Balnokim, broliai, žirgus,
Reiks karan joti.

Paduok, sesule, kardą,
Reiks priešą kirsti.

Lietuvių liaudies daina

Tautosakininkė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė dainyne „Karinės-istorinės dainos“ pažymi, kad vienas iš dažniausiai pasikartojančių motyvų tradicinėse karo dainose yra vyro atsisveikinimas su mergele ar sesele. Lyčių vaidmenys aiškūs: vyrai kariauja, o moterys laukia. Toks motyvas 2022 m. papuošė ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pastato sieną – ukrainiečių karys, apsikabinęs mylimąją. Tačiau ne visos istorijos yra tokios. Galbūt karė turės atsisveikinti su mylimąja, o karys – su mylimuoju?

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą, po metų Lietuvoje buvo grąžinta privalomoji karo tarnyba. Lietuvos gėjų lyga tada sulaukė užklausų dėl galimos homoseksualių vyrų ir transseksualių asmenų diskriminacijos atliekant tarnybą.

Nerimą keliančių ženklų buvo. Pavyzdžiui, remiantis 2011–2012 m. atliktu tyrimu, Lietuvoje su homoseksualiais asmenimis nenorėjo dirbti 35,6 proc. respondentų. Kariuomenėje šis skaičius buvo net dvigubai didesnis – 70 proc. karių sakė nenorintys dirbti su homoseksualiais kolegomis.

Pagal Lietuvos įstatymus diskriminacija dėl lytinės orientacijos draudžiama. Vis dėlto Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyboje dirbęs psichiatras Kęstutis Ramanauskas dienraščiui „Klaipėda“ 2015 m. sakė: „Pagal tai aš juos (homoseksualius šauktinius, – red. past.) ir nurašau. Nors sakoma, kad ligos nėra, bet ji yra.“ Tuometinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas nurodė, kad oficiali pozicija kitokia: „Krašto apsaugos sistemos įstatymuose ir įsakymuose nėra jokios diskriminacijos lytinės orientacijos klausimu. Lietuvos kariuomenėje gali tarnauti ir heteroseksualūs, ir homoseksualūs asmenys.“

Šiandien, t. y. po vienuolikos metų, paklausus, kokių priemonių imtasi, kad specialistai, tokie kaip K. Ramanauskas (tiesa, jis prievolės centre nebedirba) vadovautųsi ne asmeninėmis nuostatomis, o įstatymais, ir tokios situacijos nepasikartotų, kariuomenės karinių viešųjų ryšių skyrius atsakė, kad „asmens seksualinė orientacija neturi nieko bendro su gebėjimu atlikti <...> užduotis, tokių duomenų kariuomenė nerenka, jais nedisponuoja ir laiko tai kario asmeninio gyvenimo pasirinkimu“.

Taip pat minėtas skyrius pridėjo, kad „jūsų minimo gydytojo psichiatro <...> karo medicinos tarnyba niekada nebuvo įgaliojusi įstaigos vardu duoti interviu žiniasklaidos priemonėse“, todėl „visi minimo asmens pasisakymai viešoje erdvėje“ yra „asmeninė gydytojo nuomonė“.

Po psichiatro pasisakymų žiniasklaidoje ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tirto skundo, nuostata, kad diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu draudžiama, įtraukta į Karių etikos kodeksą.

Kad homoseksualūs žmonės tarnauja Lietuvos kariuomenėje, yra tarsi vieša paslaptis. Šiame straipsnyje siekiu ją praskleisti ir sužinoti, kaip šiems žmonėms sekasi tarnyboje.

Ieškodama šiam tekstui pašnekovų (-ių) – kariuomenėje dirbančių ar šauktinių LGBTQ+ bendruomenės atstovų – feisbuko grupėje „LGBT+“ paskelbiau atvirą kvietimą, į kurį atsiliepė Eglė (vardas pakeistas), o Povilą (vardas pakeistas) sutikau per bendrus pažįstamus. Nė vienas iš jų nesutiko būti įvardyti tikraisiais vardu bei pavarde ir nenorėjo būti fotografuojami. Toliau – jų istorijos, užrašytos po gyvų susitikimų šių metų pavasarį.

Eglė: „Istorija kalbės, kad jos buvo labai geros draugės“

Kai Eglė buvo 26-erių, ją ištiko „gyvenimo krizė“. Jos vaikinas juokais pasiūlė eiti į kariuomenę. „Paskutinė metų diena, buvau viena vakarėlyje. Grįžau nemiegojus, galvoju, jeigu metus užbaigiu, tai įspūdingai. Nuvažiavau į karo prievolės centrą, pateikiau dokumentus. Iš manęs linksmai pasijuokė: „Paskutinę metų dieną ateinat į kariuomenę užsirašyt?“ Geriau vėliau negu niekada.“

Tas pats Eglės vaikinas nusprendė, kad devynis mėnesius jos nelauks. Pora išsiskyrė, o Eglė prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos, toliau – KASP).

