Prieš kelerius metus atkreipiau dėmesį į Vakaruose gausėjančias parodas ir vizualiojo meno kūrinius, kuriuose tamsiosios motinystės pusės nagrinėjamos per sąsajas su šventybe: nuo pasaulinio garso Chriso Ofilio kūrinio „The Holy Virgin Mary“, sukurto naudojant dramblio mėšlą, ar airių menininkės Dorothy Cross skulptūrinio objekto „Virgin Shroud“ (1993) iki latvės Ancės Eikenos „Madonos“ (2021), eksponuotos MO 2024-aisiais. Atsigręžimas į Lietuvos meno lauką, ieškant paralelių, tapo paskata mano tyrimui. Nustebau ir apsidžiaugiau kūrybiniais sinchronais, kai Jelena Škulis užsiminė, jog kurdama šią parodą Lione 2024-aisiais mąstė apie mano įžvalgas, nors jos nefigūratyvi kūryba apima platesnį motinystės patyrimų spektrą. „Visi turi su motinyste susijusią patirtį, bet ji tarsi lieka nematoma, – o čia teks nepatogiai už jos užkliūti“, – sakė ji.

Kodėl motinystės tema Lietuvos vizualiajame mene aktualizuojasi dabar? Latvijos 1965–2023 m. feministinį meną apžvelgusioje parodoje jai skirta ženkli dalis – ar sulauksime panašios retrospektyvos ir Lietuvoje? Kartu vardijame įsiminusias lietuvių menininkes, kuriančias motinystės tema: Jurga Barilaitė, po ilgų metų pauzės – Jurga Juodytė, Aliona Šalaj, Upė Lučiūna, dar kelios parodoje „Perpetuum Creatrix“ 2025 m. (tikiuosi, bent keletą pamiršome, tikiuosi, kad jų daugiau). Sutariame, kad literatūroje ir akademiniuose tyrimuose girdėti daugiau balsų, atsiranda filmų ir spektaklių. Tačiau į vizualiojo meno lauką „kūnui užtruko grįžti“, – sako Jelena. „Jis toks... monoteistinis – Vakarų mene moterys vis tiek laisvesnės.“ Pasak jos, po Lietuvos Nepriklausomybės kilusi konceptualios kūrybos banga kartu su kūniškumu ilgam išstūmė ir vizualias refleksijas apie moterų, ne tik motinų, patirtis. Be to, motinystė, ypač pirmaisiais metais, yra itin fiziškai intensyvi, todėl daugeliui Jelenos bendraamžių ir vyresnių menininkių refleksijai prireikė didesnio laiko atstumo. Ji stebisi ir žavisi kūrėjomis, kurios šias patirtis geba perteikti kūryboje joms tebevykstant.

...O kai tris kartus mane patirsi... – mintiju žvelgdama į tįsių audinių kvietimą atšiaurokoje, nenudailintoje erdvėje. Simboliška, kad šioje pastato dalyje XX a. pradžioje veikė našlaičių prieglauda, o gretimame koridoriuje ant sienos pastebiu graffiti „YOUR MOM CALLS“. Regis, atsiliepta. Vielų ir grandinių, kaspinų ir užuolaidų pynėmis Jelena Škulis reflektuoja su kiekvieno vaiko atėjimu vis kitaip išgyvenamas motinystės spalvas. „Pirmoji – kai viską darai labai teisingai, kruopščiai, stengiesi.“ Vienuolikos metrų ilgio audinyje, pavadintame „mama pirmą kartą „amamaamam“, rožinis intencijų ir iliuzijų tiulis netrunka susidurti su industrinių grandinių „nertiniu“, o kitoje atkarpoje juodos nėrinių rožės pakvimpa gedulu. Keliose atkarpose išaustos raidės „amamama“ – tai ne tik šviesioji motinos maitintojos pusė, bet ir ambivalentiškas santykis su ja mintančiu kūdikiu, užuomina į „suėstą“ laiką ir sveikatą: vienoms tai sąmoningas prioritetų perskirstymas, kitoms – kelias į amžinus priekaištus vaikams ir kartėlį apleidus save.

„Mokausi valgyti motiną – moko mama“, – rašo britų poetė Victoria Kennefick. – „Ak, nebežinau, neklusnumas tai ar pralaimėjimas, / šiaip ar taip valgau, dar šiltą. [...] / Suprakaitavusi atlupu šonkaulius. / Šonkauliukų nenoriu, bet valgau. / Tada nučiulpiu mėsą nuo jos pirštų.“ Šios eilutės primena apie nuolankumą priimti tai, kas duodama, apie vaiko-gavėjo būsenos pažeidžiamumą ir kartu – apie instinktyvią išgyvenimo agresiją.

Tarp metalinių audinio kutų įsipina ir kamufliažinė žalia – nuoroda į motinystėje neišvengiamą konfrontaciją: su savo tamsa ir ribotumu, su kūdikio ir savo poreikiais, su buitimi, kitų neišmanymu ir abejingumu. Audinyje „mama trečią kartą“ kovos naratyvas virsta šarvais, o pačiu eksponavimo fiziškumu siekiama perteikti sunkio dinamiką. Nurodydama kuriant naudotas medžiagas, menininkė mini „motinystės svorį, sunkį ir švelnumą“, „patriarchalinę moters istoriją“, „žaidimą, šaltumą, ateities baimę ir vilties troškimą“. Vilniaus dailės akademijos menotyros magistro darbe nagrinėju, kaip Lietuvos kolektyvinių traumų dešimtmečiai susiaurino kelių kartų motinystės patyrimą iki fizinio išgyvenimo chroniško nesaugumo sąlygomis. Kova už savo ir vaiko gerovę pamažu keliasi iš fizinės plotmės – tremties ar gimdyklos – į politinę teisių plotmę, tačiau motinos ištvėrėjos – tvirtos kovotojos, emociškai neprieinamos, bet kone visagalės – įvaizdis, atrodo, tebėra giliai įsišaknijęs. Jo atspindžių aptinku ir šioje parodoje. Ilgus plaukus primenančiuose audinio fragmentuose matau ne tik metaforinį ar ritualinį plaukų kirpimą žengiant į motinystę, bet ir pragmatinę potekstę – maitinantis kūnas netenka maisto medžiagų, jų dažnai nebepakanka vešlioms garbanoms, – taip pat artėjimą prie karžygės pavidalo.

