patirti asmeninį masažą arklio uodegos šluotele. Gallerie taip pat turi įspūdingų formatų baroko menininko Giandomenico Tiepolo kolekciją (vienas darbas siekia 13 metrų), subtilių Antonio Canovos marmuro bareljefų, antras aukštas lūžta nuo auksinės gotikos altorinių paveikslų, o vienoje salių netikėtai randu Hieronymus Boscho darbus. Istorinės dailės kontekste įsprausta Abramović „Anima Mundi, Pietà“ (1983) atrodo pretenzingai, tačiau šis deguto šaukštelis pakankamai tirpus bendros Gallerie patirties kontekste.

Vaikštinėjant tarp įvairių kultūrinių taškų Venecijoje siūlau užsukti į neįprastesnes bažnyčių erdves. La Maddalena – vienintelė mano matyta masonų ložės maldų erdvė, išsiskirianti architektūriniais sprendimais ir dekoro simboliais. Altoriui įprastoje vietoje įkurdinti vargonai, o gegužę joje dar veikė šiuolaikinės liturginės tekstilės paroda „Casule d’Artista“. Vos atvykusi neatsispyriau klasikinei Scuola Grande di San Rocco – maro alinamoje XV a. Venecijoje menininkų brolija įkūrė šią sveikatą teikiančio šventojo gerbimo ir susirinkimų vietą. Toliau nuo minių, čia šiandien laukia meditatyvi salė su milžinišku Tintoretto „Nukryžiavimu“ ir šiuolaikinio menininko Jano Fabre’o skulptūra.

Už kelių žingsnių įsikūrusi Santa Maria Gloriosa dei Frari bazilika stebina ne tik gotikiniais altoriais, bet ir piramide-kenotafu minėtam skulptoriui Canovai. Paskutinis perliukas – nedidukė XVI a. San Sebastiano bažnyčia, laikoma Paolo Veronesės šedevru: antikinės skulptūros ant vargonų choro, barokiniai lubų plafonai ir subtilūs marmuro reljefai siūlo gana neįprastas kombinacijas. Klasikos apsuptyje ilsinant akį, šiuolaikinių parodų ir bienalės turiniai skleidžiasi harmoningiau, o vėsios, ramesnės erdvės padeda dėmesiui atsigauti.