Iki kariuomenės Eglė romantinius santykius mezgė tik su vyrais, „nes visuomenės yra taip priimta, nors visada buvo tam tikrų klausimų“. Likus pusmečiui iki išsiskyrimo su vaikinu, pašnekovės geriausia draugė parodė „Tinder“ profilį merginos, kuri, jos manymu, labai tiktų Eglei į porą.

„Pusę metų apie ją galvojau ir tik ten (į kariuomenę, – aut. past.) nuėjus nusprendžiau – tebūnie. Aš tiesiog ją susirasiu per „Tinder“ ir suradau.“ Kaip vėliau išsiaiškino, mergina irgi buvo karė. Jos pradėjo draugauti. Iš pradžių apie ją savo kolegoms pasakodavo kaip apie antrą pusę (nenurodant lyties – aut. past.), o vėliau ji buvo pristatyta ir kaip sugyventinė. Taip pamažu artimiausi kolegos sužinojo, kad Eglė homoseksuali.

Anot pašnekovės, KASP’e dėl šių santykių problemų nekilo. Apie juos žinojo artimiausi Eglės kolegos, o dabar jau buvusi jos draugė beveik niekam nepasakojo. „Mano aplinkoje, kaip ir KASP’e, tiems, kurie žinojo, niekados klausimų nebuvo. Tiesiog va Eglė, ji su pana gyveno.“ Bendravimas su kolegomis po atsiskleidimo, anot Eglės, nepasikeitė.

Dabar Eglė atlieka profesinę karo tarnybą, o jos partnerė – ne iš kariuomenės. Apie dabartinę draugę artimiausi kolegos irgi žino. „Kadangi mano kolegos apie savo žmonas nekalba, ir aš nekalbu. Šnekam nebent tada, kai kažkurio žmona pastoja, sako: „Tai tu tuščiais nešaudai“, – pasakoja Eglė. Ji teigia apie savo santykius tiek kariuomenėje, tiek už jos ribų atskleidžianti ne visiems. Be to, jos partnerė dar nėra atsiskleidusi, todėl santykiams reikia papildomo atsargumo.

Eglė prisimena vado žodžius per vieną rikiuotę: „Pasakė, kad mes visi čia esame vienodi, visi lygūs. Tik tiek, jog geriausia, kad meilės reikalų nebūtų. Kad apskritai meilės šaršalyno nebūtų kuopoje.“

Vis dėlto pašnekovė kariuomenėje mato nemažai seksizmo. Pavyzdžiui, esama nusistovėjusių stereotipų, kurios sritys yra moteriškos, o kurios – vyriškos. Įsivaizduojama, kad moterys sėdės prie kompiuterių ar bus seselės. Dažnai tai neatitinka realybės. Kaip Eglė nurodo, paramedikei reikia labai daug fizinės jėgos, kad sugebėtum panešti sužeistuosius, o moterų kariuomenėje būna ir fiziškai stipresnių už kai kuriuos vyrus. Nors Eglė yra ryšininkė, tačiau ši pareigybė apima daug skirtingų veiklų: „Aš su satelitais dirbu. Dabar svarstau, kad reikėtų man į kinologus pereiti. Iš esmės visur kartu važiuoju, visur su visais lipu, lendu per visas pratybas.“ Eglė prisimena, kad vertinant, ar ji gali atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, psichologė pradėjo klausinėti: „Tai vyro atėjai susirasti?“

Pašnekovė mano, kad homoseksualių vyrų patirtis kariuomenėje prastesnė. Pažįstami homoseksualūs kariai jai yra prasitarę: net artimiausiems kolegoms nedrįstų atvirai pasakyti, jog jiems patinka vyrai.