„when my mother was a king“ – o kas tuomet buvo „aš“? Iš motinos perspektyvos kurianti menininkė pavadinimo ašyje baksteli ir į vaikystės patirtis, gręžiasi į močiutę, mamą. „Galvojau apie pasakas, kuriose paprastai gyvena karalius ir karalienė, apie namus, kuriuose mano mama karaliavo, kol tėvas darė karjerą – pasirinkta fraze noriu apversti patriarchatą“, – dalijasi Jelena. Suklūstu. Ilgas ir fiziškas audimo procesas teka paraleliai su motinyste, asocijuojasi su vorišku regimo turinio traukimu iš pasąmonės, tačiau radikalaus septinto–devinto dešimtmečių feminizmo ataudai trauko naratyvines gijas.

Pasak pasakas interpretuojančios jungistinės krypties psichoanalitikės Marie-Louise von Franz, „atkūręs ryšį su pasąmone vyras tampa motina“ – ryšys su motina-pasąmone pasakose simbolizuoja brandžią, integruotą asmenybę, gebančią jungti emocijas, intuiciją, kūniškumą ir racionalumą. Siūlomame „patriarchato apvertimo“ principe tokią integraciją įžvelgti sunku: siekis įsigalinti tampant vyru, o ne naudojantis moteriškumo ir motinystės svertais, atrodo gynybiškas. Sovietmečio kartoms toks būdas veikiausiai ir buvo vienintelis įmanomas, tad nestebina, kad žvelgdama į istorines šeimos patirtis Jelena atkreipia į tai dėmesį. Net ir Vakaruose esminis lūžis įvyko neseniai: dar 1998 m. fotografei Jane Gallop projekto pristatyme dalijantis kūniškais motinystės patyrimais, žymi JAV meno kritikė Rosalind Krauss ją išjuokė kaip neadekvačią narcizę, teršiančią akademinę terpę „motinystės ištirpdytomis smegenimis“. 2021-aisiais Australijos autochtonė, rašytoja Sarah Gory kūrybos apie motinystę atžvilgiu įvardijo įsišaknijusią „kultūrinę panieką“ (cultural disdain). Kaip įvertinti nueitą kelią? „Karalius laukėsi“ jau 1969-aisiais – Ursulos K. Le Guin knygoje „Kairė tamsos ranka“.

„Besišypsantis vyras yra motina, kurioje trokštu gyventi: jo krūtinėje pasikloti lovą, miegot įsikniaubus jo plaučių, jo krauju plauti veidą, liežuvį suvalgyt; būti suvalgyta, tarp jo dantų mano kaulai traškėtų sutrinti į minkštimą, į sultis, mėsą jo mėsoje, kur ilgiuosi pajust save mirštančią vėl ir vėl“, – rašo Hélène Cixous, alžyriečių ir prancūzų filosofė, vienas ryškiausių feminizmo balsų. Jos tarpžanriniame kūrinyje „Angst“ motinos ir vaiko, mylimosios ir vyro balsai nuolat pinasi, perauga vienas į kitą, liudydami ambivalentiško santykio aidą, nerimastingą prieraišumą, gimdymo ir naikinimo artumą. Ši sąmonės srauto knyga atrodo kaip tinkamas garso takelis lėtai akimis keliaujant eksponuojamais audiniais.

Parodoje – ne tik Jelenai Škulis įprasta tekstilė, bet ir rasti, modifikuoti metalo objektai: funkciniai, kasdieniški ir šalti, ypač tada, kai tampa nebenaudingi. „Ir motina tampa nereikalinga detale – nors vaikams augant itin svarbi jos amortizacija“, – kūrinį „frikcinis spiralinis amortizatorius“ komentuoja menininkė. Raudona lemputė, deganti to paties Lione rasto, aptrinto amortizatoriaus viduryje, ir lietuvių juvelyrų iškaltos raidės „KU-KU“ – nuoroda į mentalinę būseną ir gegutės skaičiuojamą motinystės laiką. Per šią onomatopėją mano mintyse nuskamba ir Caetano Veloso „Cucurrucucú Paloma“ iš Pedro Almodóvaro filmo „Pasikalbėk su ja“: gyvenimo – ir motinystės – aplamdytos, nebeburkuojančios balandės, kurioms vargu ar bus dainuojamos serenados. Patirtys, ribojančios kontakto galimybę, tikimybę būti suprastoms. Motinystė kaip veiksmažodis (mothering), tolstanti nuo „gimdytojos“, atsiverianti visoms ir visiems, kurie ugdo ir rūpinasi, – kada iki to užaugsime? Kokį žodį pasirinksime?

*Visas šiame tekste pateiktas kūrinių ištraukas į lietuvių kalbą vertė Eglė E. Murauskaitė.

Jelenos Škulis paroda „when my mother was a king“ veiks iki balandžio 26 d. kultūros komplekso SODAS 2123 projektų erdvėje.