Prie tokios padėties galimai prisideda ir įvairios replikos, pavyzdžiui, Eglė sako girdėjusi, kaip KASP’e vienas kareivis aiškino, esą jam būtų baisu eiti į dušą su homoseksualiu kolega. Eglė jam paaiškino, jog homoseksualius vyrus traukia ne visi vyrai – juk ir tam kareiviui ne visos moterys patinka, kaip ir ne visoms moterims jis patinka. „Tad nereikia įsivaizduot, kad visi tave imtų.“

Dabartinei savo partnerei Eglė yra sakiusi, kad X dienos atveju ją kartu su augintiniais išvežtų į užsienį. Draugė nesutinka su tokiu planu ir žada pasilikti drauge. Tačiau atėjus dienai X nei kariuomenė, nei Lietuva nežinotų, kad Eglė turi antrą pusę. Be teisinio pripažinimo jos partnerė negali gauti informacijos apie Eglės sveikatos būklę ar paveldėti jos turto. Jei juodviem kas nors nutiktų, „istorija kalbės, kad jos buvo labai geros draugės. O nuotraukose draugiškai pasibučiuodavome. Cause girls just wanna have fun“ (Angl. Nes merginos tiesiog nori linksmintis). Optimizmo teikia faktas, kad toks teisinio reguliavimo nebuvimas šių metų balandį Konstitucinio teismo pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, ir, remiantis šiuo nutarimu, teismuose jau registruojamos pirmosios partnerystės.

Tarnaudama kariuomenėje, Eglė pradėjo labiau reflektuoti savo apsisprendimą įsitraukti į krašto apsaugą. „Kai buvo griaunamas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, močiutė mane atsivedė ir pasakė: „Imk akmenuką iš tos krūvos ir neški į kitą krūvą.“ Iki šiol juokiamės, kad prisidėjau prie Lenino paminklo griovimo. Atkapsčiau tuos dalykus.“

Eglės nuomone, Lietuva nuėjo ilgą kelią dėl LGBTQ+ žmonių teisių užtikrinimo: „Mes norim, kad viskas vyktų greičiau. Bet, vienaip ar kitaip, pas mus šis tas vyksta. Prisiminkime pirmąsias gėjų eitynes Vilniuje. Tai buvo kažkokia parodija, o dabar visa tai darosi viena didelė šventė. Aš manau, kad viskas palaipsniui evoliucionuoja.“

Anot pašnekovės, žmonės bijo to, ko nepažįsta, o susipažinę pakeičia nuomonę. Panašiai nutiko ir su jos šeima. „Nuėjau pas savo namiškius ir pasakiau: „Atsimenat, kai jūs atvažiavote į mano priesaiką ir ten buvo mano draugė. Tai draugė buvo draugė draugė.“ Aišku, dalis mano namiškių tvirtino: „Ne, ne, šiek tiek palakstysi, vis tiek visko reikia gyvenime patirt...“ Dabar viskas susigulėjo. Kai man skambina, sako: „Perduok linkėjimus.“ Perduosiu.“

Matydama, koks kelias jau nueitas, kaip svarbu asmeninis ryšys, Eglė mano, kad ir kiti reikiami pokyčiai įvyks. „Tik iš lėto.“

Povilas: „Aš niekam nesakiau, nes nesiperšu nė vienam“

Kai Povilui buvo maždaug 12, Lietuvoje buvo grąžintas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą. Šis sprendimas jį supykdė. „Nesąmonė, nesąmonė, negalima žmonių versti“, – tada galvojo jis. Bet po to „kažkoks lūžis įvyko, po kurio gal 16-os nusprendžiau, kad norėsiu iš karto po mokyklos tarnauti“. Taip ir padarė – baigęs mokyklą iškart nuėjo atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos. Praėjus beveik visai pradinei tarnybai – devyniems mėnesiams – Povilas svarsto ateitį toliau sieti su kariuomene: „Man į karininkus (Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, – aut. past.) labiau tiktų eiti, nes ten dokumentai, statutas, taisyklės, planavimas. Aš tokius dalykus galiu daryti.“

Svarbiausias tarnybos trūkumas, kurį pastebi Povilas, yra bendravimo kultūra tarp šauktinių: vaikiškas prasivardžiavimas, sakymas visko, kas ant liežuvio galo papuola, pavyzdžiui, kreipimasis į žmogų ne jo vardu, o pravarde. „Vaikinukai moka būti labai šlykštūs, daug nereikia, kad pasirodytų. Man taip priminė šeštą klasę. Vienas kito durninimu, nuolatiniu špilkavimu bando ką nors pažeminti ir patys pasireikšti, kad yra viršiau. Man pasirodė, kad jie taip susidėlioja savo hierarchiją, kuris kurią vietą užima.“

Povilas sako, kad tarp savanorių atvirai spekuliuojama apie kolegų seksualinę orientaciją. Jis tarnyboje neatsiskleidė, kad nėra heteroseksualus, tačiau vaikinai turėjo įtarimų ir pradėjo garsiai svarstyti. Tačiau Povilas teigia nejaučiantis, kad tai daro įtaką, kaip su juo bendraujama: „Aš ir taip nelabai moku normaliai bendrauti, visiems pasirodau keistas, neaiškus, ir jiems pasirodžiau labai keistas ir neaiškus. Kad, jų akimis, aš galbūt gėjus, o galbūt ne, irgi prisidėjo prie to keistuolio įvaizdžio. Man atrodo, taip galvoja žmonės, su kuriais net nenorėčiau bendrauti, tad koks skirtumas, jie geriau ar blogiau apie tave galvoja.“

O dėl kito vaikino iš Povilo skyriaus kariams klausimų nekilo – jis pasirodė jiems kaip „visiškas gėjus“. Kaip ir Povilas, kolega apie savo seksualinę orientaciją nekalbėjo. Apie tai pasipasakojo tik vienas Povilo pažįstamas iš kuopos. „Jis į tokį maroziškesnį būrį pateko, iš pradžių buvo įdomu, kaip jam seksis.“ Atsakė į visus kolegoms kilusius klausimus, prisipažino, kad turi antrą pusę, ir jo atvirumas, anot Povilo, buvo priimtas.

Nors užgaulus jaunųjų karių tarpusavio bendravimas Povilui nėra priimtinas, santykis su vadais gerokai skiriasi: „Vadai visur daugiau ar mažiau yra normalūs vyrai, jaučiantys, kad juos riboja statutas ir įstatymas, ir jie supranta, kad čia bet ko daryt negali, todėl bendravimas pasidaro normalus“, – sako jis. Tarnybos pradžioje buvo vesti mokymai šauktiniams, kuriuose Povilui perfrazuojant, pasakyta: „Seksualinis priekabiavimas draudžiamas, čia nesipiskit, o jei pisatės, tai abudu turi sutikti.“

Kiek vėliau vienas iš aukštesnio rango vadų buvo atėjęs neformaliai pasikalbėti su Povilu ir kitais šauktiniais. Atkreipė dėmesį, „kokie žmonės būna skirtingi ir kaip reikia prie to prisitaikyti, pavyzdžiui, gal kažkuriam reikia suteikti daugiau laiko pabūti vienam“. Taip pat papasakojo, kad jo ankstesniame būryje buvo vienas gėjus, jis paprašė leidimo eiti į dušą vienam, nes buvo nejauku su kitais, ir sudarius šias sąlygas jokių problemų nekilo. Vadas „vyriškai paaiškino, kad per savo visą tarnybą nėra matęs, kad gėjai lįstų prie bernų, tad nėra ko čia bijoti“.

Žinoma, visokių vadų yra. Povilas pasakojo apie susirašinėjimą su vienu karininku pažinčių programėlėje: „Jis ne stalkina, bet nuolat rašinėja per „Grindr“ siūlydamas susitikti (už kariuomenės ribų, – red. past.)“ su akivaizdžia seksualine potekste. Kad šioje situacijoje galia yra svarbi, mato ir Povilas: „Jis nėra mano tiesioginis vadas. Bet nuo mano laipsnio iki jo – visas gyvenimas.“ Tačiau iš Povilo pasisakymo neaišku, kokius saugiklius turi kariuomenė, kad nebūtų pasinaudota žemesnio rango kareiviu ar kad karininkas nebūtų šantažuojamas.

Nors bendravimas su kitais karininkais ir šauktiniais yra didelė tarnybos dalis, tačiau Povilui ji nėra svarbiausia. Jis teigia: „Realiai visa kariuomenės veikla yra kaip nuotykių parkas: žygiai, apšaudymai, taktika, persikėlimai per kanalus.“ Be to, jį motyvuoja pareiga Lietuvai. Krašto gynybą pašnekovas supranta ne kaip valdžios institucijų atstovų, kurių pažiūroms galbūt ir nepritaria, gynybą, o gerokai plačiau: „Tavo brangus kraštas, mamytė ir tėvelis, močiutė ir senelis, dainelės ir visa kas. Tai yra visuma valstybės, o ne Gražulis. Mane nervina tokie pasisakymai, kad „neginsiu Gražulio“. Ne jį reikia ginti – mamą tu gink, nori, Gedimino kalną gink. Kažkokių platesnių žmonės turėtų turėt simbolių.“

Straipsnį noriu užbaigti Eglės svajone: „Būtų faina, kad vestuvėse moteris ar vyras vilkėtų karininko aprangą ir tai būtų tos pačios lyties žmonių santuoka.“ Gal yra kariuomenėje vienos lyties šeimų ir tiesiog jos į viešumą neišeina.

Galbūt Eglės vizija kada nors taps realybe Lietuvoje, o gal net bus nutapyta ant Karo akademijos fasado?

Jei esate LGBTQ+ bendruomenės narys ar narė, atliekate karo tarnybą ir norite pasidalinti savo istorija, parašykite mums adresu nara@nara.lt